Prokuratūra : kai teisėjas padaro sunkų nusikaltimą, tai tampa teisėta veikla

0

Prokuratūra : kai teisėjas padaro sunkų nusikaltimą, tai tampa teisėta veikla

Skundas dėl generalinės prokuratūros baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro Rimvydo Valentukevičiaus (nuotr.) nutarties atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (M-2-01-00026-24)

Minėtas prokuroras skundžiamu nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl organizuotos nusikalstamos grupuotės teismuose ir prokuratūroje, nurodęs, kad jokio nusikaltimo nebuvo padaryta ir nėra jokios nusikaltimo sudėties.
Žinoma, kad tai tipinis šios organizuotos grupuotės nario atsirašinėjimas, neigiant arba apsimetant, kad nemato akivaizdžių faktų. Iš esmės tai dar vienas suklastotas dokumentas, nes prokuroras Valentukevičius nurodo, kad žurnalistų persekiojimas ir įkalinimas už jų teisėtą profesinę veiklą, pažeidžiant Konstitucijos ir įstatymų reikalavimus, yra normali teisinė praktika, ir jokio piktnaudžiavimo čia nėra.
Tai tęstinė nusikalstama prokuratūros veikla, ir vien šioje byloje prokurorai jau pusę metų vilkino priimti procesinį dokumentą dėl mano skundo, kol galiausiai Vilniaus apygardos teismas juos įpareigojo priimti nutarimą dėl mano skundo, kaip juos įpareigoja BPK numatyta tvarka. Gen. prokurorė Grunskienė atsisakė vykdyti neskundžiamą teismo nutarimą, ir jį apskundė, tačiau apeliacinis teismas nurodė, kad neskundžiamas teismo nutarimas negali būti skundžiamas.
Iš esmės atrodo, kad teismų sistema valosi nuo tos organizuotos nusikalstamos gaujos, kuri už teisėtą veiklą mane persekioja daugiau nei 15 metų.
Prokuroras Valentukevičius nurodė, kad „nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad teisėjų M. Striauko, A. Cinino, V. Pakalnytės-Tamošiūnaitės, G. Dzedulionio, M. Kursevičiaus bei Generalinės prokurorės pavaduotojo G. Ivanausko veiksmuose būtų nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 str. 1 d. ar 229 str., sudėties požymių, taip pat duomenų, patvirtinančių, kad byloje Nr. 1S-452-957/2023 teisėjo M. Kursevičiaus priimtoje nutartyje bei Generalinės prokurorės pavaduotojo G. Ivanausko pateiktame 2023-03-08 atsakyme Nr. 17.2.-852 būtų įtvirtinti objektyviai tikrovės neatitinkantys duomenys. Pareiškėjo pateikti teiginiai yra deklaratyvaus pobūdžio, pagrįsti subjektyvia jo nuomone”.


Tai, kad minėti teisėjai mane persekiojo ir nuteisė už visiškai teisėtą veiklą – žurnalistiką, įvedę cenzūrą, kurią kategoriškai draudžia Konstitucija ir Visuomenės informavimo įstatymas, prokuroras vadina „neobjektyviais duomenimis”.
Kartais man atrodo, kad prokuratūroje dirba žmonės, kurie nesugeba suprasti elementariausių dalykų – pvz., kad teisėjai turi vadovautis Konstitucija ir įstatymais. Tai juos įpareigoja ta pati Konstitucija ir Teismų įstatymas.
Kaip „neobejktyvius duomenis” prokuroras Valentukevičius nurodo šiuos mano skunde pateiktus faktus :

  1. Vilniaus apygardos teismo teisėjas Kursevičius baudžiamojoje byloje Nr. 1S-452-957/2023 priėmė nutartį, kuria nurodė, kad prokuratūra nebeturi pareigos tirti sunkius nusikaltimus – piktnaudžiavimo, dokumentų klastojimo, neteisėtą persekiojimo. Tai yra teisėjas Kursevičius panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo nutartį, kuria prokuratūra buvo įpareigota dėl mano skunde išdėstytų nusikaltimų priimti ne „raštelį”, tačiau teismui skundžiamą nutartį.
    Taip vadinamos gen. prokurorės pav. Ivanauskas parašė skundą, reikalaudamas prokuratūrą atleisti nuo jos pareigos tirti sunkius nusikaltimus. Teisėjas Kursevičius taip ir padarė – nurodė palikti mano skundą dėl sunkių teisėjų ir prokurorų nusikaltimų ištyrimo „palikti nenagrinėtu”.
  2. Tokia nutartimi teisėjas Kursevičius padarė nusikaltimą – piktnaudžiavimą tarnyba. Mat įstatymas aiškiai nurodo, kad prokuratūra turi pareigą ištirti sunkius nusikaltimus. O teisėjas Kursevičius nurodė atleisti prokuratūrą nuo šios pareigos – tai yra jis nurodė, kad nebegalioja BPK 2 straipsnis. Pareiga atskleisti nusikalstamas veikas (Prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika).
    Deja, bet įstatymas nesuteikė teisės teisėjui Kursevičiui atšaukinėti įstatymus, tai yra tą patį BPK. Todėl, nurodydamas prokurorams netirti sunkių nusikaltimų, teisėjas Kursevičius padarė nusikaltimą – piktnaudžiavo ir neatliko pareigų.
  3. Teisėjas Kursevičius tyčia ir sąmoningai nurodė prokuroratūrai netirti sunkių nusikaltimų, kuriuos padarė teisėjo Kursevičiaus kolegos ir bendradarbiai Vilniaus apygardos teisme.
    Tai yra savo skunde prašiau pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo M.Striauko, Vilniaus apygardos teismo teisėjų Audriaus Cinino, Virginijos Pakalnytės- Tamošiūnaitės, Gintaro Dzedulionio, prokurorės Kisinienės nusikaltimų – piktnaudžiavimo, dokumento suklastojimo, tarnybos pareigų neatlikimo.
    Savo skunde nurodžiau, kad teisėjas M.Striauskas ir minėta Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija (iš Audriaus Cinino, Virginijos Pakalnytės- Tamošiūnaitės, Gintaro Dzedulionio, prokurorės Kisinienės) mane nuteisė už visiškai teisėtą veiklą baudžiamojoje byloje Nr. 1A-815-497/2014 nuosprendžiu, paskelbtu 2015 m. vasario 2 d. Teisėjai mane nuteisė už teisėtą veiklą – žurnalistiką, paskelbę ją nusikalstama veikla. T.y. teisėjai mane nuteisė, puikiai žinodami, kad aš esu nekaltas ir kad man inkriminuojamas nusikaltimas nėra nusikaltimas, nes žurnalistika Lietuvoje nėra paskelbta nusikalstama veikla.
  4. Vilniaus miesto apylinkės teismas dar 2009 m. įvedė cenzūrą man ir savaitraščiui „Laisvas laikraštis“, uždrausdamas rašyti straipsnius apie buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Alvydo Sadecko veiklą privatizuojant AB „Mažeikių nafta“. Cenzūra buvo pavadinta „teismo sprendimo nevykdymu”.
    Baudžiamojoje byloje Nr. 1A-815-497/2014 buvau nuteistas už tariamą teismo sprendimo nevykdymą (tai yra cenzūrą). Mat Vilniaus pateikiau įrodymus apie Sadecko dalyvavimą minėtame privatizavime, ir toliau rašiau straipsnius, to pačios Vilniaus apylinkės ir apygardos teismų buvau penkis kartus nuteistas vien už tai, kad sąžiningai vykdžiau savo žurnalisto pareigą, ir pateikiau įrodymus, kad minėtas draudimas
  5. Jau minėti Vilniaus apylinkės ir Vilniaus apygardos teismai net penkiolika kartų atmetė mano prašymus panaikinti cenzūrą, kiekvieną kartą suklastodami savo nutartis, nors cenzūra prieštarauja tiek Konstitucijai, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymui. Tačiau Vilniaus apygardos prokuratūros, Generalinės prokuratūros ir Vilniaus m. apylinkės, apygardos ir aukščiausiojo teismo teisėjai, piktnaudžiaudami tarnyba ir klastodami dokumentus, veikdami tiesiogine tyčia, daugiau nei dešimt metų mane persekiojo vien todėl, kad nesilaikiau šios neteisėtos ir nusikalstamos cenzūros.
  6. T.y. Alvydas Sadeckas dar 2008-01-21 m. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su melagingu „prevenciniu ieškiniu“ , kuriame reikalavo uždrausti man rašyti straipsnius, kuriuose jis būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu. Vilniaus miesto apylinkės teismas (teisėja R. Vancevičienė) patenkino šį A.Sadecko „prevencinį“ ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-117-734-2009 ir uždraudė atsakovams Aurimui Drižiui ir UAB „Laisvas laikraštis“ savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ publikuoti rašinius, kuriuose Alvydas Sadeckas būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu ir Gedemino Kiesaus nužudymu. Tokiu būdu Vilniaus miesto apylinkės teismas įvedė neteisėtą cenzūrą, kurią draudžia Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kas yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.”.
    Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus” sako: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.”.
    Minėti Vilniaus miesto apylinkės, apygardos ir aukščiausias teismas jau net penkiolika kartų atmetė mano prašymus panaikinti cenzūrą, per tą laiką buvau nuteistas net septynis kartus už teisėtą veiklą, dėl tariamo “teismo sprendimo nevykdymo” (t.y. cenzūros), mano ir mano šeimos turtas parduotas varžytinėse, o aš pats paverstas ubagu ir invalidu, tai pačiai „teismų“ sistemai ignoruojant bet kokius Konstitucijos ir įstatymo reikalavimus.
  7. Be to, teismui pateikiau įrodymus, kad A.Sadeckas buvo kertinė figūra privatizuojant „Mažeikių naftą“, pats asmeniškai sprendęs, kam turi būti parduotos šios įmonės akcijos, ir pakeitęs įstatymus taip, kad šią įmonę galėtų pakeisti Rusijos bendrovė „Jukos“. Nurodžiau, kad mane jau daug metų už žurnalistiką persekioja vadinamoji prokuratūra ir teismų sistema, kuri visiškai ignoruoja įstatymo ir Konstitucijos reikalavimus, mano pateikiamus rašytinius įrodymus ir dokumentus ignoruoja ir pateikia juos kaip mano išgalvotus arba neegzistuojančius.
  8. Negana to, vadinamieji teisėjai apsimeta, kad nežino pagrindinio šalies įstatymo – Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Konstitucijos 6 straipsnis sako : Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. 7 straipsnis Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.
    Šiuo atveju visi teismų sprendimai – cenzūros įvedimas, ir spaudos persekiojimas pagal melagingus Sadecko skundus ir parodymus – tiesiogiai prieštarauja minėtiems Konstitucijos punktams. Nurodžiau, kad dėl teisėtos veiklos – žurnalistikos, įvedę neteisėtą cenzūrą, mane nuteisė tokie teisėjas Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Striaukas, apygardos teismo teisėjai Cininas, Pakalnytė ir Dzedulionis, puikiai žinoję, kad cenzūra yra uždrausta, ir tai įrašę net savo nuosprendyje, tačiau vis tiek mane nuteisęs realia laisvės atėmimo bausme.
    Cenzūrą jie legalizavo netgi nuosprendyje : „.. Aurimas Drižius nuteistas už tai, kad jis nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, t. y. jis, žinodamas, kad 2009-04-J0 priimtu ir 2009-05-10 įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 1 -jo apylinkės teismo sprendimu, nesusijusio su bausme, civilinėje byloje Nr. 2-117-734-2009, jam ir UAB ,Laisvas laikraštis“ uždrausta savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ publikuoti rašinius, kuriuose Alvydas Sadeckas būtų siejamas su akcine bendrove „Mažeikių nafta“, šios bendrovės privatizavimu ir Gedimino Kiesaus nužudymu, būdamas UAB „Laisvas laikraštis“ direktoriumi ir savaitraščio „Laisvas laikraštis“, kurio redakcija yra Vilniuje, Konstitucijos pr. 23, redaktoriumi, nevykdydamas minėto 2009-04-10 teismo sprendimo, 2013-06-08 savaitraštyje „Laisvas laikraštis (2013m. birželio 08-14 Nr. 23(430)) straipsnyje „Autoįvykis?“, Alvydą Sadecką siejo su akcine bendrove „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu, ir viešai paskleidė šiuos teiginius: <…> „Ekskomisarų biuro“ steigėjas ne tik turi sąsajų su paminėta įmone, bet ir dalyvavo, sprendžiant „Mažeikos naftos” privatizavimo klausimus…”
  9. Tokiu būdu, paskelbdami man nuosprendį už teisėtą veiklą, Vilniaus apygardos teismo teisėjai A.Cininas, Pakalnytė-Tamošiūnaitė ir G.Dzedulionis ir apylinkės teismo teisėjas M.Striaukas šioje byloje mane nuteisdami už teisėtą veiklą, žurnalistiką, sąmoningai ir tyčia pažeidė Konstituciją, kurią prisiekė saugoti, o taip pat padarė nusikaltimus : piktnaudžiavimą tarnyba ir tarnybos pareigų neatlikimą. Dėl to man buvo padaryta didelė žala – buvau nuteistas, atlikau bausmę, mano ir mano šeimos nekilnojamasis turtas buvo iš manęs atimtas ir parduotas varžytinėse, o nusikaltėliai – teisėjai toliau neva vykdo teisingumą.
  10. Prašiau pradėti ikiteisminį tyrimą dėl piktnaudžiavimo ( Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. 229 straipsnis. Tarnybos pareigų neatlikimas (Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs, jeigu dėl to valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų).
  11. Prokuratūra atsisakė vykdyti savo pareigas ir nurodė, kad minėtų teisėjų grupės veikoje nėra nusikaltimų sudėties visumos, todėl jie negali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn. Tyčinis žmogaus nuteisimas už teisėtą veiklą, taikant Konstitucijoje ir įsttaymais uždraustą veiksmą – cenzūrą – yra akivaizdus piktnaudžiavimas tarnyba.
    Kad teisėjai suprato, kad nuteisia nekaltą žmogų už teisėtą veiklą, jie patys pripažino savo paskelbtame nuosprendyje, nurodę visus mano išvardintus argumentus, tačiau dėl jų nieko nepasisakydami. Be to, minėtų teisėjų veikla yra ne tik pavojinga ir nusikalstama, tačiau tai yra ir labai pavojingi nusikaltimai, nes tai yra nusikaltimai teisingumui, kurie turi didelę visuomeninę reikšmę.
    Kadangi Lietuvoje teisingumą vykdo tik teismai, tai jiems tenka didžiausia atsakomybė už teisingumo vykdymą, ir teisėjų piktnaudžiavimas tarnyba turėtų būti negailestingai baudžiamas. Tuo labiau, kad savo straipsniuose, už kurių išspausdinimą buvau nuteistas, buvo aprašyti teisėjų nusikaltimai ir piktnaudžiavimas tarnyba.
    Prokuratūra nuolat kartoja, kad viso šito persekiojimo nėra buvę, o tai tėra mano haliucinacijos ir prielaidos. Atimtas mano šeimos nekilnojamasis turtas – žemės sklypas, kuriame norėjome su šeima gyventi – nėra mano haliucinacija, tai realybė, su kuria aš ir mano žmona iki šiol negalime susitaikyti. Todėl visiškai nepagrįstas prokuratūros motyvas, kad ikiteisminis tyrimas nepradėtinas pagal prokuratūros rekomendacijas.
  12. Nurodžiau, kad visi šie įvykiai – man iškeltos baudžiamosios bylos ir nesibaigiantys persekiojimai – yra įvykę ir tebesitęsiantys, prokurorams ir teisėjams masiškai darant sunkius nusikaltimus mano atžvilgiu, ir nesulaukiant jokios atsakomybės už mano išvardintus nusikaltimus. Prokuroras man nurodo, kad mano išvardintos aplinkybės apie prokurorės Kisinienės, teisėjų Striauko, V.Pakalnytės, Dzedulionio ir Cinino nusikaltimus yra „formalios“ apie tai, kad teisėjai netinkamai vykdė Konstituciją ir įstatymus. Taip pat prokuroras teisingai pastebi, kad tiek Teisėjų veiklą, tiek prokurorų veiklą reglamentuojantys teisės aktai įpareigoja, nagrinėjant bylas (atliekant ikiteisminį tyrimą), remtis tik galiojančiais Lietuvos Respublikos įstatymais. Teismų įstatymas įpareigoja teismą bylą nagrinėti, klausant tik įstatymo. Įstatymas ir Konstitucija imperatyviai teismams ir prokuratūrai nurodo, kad „cenzūra uždrausta“, tačiau nei teismas, nei prokuratūra šio imperatyvo negirdi ir apsimeta, kad to tiesiog nėra.
    Akivaizdu, kad tai yra tyčinė ir sąmoninga nusikalstama veikla, nes teismas net savo nuosprendyje išdėsto mano argumentus, kad cenzūrą draudžia Konstitucija, tačiau teismas ją sąmoningai ignoruoja.
  13. Bet kokia teisei prieštaraujanti vadinamųjų teisėjų veikla, ypač kai yra nuteisiami nekalti žmonės, ir jiems padaroma didelė žala, gali būti baudžiama tik pagal BK ir įvardijama kaip „piktnaudžiavimas tarnyba“ ir „tarnybos pareigų neatlikimas“. Jeigu sąmoningas nekaltų žmonių siuntimas į kalėjimą nėra nusikaltimas, tai kas tada yra piktnaudžiavimas tarnyba?
    Teismų įstatymo 46 straipsnis. Teisėjų ir teismų nepriklausomumas nurodo : „Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Priimdamas sprendimą teismas vadovaujasi tais įstatymais, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, įstatymams neprieštaraujančiais Vyriausybės nutarimais, įstatymams ir Vyriausybės nutarimams neprieštaraujančiais kitais norminiais aktais“.
    Šiuo atveju akivaizdu, kad teisėjai ne tik kad neklausė įstatymo, tačiau nepaisė ir Konstitucijos, o rėmėsi nusikalstamu ir neteisėtu „teismo sprendimu“ įvesti cenzūrą. Ir teismai, piktnaudžiaudami tarnyba ir klastodami savo nutartis, atsisako šią cenzūrą panaikinti jau daugiau nei dešimt metų – mano prašymas panaikinti cenzūrą buvo atmestas net penkiolika kartų, teisėjams klastojant savo nutartis. Todėl tai yra organizuota nusikalstama veikla.
  14. Mano skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo Karvelio nutarties nagrinėjo Panevėžio apygardos teismo teisėja Vaidachavičienė, priimdama nutartį dėl skundo Nr. 1 S-108-879/2020 (kopija pridedama). Savo nutartį teisėja Vaidchavičienė suklastojo, į ją įrašydama žinomai melagingas ir tikrovės neatitinkančias žinias, tai yra : „Savo teiginius pareiškėjas grindžia subjektyvia nuomone, kuri neparemta jokiais objektyviais faktais. Vien tai, kad, pasak pareiškėjo nuomonės, teisėjai M. Striaukas, A. Cininas, V. Pakalnytė-Tamošiūnienė, G. Dzedulionis bei prokurorė D. Kisinienė daro nusikalstamas veikas, nesudaro pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą. Tam, kad ikiteisminis tyrimas būtų pradėtas, ikiteisminio tyrimo organams ir teismui turi būti pateikti bent minimalūs galimai padarytos nusikalstamos veikos faktiniai duomenys. Šiuo atveju apygardos teismas sprendžia, jog jokių tokių duomenų pareiškėjas nepateikė, o remiantis vien tik A. Drižiaus subjektyvia nuomone pradėti ikiteisminį tyrimą nėra pagrindo” bei „..pareiškėjo nurodyti konkretūs paminėtų teisėjų procesiniai sprendimai ir prokurorės veiksmai palaikant valstybinį kaltinimą savaime nereiškia, kad buvo padaryta kokia nors nusikalstama veika.
    Objektyvių duomenų, iš kurių matytųsi, kad nurodyti teisėjai ir prokurorė, vykdydami savo profesines funkcijas, piktnaudžiavo tarnyba, neatliko ar netinkamai atliko jiems pavestas pareigas, nėra”.
  15. Kaip žinia, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.
    Nuosprendyje negali būti nutylėjimų, įrodymų vertinimo spragų ir pan. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015). Tai sudaro prielaidas konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.
    Šiuo atveju teisėja Vaidachavičienė, turėdama visus įsiteisėjusius nuosprendžius ir teismo nutartis dėl mano persekiojimo už teisėtą veiklą ir cenzūros taikymą, priima išvadą, kad nieko panašaus nėra buvę. Tokia išvada prieštarauja visiems bylos įrodymams, todėl tai yra dokumento suklastojimas. Tai yra žinomai melagingi ir tikrovės neatitinkantys duomenys, kuriuos teisėja Vaidachavičienė įrašė į savo nutartį, „nenustačiusi visų mano išvardintų aplinkybių” ir tokių būdu ją suklastojo. Visi mano pateikti duomenys apie įvestą cenzūrą, persekiojimą už teisėtą veiklą yra tikri ir patvirtinti dokumentais, tomis pačiomis teismų nutartimis, kurias teisėja Vaidachavičinė puikiai žinojo.
    Tačiau ji padarė išvadą, kad nieko panašaus nebuvo, nebuvo nei cenzūros, nei persekiojimo už teisėtą veiklą, nei dešimt metų trukusio „teisėsaugos” teroro ir nuolatinio įstatymų laužymo. Todėl teisėja Vaidachavičienė padarė nusikaltimą – suklastojo oficialų dokumentą (savo 2020 m. liepos 28 d. nutartį dėl skundo Nr. . 1 S-108-879/2020, įrašydama į jį žinomai melagingus duomenis, ir taip jį suklastodama.
  16. Atkreipiamas teismo dėmesys, kad prokuratūra nuolat slepia ir dengia sunkius šios organizuotos grupuotės nusikaltimus, atsisako tirti nusikaltimus parašydama „raštelius” arba skundžia teismo nutartis, kuriomis ji įpareigojama atlikti savo pareigas.
    Generalinės prokuratūros prokuroras S.Verseckas raštu į mano 2024-01-30 skundą Nr. 17.2.-AP-2637 mane informavo, kad mano skundus dėl sunkių prokurorų ir teisėjų nusikaltimų prokuratūra daugiau nenagrinės, nes tada tektų atskleisti organizuotą nusikalstamą susivienijimą, kurio sudėtinė dalis ir yra generalinė prokuratūra. O pats Saulius Verseckas asmeniškai pridenginėjo sunkius prokuratūros nusikaltimus, todėl niekaip negalėjo spręsti klausimo dėl savo paties padarytų nusikaltimo atskleidimo.
    Mat nors įstatymas – BPK – nurodo prokuratūrai, gavus skundą dėl nusikaltimų, motyvuotu nutarimu pradėti arba atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau kai reikia nuslėpti sunkius nusikaltimus, prokurorai „įjungia durnių”, ir parašo ne nutarimą, tačiau nepasirašytą ir be numerio „špargalkę”. Tokio raštelio skųsti ikiteisminio tyrimo teisėjui nebegali. Tiesa, prokuratūra nurodo, kad „raštelio” formą” gali skųsti administraciniam teismui puikiai žinodama, kad tai ne administracinio teismo kompetencija.
    Prokuroras Verseckas išnagrinėjo mano skundą dėl savo viršininkės gen. prokurorės N.Grunskienės nusikaltimo – piktnaudžiavimo, tarnybos pareigų neatlikimo, dokumento suklastojimo, nors tam neturėjo jokių įgaliojimų.
    Taip vadinama gen. prokurorė N.Grunskienė nepasirašytu rašteliu Nr. AP-616, kuris net neturi datos, atsisakė tirti mano skunde išvardintus sunkius nusikaltimus.
    N.Grunskienė nurodė, kad ji atsisako tirti sunkius nusikaltimus, atsakydama į mano 2024-01-09 gautą skundą (reg. Nr. AP-616). Prokurorė nurodė, kad mano skundas bus paliktas nenagrinėtinu, kaip ir ankstesni mano pareiškimai, kuriais „deklaratyviai prašėte pradėti ikiteisminį tyrimą teisėjams ar pareigūnams, pateikusiems atsakymus ir priėmusiems Jus netenkinančius sprendimus, ir į kuriuos Generalinė prokuratūra pateikė atsakymus, paaiškinant, jog kartotiniai Jūsų prašymai ar skundai tuo pačiu klausimu bus palikti nenagrinėti”.
    Grunskienė nurodė, kad „teisėjų ar kitų pareigūnų neva padarytų nusikalstamų veikų kildinimas iš jų sprendimų, priimtų vykdant tiesiogines darbines funkcijas, ar pateiktų atsakymų, yra nepagrįstas ir nemotyvuotas veikimas, ir tokio pobūdžio pareiškimai, nesant konkrečių objektyvių duomenų apie galimai padarytas nusikalstamas veikas, yra nenagrinėtini.
    Kitaip sakant, generalinė prokurorė Grunskienė mano, kad žurnalistų persekiojimas ir įkalinimas už tai, kad jie atskleidžia šio nusikalstamo susivienijimo nusikaltimus yra „tiesioginės prokurorų funkcijos”. Su tokia Grunskienės nuomone negaliu sutikti, nes įstatymai nenumato teisės teisėjams ir prokurorams nuolat daryti nusikaltimus.
    Nors įstatymai – BPK 168 str. – aiškiai numato, kad prokuratūra gali atsisakyti pradėti IT tik tada, kai skunde nurodyti melagingi duomenys. Visais kitais atvejais prokuratūra privalo priimti motyvuotą nutarimą atsisakyti pradėti arba pradėti IT.
  17. Todėl savo skunde prašiau pradėti IT ir dėl Grunskienės pavaduotojo G.Ivanausko nusikaltimų – tarnybos pareigų neatlikimo, piktnaudžiavimo. G.Ivanauskas suklastojo savo 2023-03-08 raštelį 17.2- 852 „Dėl prašymo”), nurodęs, kad visos mano čia suminėtos aplinkybės neatitinka tikrovės ir nurodė, kad visi mano skunde išdėstyti faktai yra mano išgalvoti : „nesant konkrečių objektyvių duomenų apie galimai padarytas nusikalstamas veikas”.
    Kaip jau minėjau, prokuratūros „darbo aprašas” nesuteikia prokurorams teisės netirti sunkių nusikaltimų ir neatšaukia BPK 2 str., ir bet kokios manipuliacijos šiuo „darbo aprašu” turi būti vertinamos kaip piktnaudžiavimas.
    Visi mano skunde ištirti nusikaltimai iki šiol nėra ištirti, teisėjams senaties terminas negalioja, kol jie eina pareigas, todėl eilinė prokuroro Valentukevičiaus klastotė manęs nebestebina.
  18. Pagal BK 228 str. 1 d. atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Pagal BK 229 str. atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Piktnaudžiavimas BK 228 str. prasme yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimas, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams. Piktnaudžiavimo, kaip nusikaltimo, esmė yra ta, kad valstybės tarnautojas, nors formaliai veikia kaip kompetentingas asmuo, tačiau iš tikrųjų jo veika yra nesuderinama su tarnybos interesais, nes ja pažeidžiami pagrindiniai valstybės tarnybos principai ir iškraipoma tarnybinės veiklos esmė, turinys, menkinamas konkrečios valstybinės institucijos, įstaigos ir pačios valstybės autoritetas (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-64-139/2016). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje akcentuota, kad valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens pripažinimas kaltu dėl piktnaudžiavimo galimas tik esant jo tyčinei kaltei, t. y. tik tuo atveju, kai toks asmuo suprato, jog naudojasi savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais, numatė, kad dėl to gali atsirasti didelė žala ir šios žalos norėjo (tiesioginė tyčia) arba nenorėjo, bet sąmoningai leido jai atsirasti (netiesioginė tyčia) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-407/2009). BK 228 str. 1 d. numatyta piktnaudžiavimo sudėtis yra materiali, veika užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik dėl padarytos veikos atsiradus baudžiamajam įstatyme numatytiems padariniams – didelei turtinio ar kitokio pobūdžio žalai valstybei, Europos Sąjungai, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui.
    Todėl prašau pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 228 str. 1 d. teisėjų M. Striauko, A. Cinino, V. Pakalnytės-Tamošiūnaitės, G. Dzedulionio atžvilgiu – puikiai žinodami, kad priimdami nuosprendžius, turi remtis galiojančiais teisės aktais tai yra Konstitucija ir įstatymais, žinodami, kad cenzūra yra tiesiogiai uždrausta Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama bei Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnio „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus”, jie tiesiogiai taikė cenzūrą ir kriminalizavo visiškai teisėtą veiklą. Buvau nuteistas, atlikau bausmę, varžytinėse „nukentėjusio” Sadecko naudai parduotas mano šeimai priklausęs žemės sklypas, padaryta neįkainuojama žala man ir mano šeimai, sugriautas bet koks pasitikėjimas šia valstybe.
    Vilniaus apygardos teismo teisėjas Kursevičius baudžiamojoje byloje Nr. 1S-452-957/2023 priėmė nutartį, kuria nurodė, kad prokuratūra nebeturi pareigos tirti sunkius nusikaltimus – piktnaudžiavimo, dokumentų klastojimo, neteisėtą persekiojimo. Todėl tai aš vertinu kaip piktnaudžiavimą, nes BPK str. įpareigoja prokuratūrą tirti nusikaltimus, o teismas neturi įgaliojimų atšaukti šias pareigas.
  19. Pagal BK 300 str. 1 d. atsako tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Pagal BK 300 str. 1 d. atsako tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Dokumento suklastojimas – tai veiksmai, kuriais sukuriamas dokumento netikrumas arba jo turinio neteisingumas. Dokumentas yra suklastotas, kai kaltininkas pakeičia kito asmens surašyto, atspausdinto ar kitaip pagaminto dokumento turinį arba savo vardu surašo, atspausdina ar kitaip pagamina, arba tik patvirtina kito asmens surašytą dokumentą, tokiu būdu dokumento turinyje įtvirtindamas tikrovės neatitinkančius duomenis. Dokumentai klastojami įrašant melagingą informaciją, padirbant parašą ar antspaudą, pašalinant tikro dokumento teksto dalį, perklijuojant nuotrauką ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-35/2011, 2K-210/2014, 2K-385-942/2017). Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu padaromi tiesiogine tyčia: kaltininkas supranta, kad klastoja tikrą dokumentą (šiuo atveju), ir nori taip veikti. Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei įvertino savo veiksmus, tačiau vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-590/2014).
    Prašau pradėti IT ir Panevėžio apygardos teismo teisėjos Vaidachavičienės atžvilgiu, nes priimdama nutartį S-108-879/2020, ji ją suklastojo, įrašydama žinomai melagingus ir savo išgalvotus duomenis apie tai, kad mano skunde išdėstytos aplinkybės yra melagingos ir nieko nepagrįstos.
    Visiškai nepagrįsta yra prokuroro Valentukevičiaus subjektyvi nuomonė, kad nieko panašaus nebuvo, o teisėjai veikė teisėtai ir įstatymo numatytuose rėmuose. Visos mano išdėstytos aplinkybės yra objektyvios, atitinkančios objektyviuosius nusikalstamos veikos sudėties požymius, numatytus atitinkamoje BK normoje.
    Prokuroras Valentukevičius nieko nepasisakė dėl teisėjų tiesiogiai taikytos cenzūros, vadina ja įprasta teisėta veikla. Tai melas, nes daugiau niekam nebuvo taikoma tokia praktika ir nė vienas žurnalistas Lietuvosj nebuvo teisiamas už tai, kad sąžiningai vykdė savo pareigas.
    BPK 444 straipsnis. Naujai paaiškėjusios aplinkybės, dėl kurių galima atnaujinti baudžiamąją bylą nurodo, kad 1. Naujai paaiškėjusios aplinkybės, dėl kurių galima panaikinti nuosprendį ar nutartį ir atnaujinti baudžiamąją bylą, yra šios:
    2) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad nagrinėdami bylą teisėjai nusikalstamai piktnaudžiavo;
    3) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad atlikdami ikiteisminį tyrimą pareigūnai nusikalstamai piktnaudžiavo ir dėl to buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas nuosprendis;
    Kadangi vadinami „teismai” atsisako pripažinti, kad tai yra organizuota nusikalstama grupuotė ir atsisako panaikinti cenzūrą, jie man nepalieka kito kelio, kaip tik kreiptis dėl piktnaudžiavimo ir bylos atnaujinimo.
    Remdamasis išdėstytu, ir BPK 228 str. ir 300 str. prašau panaikinti skundžiamą prokuroro nutartį

Aurimas Drižius

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

0
    0
    Jūsų krepšelis
    Jūsų krepšelis tuščias