R. Merkevičius. Ikiteisminio tyrimo pradėjimas ir ideali procesinė pilkoji zona pareigūnų savivalei ir piktnaudžiavimams

0

Teise.Pro 2021-12-13

 

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 2 straipsnis iškilmingai skelbia, kad „Lietuvos valstybę ku­­ria Tauta“. Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalis jam ambicingai antrina – „val­džios įstaigos tarnauja žmo­nėms“. Kaip žinia, „Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai tai­komas aktas“, „kiekvienas savo tei­ses gali gin­­ti remdamasis Konstitucija“, „nega­lio­ja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Kons­titucijai“, „įsta­ty­mo nežinojimas neat­lei­džia nuo atsakomybės“ (Konstitucijos 6 ir 7 straips­niai).

Net ir tie bendruo­me­nės na­riai, kurie nėra skaitę ar nežino šių savo pagrindinės su­­tarties su valdžia nuostatų, su kiek­vie­nais rinki­mais į Lietuvos Respublikos Seimą ar Respublikos Prezidento pa­­rei­gas, taip pat ir su kiek­vie­nu aukščiausiųjų valstybės pareigūnų paskyrimu sieja tam tik­rą „viltį gy­­ven­ti geriau“. Su kiekvienu Lie­tuvos Respublikos generalinio prokuroro (toliau – generalinis prokuroras) paskyrimu bendruo­me­nė įprastai viliasi tapti saugesne nuo nusikalstamų kėsinimųsi, ti­kisi didesnės pagarbos ir tei­sė­­tu­mo tiems, ku­rie paten­ka į kriminalinės jus­ticijos smag­ratį. Generalinis prokuroras ir jo ar­ti­miau­­sia komanda, taip pat ir Lietuvos Respublikos pro­kuratūra, kaip konstitucinė institucija sui gene­ris, yra ar bent jau turi būti (Lietuvoje – vėl tapti) di­džiausiu, lemiančiu procesinės galios centru. Tad ne­atsi­tik­ti­nai su Gene­ra­linio prokuroro paskyrimu yra siejamos didžiausios viltys ir lū­kesčiai kri­­mi­nalinėje jus­ti­cijoje.

Prieš beveik metus laiko formuoti bau­džiamojo persekiojimo praktiką Lietuvo­je Res­­publikos Prezidentas kartu su Seimu patikėjo nau­ja­jai Generalinei proku­ro­rei, su ku­rios stojimu prie Lietu­vos Respublikos proku­ra­tūros vairo, matydami pra­žūtingus Lie­tu­­vos Respublikos prokuratūros stag­na­cijos (tam tikrais aspektais net ir degradacijos) de­­šimt­me­čio pa­darinius, didžiules viltis dėjo visi, trokštantys išsaugoti visų pirma pro­ku­rorą, kaip ne­prik­lauso­mą parei­gū­ną baudžiamajame procese; trokštantys profe­sio­nalumo, kompetencijos ir teisė­tu­mo krimina­li­nėje žvalgyboje ir baudžiamajame pro­cese; neišskiriant ir advokatų – tradicinių proku­ro­­rų procesi­nių opo­nen­tų. Prisiim­da­ma šias pareigas, Genera­li­nė prokurorė prisiekė inter alia „vykdyti Kons­tituciją ir įs­taty­mus, ginti žmogaus teises, laisves ir teisėtus interesus, visada būti nešališka, są­ži­nin­­ga ir saugoti gerą prokuroro vardą“. Pirmieji vieši žodiniai Generalinės prokurorės pa­reiškimai bu­vo tik­rai drąsūs, ambicingi ir suteikiantys viltį, kad Lietuvoje vėl „atkuria­mas“ realus ir veiksmingas Kons­­titucijos 118 straips­nio galiojimas, kad Lietuvos proku­ra­­tūra nebebus ikiteisminio tyrimo įstaigas, ypač policiją, aptarnaujančia institucija. De­ja, panašu, kad šis entuziazmas labai greitai atvėso, iš­blė­so, o il­­gainiui ir visiškai iš­sisklaidė. Situacija Lietuvos Respublikos prokuratūroje „sėkmingai“ su­­grįžo į prieš de­­­šimt­metį pradėtą arti vagą ir primena vaikystėje žiūrėtą sovietinį ani­­macinį filmuką apie auksinę an­tilopę. Tačiau šis straipsnis ne apie Generalinę proku­ro­rę ir pro­ku­ratū­ros vertybinę kryptį. Jis apie vil­tį turėti skaidresnę ir sąžiningesnę kriminalinę justiciją. Šia­­­­me straipsnyje plačiau aptariama itin ydin­ga Lietuvoje išvešėjusi ikiteisminio tyrimo pra­dėjimo / ne­­pra­dėjimo prak­tika – tik viena iš procesi­nių sričių, paten­kanti į Gene­ra­linės pro­kurorės profesinį akiratį.

Ikiteisminio tyrimo pradėjimas / nepradėjimas (kalbant Lietuvos Respublikos bau­­­džiamojo pro­ce­so kodekso (toliau – Baudžiamojo proceso kodeksas ar BPK) žo­džiais, „atsisakymas pra­dė­ti ikiteisminį tyrimą“) yra itin svarbus teisinis institutas. Štai, nuo baudžiamojo perse­kio­­jimo institucijų valios pra­­dė­ti / nepradėti ikiteisminį tyri­mą tiesiogiai prik­lauso asmuo, kuris nu­ken­tėjo nuo nusikalstamos veikos: įstatymų leidėjui panaikinus privataus kal­tinimo bylų pro­ce­­są, iki­teisminis tyrimas liko vienintelis procesinis ke­­lias, kuriuo nuo nu­sikalstamos vei­kos nukentėjęs as­muo te­gali patek­ti į teismą, įgyvendinti savo teisę į teis­­minę pažeistų teisių gyny­bą ir tikėtis tei­singumo. Vien nuo že­miau­sio pro­ce­sinio rango baudžiamojo perse­kio­jimo institucijų – iki­teisminio tyrimo pareigūno ir jo vadovo – valios priklausantis ikiteisminio tyrimo pradėjimas aps­prendžia ir procesinę prie­var­tą, kuriai neatidėliotinais atvejais net nereikia išankstinio teismo lei­dimo. Baudžiamajame procese taikoma procesi­nė prievarta (pvz., kratos, elek­tro­ninių ryšių kon­trolė ir t. t.) yra pats efektyviausias, svarbiu visuomenės interesu in abstracto pa­tei­sinamas net pačios jautriausios in­formaci­jos ga­vimo būdas, tad ikiteisminis tyrimas tampa itin patraukliu lauku, leidžiančiu veiks­min­gai spręsti įvairius klausimus ar santykius, nebūti­nai susijusius su tikra nu­­sikalstama veika.

Nuo ikiteis­mi­nio tyrimo pradėjimo / nepra­dė­­ji­mo tiesiogiai prik­­­lauso ir nusikalstamumo Lietuvoje rodikliai: pap­ras­tai tariant, nepradėjai ikiteisminio tyrimo – nėra nusi­kals­ta­mos veikos; nepradėjai daug ikiteisminių ty­rimų Lietuvos mastu – žiūrėk, ir nusikalstamu­mas Lie­tu­voje for­ma­liai su­ma­­­žėjo, vis mažėja ir mažė­ja. Ar nuo to, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas ne­­pradėjo ikiteisminio tyrimo dėl nusikalstamos vei­kos, padaugėjo saugumo ir teisingumo? Ar tikrai tai sumažino nusikalstamumą? Var­gu bau, o gal net priešingai – jis apsprendžia ir paaiškėjančio, ir ypač latentinio nusikalstamumo di­dėjimą. Šiuo aspektu (gal kiek šar­žuo­jant, tačiau nepaneigiant reikalo esmės) netgi galima sa­ky­ti, jog nu­si­­kalstamumo lygis Lie­tuvoje apskritai yra „toks, ko­kio tam tikru momentu prisireikia“ bau­džiamajai valdžiai: jei reikia, kad nu­sikalstamumas tam tikram laikui būtų sumažėjęs, nes tai esą rodo Lietuvos Respublikos proku­ra­­tūros ir kitų baudžiamojo per­­sekiojimo institucijų darbo veiks­­mingumą, tuo galima nuraminti bend­ruo­menę ir pelnyti didesnį jos pasitikėjimą, rei­kia apdovanoti vadovaujančius pareigūnus ir pan., tą ga­lima gana lengvai pasiekti (ir tas de fac­to yra siekiama) atsisakymais pradėti ikiteisminį tyrimą ar tie­siog ikiteisminio tyrimo nepradė­ji­mais; jei reikia sukelti didesnę grėsmę ir pakurstyti bendruome­nės bai­­mę, pa­rodyti išaugusį bau­džia­mojo persekiojimo institucijų darbo krū­vį ir svarbą, ir tuo, pvz., patei­sin­ti didesnį prievartos naudojimą, iniciatyvą padidinti fi­nansavimą, pakelti darbo užmokestį ir pan., į pa­galbą gali­ma pasitelkti ikiteisminio tyrimo pra­dė­jimą (nepagrįstai pradėtus ikiteisminius tyri­mus juk bus galima ty­liai nutraukti).

Ikiteisminio ty­rimo pradėjimas / nepradėjimas daro tiesioginę įta­­ką „ant že­mės dirbančių“ baudžiamojo perse­kio­jimo institucijų parei­gū­nų dar­bo krūviui – nepra­dėjai ikiteis­mi­nio tyri­mo, dirbti nereikia; pra­dė­jai ikiteisminį tyrimą – arba sau susikūrei, arba kolegai sukūrei dar­bą, tačiau nuo darbo krūvio dar­bo užmokes­tis pareigūnams juk nekinta. Nors tai nėra šios analizės da­lykas, ta­čiau aptariamu as­pektu tie­­­siog negalima nutylėti ir to, jog viena vertus šis – regist­ruotas ir iki­teis­mi­nio tyrimo pra­dėjimu / nepradėjimu lengvai koreguojamas – nusikalstamumas yra viso labo tik pa­viršiuje ma­to­ma nusikals­ta­mu­mo aisbergo viršūnėlė – jis tesudaro tik nedidelį nuošimtį tik­ro­jo, realaus nusi­kals­tamumo (deja, baudžiamoji valdžia šio tikrojo, realaus nusikalsta­mu­mo apskri­tai ne tik netiria (nematuoja), bet net ir ne­dis­kutuoja; elgiamasi taip, tarsi jo apskritai nebūtų; gal tik išskyrus ko­­rup­ciją ir nepilnamečių delinkvenciją); kita vertus į vie­šąjį diskursą nepatenka ir po­licijos pa­rei­gū­nų skaičiaus santykis su jų „administruojamomis“ nu­si­kalstamomis veikomis (nors bū­tent šis kri­te­rijus yra vienas svarbesnių, vertinant ikiteisminio tyrimo įstaigų veiklos efekty­vu­mą, šiai veiklos sri­čiai ski­ria­­mų resursų pagrįstumą ir racionalumą, ir t. t.; šiuo aspektu jau nesileidžiu į žemesnį buitinį lygmenį ir ne­diskutuo­ju, kiek faktiškai darbo lai­ko ikiteisminio tyrimo pareigūnas skiria savo tiesiogi­nėms funk­ci­joms atlikti – tirti nusikalstamą veiką, ir kokia yra šio procesinio darbo kokybė). Taigi ikiteis­mi­nio ty­ri­mo pradėjimas / nepradėjimas tu­ri di­džiulę ne tik procesinę, bet ir eko­no­minę, socia­linę ir įvairią kitokią reikšmę Lietuvos bendruomenei ir valstybei.

Ikiteisminio tyrimo pradėjimas / nepradėjimas yra viena tų „nedėkingų“ baudžiamųjų pro­ce­si­nių temų (jų, žinoma, yra gerokai daugiau; jas bus galima aptarti kituose straipsniuose), kuo­met tei­si­nė praktika gerokai skiriasi ir nuo įstatyminio re­guliavimo, ir juolab nuo baudžiamojo pro­ceso teisės dok­trinos. Šiuo aspektu labiausiai gaila tei­sės mokyklų studen­tų – būsimų proku­ro­rų, advokatų ar tei­sė­jų, kurie skaito tokius vadovėlių ar mokslinių studijų tekstus, kuriems į gal­vas yra kemšamos ir reika­lau­jama žinoti tokias teo­ri­nes tie­sas – funda­men­ta­lius principus, stan­dar­tus, garantijas ir pan., kurios kas­dienėje Lietuvos tei­­si­nė­je prak­tiko­je pasitinkamos su iro­niška šyp­sena (ypač tų, sąlyginai pavadin­kim, „gatvės universitetus baigusių ekspertų“, kurie apie šiuos principus ir stan­dar­tus nė­ra girdėję ar gal kaž­kur ir girdėjo jų skambesį, bet jų toli gražu nesuvokia ir turbūt niekada nesuvoks). Pa­radoksalu, bet prie primityvios teisinės praktikos contra legem itin grei­tai prisi­tai­ko ir dalis tų – dabar prokurorų ar teisė­jų – kurie stu­dijų suole stebino jauną amžių ir patirties stoką pralenkiančiomis išmintingomis įžvalgomis apie pro­cesinę formą ir jos reikšmę, ku­rių akys degė noru saugoti žmo­gaus orumą ir teises, kuriems profesinė pagarba ir padorumas bu­vo vienos svarbesnių procesinių vertybių. Šiuo straips­niu kvie­čiama pamatyti ikiteisminio tyri­mo pradėjimo / nepradėjimo procesą tokį, koks jis yra iš tiesų, nu­siėmus baudžiamosios valdžios pri­mygtinai dedamus rožinius aki­nius – pamatyti tikrąją teisinę prak­­tiką, o ne aklai tikėti tam tik­rais baudžiamosios valdžios viešai manifestuojamais procesi­niais mi­tais.

Tai, kad galimai buvo padaryta nusikalstama veika ir apie ją buvo pranešta baudžia­mo­jo per­se­kio­jimo institucijoms, Lietuvoje nereiškia, kad baudžiamojo persekiojimo institucijos pra­dės iki­teis­mi­nį tyrimą, ištirs nusi­kals­tamą veiką, nustatys kaltininką ir jis sulauks pelnytos atsakomybės.

Baudžiamojo proceso kodekso 1 straipsnio 1 dalis skelbia: „baudžia­mo­jo proce­so paskirtis yra gi­nant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės in­teresus grei­tai, išsamiai ats­kleis­ti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nu­si­kals­tamą vei­ką padaręs asmuo bū­tų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas“. BPK 2 straips­nis expressis verbis įparei­go­ja „prokurorą ir ikiteisminio tyrimo įstaigas kiekvienu atveju, kai pa­aiš­kėja nusikalstamos vei­kos požy­mių, pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numa­ty­tų prie­monių, kad per trum­piau­sią laiką būtų at­liktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika“. Pa­gal BPK 168 straipsnio 1 dalį atsi­sa­kyti pradėti iki­teis­minį tyrimą galima tik šioje teisės normoje ex­pres­sis ver­bis nurodytais atvejais – „tik tuo atveju, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą vei­ką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios BPK 3 straips­nio 1 dalyje nurodytos aplinkybės“. Lie­tu­­voje vy­rau­janti baudžiamojo proceso teisės doktrina visuose bau­džiamojo proceso teisės vado­vė­liuose pabrėžia legalumo (baudžia­mo­jo persekiojimo privalomu­mo) principą, kuris inter alia reiš­kia, kad Lie­tuvos ikiteismi­nio tyrimo pa­­­reigūnai ir prokurorai privalo pra­dėti ikiteisminį tyrimą dėl kiek­vie­nos paaiškėjusios nusikalsta­mos veikos ir ją ištirti. Viešajame dis­kur­se (ir ypač tame, kurį vysto baudžiamo­ji valdžia) itin mėgstama ar­gu­men­tuoti baudžiamosios at­sa­komybės (bausmės) ne­iš­ven­giamu­mo princi­pu. Api­bend­rinant šį tei­si­nį reguliavimą, galima daryti ka­tegorišką iš­­vadą, jog Lie­tuvoje iki­teisminis tyri­mas privalo bū­ti pra­dėtas visais atvejais, kai paaiškėja, kad in concreto ga­lėjo būti pa­­daryta nusi­kals­tama vei­ka. Lie­tuvoje ex lege negalima tokia situacija, kad bau­džia­mo­jo perse­kio­­­ji­mo instituci­joms yra žinoma – joms yra pranešta, kad in concreto galėjo bū­ti pada­ryta nusi­kals­­­­ta­ma veika, bet ikiteisminio ty­rimo dėl paaiškėjusios nusikalstamos veikos jos ne­pradeda. De­ja, šios procesinės teisinės nuostatos visa savo kategoriška galia yra skirtos tik bendruo­me­nei ir teisės studentams. Baudžiamojo persekiojimo institucijos nesijau­čia jomis susaistytos. Tiesa, bau­džiamojo persekiojimo institucijų vadovai ar pareigūnai jas prisimena ir iškilmingai pacituoja prieš televizijos kameras, kai stengiasi pateisinti savo veiksmus.

Žinoma, tam tikrą baudžiamojo persekiojimo specifiką suku­ria taip vadina­mos privačiai vie­šo kal­tinimo by­­los, kuriose baudžiamasis persekiojimas priklauso nuo nukentėjusio asmens valios – iki­teis­mi­nis tyrimas dėl nusikalstamų veikų, nu­ro­dy­tų BPK 167 straipsnio 1 da­lyje, pradedamas tik tuo at­­ve­ju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo tei­sėto ats­tovo pareiški­mas. Tiesa, jei šios nusi­kals­ta­mos vei­kos turi visuomeninę reikšmę ar jomis yra pa­daryta žala asmeniui, ku­ris dėl svarbių prie­­žas­čių negali ginti teisėtų savo interesų, ikiteis­mi­nį ty­rimą prokuroras gali pra­dėti ir ex officio, nelaukdamas ir nepai­sant nukentėjusio asmens valios (BPK 168 str. 2 d.). Plačiau nediskutuojant to, ar apskritai gali būti to­kios veikos, kurių nusikals­ta­­mas / nenusikalstamas pobūdis priklauso nuo nukentėjusio asmens va­lios, tad ir bau­džia­masis per­­sekiojimas yra paliekamas nuken­tė­jusio as­mens valiai ir apsisprendimui, pa­minėti būtina bent du ikiteisminio tyrimo pradėjimo / nepra­dė­ji­mo tema svarbius as­pek­­tus. Visų pir­ma nukentėjusio as­mens valia ir apsisprendimas persekioti / ne­­per­se­kioti turi būti visiškai laisvas: nei įstatyminis reguliavimas, nei juolab baudžiamojo perse­kio­jimo institucijos tam negali daryti jokios įta­kos – nei siūlyti, nei pa­tarti, nei skatinti, nei tie­siogiai ar ne­­tiesiogiai, grubiai ar subtiliai versti. Prie­šin­gai – baudžiamojo persekiojimo insti­tu­cijos privalo aktyviai saugoti ir užtikrinti nukentėjusiojo as­mens valios laisvę ir apsisprendimo au­tonomiją. Antra vertus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) ju­­rispru­den­cijoje BPK 168 straipsnio 1 da­lyje nurodyto nukentėjusiojo skundo samprata yra interpre­tuo­ja­ma itin plačiai: apima iš esmės bet kokį nukentėjusio asmens valios persekioti pareiškimą – tiek su­­formu­luo­tą rašytiniame do­ku­men­te, tiek išreikštą žodžiu ir t. t. Nors šią plačią nukentėjusiojo skundo sam­pra­tą LAT skelbia tais at­vejais, kai nuo to priklauso kalti­na­­­mojo nuteisimas, tačiau BPK 168 straipsnio 1 dalyje nurodyto nu­kentėjusiojo skundo samprata yra viena (vieninga) ir negali būti inter­pre­tuojama skirtingai pa­gal tai, ar reikia nuteisti kaltinamąjį, ar reikia suteikti galimybę ikiteismi­nio tyrimo pareigū­nui ne­pra­dėti ikiteisminio tyrimo. Tad visais atvejais, kai sprendžia­mas ikiteisminio tyrimo pradėjimo / ne­­pradėjimo klausimas, turi būti vadovaujamasi plačia nuken­tė­­­ju­­­siojo skundo ir visiškos nuken­tė­­ju­­­siojo laisvės ir autonomijos samprata. Deja, baudžiamojo persekiojimo praktikoje ir į šiuos proce­si­nius postula­tus ne­krei­piamas dėmesys.

Viena vertus, greta šio, atrodytų, gana aiškaus įsta­ty­mi­nio regu­lia­vimo Ge­­neralinis prokuro­ras su­­­kūrė „papildomą“ tei­sinį instrumentą, ku­ris leidžia baudžia­mo­jo per­se­­kiojimo institu­ci­joms norima linkme veiksmingai re­gu­liuoti pradėtų / ne­pra­dėtų ikiteisminių ty­rimų skaičių. Generalinio pro­ku­­roro „Rekomendacijose dėl iki­teisminio ty­ri­mo pradžios ir jos regis­tra­vimo tvarkos“ nurodyta inter alia, kad nukentėjusysis ar jo tei­sė­tas atstovas, pra­neš­damas apie daiktų ar dokumentų praradimą ar­ba tur­to sunaikinimą ar su­ga­dinimą, gali „pa­gei­dauti gauti pažymą dėl kreipimosi į ikiteisminio ty­rimo įs­taigą“. Šį „pa­gei­davimą“ jis gali išreikšti „užpildydamas pra­šymo išduoti pažymą ne­at­­lie­kant tyrimo for­mą“. Kai ikiteisminio tyrimo įstaiga gauna tokį „prašymą iš­duo­ti pažy­mą neatlie­kant tyrimo“, ikiteis­mi­nio tyrimo ji nepradeda, tyrimo neatlieka ir šiuo klausimu net nepriima pro­ce­sinio sprendimo (tie­siog užrašoma rezoliucija „išduoti pažymą“). Šis Ge­ne­ra­­linio prokuroro sukurtas teisinis reguliavi­mas praktikoje reiškia, jog asmeniui, ku­ris kreipiasi į policiją ir praneša, kad naktį buvo apgadintas jo auto­mo­bilis (turto sugadinimo sampra­ta šiuo aspektu interpretuojama labai plačiai), policijos pa­reigūnai „pa­­siūlys“ ne „rašyti pa­reiški­mą“ pra­dėti ikiteisminį tyrimą ir ieškoti šios nusikalsta­mos veikos kalti­nin­ko, o „pagei­dau­ti gauti pa­­žy­mą dėl kreipimosi į ikiteisminio tyrimo įstaigą“. Bau­­džiamojo perse­kio­ji­mo institu­ci­jų įtikinė­ji­mo retorika yra buitiška ir ga­na primityvi: (a.) nuken­tė­jusiajam juk esą „vis vie­na svarbu tik gauti drau­di­­mo iš­moką“ ir (b.) kaltinin­ko nustatyti vis vie­­­na nepavyks. Kadangi patys po­­licininkai savo atliekamo darbo svarbą dažnai mėgina palyginti su gydy­to­jų atliekamo darbo svarba, ga­­lima įsivaizduoti bendruomenės reakciją, jei į gydymo įstaigą atvykusiam li­goniui registratūroje pa­sa­kytų, kad jis vis viena neišgys ar kad dėl didžiulio gydytojų darbo krūvio jam vis viena nebus suteikta rei­kiama pagalba, todėl gal geriau tegul jis važiuoja namo, dėl šven­tos ramybės išgeria pa­­racetamolio ar ibuprofeno ir ramiai paguli, o ne trukdo čia gydytojus, kurie tu­­ri sunkesnių ligonių ir sunkesnių ligų, ku­rias reikia išgydyti? Jei nukentėjęs nuo nusikalstamos vei­kos pasirodo esąs so­cia­liai atsa­kin­gas ir pa­­reiškia, jog vis dėlto no­rėtų, kad kaltininkas sulauktų at­pildo už savo ne­tei­sė­tą veiką, šį nukentė­ju­sio­jo sociali­nės atsakomybės jausmą greitai atšaldo gani dažni policijos pa­reigūno žodžiai, kad, jei kreip­si­tės dėl ikiteisminio tyrimo pradėji­mo, tai ži­no­kite, kad pa­žymos draudimui grei­tai negausite, nes, girdi, reikia at­­likti tyrimą, išsiaiš­kin­ti. Pap­ras­tai tariant, cituota Generalinio prokuroro teisės akto nuostata yra tiesiogiai siekiama „papro­tin­ti“ nuo nusikalstamų veikų nukentėjusius asmenis nenorėti, kad būtų pradėtas ikiteisminis ty­rimas, nes taip esą yra naudingiau pačiam nukentėjusiajam. Susidū­ręs su tokiu policijos pareigūnų entuziazmu tirti nusikalstamą veiką, ne vienas nukentėjusysis pasiren­ka „pažymą dėl kreipimosi į ikiteisminio ty­rimo įs­taigą“.

Api­bend­rintai vertinant šį Generali­nio proku­ro­­­­­ro sukurtą teisinį reguliavimą, darytina išva­da, jog teisės akto – Generalinio prokuroro rekomendacija – juridinės for­mos požiūriu šis teisi­nis re­gulia­vi­mas tiesiogiai prieštarauja Baudžiamojo proceso kodeksui, tačiau žymiai didesnė bė­da yra jo turinys – jis neleistinai suteikia ikiteisminio tyrimo pareigūnams ga­limybę daryti įta­ką nu­ken­tėjusio asmens va­liai ir apsisprendimuide facto ši įtaka daroma, tik­riau­siai, kasdien, tuo bū­du ne tik pažeidžiant nu­ken­tėjusio asmens teises, bet ir aiškiai iškreipiant nusikalstamumo Lie­tu­voje vaizdą. Aptariamas Ge­ne­­ralinio prokuroro sukurtas teisinis reguliavi­mas kelia ir daugiau abe­jonių: ar teisinis reguliavimas, ku­ris žemiausios procesinės grandies baudžiamosios val­džios institucijų pa­reigūnams suteikia ins­tru­men­tą, švelniai tariant, „pastūmėti“ ar „paprotinti“ nu­ken­tėjusiuo­sius neinicijuoti pro­­ce­sinio tyrimo, nors nukentėjusiojo skunde ar pareiškime nurodyti veiks­mai, nuo kurių jis nukentėjo, yra akivaizdžiai nusikalstami (tas aiškiai matyti iš jų padarinių, apie kuriuos in­formuoja nukentėjusysis), ne­ska­ti­na pa­ties to nusikalstamo el­gesio? Ar tuo pačios po­licijos įs­tai­gos ne­siunčia­ signa­lo potencialiems nusikaltė­liams, kad tam tikros tipinės nusikals­ta­mos vei­kos, kurių pa­da­ri­nius (nuostolius) kompensuoja draudi­kai, nebus (nėra) tiriamos? Ko­dėl bau­džia­mo­jo perse­kio­jimo insti­tu­cijų neveikimas – tokio nusikalsta­mo elgesio toleravimas, jo netiriant – yra dirbtinai per­keliamas pirmiausiai ant draudiko, o ilgainiui – per bendrą privalomų drau­dimo įmo­kų didi­ni­mą, argu­men­tuojant išmokų didėjimu – ir ant visos bend­ruomenės pečių? Galų gale, kokias moralines ver­ty­bes ir kokią socialinę atsakomybę diegia ši tei­sinė praktika? Gene­ra­­­linė prokurorė jau beveik finišuoja pirmuosius savo kadencijos metus, tačiau ši jos pirm­takų su­­­­­­kurta teisinė prak­ti­ka sėkmingai tęsiama, įgauna vis platesnį mąstą ir didesnį procesi­nį pa­g­­rei­­tį. Gene­ra­­linei prokurorei ži­nant apie tokią visuotinai vyraujančią teisinę prak­ti­ką, iš Lietuvos Respublikos genera­li­nės proku­ra­tū­ros dvelkia tik visiško ignoravimo šaltukas.

Aptariamu aspektu pažymėtina ir tai, jog jei aukščiau aprašytoje tipinėje, kasdienėje situaci­jo­­je nukentėjęs asmuo vis dėlto „prisiprašo“, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimai nu­si­kals­ta­mos veikos, kuria jam pa­da­ryta žala, tai ipso facto visiškai nereiškia, kad pradėtas ikiteis­mi­­nis tyri­mas ir bus atliekamas – galimai nusikalsta­ma veika bus tiriama ir ištirta. BPK 31 straipsnio 1 da­lyje nu­­rodyta, kad kai ikiteisminio tyrimo metu visi rei­kiami proceso veiksmai yra atlikti ir yra iš­­naudotos vi­sos galimybės nustatyti nusikalstamą vei­ką padariusį asmenį, tačiau toks asmuo ne­nu­­statytas, pro­ku­­roras turi teisę sustabdyti ikiteisminį tyrimą. Generalinis pro­kuroras „Reko­men­da­­cijose dėl formali­zuo­tos tvarkos taikymo atliekant ikiteisminį tyrimą“ nustato 5 darbo dienų (ku­rios skaičiuojamos nuo iki­teisminio tyrimo pradėjimo) terminą to­kiam „for­malizuota tvarka at­liekamam iki­teis­miniam tyri­mui“ atlikti (šiuo aspektu vėl atkreip­ti­nas dėmesys į tai, kad Bau­džia­mojo pro­ceso kodekse apskritai nė­ra nė žo­džio apie jokią „forma­li­zuotą tvarką“, o ir pats pa­vadinimas „formalizuota tvarka“ yra abe­jo­ti­nas – jis suponuoja mintį, tar­si kriminalinėje jus­ti­ci­joje būtų dar ir kažkokia „ne­for­malizuo­ta tvar­ka“). Pasak Generalinio prokuroro, šis „greitas pir­minių būtinų proceso veiksmų atlikimas ir procesinio spren­di­mo priėmimas užtikrina proceso eko­nomiškumą, darbo krūvių mažinimą ir racionalų žmogiš­kų­­jų išteklių panaudojimą“. Atmetus Ge­neralinio prokuroro retorinį žongli­ra­vi­mą įman­t­riomis sąvoko­mis, tokiomis kaip, „ypač su­trum­pin­ti terminai“, „būtini (reikalingi) pro­ce­so veiksmai“ ir „būtini proce­si­niai dokumentai“ (tarsi ki­tuo­se ikiteisminiuose tyrimuo­se, ku­rie atliekami „ne formalizuota tvarka“, yra atliekami ir „nebū­ti­ni“ ar „nereikalingi“ proceso veiks­mai bei rašinėjami „nebūtini“ procesiniai do­kumentai), „per­tek­liniai reikalavimai“ ir t. t., BPK 31 straips­­nio 1 dalis ir Generalinio prokuroro „Re­ko­mendacijos dėl formalizuotos tvarkos taikymo atliekant ikiteisminį tyrimą“ praktiškai reiš­kia, kad jei per šias 5 darbo dienas ikiteisminio tyrimo pareigūnai nenustatys įtariamojo – asmens, ku­ris, tikėtinai, pa­­da­rė nusikalstamą veiką, šis pradėtas ikiteisminis tyrimas nebus tęsiamas – jis bus tiesiog sustab­dy­­tas ir „uždarytas į seifą“ ar „padėtas į stalčių“ tol, kol bus galutinai nu­trauk­tas; nebent kažkas pa­aiš­kėtų visiškai atsitiktinai. Generalinio prokuroro „Rekomendacijose dėl formali­zuo­tos tvar­kos taiky­mo atliekant ikiteisminį tyrimą“ išskirtos sąlygos, kada galimas šis „formali­zuo­tas ikiteis­mi­nis tyrimas“ ne tik nepaneigia aukščiau nurodyto faktinio rezultato, bet dargi tie­sio­giai prieš­ta­­rauja Baudžiamojo proceso kodeksui – pastarasis, kaip minėta, net nenumato, kad tokia „for­ma­­li­zuota tvarka atliekant iki­teisminį tyrimą“ apskritai yra galima. Šį procesinį aspektą norėtųsi api­­bendrinti retoriniu klausimu: ar per šias 5 darbo dienas, po kurių ikiteisminis tyrimas bus sus­tab­­­dytas, ikiteisminio tyrimo pareigū­nai, ypač vadinamosiose „tamsiose bylose“, o neretai ir atlikdami kitus ikiteisminius tyrimus ak­tyviai sie­kia nu­statyti įta­riamąjį, kuris ab initio jiems nėra aiškus ir nežinoma, nuo ko pradėti jo paieškas?

Antra vertus BPK 168 straipsnio 1 dalis atsi­sa­kyti pradėti ikiteisminį tyrimą lei­džia tik šioje teisės nor­moje expressis verbis nurodytais dviem atvejais: (a.) „kai nurodyti duo­me­nys apie nusikalstamą vei­ką yra akivaizdžiai neteisingi“ ar (b.) kai „yra aiškios BPK 3 straipsnio 1 da­­lyje nurodytos aplinky­bės“. Toks teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, jog bendroji procesinė tai­­­syklė (lot. regulaįparei­go­­ja pradėti ikiteisminį tyrimą visais atvejais, kai tik nukentėjusysis pra­ne­ša nukentė­jęs nuo, jo many­mu, nusikalstamos veikos, o atsisakymas pra­dė­ti ikiteisminį tyrimą yra išimtis iš šios bendrosios tai­syk­lės (lot. exceptio). Toks teisinis reguliavimas suponuoja ir tai, jog vie­nos kerti­nių teisinių sąvokų iki­teisminio tyrimo pradėjimo / nepra­dė­jimo kontekste yra tei­si­nės sąvokos „aki­vaiz­dus“ ir „aiškus“. Šios procesinės kategorijos apsprendžia viena­reikšmę ir kate­go­rišką išva­dą, jog ikiteisminis tyrimas ex le­ge privalo būti pradėtas net ir tada, kai ikiteisminio ty­rimo pareigūnai abe­joja, nėra tikri ar įsitikinę, ar in concreto buvo padaryta nusikalstama veika, ar abe­jo­ja / nėra įsitikinę dėl BPK 3 straipsnio 1 da­­ly­je nu­rodytų aplinkybių (pagrindų) buvimo. Teisinės kategorijos „akivaizdus“ ir „aiškus“ ex lege sau­­go nukentėjusįjį ir visą bendruomenę nuo potencialios ikiteis­mi­nio tyrimo pareigūnų savivalės ar pikt­nau­džiavimo atsisakant pradėti ikiteisminį tyrimą. Šį pro­ce­sinį standartą dar 2003 metais pažymė­jo ir Baudžiamojo pro­ce­so kodekso komentaro autoriai: „iki­teismi­nio tyrimo pradėjimas“ nėra tas pats, kas buvo „bau­džia­mosios bylos iškėlimas“ pa­gal anks­čiau ga­lio­jusį baudžiamojo proceso įsta­ty­mą; „ikiteisminis ty­rimas turi būti pradeda­mas ir tuo­met, kai iš gauto skundo, pareiškimo ar prane­ši­mo negalima pa­tikimai spręsti, ar nusi­kals­tama vei­ka iš tikrų­jų buvo padaryta. Tokiais atvejais iki­teis­mi­nis tyri­mas pirmiausiai atlieka­mas norint nu­statyti, ar yra nusikalstamos veikos požymių“. Baudžia­mo­jo persekiojimo institucijų vystoma teisinė prak­ti­ka visuotinai ignoruoja ir šį fun­da­men­talų proce­si­nį standartą.

Lietuvos baudžiamojo persekiojimo ins­titucijose (paradoksalu, bet ypač tose, kurios save lai­­­­­ko aukštesnės ar aukščiausios kva­­­lifikacijos („prabos“) profesionalais) išvešėjo praktika „iš­spręs­­ti bylas“ ir be tei­­­­sėjo, ir be tyrimo – jo net ne­pra­­­­dė­­jus. Ir tas daroma pačiame že­miau­sia­me pro­­ce­siniame lyg­me­ny­je – Lietuvoje daugeliu atvejų jau nebereikia teisėjų, nes atsisakymu pra­dė­ti iki­teisminį tyrimą ir taip užkirtimu kelio „bylai patekti į teis­mą“ „bylas išsprendžia“ ikiteis­mi­nio ty­­rimo pareigūnai – as­me­nys, kurie daž­nai net ne­­turi reikiamo teisi­nio išsilavinimo (jau nekalbant apie pakankamą teisinį išsila­vi­nimą). Ši teisinė prak­tika nepatenka į oficialųjį pro­cesinį diskursą, nes tai vi­soms baudžia­mosios val­džios institucijoms itin patogi darbo krū­vį dirbtinai sumažinanti praktika. Šiam tikslui įprastai prisi­den­gia­ma BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame nu­rodyta inter alia, kad „baudžiamasis pro­ce­sas ne­gali būti pradeda­mas, jei­gu ne­padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusi­žen­gimo po­žy­mių“. Lietuvos Aukš­­čiau­sio­jo Teismo Bau­džia­mųjų bylų skyriaus teisėjų aprobuo­to­je „Baudžiamojo pro­ceso ko­dek­so nor­mų, nustatančių aplinkybes, dėl kurių baudžiamasis proce­sas negalimas, taikymo teis­­mų prak­ti­ko­je apžvalgoje“ ­nurodyta, kad BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punk­te nurodyta aplinkybė, dėl kurios bau­džiamasis pro­cesas negalimas, konstatuojama tada, „kai nustatoma, kad apskritai ne­pa­dary­ta veika, apie ku­rią buvo pateikta informacija kaip apie nu­sikalstamą, arba padaryta vei­ka nea­ti­­tin­­ka baudžia­mo­jo įstatymo numatytos nusikaltimo ar bau­džiamojo nusižengimo sudė­ties“. Taigi, at­si­sakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ex lege galima tik ta­da, kai, net ir nepradėjus bei neat­li­kus iki­­teis­mi­nio tyrimo, t. y. vien tik iš gautame skunde, pa­reiš­kime ar pranešime apie nusikals­ta­mą vei­ką nurodytų faktinių aplinkybių (BPK 166 str. 1 d. 1 p.) bei šio skundo, pareiškimo ar pra­ne­šimo duo­menų patiks­li­ni­mo (jei toks bu­vo atliekamas) metu nustatytų faktinių aplinkybių ir gau­tų duo­­menų (BPK 168 str. 1 d.) yra aišku, t. y. nekyla jokių pag­rįs­tų abejonių, kad in concreto ar­ba aps­kri­tai ne­buvo padary­ta jokia nu­sikalstama veika, apie ku­rią bu­vo pa­teikta informacija kaip apie nu­sikalstamą (t. y. tam tikras aiškus kon­kretus elgesys aiškiai nė­ra nusikalsta­mas), arba pada­ry­ta vei­ka neati­tin­­ka baudžia­mo­jo įstaty­mo nu­matytos nusikal­ti­mo ar baudžiamojo nusižengimo su­­dė­ties (t. y. yra aiš­­ku, jog nėra konkrečios nu­si­kalstamos vei­kos sudėties konkretaus požymio). BPK 168 straipsnio 1 dalyje nurodytas aiškumo ir aki­vaizdumo rei­ka­la­­vimas iš esmės yra objektyvi procesinė kate­go­rija, nepatenkanti į baudžiamojo per­sekio­ji­mo insti­tu­cijų diskreciją. Deja, bet baudžiamojo per­se­kiojimo ins­­ti­tucijos šį įstatyme nu­ro­dy­tą ob­jektyvaus pobū­džio aiš­kumo – jokių pagrįstų abe­­jo­nių nebuvimo – reikala­vi­­mą savo praktikoje pa­vertė tiesiog sa­­vo subjektyviu manymusavo nuo­­mone – aišku“ yra tada, kai taip galvoja ikiteis­mi­nio tyrimo pareigūnas ir jo vadovas. Rem­da­­miesi savo subjek­ty­via nuomone, o gana dažnai ir sub­jek­ty­viomis tendencingomis interpretaci­jo­mis, kaip esą aišku­mo kategorija, ikiteisminio tyri­mo parei­gū­nai – asmenys, kurie, kaip minėta, daž­nai net ne­­turi rei­kia­mo teisi­nio išsilavinimo – „ati­ma“ iš nuken­tė­jusių asmenų tei­sę kreiptis į teismą teisminės gy­ny­bos, nes šie pareigūnai tapo to­kie „teisiniai erudi­tai ir aiškia­re­giai“, jog ir be jokio ty­rimo mano – jiems yra „aiš­ku“ – kad, pavyzdžiui, tam tik­ro asmens el­­gesyje nėra įstatymo reikalaujamos tiesioginės ty­čios (tiesioginės tyčios nebuvimą pa­reigūnai įžvel­gia patys ir a priori – net nepaklausę paties to veiksmus atlikusio asmens, kaip jis suprato savo elgesį, ko juo siekė ir t. t.), kad tam tikras asmens elgesys, kuris padarė žalą nu­ken­tėjusiajam, pavyzdžiui, tam tik­­ras nukentėjusiojo turto už­valdymas, panaudojus apgaulę, yra ne nusikalsta­mas sukčiavimas, o „ci­vi­liniai teisi­niai santykiai“ (taigi, tikriausiai, reikia suprasti, kad tai yra tole­ruo­tina ir skatintina civilinė tei­sinė apy­varta ir prak­tika), kad tam tikras galbūt ir neteisėtas elgesys vis dėlto nėra nu­sikalstamas ir ne­bus persekiojamas dėl to, kad esą nepasiekė kažkokio, iš esmės nežinomo, pavojingumo laipsnio, iki ku­rio esą neturėtų būti taikoma baudžiamoji teisė, ir t. t., ir pan.

Kartais atsisa­ky­mą pra­­dė­ti iki­teis­mi­nį tyrimą ikiteisminio tyrimo pareigūnai argumentuoja tuo, kad nukentėjusysis jiems ne­pa­tei­kė ar ne­nu­ro­­dė objektyvių, neginčytinų ar dar kažkokių duomenų, kurie patvirtintų nu­sikalsta­mą vei­ką. Nu­ken­tėjusysis nepateikė įrodymų?! O kam tada Lietuvoje apskritai yra reika­lin­ga tokia gausybė ikiteis­mi­­nio ty­­­rimo įs­taigų ir prokuratūra, jei ikiteisminį tyrimą jos pradeda ir tyrimą atlieka tik tada, kai pats nu­­ken­­tėjusysis joms įrodo nusikalstamą veiką? Ar įrodymų rinkimas jau nebėra baudžia­moj­o perse­kio­­jimo insti­tu­cijų užduo­tis? Kur tada apskritai yra sutelktos baudžiamojo persekiojimo institucijų ir jų pa­reigūnų pas­tan­gos ir dėmesys: į atsisakymų pra­dėti ikiteisminį tyrimą „štampavimą“ ir taip „nusi­kals­­ta­mumo mažinimą“? į ko­vą dėl atlyginimų? į galimybę, dirbant policijos pareigūnu, dirbti dar ir ki­tą darbą ar kitų ben­druomenės na­rių atžvilgiu juos privilegijuojančias „pareigūnų pensijas“? Nors iki­teisminio tyrimo pradėjimas, o ir pats ikiteisminis tyrimas in rem per definitionem ne tik nėra tapa­tus, bet ir jokiu aspektu net negali būti lyginamas ar gretinamas su įtarimo pareiškimu ar bau­džiamuo­ju per­se­kiojimu in perso­nam, tačiau sa­vo nenorą dirbti ikiteisminio tyrimo pa­reigūnai įsigudrina pris­ta­­tyti, kaip esą pozityvų darbą: kar­tais jų proceso aktuose rašoma, esą „ne­pag­rįstas baudžiamojo pro­ce­so pradėjimas nesant tam pa­kankamo pagrindo yra neleistinas, nes taip būtų pažeistos įtarinėjamo žmogaus teisės“. Šis, iš pir­mo žvilgsnio moksliškai skambantis teks­tas, iš tiesų spinduliuoja procesinį ne­raštingumą: visų pir­ma ikiteisminis tyrimas ar baudžiamasis pro­cesas, kol jis nėra nukreiptas prieš konkretų žmo­gų (kol netampa procesu in personam), nėra ir negali būti niekieno teisių pažeidi­mas (net jei ikiteis­mi­nis tyrimas ab initio ir buvo pradėtas „nesant tam pakankamo pagrindo“); nukreipti bau­džia­mą­jį procesą prieš konkretų žmogų (in personam), ex lege yra nustatytos ir būtinos papildo­mos są­lygos, nei pradėti ikiteisminį tyrimą in rem; ant­ra vertus šiame tekste yra sukuriama nauja pro­ce­­sinė figūra, kuri nėra žinoma nei Baudžiamo­jo proceso kodeksui, nei baudžiamojo proceso tei­sės doktrinai – „įtarinėjamas žmogus“ (ex lege yra žinomas oficialus proceso subjektas „įtariama­sis“, ku­riuo tampama BPK 21 straipsnyje nurody­tais pagrindais ir tvarka, tačiau „įtariamasis“ neturi nie­ko bend­ro su „įtarinėjamu žmogumi“). Ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir jų vadovai šiuo aspektu yra labai iš­radingi, iškalbingi ir itin plačios fantazijos. Ir visa ši profesinė išmonė ir re­­torinė ekvi­lib­ris­tika, kuriai pri­taria ir aukštus tei­­­sės mokslus baigę bei įvairia­pu­sėmis savo profesinėmis pa­tir­ti­mis ir kompetenci­jo­mis besididžiuojantys prokurorai ir teisėjai, yra skirta patei­sin­ti ne­vei­­kimą – ne­pradėti ir neatlikti iki­teismi­nio tyrimo (šiuo aspek­tu nesinori net kelti prielai­dos, kad atsisaky­mu pradėti ikiteisminį tyri­mą ga­li būti sąmoningai ir tiesiogiai siekiama ir neteisėtų tikslų – ne­tei­sėtai apsaugoti tam tikrus as­me­­nis nuo baudžiamosios atsakomybės).

Apibendrintai tariant, tai, kad galimai buvo padaryta nusikalstama veika ir apie ją buvo pra­neš­ta baudžia­mo­jo persekiojimo institucijoms, nereiškia, kad baudžiamojo persekiojimo instituci­jos pradės iki­teis­mi­nį tyrimą, ištirs nusi­kals­tamą veiką, nustatys kaltininką ir patrauks jį pelnyton bau­­džiamojon at­­sakomy­bėn. Generalinis prokuroras, parengdamas ir paskelbdamas Baudžiamo­jo pro­ce­so ko­dek­sui ga­limai priešta­rau­jančius teisės aktus, o ikiteisminio tyrimo pareigūnų proceso veiksmus ir sprendi­mus kontro­liuo­jantys prokurorai ir teisėjai, patys kurdami ar toleruodami bau­džia­mojo pro­ce­so įstaty­mą pažeidžiančią teisinę prak­tiką, suteikia baudžiamojo persekiojimo ins­­ti­­­­tucijoms gali­my­bę iš esmės ne­­varžomai atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, tuo būdu ne tik dirb­­tinai koreguojant (žiūrint iš esmės – iškrei­piant) nu­sikalstamumo rodiklius Lietuvoje, bet ir iš nuken­tė­jusio as­mens „ati­mant“ teisę kreip­tis į teismą ir savo pažeistas teises ginti teisme. Ikiteisminio tyrimo pra­­dėjimas Lietuvoje yra visiškai, ab­soliučiai prik­­lau­so­mas nuo menkai tekontroliuojamos bau­džia­mojo per­sekiojimo institucijų parei­gū­nų va­lios. Ikiteisminio tyrimo pradėjimas tapo didžiuliu pro­fesi­niu iššūkiu advokatams, „procesi­niu de­ficitu“ ar „procesinės loterijos bilietu“ nukentėju­siems asmenims, dirbtinai sukūrė idealias są­lygas plis­­­­­ti ko­­rup­­cijai, pradedamais ikiteisminiais tyri­mais dėl piktnaudžiavimo ar kyšininkavimo krimina­li­nė­je justicijoje nuolat kurs­to įvairius žmonių pa­sitikėjimą kriminaline justicija žlugdančius gandus apie tai, kad ikiteismi­nio tyrimo pradėjimo sėk­­mė Lietuvoje tampa priklausoma ne nuo faktinės situacijos ir teisinių argumentų, bet nuo iki­teis­minio tyrimo pareigūnų ar prokurorų palankumą turinčių asme­nų, įvairių ex-pa­rei­gū­­nų, pagal­bos ir įtakų. Nevystant šių gandų, teisės doktrinos požiūriu yra akivaiz­du, jog šiandieninis Lie­tu­vos bau­džia­mojo persekiojimo institucijų elgesys puikiai iliustruoja ir įrodo, kad Lietu­vos krimi­na­­linė jus­ticija nė­ra grindžiama tokiu principu, kaip baudžiamosios atsakomybės (baus­mėsneiš­ven­gia­mu­mo prin­ci­pas (šį žodžių junginį galiojančiu principu galėtume vadinti tik tada, jei šis neiš­ven­giamumas nebūtų selektyvus, būtų siejamas su visais asmenimis, padariusiais nusikals­ta­mas vei­kas; selektyvus neišvengiamumas yra ne neišvengiamumas, o procesinė segregacija), todėl šis žo­džių junginys turi būti pašalin­tas iš bet kokio atsakingo dalykinio diskurso.

O gal jau atėjo ir laikas su­­kaupti dar likusius drąsos likučius ir pasakyti Lietuvos bendruomenei, kad „ka­ralius yra nuo­gas“: kad bau­džiamojo proceso įstatymo nuostatos, iš kurių kildinamas bau­džia­­mo­­jo persekio­ji­mo legalumo (pri­valomumo) principas,neveikia (niekada neveikė ir negali veik­ti) – Lie­tu­vos bau­džia­­mo­jo per­se­­kiojimo institucijos ir sub­jek­tyviai nėra pasiruošusius ir nu­si­tei­kusios, ir ob­jek­tyviai nėra pajė­gios tirti ir ištirti, niekada netyrė ir nie­ka­da neištirs visų pa­da­­ro­mų nusikals­ta­mų vei­kų (jokios valstybės institucijos nėra tam pajė­gios); kad Lietuvoje nėra atlik­ta ob­jek­tyvi ana­lizė, ko­kie iš tiesų yra Lietuvos baudžiamojo persekiojimo resursai ir kokie jie ra­­­ciona­liai gali (turi) būti ir t. t. Pap­rastai tariant, kad Lietuvos kriminalinėje justicijoje iki šiol bu­vo ir dabar yra tie­siog „plau­kia­ma pa­sroviui“ ir ex promtu kemšamos „plaukiant pa­sro­viui“ atsirandančios spragos. Bus tai pasakyta bend­­ruomenei ar ir toliau bus apie tai ty­lima, Lietuvos bend­ruo­menė netaps saugesnė, nie­kada ne­tu­rėjo ir neturės absoliučios apsau­gos nuo bet kokio nusi­kals­tamo kėsinimosi ar grėsmės. Bau­džia­mo­jo persekiojimo, taip pat ir iki­teisminio tyrimo pradė­ji­mo / nepradėjimo klausimas turi būti spren­džia­­mas racionaliai, atlikus kriminalinės justicijos kaštų ir duodamos naudos analizę. Baudžiamosios tei­sės požiūriu gal jau reikė­tų nustoti vis „storinti“ Bau­džiamąjį kodeksą, ramiai ir dalykiškai peržiūrėti vei­kų kriminalizavimo / dekriminalizavimo porei­kį ir racionalumą. Baudžiamojo proceso teisės požiū­riu apsvarstyti bau­džia­mojo persekiojimo lega­lu­mo (privalomumo) principo pakeitimą baudžiamojo per­sekiojimo tiks­lin­gumu, tačiau tikslingumo prin­ci­pas turi turėti aiškų, objektyviai pagrįstą, pamatuo­ja­mą ir kon­tro­liuojamą turinį, o ne būti prik­lausomas nuo že­miausios procesinės grandies – ikiteis­mi­nio ty­ri­mo pareigūno ir jo vadovo – valios (o gal savi­va­lės ir piktnaudžiavimų).

Nepaisant Baudžiamojo proceso kodekse įtvirtintų, žiūrint formaliai, gana plačių ap­s­kundi­mo ga­limybių – (a.) ikiteisminio tyrimo pareigūno nu­ta­rimas atsi­sa­kyti pradėti ikiteisminį ty­rimą ga­li būti skundžiamas prokurorui, prokuroro nutari­mas (jei skundas atmetamas) – ikiteis­mi­­nio ty­rimo teisėjui, o ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis (jei skundas atmetamas) – aukštesnia­jam teis­mui (BPK 168 str. 5 d.), (b.) skun­dą, pareiškimą ar pranešimą padavęs asmuo (toliau – skudną padavęs asmuo) turi teisę su­­si­pa­žinti su visa medžiaga, ku­rios pag­rin­du ikiteisminio tyrimo pareigūnas priėmė nutarimą at­si­­sa­ky­ti pradėti ikiteisminį tyrimą, su­si­pa­ži­nimo metu daryti šios medžiagos kopijas ar išrašus (BPK 168 str. 4 d.) – atsisakymo pra­dė­ti iki­teis­minį tyrimą teisėtumo kontrolė Lietuvoje yra minimali (net­­gi gali­ma sakyti no­mi­­naliir neveiks­min­ga, kas ipso facto reikšmingai didina ikiteisminio tyrimo parei­gū­­nų sa­viva­lės ir piktnaudžia­vi­mo ga­li­my­bes bei reikšmingai mažina bendruomenės pasitikėjimą krimi­na­line justicija.

Pagal BPK 168 straipsnio 5 dalį, ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimas atsisakyti pradėti iki­­teisminį tyrimą prokurorui gali būti apskųstas ne vėliau nei per 7 dienas nuo nutarimo nuorašo ga­vimo dienos. Minėta, kad skundą padavęs asmuo ex lege turi teisę susipažinti su visa medžiaga, ku­rios pag­rin­du ikiteisminio tyrimo pareigūnas priėmė nutarimą at­si­sakyti pradėti ikiteisminį tyri­mą, ir da­ryti šios medžiagos kopijas ar išrašus (BPK 168 str. 4 d.). Ta­čiau jau to­je pačioje BPK 168 straips­nio 4 dalyje nu­rodyta, kad: (a.) prašymą susipažinti su me­džia­ga, kurios pagrindu ikiteismi­nio tyrimo pa­reigūnas pri­ėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį ty­rimą, skundą padavęs as­muo turi su­for­muluoti raštu, (b.) šį rašytinį pra­šymą pateikti ikiteisminio tyrimo įstaigos (jos pada­li­nio) vado­vui, (c.) ikiteisminio ty­rimo įstai­gos (jos padalinio) vadovas šį prašymą gali nagrinėti 3 die­nas nuo jo gavimo dienos, (d.) iki­­teis­mi­nio tyrimo įstaigos (jos padalinio) vadovas nurodo, su ko­kios apim­ties medžiaga leidžia susi­pa­­žin­ti skundą padavusiam asmeniui, (e.) skundą padavęs as­muo negali ko­pijuoti duomenų, kurie apib­rėžti BPK 181 straipsnio 6 dalyje. Generalinis pro­kuro­ras „Rekomendacijose dėl proceso dalyvių su­sipažinimo su iki­teis­­­minio tyrimo medžia­ga“ dar la­biau sugriežtina šį įstatyminį reguliavimą, papil­do­mai nurodydamas, kad: (a.) skundą pa­davusio as­mens pra­šy­mas susipažinti su atsisakymo pra­dė­ti iki­teisminį tyrimą medžiaga turi ati­tikti „iki­teis­minio tyri­mo įstaigos vidaus teisės aktų, regla­men­tuo­jan­čių prašymų nagrinėjimą, nuo­status“ (jei prašymas pateikiamas prokurorui, tai turi ati­tik­ti Asmenų ap­tarnavimo Lietuvos Respublikos pro­kuratūroje tvarkos aprašą), o jei šių nuo­statų neatitinka, „šių tei­sės aktų nusta­ty­ta tvarka“ ga­li būti paliekamas nenagrinėtas. Kas tie „vidaus teisės aktai“, kokia yra jais nustatyta tvar­ka, ko­kie formalūs reikalavimai yra keliami prašymui ir t. t., Gene­ra­li­nis prokuroras savo rekomenda­ci­jose nepaaiškina. O kam? Lie­tuvos žmonės juk yra tiek teisiškai išprusę ir raštingi, kad ga­­li ir pri­­valo patys žinoti kiekvienoje ats­kiroje ikiteisminio ty­­rimo įs­taigoje galiojančius „vidaus tei­sės ak­­­tus“ ir jais nustatytą tvarką. O jei kažkuris „atsitikti­nis ir nesupratingas pilietis“ nežino, tai, ma­­tyt, nėra ko ir praši­nėtiProcesinės teisės yra skirtos tik jas žinantiems ir mokantiems jomis nau­do­­tis? (b.) ikiteisminio tyrimo įstaigos (jos padalinio) va­dovas gali ir neleisti susipažinti su jo­kia at­si­sa­ky­mo pradėti ikiteisminį tyrimą medžiaga. (c.) jei nori gauti atsisakymo pradėti ikiteis­mi­nį ty­rimą me­džia­gos kopiją, skundą padavęs asmuo privalo ją nusi­pirk­ti – už atsisakymo pradėti iki­teis­minį tyrimą me­džiagos kopijų darymą, taip pat už laik­me­nas, į kurias įrašomos kopijos, privalo bū­ti sumokėtas ati­tinkamas užmokestis. Taigi ypač po Generalinio prokuroro intervencijų iš skun­dą padavusio as­mens tei­sės susi­pa­žinti su atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą medžiaga ir daryti jos kopijas be­lieka privile­gium odiosum.

Viena vertus, kaip cituota, pats baudžiamojo proceso įstaty­mas vienu sakiniu rašo, kad skun­dą padavęs as­muo turi tei­sę (lot. iussusipažinti su visa medžiaga, ta­čiau ki­tu sakiniu jau rašo, kad tokios teisės neturi, nes iki­­teis­mi­nio tyrimo įs­taigos (jos padalinio) vadovas nurodo, su ko­kios apim­ties me­džiaga leidžia su­sipa­žin­ti skundą pa­da­vu­siam asmeniui, o Gene­ra­linis prokuroras, su­teikdamas iki­teis­minio ty­rimo įstaigos (jos padali­nio) vadovui galimybę (o gal jau net ir teisę?) aps­­kritai ne­­leisti skun­dą pa­davusiam asmeniui susi­pa­­žinti su jo­kia atsisakymo pra­dėti ikiteisminį ty­rimą medžiaga, skun­­dą pa­­davusio asmens teisę su­sipažinti su atsisakymo pradėti ikiteisminį ty­rimą me­­džiaga pri­bai­gia ga­lutinai. Kita vertus skundą padavusio asmens pareiga prašymą susi­pa­žinti su at­­sisakymo pradė­ti iki­teis­mi­­nį tyrimą medžiaga suformuluoti raštu ir pateikti kaip atski­rą dokumentą, ikiteisminio ty­ri­mo įs­taigos (jos padalinio) vadovo teisė šį prašymą nagrinėti (spręs­ti) net 3 dienas nuo jo gavi­mo ir tai, kad per savaitę įprastai yra viso labo tik 5 darbo dienos, skun­­dą pa­da­vusio asmens teisę su­­sipažinti su atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą medžiaga nie­kais paverčia ir tuo požiūriu, jog skundą dėl atsisa­ky­mo pradėti ikiteisminį tyrimą jis privalo pa­reng­ti ir pa­teik­ti per 7 dienas nuo nutarimo at­sisakyti pra­dėti ikiteisminį tyrimą nuorašo gavimo die­nos (BPK 168 str. 5 d.). O gal „šventą teisę į poilsį“ turi tik baudžiamojo persekiojimo institucijų pareigūnai? O skundą padavęs asmuo, jei nori skųstis, privalo uoliai dirbti ir savaitgaliais? Susipažinimas su atsisakymo pra­dėti ikiteisminį tyrimą medžiaga po to, kai jau yra parengtas ir pateiktas skundas dėl paties atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą, iš esmės ne­tenka jokios prasmės.

Kaip cituota, ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pa­­gal BPK 168 straipsnio 5 dalį yra skundžiamas prokurorui. Prokuroru pagal BPK 35 straipsnį yra Ge­neralinis pro­kuroras ir jam pavaldūs prokurorai, taip pat Europos proku­ratūros vardu Lietuvos Res­publikoje vei­kiantys Europos deleguotasis prokuroras ir Europos pro­kuroras, dalyvaujantys bau­džiamajame pro­cese pagal savo kompetenciją. Taigi skundą dėl ikiteis­mi­nio tyrimo pareigū­no nu­­tarimo atsisakyti pra­dėti ikiteisminį tyrimą ex lege gali nagrinėti tik prokuroras. Deja, dalis Lie­­tuvos pro­kurorų (tarp jų itin ryškiai spindi kai kurie Kauno apygardos prokuratūros prokurorai) yra, tik­riau­siai, ar­ba tiek užimti, ar­ba atsisakymą pradėti ikiteisminį tyri­mą laiko tokiu nereikšmingu pro­ce­so ak­tu, arba taip „atsakin­gai“ gerbia skundą padavusį asmenį ir savo, kaip prokuroro, konstitucines pareigas ir pan., kad nagri­nė­ti skundą dėl atsisa­ky­mo pradėti ikiteisminį tyrimą paveda prokuroro padėjėjams. Taip, taip. Akys ne­ap­gau­na: skundą, kurį dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį ty­ri­mą nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo pateikia prokurorui, tikėdamasis, kad skundą iš­tirs, išnagrinės ir išspręs pats prokuroras, iš tiesų de facto nagrinėja prokuroro padėjėjasPro­ku­­rorasviso la­bo tik pasirašo jo vardu padėjėjo parengtą nutarimą (dažniausiai nutarimą atmesti skundą). Kas toks yra prokuroro padėjėjasBaudžiamojo proceso kodekso požiūriu, prokuroro pa­dėjėjas Lietuvos bau­džia­majame procese yra ne daugiau, nei „absoliučiai niekas“: nei Baudžiamojo proceso kodeksas, nei baudžiamojo proceso teisės doktrina net nežino tokios figūros, kaip „prokuroro padėjėjas“. Neabejoti­na, kad pro­­­kuroro pa­dėjėjas – kas jis bebūtų ir kokias funkcijas jam bepris­kir­tų valstybės tarnybos san­ty­kius reguliuojantys teisės aktai – nėra Lietuvos baudžiamojo pro­ce­so subjektas, juolab nėra pro­ku­roras, ku­ris turi procesinę kom­petenciją nagrinėti skundą dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimąPro­­ku­­roro padėjėjas neabejotinai nėra ir subjektas, kuris ex lege tu­­rėtų teisę atlikti procesinį pobūdį ar reikšmę tu­rinčius veiks­mus ar priimti sprendimus, taip pat ir tokius veiksmus bei sprendimus, kurių atlikimas ar priėmimas yra proku­ro­­­­ro ne­prik­lausomumo ir sa­varankiškumo išraiška. Deja, ignoruojant net tas Baudžiamojo proce­so ko­dekso nuostatas, kurios yra suformuluotos expressis verbis, Kauno apy­gardos prokuratūros pro­­­kuroro padėjėjas leidžia sau telefonu skambinėti asmenims ir juos klau­si­nė­ti, nurodinėti pri­va­tiems asmenims pa­teik­­ti papildomą informaciją ar dokumentus, inicijuoti spe­cia­lių žinių reika­lau­­­jan­čias analizes ir t. t. Generalinė prokurorė, prisiekusi „vykdyti Konstituciją ir įs­­ta­ty­mus, ginti žmogaus teises, laisves ir teisėtus interesus, visada būti nešališka, sąžininga, sau­go­ti gerą pro­kuroro vardą“, pritaria teisinei praktikai, kai skundą dėl atsisaky­mo pradėti ikiteis­mi­nį tyrimą nag­ri­nėja ne prokuroras, o prokuroro padėjėjas, ir, panašu, jog neketi­na jos keisti ar ša­linti. Teisinėje vals­ty­­bėje paradoksalu ir tai, kad Generalinės prokurorės argumentacija, kodėl pri­­tariama šiai teisinei prak­tikai, yra „paslėpta po devyniais užraktais“ ir nėra prieinama „papras­tam mirtin­ga­jam“: kaip ra­šo­ma Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Vidaus tyrimų sky­riaus pro­ku­rorės atsakyme, pa­gal Generalinio prokuroro patvirtintą „Asmenų aptarnavimo Lie­tuvos Res­publikos prokuratūroje tvar­kos aprašą“, „duomenys apie atliktus vidaus tyrimus pa­reiškėjams nėra teikiami“; pareiškėjai te­gau­na tik informacinio pobūdžio atsakymą, kuris yra ne­skundžia­mas„Sistema“ skirta tik „sa­viems“ ir neįsileidžia „svetimų“?

Manytina, jog ši Gene­ra­­linės prokurorės pozicija turi būti išplėtota ir taikoma vi­sais aktualiais aspektais, o ne tik tada, kai siekiama pateisinti proceso dalyvio skundo dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą atmeti­mą ar kitokį žmogaus teisių suvaržymą. Jei, Generalinės prokurorės nuo­­mone, pro­ku­­roro padėjėjas ga­­li tinkamai atlikti ir tinkamai atlieka veiksmus ar funkcijas, ku­­rios ex lege yra priskirtos prokuro­rui (įstatymas šiuo aspektu suponuoja neabejotiną lūkestį, kad ex lege jam pris­kirtus darbus pro­ku­roras daro pats, nepriklausomai ir savarankiškai, kad šie darbai ir jų rezulta­tai yra paties pro­ku­ro­ro asme­ni­nės kompetencijos išraiška), gali pakeisti prokurorą ar atlikti pro­ku­roro pa­reigas tiek, kad pro­ku­rorui belieka tik padėti parašą ant prokuroro padėjėjo parengto proceso ak­to, tai šis dar­naus darbo pasidalinimo prokuratūroje algoritmas, šis prokuroro ir prokuroro padėjėjo tan­de­mas neabejotinai turi būti paviešinamas ir ak­cen­tuo­­­ja­­mas, kai iškyla diskusija, pavyzdžiui, pro­ku­ro­rų atlyginimų didinimo klausimais: kai sakoma, kad prokurorai „daug dirba“, turi būti pasakoma ir tai, kad jie „daug dir­ba kartu su padėjėjais“, ir atlygis už tokį darbą turi būti apskaičiuojamas sudedant pro­kurorui ir jo pa­dėjėjui sumokamą atlygį; tarp prokuroro ir jo padėjėjo turi būti padalinami ir visi kiti jų „bendro dar­bo“ kaštai ir t. t. Be to, ne blogiau nei pro­­ku­roras ar galbūt net už prokurorą tinkamai pa­reigas at­liekantis prokuroro padėjėjas yra ge­ro­kai ma­žiau Lietuvos valstybės biudžeto resursų reika­laujantis valstybės tarnautojas, todėl gal rei­kėtų įteisinti ir oficialiai procesiškai „įdarbinti“ prokuroro padėjėjo pareigybę, ištraukti jį iš pro­ce­sinio šešėlio ir ex lege (Baudžiamojo proceso kodekse) apibrėžti jo kom­pe­tenciją, o ne kel­ti pro­kurorams darbo užmokestį, argumentuojant dideliu ar didėjančiu dar­bo, ku­rį de facto atlieka pa­dėjėjas, krūviu. Tai labai atitiktų aukščiau cituotoje vienoje iš Genera­li­nio pro­kuroro reko­men­da­cijų manifestuotą siekį, kad procesas būtų ekonomiškas, kad prokurorams su­ma­žėtų dar­bo krū­vis ir kad būtų racionaliai panaudojami žmogiškieji ištekliai. Apibendrintai tariant, privilegium odio­­sum tampa ir baudžiamo­jo proceso įstatymo nuostata, kad skun­dą dėl ikiteisminio tyrimo pa­rei­gū­no nutarimo nagrinėja ir sprendžia prokuroras (vien tai, kad prokuroras pasirašė nuta­rimą atmesti skundą, nereiškia, kad šį skundą jis asmeniškai išnagri­nė­jo ir išsprendė).

Gana iškalbingas yra skundo dėl nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nag­rinė­ji­mo pro­ku­ra­tūroje procesas. Baudžiamojo proceso kodeksas, inter alia BPK 168 straips­nis, atskirai neregla­men­tuoja, kaip prokuroras turi nagrinėti skundą dėl ikiteisminio tyrimo parei­gū­no nutarimo atsisakyti pra­dėti iki­­teisminį tyrimą, kokias procesines teises ir įgalinimus jis turi šio skundo nagrinėjimo procese ir t. t. Baudžiamojo proceso teisės doktrina šiuo atveju (ir visais ki­­tais atvejais, kai tam tikras procesinis santykis nėra sureglamentuotas atskirai, individualiai) sa­ko, jog skundų dėl ikiteisminio tyrimo parei­gū­no nutari­mo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nagri­nė­­ji­mui pagal analogiją taikytinas BPK 64 straips­nis, ku­riame apibrėžiama bendroji skundų dėl iki­­teis­mi­nio tyrimo pareigūno nutarimų nagri­nė­ji­mo iki­teisminio tyrimo metu tvar­ka (ne­sant lex specialis, taikoma lex generalis). BPK 64 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad „nagri­nė­­damas skundą, prokuroras <…> turi teisę susipažinti su iki­teisminio ty­rimo dokumentais ir pa­rei­kalauti ikiteisminio tyrimo pareigūno <…> paaiškinimų, jeigu jie nebu­vo pateikti anksčiau“. Visų valstybinių baudžiamojo proceso subjektų procesinis elgesys grin­džia­mas vadinamuoju impera­ty­viuoju teisinio reguliavimo metodu ar principu, nurodančiu, jog vi­siems valsty­bi­niams bau­džia­mo­jo proceso subjektams „leidžiama tik tai, kas numatyta įstatyme“. Šis prin­cipas ex­pressis ver­bis pabrėžiamas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus tei­sėjų aprobuotoje „Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teis­mų prakti­ko­­je apžvalgoje“. Taigi nagrinėdamas skundą dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimo at­sisa­ky­ti pradėti ikiteisminį tyrimą, prokuroras ex lege negali atlikti jokių kitokių procesinio pobūdžio veiks­mų, nei nurodyta BPK 64 straipsnio 3 dalyje. Sekant prokuratūroje išsikerojusia teisine prak­ti­ka, pro­kuroras gal ir negali, bet, pasiro­do, gali prokuroro padėjėjas. Kaip minėta, Kauno apy­gar­dos pro­ku­ratūros pro­­­kuroro padėjėjas lei­džia sau telefonu skambinėti asmenims ir juos klausi­nė­ti (ar tai nėra ty­rimo veiksmas „apklausa“?), nurodinėti pri­va­­tiems asmenims pa­teik­­ti papil­do­mą informaciją ar do­ku­mentus (ar tai nėra proceso veiksmas „reikalavimas pa­teik­ti tyrimui reikš­min­gus dokumentus“?), ini­cijuoti specialių žinių reika­lau­­­jan­čią analizę ir t. t. O gal Lietuvos pro­kuratūroje galvojama ir vado­vau­jamasi principu, kad, jei bau­džiamojo proceso įstatymas nenurodo expressis verbis, tai gali­ma da­ry­ti „ką nori“? Maža to, nors pagal bendrąją Baudžiamojo proceso kodekse įtvirtintą pro­ce­­s­inės for­mos idėją, viskas, kas vyksta baudžiamajame procese, privalo būti fiksuota ir doku­men­tuota tam tikra pro­cesine formaKauno apygardos prokuratūros prokuroro padėjėjas lei­džia sau apskritai nedoku­men­­tuo­ti savo atliktų veiksmų. O gal įstatymo nustatyta ir reikalaujama procesinė for­ma yra skirta tik pro­ku­ro­rui, bet ne prokuroro padėjėjui, nes jis nėra baudžiamojo proceso subjektas, nes jis yra Bau­džia­mojo proceso ko­dek­sui apskritai nežinomas feno­me­nas?

Plačią šypseną kelia ir tai, kaip Lietuvos prokuratūroje užtikrinamas skundo dėl ikiteisminio tyri­mo pa­reigūno nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nagrinėjimo nešališkumas. Pagal BPK 168 straipsnio 3 dalį, nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nuorašas siunčiamas skundą pada­vu­siam asmeniui ir per 24 valandas prokurorui. Kaip minėta, ikiteisminio tyrimo pa­reigūno nu­tarimą at­sisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą skundą padavęs asmuo gali apskųsti per 7 dienas nuo nutarimo nuo­rašo gavimo. Generalinis prokuroras 2017 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. I-131 „Dėl atsisakymų pradėti ikiteisminį tyrimą kontrolės“ įpareigojo prokuratūrų padalinių vadovus užtikrinti inter alia, kad pro­kuratūros padalinyje gavus Integruotos baudžiamojo proceso informacinės sistemos (toliau – IBPS) pranešimą apie ikiteisminio tyrimo įstaigoje priimtą nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, būtų neatidė­lio­jant pavedama prokurorui susipažinti su nutarimu ir į IBPS įrašytais duomenimis, ir įvertinti nutari­mo pagrįstumą ir teisėtumą. Šią užduotį prokuroras privalo atlikti – nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą pa­tikrinti – per 10 dienų nuo užduoties gavimo (prireikus šis terminas aukštesniojo prokuroro spren­di­mu gali būti pratęs­tas ne ilgiau kaip dar 20 dienų). Taigi ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimo at­sisakyti pradėti iki­­teisminį tyrimą, kurį šis privalo priimti ne ilgiau nei per 10 dienų (BPK 168 str. 1 d.), teisėtumą ir pag­rįstumą proku­ro­ras ex officio gali tikrinti net 30 dienų. Šis Generalinio prokuroro su­­kur­tas teisinis reguliavimas praktine prasme reiškia, jog ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimo at­si­sa­ky­ti pradėti ikiteisminį tyrimą teisėtumą ir pagrįstumą prokuroras įprastai patikrina (žiūrint iš es­­mės, IBPS padaro įrašą „nutarimas tei­sė­tas ir pagrįstas“) iki tol, kol nutarimo atsisakyti pradėti ikiteis­mi­nį tyrimą nuorašas yra išsiunčiamas skundą padavusiam asmeniui. Dažnai kartu su nutarimo atsisa­ky­ti pradėti ikiteisminį tyrimą nuo­ra­šu skundą padavusiam asmeniui pateikiamas ir „rezoliucijos lape“ fiksuotas prokuroro spren­di­mas šį nutarimą pripažinti teisėtu ir pagrįstu. Jei skundą padavęs asmuo nesutinka su atsisaky­mu pradėti ikiteisminį tyrimą, ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimą atsisakyti pradėti ikiteis­mi­nį tyrimą jis turi teisę apskųsti prokurorui, kuris jau yra nusprendęs, kad „nutarimas yra teisėtas ir pag­rįs­tas“. Taigi, minėtu įsakymu Generalinis prokuroras sukūrė ir bando įtikinti bend­ruo­me­nę iliu­zi­ja, kad Lietuvos prokurorai yra tiek nepriklausomi ir nešališki, kad gali objektyviai įver­tin­­ti ne tik ikiteismi­nio tyrimo pareigūno nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, bet ir savo pa­čių spren­dimo „nu­tarimas teisėtas ir pagrįstas“ teisėtumą ir pagrįstumą, t. y. Lietuvos prokurorai, kai nu­ta­­rimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą teisėtumą ir pagrįstumą vertina ex officio, gali nus­pręs­ti, kad „nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas“, o kai po kelių dienų nagrinėja skun­dą padavu­sio as­mens skun­dą dėl to paties nutarimo, jau gali nuspręsti ir priešingai – kad jie buvo neteisūs – nutarimas jau ne­bėra pagrįstas ar teisėtas. Lietuvos prokurorai, pasirodo, gali objektyviai nuspręsti ir patys dėl savęs – kad jie patys buvo neteisūs. Pavydėtinas objektyvumas.

Apibendrintai tariant, Generalinio pro­kuroro intervencija į ikiteisminio tyrimo pradėjimo / nepradėjimo procesą in concreto panei­gia net tokį fundamentalų principą, kaip principas nemo iudex in causa sua (niekas negali būti tei­­sėju savo pa­ties byloje). Žinoma, prokuroro nutarimas gali būti skundžiamas ikiteisminio ty­­­rimo teisėjui, tad gal ne­reikia dramatizuoti šios situacijos? Gal ir taip, tačiau, jei situaciją mėginame pateisinti argumentu, kad pro­ku­roro elgesio neteisėtumą kompensuoja ikiteisminio tyrimo teisėjas ar (ir) aukštesnysis teis­mas, tai šis argumentas taip pat įrodo ir tai, kad prokuroras yra apskritai nereikalingas (netgi žalingas) aps­kun­di­mo pro­cese: norint užtikrinti apskundimo proceso operatyvumą ir teisėtumą, prokurorą reikia eli­mi­nuoti iš apskundimo proceso. Ikiteisminio tyrimo teisėjo vykdoma ikiteisminio tyrimo, taip pat ir at­si­sakymo pradėti ikiteisminį tyrimą teisėtumo kon­trolė yra verta atskiros ir žymiai platesnės analizės (šiame straipsnyje nėra galimybės tą padaryti). At­si­ž­velgiant į tai, kad aukščiau šiame straips­nyje ap­tar­ta ydinga BPK 168 straipsnio 1 dalyje nuro­dy­tų „atsi­sa­kymo pradėti ikiteisminio tyrimo pag­rindų“ in­terpretacija yra labai dažnai dėstoma ne tik ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokurorų nuta­ri­muose, bet ir iki­teis­minio tyrimo teisėjų nutartyse, tepa­žy­mėtina, jog realios ir veiksmingos ikiteismi­nio tyrimo ne­pra­dė­jimo teisėtumo kontrolės Lietuvoje toli gražu ne­ga­ran­tuoja ir ikiteisminio tyrimo teisėjai (tam pag­rįs­ti turbūt pakanka įvertinti vien skundų dėl prokuroro nutarimų patenkinimo / at­metimo statistiką). Di­­desnis apygardų teismų dėmesys ir profesionalumas nagrinėjant skundus dėl atsisakymo pradėti iki­teisminį tyrimą yra menka procesinė paguoda.

Vietoj išvadų norėtųsi „nulenkti galvą“, padėkoti ir palinkėti stiprybės tiems ikiteisminio ty­ri­mo pareigūnams, prokurorams ir teisėjams, kurie nepasiduoda „dvaro intrigoms“, gerbia save, savo repu­ta­ciją ir ne­prik­lausomumą, saugo Konstituciją ir vadovaujasi fundamentaliomis procesinėmis verty­bė­mis. Gaila tik, kad iš dalies ir dėl iš aukštųjų vadovų kalbų ir darbų spinduliuojančių vertybinių orien­ta­cijų šie pareigūnai, prokurorai ir teisėjai tampa ne tik „prarastąja“ ar „pasmerktąja“, bet ir „geomet­rine progresija nykstančia procesine rūšimi“. Kiekvieno asmeniniam vertinimui palieku ir klausimą, ar ne­teisėtumu paremta baudžiamojo persekiojimo institucijų veikla yra morališkai – etiškai pateisina­ma, tebūnie, kad ir kovojant su neteisėtumu? Kuo baudžiamojo persekiojimo institucijų elgesio netei­sė­tumas skiriasi nuo bet kokio kitokio neteisėtumo? Ir t. t.

Dr. Remigijus Merkevičius yra advokatas, VU Teisės fakulteto Baudžiamosios justicijos katedros docentas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

0
    0
    Jūsų krepšelis
    Jūsų krepšelis tuščias