Prokuroras S. Verseckas nustatė, kad jo viršininkė gen. prokurorė N.Grunskienė nepadarė jokių nusikaltimų

0


Aurimas Drižius
Yra tokia juokinga įstaigėlė, pasivadinusi generaline prokuratūra, kurios funkcija – pagal valdančiųjų užsakymą sunaikinti politinius konkurentus, kad šie „nekeltų grėsmės nacionaliniam saugumui”, kaip pvz., koks nors „Celofanas”.
Dar viena gen. prokuratūros funkcija, bene svarbiausia – nuslėpti visus valdančiųjų nusikaltimus, ir kelti „baudžiakus” tiems žmonėms, kurie skundžiasi dėl korupcijos, arba nori gerų santykių su rusais ir baltarusiais, kaip pvz., koks nors Kazimieras Juraitis arba Erika Švenčionienė.
Dažnai tokie prokuratūros bandymai tapti „stogu” sunkiems nusikaltimams kelia juoką – tokie tie bandymai nemokšiški ir apgailėtini.
Paskutinis anekdotas – yra toks dar vienas „metų prokuroras” Saulius Verseckas, kuris man surašė raštelį, kad jo viršininkė gen. prokurorė Grunskienė nepadarė jokių nusikaltimų.
Generalinės prokuratūros prokuroras S.Verseckas raštu į mano 2024-01-30 skundą Nr. 17.2.-AP-2637 mane informavo, kad mano skundus dėl sunkių prokurorų ir teisėjų nusikaltimų prokuratūra daugiau nenagrinės, nes tada tektų atskleisti organizuotą nusikalstamą susivienijimą, kurio sudėtinė dalis ir yra generalinė prokuratūra. O pats Saulius Verseckas asmeniškai pridenginėjo sunkius prokuratūros nusikaltimus, todėl niekaip negalėjo spręsti klausimo dėl savo paties padarytų nusikaltimo atskleidimo.
Saulius Verseckas turėjo išspęsti klausimą dėl savo viršininkės – gen. prokurorės Nidos Grunskienės nusikaltimų.


Tačiau prokuroras Verseckas niekaip negalėjo spręsti šio klausimo, nes įstatymai jam tokios teisės nenumato.
Tai yra Verseckas nurodė, kad mano skunde išdėstyti faktai apie sunkius teisėjų ir prokurorų nusikaltimus mano atžvilgiu tėra jų „tiesioginių darbinių fukcijų” vykdymas. Verseckas nurodė, kad aš skunde nepateikiau jokių „obejktyvių duomenų” apie teisėjų nusikaltimus.
Tai yra eilinė prokuroro Versecko klastotė, nes mano skunde aiškiai ir išsamiai aprašyti visi faktiniai duomenys apie teisėjų nusikaltimus. Žinodamas, kad reikia šiuos nusikaltimus pridengti ir palspėti, prokurorai Grunskienė ir Verseckas sąmoningai rašo „neskunžiamus raštelius”, kad šie nusikaltimai nebūtų ištirti.
Todėl teismui nurodau tai, kad prokurorai verseckas ir Grunskienė vadina „tiesioginėmis prokurorų ir teisėjų funkcijų vykdymu”:

  1. Kreipiausi į taip vadinamą prokuratūrą dėl to, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas M.Striaukas (tas pats, kuriam pavesta nuteisti „riaušininkus”, ir jis tai neabejotinai padarys) ir Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija (iš Audriaus Cinino, Virginijos Pakalnytės- Tamošiūnaitės, Gintaro Dzedulionio, prokurorės Kisinienės) mane nuteisė už visiškai teisėtą veiklą baudžiamojoje byloje nuosprendžiu, paskelbtu 2015 m. vasario 2 d. Minėti teisėjai mane nuteisė už teisėtą veiklą – žurnalistiką, paskelbę ją nusikalstama veikla. T.y. teisėjai mane nuteisė, puikiai žinodami, kad aš esu nekaltas ir kad man inkriminuojamas nusikaltimas nėra nusikaltimas, nes žurnalistika Lietuvoje nėra paskelbta nusikalstama veikla.
    Tokia teisėja R. Vancevičienė patenkino A.Sadecko „prevencinį“ ieškinį ir uždraudė atsakovams Aurimui Drižiui publikuoti rašinius, kuriuose Alvydas Sadeckas būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu ir Gedemino Kiesaus nužudymu.
    Tokiu būdu Vilniaus miesto apylinkės teismas įvedė neteisėtą cenzūrą, kurią tiesiogiai draudžia Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kas yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.”.
    Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus” sako: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.”.
    Minėti Vilniaus miesto apylinkės, apygardos ir aukščiausias teismas jau net 12 kartų atmetė mano prašymus panaikinti cenzūrą, per tą laiką buvau nuteistas net septynis kartus už teisėtą veiklą, dėl tariamo “teismo sprendimo nevykdymo” (t.y. cenzūros), mano ir mano šeimos turtas parduotas varžytinėse, o aš pats paverstas ubagu ir invalidu, tai pačiai „teismų“ sistemai ignoruojant bet kokius Konstitucijos ir įstatymo reikalavimus.
    Be to, teismui pateikiau įrodymus, kad A.Sadeckas buvo kertinė figūra privatizuojant „Mažeikių naftą“, pats asmeniškai sprendęs, kam turi būti parduotos šios įmonės akcijos, ir pakeitęs įstatymus taip, kad šią įmonę galėtų pakeisti Rusijos bendrovė „Jukos“. Nurodžiau, kad mane jau daug metų už žurnalistiką persekioja vadinamoji prokuratūra ir teismų sistema, kuri visiškai ignoruoja įstatymo ir Konstitucijos reikalavimus, mano pateikiamus rašytinius įrodymus ir dokumentus ignoruoja ir pateikia juos kaip mano išgalvotus arba neegzistuojančius.
    Negana to, vadinamieji teisėjai apsimeta, kad nežino pagrindinio šalies įstatymo – Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Konstitucijos 6 straipsnis sako : Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. 7 straipsnis Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.
    Šiuo atveju visi teismų sprendimai – cenzūros įvedimas, ir spaudos persekiojimas pagal melagingus Sadecko skundus ir parodymus – tiesiogiai prieštarauja minėtiems Konstitucijos punktams.
    Tokiu būdu, paskelbdami man nuosprendį už teisėtą veiklą, Vilniaus apygardos teismo teisėjai A.Cininas, Pakalnytė-Tamošiūnaitė ir G.Dzedulionis ir apylinkės teismo teisėjas M.Striaukas, šioje byloje mane nuteisdami už teisėtą veiklą, žurnalistiką, sąmoningai ir tyčia pažeidė Konstituciją, kurią prisiekė saugoti, o taip pat padarė nusikaltimus : piktnaudžiavimą tarnyba ir tarnybos pareigų neatlikimą.
    Prašiau pradėti ikiteisminį tyrimą dėl piktnaudžiavimo, prokuratūra atsisakė vykdyti savo pareigas ir nurodė, kad minėtų teisėjų grupės veikoje nėra nusikaltimų sudėties visumos, todėl jie negali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn.
    Skundą dėl baudžiamosios bylos minėtiems teisėjams nagrinėjo tokia Panevėžio apygardos teismo teisėja Vaidachavičienė, kuri suklastojo savo nutartį parašiusi, kad nieko panašaus – man persekiojimo už teisėtą veiklą – nėra buvę.
    Šiuo atveju teisėja Vaidachavičienė, turėdama visus įsiteisėjusius nuosprendžius ir teismo nutartis dėl mano persekiojimo už teisėtą veiklą ir cenzūros taikymą, priima išvadą, kad nieko panašaus nėra buvę.
    Tokia išvada prieštarauja visiems bylos įrodymams, todėl tai yra dokumento suklastojimas. Tai yra žinomai melagingi ir tikrovės neatitinkantys duomenys, kuriuos teisėja Vaidachavičienė įrašė į savo nutartį ir tokių būdu ją suklastojo. Visi mano pateikti duomenys apie įvestą cenzūrą, persekiojimą už teisėtą veiklą yra tikri ir patvirtinti dokumentais, tomis pačiomis teismų nutartimis, kurias teisėja Vaidachavičinė puikiai žinojo.
    Tačiau ji padarė išvadą, kad nieko panašaus nebuvo, nebuvo nei cenzūros, nei persekiojimo už teisėtą veiklą, nei dešimt metų trukusio „teisėsaugos” teroro ir nuolatinio įstatymų laužymo. Todėl teisėja Vaidachavičienė padarė nusikaltimą – suklastojo oficialų dokumentą – savo 2020 m. liepos 28 d. nutartį, įrašydama į jį žinomai melagingus duomenis, ir taip jį suklastodama.
    Tada kreipiausi dėl baudžiako tai pačiai Vaidachavičienei, ir prokurorai vėl tą nusikaltimą „numuilino”.
  2. Toks prokuroras G.Ivanauskas, turėdamas pareigą ištirti sunkius nusikaltimus, juos nuslėpė, parašydamas neskundžiamą „raštelį”, neva nieko panašaus nėra buvę : nesant objektyvių duomenų. Tokiu būdu prokuroras taip pat suklastojo savo nutartį, puikiai žinodamas, kad visi šie įvykiai tikrai buvę, tačiau juos nuslėpdamas. Tokiu būdu prokuroras Ivanauskas, informuotas apie šiuos nusikaltimus ir turintis pareigą juos ištirti, piktnaudžiavo tarnyba, parašęs „raštelį”, kuriuo atsisakė tirti šiuos nusikaltimus. Taip padarė nusikaltimą – neatliko tarnybos pareigų ir piktnaudžiavo.

  3. Nors BPK aiškiai sako, kad prokurorai, gavę skundą dėl nusikaltimo, surašo motyvuotą nutarimą pradėti arba ne ikiteisminį tyrimą, tačiau grunskienės ir ivanauskai žino, kaip apeiti šį įstatymo reikalavimą – jie surašo savo „raštelį”, kurio teismui skųsti jau nebegali. Ir viskas – byla baigta.
    Vilniaus apygardos teismo teisėjas Kursevičius, kuris nagrinėjo mano skundą dėl prokurorų „raštelio”, savo nutartimi nustatė, kad prokurorams jau nebėra pareigos tirti nusikaltimų.

  4. Kai papašiau kelti bylą tam pačiam teisėjui Kusrevičiui už piktnaudžiavimą, prokurorė Grunskienė vėl surašė „raštelį”, kad teisėjai, darydami nusikaltimus, iš tikrųjų vykdo savo pareigas.
    Teisėjas Kursevičius taip pat akivaizdžiai piktnaudžiavo teise, nes visi mano surašyti faktai – mano nuteisimas už teisėtą veiklą, teismams taikant uždraustą cenzūrą, galiausiai teisėjai Vaidachavičienei nurodžius, kad nieko panašaus nėra buvę, prokuratūros nuolatinis klastojimas, neva visoje šioje istorijoje „nėra objektyvių duomenų”, ir t.t. – žodžiu, ištisinis nusikalstamas teisėjų ir prokurorų veikimas. Teisėjas Kursevičius apsimeta, kad nesupranta, ko aš noriu – jam neaišku, kaip tokia didelė gauja teisėjų ir prokurorų gali būti teisiami už klastotes.

  5. Mat tai visiškai nesvarbu, ar tai bus visi 700 Lietuvos teisėjų, ar bent vienas – visi jie turės atsakyti už savo klastotes.
    Kaip jau minėta, BPK 2 str. aiškiai įpareigoja prokuratūrą tirti nusikaltimus, o BPK 168 str. – dėl skundo priimti motyvuotą nutartį, o ne „špargalkę”.
    Kaip jau minėjau, prokuratūros „darbo aprašas” nesuteikia prokurorams teisės netirti sunkių nusikaltimų ir neatšaukia BPK 2 str., ir bet kokios manipuliacijos šiuo „darbo aprašu” turi būti vertinamos kaip piktnaudžiavimas.
    Suklastodamas savo nutartį ir įrašęs, kad prokuratūra jau nebeturi tirti sunkių nusikaltimų, teisėjas Kursevičiaus padarė nusikaltimą – piktnaudžiavo, neatliko pareigos ir klastojo dokumentą, todėl prašiau prašėti IT.
    Teisėjas Kursevičius teisingai pastebėjo, kad jis užkirto kelią „sudarytoms prielaidos nagrinėti tuos pačius klausimus iš naujo neribotą kiekį”.
    Iš esmės tai yra Kursevičiaus prisipažinimas, kad jis tyčia suklastojo savo nutartį, siekdamas padėti išvengti atsakomybės savo kolegoms.
    Visi mano skunde išvardinti nusikaltimai iki šiol nėra ištirti, teisėjams senaties terminas negalioja, kol jie eina pareigas, todėl eilinė teisėjo Kursevičiaus klastotė manęs nebestebina.
    Mane stebina kitas dalykas – kad teisėjai yra įsitikinę savo nebaudžiamumu ir privilegija daryti nusikaltimus.
    Nesijaudinkite, man užteks kantrybės skųsti jūsų nusikaltimus, kol jūs juos darysite.
    Gerai pagalvokite, ar verta gelbėti savo kolegas nusikaltėlius, nes vieną kartą tam ateis galas. Gal geriau vykdyti teisingumą, kaip numato įstatymas, o ne daryti nusikaltimus, siekiant išgelbėti savo „teisėjų bendruomenę”?
    Gen. prokurorė Grunskienė dėl mano skundo apie teisėjo Kursevičiaus klastotę surašė „raštelį” Nr. AP-616, kuris net neturi datos, ir kuriuo atsisakė tirti mano skunde išvardintus sunkius nusikaltimus.

  6. Prokurorė nurodė, kad mano skundas bus paliktas nenagrinėtinu, kaip ir ankstesni mano pareiškimai, kuriais „deklaratyviai prašėte pradėti ikiteisminį tyrimą teisėjams ar pareigūnams, pateikusiems atsakymus ir priėmusiems Jus netenkinančius sprendimus, ir į kuriuos Generalinė prokuratūra pateikė atsakymus, paaiškinant, jog kartotiniai Jūsų prašymai ar skundai tuo pačiu klausimu bus palikti nenagrinėti”.
    Grunskienė nurodė, kad „teisėjų ar kitų pareigūnų neva padarytų nusikalstamų veikų kildinimas iš jų sprendimų, priimtų vykdant tiesiogines darbines funkcijas, ar pateiktų atsakymų, yra nepagrįstas ir nemotyvuotas veikimas, ir tokio pobūdžio pareiškimai, nesant konkrečių objektyvių duomenų apie galimai padarytas nusikalstamas veikas, yra nenagrinėtini”.

  7. Atsisakydama tirti mano skunde išvardintus nusikaltimus, ir pavadindama juos deklaratyviais, be objektyvių duomenų, kitaip sakant, mano išgalvotais, prokurorė Grunskienė padarė nusikaltimą – piktnaudžiavo, neatliko tarnubos pareigų, suklastojo savo raštą.
    Kas jau kas, tačiau gen. prokurorė turi žinoti BPK, kurio antras punktas nurodo, kad :
    2 straipsnis. Pareiga atskleisti nusikalstamas veikas
    Prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika.
    Kas jau kas, tačiau gen. prokurorė turi žinoti ir kitą BPK punktą:
    168 straipsnis. Atsisakymas pradėti ikiteisminį tyrimą
  8. Prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, o reikiamais atvejais – ir jų patikslinimą, atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės.

  9. Šiuo atveju visi mano skunde pateikti faktiniai duomenis atitinka tikrovę, jie yra realiai įvykę, ir tai labai lengva patikrinti, tuo labiau, kad visi tie faktiniai duomenys yra patvirtinti įsiteisėjusiais teismų nuosprendžiais ir nutartimis.
    O prokuroras Verseckas surašo dar vieną raštelį – kad neva gen. prokurorė Grunskienė, netirdama sunkių nusikaltimų, šauniai eina savo pareigas.

  10. Primenu teismui, kad visa ši organizuota nusikalstama teisėjų ir prokurorų gauja (teisėjai Striaukas, Cininas, Dzedulionis, Pakalnytė-Tamošiūnaitė, Vaidachavičienė, Grunskienės, Ivanauskas, Verseckas) save laiko teisės „elitu”.

  11. Nei teismas, nei prokurorai nė karto nepasisakė, kodėl jie cenzūros taikymą ir žurnalistų įkalinimą už jų tiesioginį darbą laiko „tiesioginių pareigų ir funkcijų vykdymu”. Nors tai yra akivaizdus piktnaudžiavimas. Bet kokios pastangos priversti teisėjus laikytis Konstitucijos ir įstatymų atsiremia į gelžbetoninę „teisine” sistema, kuri neturi nieko bendro su įstatymais.
    Teisėjai pasižyrę daryti naujus nusikaltimus, kad tik išgelbėti šią organizuotą gaują. Matyt, tik dėl to, kad ir patys jai priklauso.
    Kaip minėjau, visi šie nusikaltimai nėra ištirti, o BPK aiškiai įpareigoja prokuratūrą, gavus skundą, priimti nutarimą pradėti arba atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. tačiau prokurorai Verseckas ir Grunskienė toliai laužo įstatymus ir rašo neskundžiamus „raštelius”. Remdamasis BPK 2 str. ir BPK 168 str. prašau teismo įpareigoti prokuratūrą priimti tinkamą teisės aktą, o ne „špargalkę”.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

0
    0
    Jūsų krepšelis
    Jūsų krepšelis tuščias