Prokuroras R.Matevičius : „Konstitucija tėra prielaida”

Skundas dėl Vilniaus apygardos prokuratūros nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (medžiagos Nr. M-2-02-01134-24)
Kreipiausi į prokuratūrą dėl organizuotos nusikalstamos grupuotės prokuratūroje ir teismų sistemoje, nurodžiau, kad daugiau nei 15 metų esu persekiojamas šios nusikalstamos gaujos už visiškai teisėtą veiklą – žurnalistiką, teismams paskelbus ją sunkiu kriminaliniu nusikaltimu ir mane persekiojant už tai, kad sąžiningai atlieku savo darbą.
Nurodžiau, kad teismai tiesiogiai taiko cenzūrą pagal Alvydo Sadecko užsakymą. Nors ir puikiai žino, kad cenzūrą kategoriškai draudžia LR Konstitucija ir Visuomenės informavimo įstatymas, teisėjai drąsiai ją taiko, piktnaudžiauja, vėliau kiti tam, kad nuslėptų savo kolegų nusikaltimus, klastoja dokumentus ir nutartis, kad neva nieko panašaus nebuvo. Tada vėl klastoja ir piktnaudžiauja, atmesdami mano skundus, nieko nepasisakydami dėl neteisėto persekiojimo.
Itin ironiška, kad gen. prokurorė Grunskienė raštu man nurodo, kad žurnalistų persekiojimas už tai, kad jie dirba savo darbą ir rašo straipsnius, yra jų „tiesioginė prokurorų ir teisėjų pareiga”. Nors bent jau gen. prokurorė galėtų kartais paskaityti Konstituciją ir įstatymus, kad žinotų savo pareigas.
Prokuroras R.Matevičius (nuotr. viršuje dešinėje) smulkiai išdėsto visus nusikaltimus, teismų ir prokuratūros padarytus mano atžvilgiu, tačiau žinoma, padaro išvadą, kad jokių nusikaltimų padaryta nebuvo.
Tai, kad teismai tiesiogiai taikė cenzūrą, kurią kategoriškai draudžia Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama, prokuroras Matevičius vadina tik mano asmeniniu nepasitenkinimu : „A. Drižius subjektyviai vertina tam tikrus prokuratūros ir teismų sprendimus, kurie jo netenkina ir yra jam nepalankūs. Pareiškime A. Drižius pateikia savo asmeninį aplinkybių vertinimą, subjektyvia įstatymų nuostatų interpretacija, prielaidomis ir samprotavimais, kurie nėra paremti jokiais objektyviais faktiniais duomenimis, bandydamas pagrįsti galimai padarytas nusikalstamas veikas. Šiame kontekste pažymėtina, kad vien tai, kad pareiškime minimi teisėjai ir prokurorai vykdydami savo pareigas priėmė sprendimus, kurie netenkina pareiškėjo, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad jie galimai nusikalto ir nėra pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą”.

Žinoma, kad aš esu nepatenkintas, kas teismai mane persekioja už teisėtą veiklą daugiau nei 15 metų. Mano pareiga yra kritikuoti tokius tariamai teisingumą vykdančius teisėjus, kurie iš tikrųjų tik aptarnauja korumpuotus politikus, kaip A.Sadeckas.
Teisėjai privalėjo vadovautis Konstitucija ir įstatymais, tačiau jie sąmoningai ir tyčia veikė priešingai, tai yra taikė tas priemones, kurias Konstitucija draudžia, tai yra cenzūrą ir persekiojimą už kritiką.
Konstitucijos 109 straipsnis nurodo, kad Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo.
110 straipsnis – Teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.
Šiuo atveju teisėjai taikė cenzūrą, kurią draudžia Konstitucijos 44 str. 1 dalis.
Tai yra skunde minimi teisėjai sulaužė Konstituciją, kurią prisiekė saugoti.
Prokuroras Matevičius Konstitucijos straipsnius vadina mano „subjektyvia įstatymų nuostatų interpretacija, prielaidomis ir samprotavimais”.
Visa tai tėra apgailėtinas prokuroro noras pridengti šiuos nusikaltimus mano atžvilgiu vykdančią nusikalstamą grupuotę, todėl tai turi būti atitinkamai vertinama.
Nes prokuroro samprotavimai apie Konstitucijos straipsnius tėra prokuroro haliucinacijos ir atviras melas. Nejaugi prokuroras nieko gudriau nesugalvojo, kad pateisinti minėtus nusikaltimus?
Atkreipiu dėmesį, kad nė vienas prokuroro nutarime išvardintas teisėjas nebandė ginčyti Konstitucijos arba ją paneigti, tiesiog jos „nepastebėjo” ir nieko dėl to nepasisakė.
Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Šioje dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įstatymas numato , kad Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu, šiuo konkrečiu atveju teismai nesivadovavo minėtu BPK straipsniu.
Teismų praktikoje nuosekliai aiškinta kad įrodymų vertinimas ir tik jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo pareiga, tačiau teismas šios pareigos neatliko, deja. Teismas visus mano motyvus ir argumentus, kad cenzūra yra uždrausta, „pamiršo” arba „nepastebėjo”. Tai akivaizdus piktnaudžiavimas ir tarnybos pareigų neatlikimas.
Teismas padarė esminius įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimus , nes teismo išvados padarytos nesiėmus visų įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, teismas nebandė kreiptis į konstitucinį teismą išaiškinimo, ar cenzūra teisėta. Atrodo, byla paprasta ir aiški, cenzūra uždrausta, tačiau „teisinė sistema” tokios paprastos bylos negali išspręsti daugiau nei 15 metų.
Todėl turi būti pradėtas tyrimas ne tik dėl piktnaudžiavimo, tarnybos pareigų neatlikimo, klastojimo, tačiau ir dėl veikimo organizuotoje grupėje.
Teismas niekaip nevertino aplinkybės, kad A.Sadeckas tiesiogiai teisme melavo, prisiekęs sakyti tiesą, melavo, kad jis nesusijęs su „Mažeikių naftos” privatizavimu, nors pats šiam privatizavimui vadovavo ir iš jo praturtėjo.
Teisėjai aptarnauja šią nusikalstamą grupuotę (visos klastotės išvardintos skundžiamajame prokuroro nutarime) , todėl, remiantis atitinkamais BPK straipsniais, prašau panaikinti skundžiamą prokuratūros nutarimą.
Taip pat prašau nušalinti nuo mano skundų nagrinėjimą Vilniaus miesto apylinkės teismą, kuris yra šios gruouotės aktyvus dalyvis, nes 15 metų šio teismo teisėjai mane persekioja už teisėtą veiklą, nė karto net nebandę atsiversti Konstitucijos.

Aurimas Drižius