Prokuroras M.Jovaiša išaiškino : „Teisėjų nusikaltimai ir klastotės yra teisėti”

Prokuroras M.Jovaiša išaiškino : „Teisėjų nusikaltimai ir klastotės yra teisėti”
Aurimas Drižius
Prokuroras M.Jovaiša sako, kad sunkius nusikaltimus gali daryti tik gauja teisėjų ir prokurorų. Visiems kitiems to daryti negalima, jiems galima.
Yra toks grėsmingai skambantis Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Martynas Jovaiša.
Nors skamba labai grėsmingai, tačiau savo esme prokuroras Jovaiša tėra eilinė mafijos figūrėlė, paskirta tam, kad slėpti sunkius prokurorų, teisėjų ir kitų šaikos narių nusikaltimus.
Šį kartą gavau prokuroro nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl didelės teisėjų ir prokurorų gaujos sunkių nusikaltimų – piktnaudžiavimo, klastojimo, tarnybos pareigų neatlikimo.
Net ir po to, kai Vilniaus apygardos teismas nurodė prokuratūrą dėl visų mano skunde aprašytų aplinkybių priimti procesinį dokumentą, o ne „špargalkę”, prokurorai toliau žaidžia žaidimą „įjungiau durnių”.
Todėl dar kartą apskundžiau teismui prokuroro Jovaišos išmintį, nurodžiau, kad teismas jau antrą kartą nurodo jam ištirti nusikaltimus, tačiau prokuroras atkakliai atsisako vykdyti savo pareigas.
Kantrybės rašyti skundus man tikrai užteks, nes minėta gauja mane persekioja ir terorizuoja jau daugiau nei 15 metų.

Trumpai apie šios gaujos nusikaltimus:

1. Kreipiausi skundu į taip vadinama gen. prokuratūra (reg. Nr. AP-19000) „Dėl organizuotos gaujos ir masinių nusikaltimų Vilniaus apygardos teisme – dokumentų klastojimo, piktnaudžiavimo, tarnybos pareigų neatlikimo“, kuriuo prašiau pradėti ikiteisminį tyrimą teisėjų A.Cinino, V. Pakalnytės-Tamošiūnaitės, G. Dzedulionio, D.Vaidachavičienės, N. Vigelienės, generalinio prokuroro pavaduotojų S. Versecko ir G. Ivanausko, generalinės prokurorės N. Grunskienės, prokurorės D. Kisinienės atžvilgiu.
2. Prokurorai man parašė „raštelį”, kad savo nusikaltimų netirs. Tokiai praktikiai pritarė apylinkės teismo teisėja, tačiau Vilniaus apygardos teismas nurodė prokurorams surašyti nutarimą, o ne „raštelį”.
3. Prokuroras Jovaiša skundžiama nutartimi nurodė, kad minėti teisėjai, persekiodami mane už visiškai teisėtą veiklą – žurnalistiką, taikydami Kontitucijos ir Visuomenės informavimo įstatyme uždraustą cenzūrą, veikė visiškai teisėtai, ir kad taip jie neva vykdė savo tarnybines pareigas. Žurnalistų persekiojimas už jų jiesioginę veiklą nėra prokurorų pareiga, o tokį persekiojimą kategoriškai draudžia Konstitucija ir įstatymai. Tačiau teisėjai bet kokia kaina pridenginėja savo kolegas, kurie padarė sunkius nusikaltimus.
4. Kreipiausi į taip vadinamą prokuratūrą dėl to, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas M.Striaukas (tas pats, kuriam pavesta nuteisti „riaušininkus”, ir jis tai neabejotinai padarys) ir Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija (iš Audriaus Cinino, Virginijos Pakalnytės- Tamošiūnaitės, Gintaro Dzedulionio, prokurorės Kisinienės) mane nuteisė už visiškai teisėtą veiklą baudžiamojoje byloje Nr. 1A-815-497/2014 nuosprendžiu, paskelbtu 2015 m. vasario 2 d. Minėti teisėjai mane nuteisė už teisėtą veiklą – žurnalistiką, paskelbę ją nusikalstama veikla. T.y. teisėjai mane nuteisė, puikiai žinodami, kad aš esu nekaltas ir kad man inkriminuojamas nusikaltimas nėra nusikaltimas, nes žurnalistika Lietuvoje nėra paskelbta nusikalstama veikla.
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas dar 2009 m. įvedė cenzūrą man ir savaitraščiui „Laisvas laikraštis“, uždrausdamas rašyti straipsnius apie buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Alvydo Sadecko veiklą privatizuojant AB „Mažeikių nafta“. Cenzūra buvo pavadinta „teismo sprendimo nevykdymu”.
6. Todėl minėtoje byloje, kaip ir daugelyje kitų, buvau nuteistas už tariamą teismo sprendimo nevykdymą (tai yra cenzūrą). Mat Vilniaus pateikiau įrodymus apie šio asmenis dalyvavimą minėtame privatizavime, ir toliau rašiau straipsnius, to pačios Vilniaus apylinkės ir apygardos teismų buvau penkis kartus nuteistas vien už tai, kad sąžiningai vykdžiau savo žurnalisto pareigą, ir pateikiau įrodymus, kad minėtas draudimas yra nusikalstamas.
   Teismas dar 2008 m. įvedė cenzūrą „Laisvam laikraščiui” pagal tokio politiko A.Sadecko prašymą ir uždraudė man rašyti straipsnius, kuriuose jis būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu.
7. Tokiu būdu Vilniaus miesto apylinkės teismas įvedė neteisėtą cenzūrą, kurią tiesiogiai ir kategoriškai draudžia Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kas yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.”.
   Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus” sako: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.”.
8. Minėti Vilniaus miesto apylinkės, apygardos ir aukščiausias teismas jau net 15 kartų atmetė mano prašymus panaikinti cenzūrą, per tą laiką buvau nuteistas net septynis kartus už teisėtą veiklą, dėl tariamo “teismo sprendimo nevykdymo” (t.y. cenzūros), mano ir mano šeimos turtas parduotas varžytinėse, o aš pats paverstas ubagu ir invalidu, tai pačiai „teismų“ sistemai ignoruojant bet kokius Konstitucijos ir įstatymo reikalavimus.
9. Nurodžiau, kad mane jau daug metų už žurnalistiką persekioja vadinamoji prokuratūra ir teismų sistema, kuri visiškai ignoruoja įstatymo ir Konstitucijos reikalavimus, mano pateikiamus rašytinius įrodymus ir dokumentus ignoruoja ir pateikia juos kaip mano išgalvotus arba neegzistuojančius.
   Negana to, vadinamieji teisėjai apsimeta, kad nežino pagrindinio šalies įstatymo – Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Konstitucijos 6 straipsnis sako : Kon stitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. 7 straipsnis Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.
   Šiuo atveju visi teismų sprendimai – cenzūros įvedimas, ir spaudos persekiojimas pagal melagingus Sadecko skundus ir parodymus – tiesiogiai prieštarauja minėtiems Konstitucijos punktams.
10. Nurodžiau, kad dėl teisėtos veiklos – žurnalistikos, įvedę neteisėtą cenzūrą, tyčia, žinodami, kad cenzūrą kategoriškai draudžia Konstitucija, mane nuteisė tokie teisėjas Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Striaukas, apygardos teismo teisėjai Cininas, Pakalnytė ir Dzedulionis, puikiai žinoję, kad cenzūra yra uždrausta, ir tai įrašę net savo nuosprendyje, tačiau vis tiek mane nuteisęs realia laisvės atėmimo bausme lygtinai.
    Cenzūrą jie legalizavo netgi nuosprendyje. Tokiu būdu, paskelbdami man nuosprendį už teisėtą veiklą, minėti teisėjai mane nuteisdami už teisėtą veiklą, žurnalistiką, sąmoningai ir tyčia pažeidė Konstituciją, kurią prisiekė saugoti, o taip pat padarė nusikaltimus : piktnaudžiavimą tarnyba ir tarnybos pareigų neatlikimą. Dėl to man buvo padaryta didelė žala – buvau nuteistas, atlikau bausmę, mano ir mano šeimos nekilnojamasis turtas buvo iš manęs atimtas ir parduotas varžytinėse, o nusikaltėliai – teisėjai toliau neva vykdo teisingumą.
    Prašiau pradėti ikiteisminį tyrimą dėl piktnaudžiavimo ( Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. 229 straipsnis. Tarnybos pareigų neatlikimas (Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs, jeigu dėl to valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų).

Prokuratūra nuolat kartoja, kad viso šito persekiojimo nėra buvę, o tai tėra mano haliucinacijos ir prielaidos. Atimtas mano šeimos nekilnojamasis turtas – žemės sklypas, kuriame norėjome su šeima gyventi – nėra mano haliucinacija, tai realybė, su kuria aš ir mano žmona iki šiol negalime susitaikyti. Tai, kad aš nebuvau nuteistas už teisėtą veiklą, „nustatė” tokia Panevėžio apygardos teismo teisėja Vaidachavičienė, kuri suklastojo savo nutartį parašiusi, kad nieko panašaus – man persekiojimo už teisėtą veiklą – nėra buvę.
Nurodžiau, kad kadangi visa teismų sistema daug metų klastoja savo nutartis ir dengia šią organizuotą gaują, atsisako panaikinti cenzūrą, tai man nelieka kitos išeities, kaip tik persekioti juos baudžiamąją tvarką už piktnaudžiavimą. BPK 444 straipsnis. Naujai paaiškėjusios aplinkybės, dėl kurių galima atnaujinti baudžiamąją bylą :

1. Naujai paaiškėjusios aplinkybės, dėl kurių galima panaikinti nuosprendį ar nutartį ir atnaujinti baudžiamąją bylą, yra šios: 2) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad nagrinėdami bylą teisėjai nusikalstamai piktnaudžiavo; Man belieka tik įrodyti, kad tiek teisėjai, tiek ir prokuroras šioje byloje taikė neteisėtą cenzūrą, dėl ko aš buvau nuteistas, tai yra nusikalstama piktnaudžiavo.
2. Prokuroras Jovaiša skundžiama nutartimi man nurodo, kad „2024 m. rugpjūčio 1 d. skunde pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad teisėjų A. Cinino, V. Pakalnytės-Tamošiūnaitės, G. Dzedulionio, D.Vaidachavičienės, N. Vigelienės, generalinio prokuroro pavaduotojų S. Versecko ir G. Ivanausko, generalinės prokurorės N. Grunskienės, prokurorės D. Kisinienės veiksmuose būtų nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 str. 1 d., 229 str. ar 300 str. 1 d., sudėties požymių….Pareiškėjo pateikti teiginiai yra deklaratyvaus pobūdžio, pagrįsti subjektyvia jo nuomone. Tuo tarpu tam, kad būtų pagrindas konkrečių asmenų veiksmuose konstatuoti nusikalstamos veikos požymius, skunde nurodomos faktinės aplinkybės dėl galimos nusikalstamos veikos turi būti konkrečios, atitinkančios bent minimalius objektyviuosius nusikalstamos veikos sudėties požymius, numatytus atitinkamoje BK normoje. Konstatuotina, kad nagrinėjamame skunde nėra jokių objektyvių duomenų, kad nurodyti asmenys piktnaudžiavo, aplaidžiai atliko savo pareigas ar suklastojo dokumentus.
   Aplinkybė, kad konkrečioje baudžiamojoje byloje pareiškėjas buvo nuteistas, nėra pagrindas teigti, kad ją nagrinėję teisėjai padarė korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas. Pabrėžtina, kad teismų priimti sprendimai neturi būti laikomi neteisėtais ar nepagrįstais vien dėl to, kad jais nebuvo patenkintas pareiškėjo prašymas ir kad tie sprendimai nėra tokie, kokių norėtų pareiškėjas.
3. Prokuroras Jovaiša pamiršo, ką reiškia BK straipsnis piktnaudžiavimas.
4. Piktnaudžiavimas (BK 228 straipsnis)

• Objektyvieji požymiai
  Pagal BK 228 straipsnio 1 dalį už piktnaudžiavimą atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelę žalą patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo.
  Taigi, piktnaudžiavimo objektyvieji požymiai pasireiškia: pavojinga veika – piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu; pavojingais padariniais – didele žala valstybei, Europos Sąjungai, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui; priežastiniu ryšiu tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių.
  1.1.1. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi ar įgaliojimų viršijimas
  BK 228 straipsnyje įtvirtintas piktnaudžiavimas pasireiškia tuo, kad nors valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo formaliai veikia kaip kompetentingas asmuo, tačiau iš tikrųjų jo veika yra nesuderinama su tarnybos interesais, nes ja pažeidžiami pagrindiniai valstybės tarnybos principai ir iškraipoma tarnybinės veiklos esmė, turinys, menkinamas konkrečios valstybinės institucijos ir pačios valstybės autoritetas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-16-489/2021, 2K-68-788/2021, 2K-127-689/2020, 2K-23-1073/2020, 2K-187-976/2019, 2K-241-303/2018, 2K-263-696/2016, 2K-P-1-2014).
  Piktnaudžiavimas gali būti padaromas dviem alternatyviomis veikomis – piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu.
  Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69-648/2021, 2K-68-788/2021, 2K-186-689/2020, 2K-189-1073/2019, 2K-22-628/2019, 2K-7-84-489/2018, 2K-7-64-139/2016, 2K-249-895/2015, 2K-297/2014).
  1.1.1. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi ar įgaliojimų viršijimas
  BK 228 straipsnyje įtvirtintas piktnaudžiavimas pasireiškia tuo, kad nors valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo formaliai veikia kaip kompetentingas asmuo, tačiau iš tikrųjų jo veika yra nesuderinama su tarnybos interesais, nes ja pažeidžiami pagrindiniai valstybės tarnybos principai ir iškraipoma tarnybinės veiklos esmė, turinys, menkinamas konkrečios valstybinės institucijos ir pačios valstybės autoritetas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-16-489/2021, 2K-68-788/2021, 2K-127-689/2020, 2K-23-1073/2020, 2K-187-976/2019, 2K-241-303/2018, 2K-263-696/2016, 2K-P-1-2014).
  Šiuo atveju visi mano išvardinti pareigūnai piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi, mane persekiodami už visiškai teisėtą veiklą, neatlikdami teisės aktuose ir Konstitucijoje nustatytų pareigų.