Reikia tik vieno: kad mūsų, esančių kitoje blogio barikados pusėje, būtų atsakinga dauguma

0

Lietuvos Šeimų Sąjūdis

Šeštadienį Vilniaus Katedros aikštėje vyko Lietuvos šeimų sąjūdžio rengiamas protesto mitingas su šūkiu „Apginkime Lietuvos Respublikos Konstituciją“. Jo metu kalbėjęs Kovo 11-osios Akto signataras Jonas Šimėnas dabartinį mitingą lygino su Atgimimo judėjimu dėl Lietuvos nepriklausomybės prieš 30 metų. Signataro kalba.

___________________________________________________

Mieli broliai ir seserys, geros valios ir atviros širdies žmonės, neabejingi Tėvynės ir ateities kartų likimui,

Lipdamas į šią tribūną pasijutau panašiai, kaip 1987 m., kai reikėjo teisinti kolegas, dalyvavusius mitinge prie A. Mickevičiaus paminklo. Tada reikėjo aiškintis prieš tuometinius komunistus ir jų parankinius, o dabar praktiškai prieš „savus“.

Nuo to laiko praėjo 35 metai. Daugelis bendražygių nebesulaukė šių dienų. Amžinybėn iškeliavo ir 41 iš 124 Kovo 11-osios signatarų. Pagerbiant visus kovotojus už Lietuvos laisvę pagerbkime juos asmenine malda ir tylos minute.

Ačiū.

Šiandien minime dvi svarbias sukaktis atkurtosios Lietuvos gyvenime. 35 metai nuo Sąjūdį ir Atgimimą pradėjusio mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo ir 30 metų kai gyvename pagal pagrindinį Tautos įstatymą – Konstituciją.

Abu įvykiai yra vienodai svarbūs, brangūs ir neatskiriami. Be tuometinio mitingo, sunku įsivaizduoti ir Konstitucijos atsiradimą.

Tai kas gi pasidarė, kad dėl to, kas tuomet buvo aišku, suprantama, kas buvo mūsų jausmais ir gyvastimi, vėl reikia ginti čia, Katedros aikštėje, apsuptiems mūsų valstybės tvarkos saugotojų.

Nuo ko esame saugomi? Juk ne nuo išorės priešų ir ne nuo brolių ir tėvų referendume balsavusių už Konstituciją, kurioje parašyta, kad: „Lietuvių Tauta, prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę, šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę, išsaugojusi savo dvasią ir gimtąją kalbą, raštą ir papročius, įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – nepriklausomoje Lietuvos valstybėje,

puoselėdama Lietuvos žemėje tautinę santarvę…“ Toliau viskas aiškiai išdėstoma ir reglamentuojama 154-iuose straipsniuose.

Per trisdešimt pastarųjų metų pasaulis didžiuliu tempu keitėsi. Ar įmanoma rasti ryšį tarp dabarties situacijos ir idėjų, kurios skatino veikti Atgimimo metais? Kad šiandien susirinkome ginti amžinųjų vertybių ir yra tai, kas jungė mus tada ir tebejungia dabar.

Deja, turime ir tai, apie ką prieš trisdešimt metų niekas net nepagalvojo. Tada niekas nemanė, kad teks ginti tradicines vertybes, šeimą, nors Konstitucijos 38 straipsnis sako, kad: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“, kad „valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, kad „santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu“. Ir taškas!!!!

„Teisiųjų“ viešosios nuomonės formuotojų tradicinių vertybių puoselėtojai bei šalininkai imti marginalizuoti, prikabinant jiems kremlinių, patvorinių ar vatnikų etiketes. „Atleisk jiems Viešpatie, nes jie nežino ką daro“, taip skelbia Šventas Raštas. Ir žinokite, kad jeigu ir vėl tektų ginti Lietuvos laisvę tai „vatnikai“ ir vėl būtų pirmieji, nes Jūs, bijotumėte susitepti savo prašmatnumo rūbą.

Tradicinės vertybės yra tvirtas ir esminis tautos pagrindas, dėl ko mes gyvename, dėl ko dirbame, dėl ko ėjome į Baltijos kelią, dėl ko prieglobsčio ieškoti teko miškuose, dėl ko kovoja milijonai ukrainiečių, dėl ko sugrįžome iš Sibiro, galį gale – dėl ko esame čia.

Kai sakoma, kad Lietuvoje jaučiamas stiprus vertybinis susipriešinimas ir klausiama, kas galėtų padėti mūsų visuomenei labiau tarpusavyje susikalbėti, pirmiausia reikia susitarti dėl vertybinės sampratos.

Jeigu dėl tradicinių vertybių, tokių kaip gerumo, nuoširdumo ir teisingumo, atjautos, rūpesčio kitais, nuolankumo, atsakomybės, pagarbos ir pareigingumo (ir t. t.) geros valios žmonėms nekyla jokių abejonių, tai pseudo modernizmu prisidengiančių puoselėtojų brukamos ideologijos, paremtos egoizmu, tyčiojimusi iš prigimtinių dalykų, tiesiogiai nukreiptų prieš tradicines vertybes, galiausiai kėsinimąsi į visos Kūrinijos tvarumą, niekaip negalėčiau laikyti vertybėmis.

Pasinaudodami visuomenės dezinformavimo priemonėmis jie bruka priešišką tradicinėms vertybėms ideologiją, kuri ir yra susipriešinimo pagrindas. Priežasčių, kodėl tai daroma yra nemažai, bet bene svarbiausia laikyčiau tai, kad už viso to nugaros stovi naudos gavėjai, kurie pelnosi iš patiklių, dažnai nesusipratusių, žmonių.

Deja, mūsų valdžia, vietoje to, kad gintų tradicinėmis vertybėmis grįstą gyvenseną, elgiasi atvirkščiai, siūlydama įteisinti iš kažin kur dirbtinai importuotus surogatus. Labai tiksliai tokią politiką įvardijo rašytojas Kazys Saja, sakydamas kad „Lietuva, jungdamasi prie Vakarų civilizacijos, pirmiausia prisijungė prie kanalizacijos“.

Seimo rudens sesijos darbotvarkėje vėl figūruoja Civilinės sąjungos įstatymo projektas. Pavasarį dalis Kovo 11-osios signatarų paragino Seimo narius ir Lietuvos Respublikos Prezidentą vienalyčių sąjungų klausimą spręsti atsiklausiant Tautos, tačiau to tikriausiai ir nereikia daryti, nes Tauta, referendume balsuodama už Konstituciją, savo nuomonę jau pasakė, kurią pakartotinai išaiškino ir Konstitucinis Teismas.

Užtektų, kad per rinkimus nebalsuotume už tuos, kurie pasisako prieš tradicinę šeimą, taip duodami ženklą sprendimų priėmėjams.

Ir vis dėlto matau perspektyvą, matau Tautos darbštumą, matau sąžiningus vadovus ir mokesčių mokėtojus, Hipokrato priesaiką gerbiančius gydytojus, nenuilstančius, gerą pavyzdį rodančius mokytojus, savigarbos nepraradusius teisėjus ir žiniasklaidą, nesavanaudiškus bankininkus, duoną – plačiąja prasme, auginančius ūkininkus.

Reikia tik vieno: kad mūsų, esančių kitoje blogio barikados pusėje, būtų atsakinga dauguma.

Dvasios ir kūno stiprybės Jums atskiriant grūdus nuo pelų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

0
    0
    Jūsų krepšelis
    Jūsų krepšelis tuščias