Savo klastotes ir haliucinacijas, kad teismas yra „virš įstatymo”, teisėja Mikužytė pavadina „nurodytų argumentų visuma”

1


Aurimas Drižius
Nors reikia verkti, teismas mane toliau juokina.
Tiksliau, krečia šposus, kaip sako žmonės.
Kaip žinia, teismai savo nutartis priima remdamiesi Konstitucija ir įstatymais.
Net Konstitucijoje parašyta, kad negalioja joks teisės aktas ar įstatymas, kuris prieštarauja Konstitucijai.
Tik bėda, kad mūsų teisėjai jau seniai spjauna ant Konstitucijos ir įstatymų. Jie nurodo, kad „teismas yra virš įstaymo”.
Kuo toliau, tuo kvailiau. Kad tik išnešti savo sveiką kailį, padarius begalę sunkių nusikaltimų. Kai tie nusikaltimai per daug akivaizdūs, tada teismas išaiškina, kad jis yra „virš įstatymo”.
Trumpai istorija tokia – pridaviau visą šią teisėjų gaują į prokuratūrą kad keltų bylas dėl piktnaudžiavimo ir įstataymų nesilaikymo.
Jau 15 metų visa ši gauja mane persekioja už teisėtą veiklą – žurnalistiką, paskelbę ją nusikalstama veikla. Nors tai mano amatas ir profesija, tačiau banditai ją paskelbe sunkiu kriminaliniu nusikaltimu. Tai yra uždraudė rašyti straipsnius apie Sadecką, nes jam tai labai nepatinka.
Draudimas rašyti straispnius arba rengti laidas yra cenzūra. Konstitucijos 44 str. aiškiai sako, kad „cenzūra uždrausta”. Lygiai tą patį sako ir Visuomenės informavimo įstatymas.
Na ir kas, teisėjams ant to nusičiurkšt. Jie mane penkis kartus nuteisė už teisėtą veiklą, paskelbę mane kriminaliniu nusikaltėliu vien todėl, kad rašiau straipsnius, kurie nepatiko sadui.
Tada pridaviau visą šią teisėjų gaują prokurattron – nes įstatymas aiškiai sako, kas yra piktnaudžiavimas – tai savo įgaliojimų viršijimas persekiojant nekaltus žmones.
Stumdausi su tais banditais jau 15 metų, jie niekaip neprisipažįsta, kad visi priklauso nusikalstamai gaujai. Kuri neva „vykdo teisingumą”.
Prokurorai nurodė, kad persekioti žurnalistus už jų profesinę veiklą yra šventa teisėjų teisė ir pareiga.
Tiesą sakant, nesitikėjau, kad teisėja Mikužtė taip įžūliai ignoruos įstatymus ir suklastos savo nutartį, ypač po to, kai pagal mano skundą Vilniaus apygardos teismas byloje Nr. 1S-107-1121/2024 jau nurodė, kad prokuratūra turi pareigą tirti nusikaltimus ir dėl jų priimti tinkamą procesinį dokumentą.
Kreipiausi į taip vadinamą teismą, nurodydamas visą eilę sunkių nusikaltimų, kuriuos mano atžvilgiu padarė prokurorai ir teisėjai:

  1. Kreipiausi skundu dėl generalinės prokuratūros baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro Rimvydo Valentukevičiaus nutarties atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (M-2-01-00026-24). Nurodžiau, kad minėtas prokuroras skundžiamu nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl organizuotos nusikalstamos grupuotės teismuose ir prokuratūroje, nurodęs, kad jokio nusikaltimo nebuvo padaryta ir nėra jokios nusikaltimo sudėties.

  1. Šiuos nusikaltimus įteisino ir teisėja Mikužytė, kuri sutiko su prokuroro Valentukevičiaus nuomone, kad jokio nusikaltimė nėra padaryta.
  2. Prokuroras Valentukevičius ir teisėja Mikužytė iš esmės nurodė, kad žurnalistų nuteisimas, taikant cenzūrą, yra visiškai teisėtas veiksmas. Jau skunde taip vadinamam teismui nurodžiau, kad prokuroro Valentukevičiaus nutarimas atsisakyti vykdyti savo pareigas yra tipinis šios organizuotos grupuotės nario atsirašinėjimas, neigiant arba apsimetant, kad nemato akivaizdžių faktų. Iš esmės tai dar vienas suklastotas dokumentas, nes prokuroras Valentukevičius nurodo, kad žurnalistų persekiojimas ir įkalinimas už jų teisėtą profesinę veiklą, pažeidžiant Konstitucijos ir įstatymų reikalavimus, yra normali teisinė praktika, ir jokio piktnaudžiavimo čia nėra.
  3. Nurodžiau, kad tai tęstinė nusikalstama prokuratūros veikla, ir vien šioje byloje prokurorai jau pusę metų vilkino priimti procesinį dokumentą dėl mano skundo, kol galiausiai Vilniaus apygardos teismas juos įpareigojo priimti nutarimą dėl mano skundo, kaip juos įpareigoja BPK numatyta tvarka. Gen. prokurorė Grunskienė atsisakė vykdyti neskundžiamą teismo nutarimą, ir jį apskundė, tačiau apeliacinis teismas nurodė, kad neskundžiamas teismo nutarimas negali būti skundžiamas.
    Teisėja Mikužytė pritarė tokiai prokuroro nuomonei, taip patvirtindama, kad jokie įstatymai ar Konstitucija Lietuvoje jau seniai nebegalioja, ir mano nuomonė, kad teismų sistema valosi nuo tos organizuotos nusikalstamos gaujos, kuri už teisėtą veiklą mane persekioja daugiau nei 15 metų, buvo klaidinga.
  1. Prokuroras Valentukevičius nutartimi nurodė, kad „nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad teisėjų M. Striauko, A. Cinino, V. Pakalnytės-Tamošiūnaitės, G.Dzedulionio, M. Kursevičiaus bei Generalinės prokurorės pavaduotojo G. Ivanausko veiksmuose būtų nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 str. 1 d. ar 229 str., sudėties požymių, taip pat duomenų, patvirtinančių, kad byloje Nr. 1S-452-957/2023 teisėjo M. Kursevičiaus priimtoje nutartyje bei Generalinės prokurorės pavaduotojo G. Ivanausko pateiktame 2023-03-08 atsakyme Nr. 17.2.-852 būtų įtvirtinti objektyviai tikrovės neatitinkantys duomenys. Pareiškėjo pateikti teiginiai yra deklaratyvaus pobūdžio, pagrįsti subjektyvia jo nuomone”.
    Tai, kad minėti teisėjai mane persekiojo ir nuteisė už visiškai teisėtą veiklą – žurnalistiką, įvedę cenzūrą, kurią kategoriškai draudžia Konstitucija ir Visuomenės informavimo įstatymas, prokuroras vadina „neobjektyviais duomenimis”.
    Kartais man atrodo, kad prokuratūroje dirba žmonės, kurie nesugeba suprasti elementariausių dalykų – pvz., kad teisėjai turi vadovautis Konstitucija ir įstatymais. Tai juos įpareigoja ta pati Konstitucija ir Teismų įstatymas.
    Kaip „neobjektyvius duomenis” prokuroras Valentukevičius nurodo šiuos mano skunde pateiktus faktus :
  2. Savo skunde nurodžiau, kad teisėjas M.Striauskas ir minėta Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija (iš Audriaus Cinino, Virginijos Pakalnytės- Tamošiūnaitės, Gintaro Dzedulionio, prokurorės Kisinienės) mane nuteisė už visiškai teisėtą veiklą baudžiamojoje byloje Nr. 1A-815-497/2014 nuosprendžiu, paskelbtu 2015 m. vasario 2 d. Teisėjai mane nuteisė už teisėtą veiklą – žurnalistiką, paskelbę ją nusikalstama veikla. T.y. teisėjai mane nuteisė, puikiai žinodami, kad aš esu nekaltas ir kad man inkriminuojamas nusikaltimas nėra nusikaltimas, nes žurnalistika Lietuvoje nėra paskelbta nusikalstama veikla.
  3. Vilniaus miesto apylinkės teismas dar 2009 m. įvedė cenzūrą man ir savaitraščiui „Laisvas laikraštis“, uždrausdamas rašyti straipsnius apie buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Alvydo Sadecko veiklą privatizuojant AB „Mažeikių nafta“. Cenzūra buvo pavadinta „teismo sprendimo nevykdymu”.
    Baudžiamojoje byloje Nr. 1A-815-497/2014 buvau nuteistas už tariamą teismo sprendimo nevykdymą (tai yra cenzūrą). Mat Vilniaus pateikiau įrodymus apie Sadecko dalyvavimą minėtame privatizavime, ir toliau rašiau straipsnius, to pačios Vilniaus apylinkės ir apygardos teismų buvau penkis kartus nuteistas vien už tai, kad sąžiningai vykdžiau savo žurnalisto pareigą. Jau minėti Vilniaus apylinkės ir Vilniaus apygardos teismai net penkiolika kartų atmetė mano prašymus panaikinti cenzūrą, kiekvieną kartą suklastodami savo nutartis, nors cenzūra prieštarauja tiek Konstitucijai, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymui. Tačiau Vilniaus apygardos prokuratūros, Generalinės prokuratūros ir Vilniaus m. apylinkės, apygardos ir aukščiausiojo teismo teisėjai, piktnaudžiaudami tarnyba ir klastodami dokumentus, veikdami tiesiogine tyčia, daugiau nei dešimt metų mane persekiojo vien todėl, kad nesilaikiau šios neteisėtos ir nusikalstamos cenzūros.
  4. T.y. Alvydas Sadeckas dar 2008-01-21 m. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su melagingu „prevenciniu ieškiniu“ , kuriame reikalavo uždrausti man rašyti straipsnius, kuriuose jis būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu. Vilniaus miesto apylinkės teismas (teisėja R. Vancevičienė) patenkino šį A.Sadecko „prevencinį“ ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-117-734-2009 ir uždraudė atsakovams Aurimui Drižiui ir UAB „Laisvas laikraštis“ savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ publikuoti rašinius, kuriuose Alvydas Sadeckas būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu ir Gedemino Kiesaus nužudymu. Tokiu būdu Vilniaus miesto apylinkės teismas įvedė neteisėtą cenzūrą, kurią draudžia Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kas yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.”.
    Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus” sako: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.”.
    Minėti Vilniaus miesto apylinkės, apygardos ir aukščiausias teismas jau net penkiolika kartų atmetė mano prašymus panaikinti cenzūrą, per tą laiką buvau nuteistas net septynis kartus už teisėtą veiklą, dėl tariamo “teismo sprendimo nevykdymo” (t.y. cenzūros), mano ir mano šeimos turtas parduotas varžytinėse, o aš pats paverstas ubagu ir invalidu, inscenizuojant autoįvykį, tai pačiai „teismų“ sistemai ignoruojant bet kokius Konstitucijos ir įstatymo reikalavimus.
  5. Be to, teismui pateikiau įrodymus, kad A.Sadeckas buvo kertinė figūra privatizuojant „Mažeikių naftą“, pats asmeniškai sprendęs, kam turi būti parduotos šios įmonės akcijos, ir pakeitęs įstatymus taip, kad šią įmonę galėtų pakeisti Rusijos bendrovė „Jukos“. Nurodžiau, kad mane jau daug metų už žurnalistiką persekioja vadinamoji prokuratūra ir teismų sistema, kuri visiškai ignoruoja įstatymo ir Konstitucijos reikalavimus, mano pateikiamus rašytinius įrodymus ir dokumentus ignoruoja ir pateikia juos kaip mano išgalvotus arba neegzistuojančius.
    Negana to, vadinamieji teisėjai apsimeta, kad nežino pagrindinio šalies įstatymo – Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Konstitucijos 6 straipsnis sako : Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. 7 straipsnis Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.
    Šiuo atveju visi teismų sprendimai – cenzūros įvedimas, ir spaudos persekiojimas pagal melagingus Sadecko skundus ir parodymus – tiesiogiai prieštarauja minėtiems Konstitucijos punktams. Nurodžiau, kad dėl teisėtos veiklos – žurnalistikos, įvedę neteisėtą cenzūrą, mane nuteisė tokie teisėjas Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Striaukas, apygardos teismo teisėjai Cininas, Pakalnytė ir Dzedulionis, puikiai žinoję, kad cenzūra yra uždrausta, ir tai įrašę net savo nuosprendyje, tačiau vis tiek mane nuteisę realia laisvės atėmimo bausme.
  6. Tokiu būdu, paskelbdami man nuosprendį už teisėtą veiklą, Vilniaus apygardos teismo teisėjai A.Cininas, Pakalnytė-Tamošiūnaitė ir G.Dzedulionis ir apylinkės teismo teisėjas M.Striaukas šioje byloje mane nuteisdami už teisėtą veiklą, žurnalistiką, sąmoningai ir tyčia pažeidė Konstituciją, kurią prisiekė saugoti, o taip pat padarė nusikaltimus : piktnaudžiavimą tarnyba ir tarnybos pareigų neatlikimą. Dėl to man buvo padaryta didelė žala – buvau nuteistas, atlikau bausmę, mano ir mano šeimos nekilnojamasis turtas buvo iš manęs atimtas ir parduotas varžytinėse, o nusikaltėliai – teisėjai toliau neva vykdo teisingumą.
    Prašiau pradėti ikiteisminį tyrimą dėl piktnaudžiavimo ( Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. 229 straipsnis. Tarnybos pareigų neatlikimas (Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs, jeigu dėl to valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų).
    Prokuratūra nuolat kartoja, kad viso šito persekiojimo nėra buvę, o tai tėra mano haliucinacijos ir prielaidos. Atimtas mano šeimos nekilnojamasis turtas – žemės sklypas, kuriame norėjome su šeima gyventi – nėra mano haliucinacija, tai realybė, su kuria aš ir mano žmona iki šiol negalime susitaikyti.
    Nurodžiau, kad visi šie įvykiai – man iškeltos baudžiamosios bylos ir nesibaigiantys persekiojimai – yra įvykę ir tebesitęsiantys, prokurorams ir teisėjams masiškai darant sunkius nusikaltimus mano atžvilgiu, ir nesulaukiant jokios atsakomybės už mano išvardintus nusikaltimus. Nors tiek Teisėjų veiklą, tiek prokurorų veiklą reglamentuojantys teisės aktai įpareigoja, nagrinėjant bylas (atliekant ikiteisminį tyrimą), remtis tik galiojančiais Lietuvos Respublikos įstatymais. Teismų įstatymas įpareigoja teismą bylą nagrinėti, klausant tik įstatymo. Įstatymas ir Konstitucija imperatyviai teismams ir prokuratūrai nurodo, kad „cenzūra uždrausta“, tačiau nei teismas, nei prokuratūra šio imperatyvo negirdi ir apsimeta, kad to tiesiog nėra. Akivaizdu, kad tai yra tyčinė ir sąmoninga nusikalstama veikla, nes teismas net savo nuosprendyje išdėsto mano argumentus, kad cenzūrą draudžia Konstitucija, tačiau teismas ją sąmoningai ignoruoja.
  7. Atkreipiamas teismo dėmesys, kad prokuratūra nuolat slepia ir dengia sunkius šios organizuotos grupuotės nusikaltimus, atsisako tirti nusikaltimus parašydama „raštelius” arba skundžia teismo nutartis, kuriomis ji įpareigojama atlikti savo pareigas.
    Generalinės prokuratūros prokuroras S.Verseckas raštu į mano 2024-01-30 skundą Nr. 17.2.-AP-2637 mane informavo, kad mano skundus dėl sunkių prokurorų ir teisėjų nusikaltimų prokuratūra daugiau nenagrinės, nes tada tektų atskleisti organizuotą nusikalstamą susivienijimą, kurio sudėtinė dalis ir yra generalinė prokuratūra. O pats Saulius Verseckas asmeniškai pridenginėjo sunkius prokuratūros nusikaltimus, todėl niekaip negalėjo spręsti klausimo dėl savo paties padarytų nusikaltimo atskleidimo.

  8. Mat nors įstatymas – BPK – nurodo prokuratūrai, gavus skundą dėl nusikaltimų, motyvuotu nutarimu pradėti arba atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau kai reikia nuslėpti sunkius nusikaltimus, prokurorai „įjungia durnių”, ir parašo ne nutarimą, tačiau nepasirašytą ir be numerio „špargalkę”.
  9. Prokuroras Verseckas išnagrinėjo mano skundą dėl savo viršininkės gen. prokurorės N.Grunskienės nusikaltimo – piktnaudžiavimo, tarnybos pareigų neatlikimo, dokumento suklastojimo, nors tam neturėjo jokių įgaliojimų.
    Taip vadinama gen. prokurorė N.Grunskienė nepasirašytu rašteliu Nr. AP-616, kuris net neturi datos, atsisakė tirti mano skunde išvardintus sunkius nusikaltimus.
    N.Grunskienė nurodė, kad ji atsisako tirti sunkius nusikaltimus, atsakydama į mano 2024-01-09 gautą skundą (reg. Nr. AP-616). Prokurorė nurodė, kad mano skundas bus paliktas nenagrinėtinu, kaip ir ankstesni mano pareiškimai, kuriais „deklaratyviai prašėte pradėti ikiteisminį tyrimą teisėjams ar pareigūnams, pateikusiems atsakymus ir priėmusiems Jus netenkinančius sprendimus, ir į kuriuos Generalinė prokuratūra pateikė atsakymus, paaiškinant, jog kartotiniai Jūsų prašymai ar skundai tuo pačiu klausimu bus palikti nenagrinėti”. Grunskienė nurodė, kad „teisėjų ar kitų pareigūnų neva padarytų nusikalstamų veikų kildinimas iš jų sprendimų, priimtų vykdant tiesiogines darbines funkcijas, ar pateiktų atsakymų, yra nepagrįstas ir nemotyvuotas veikimas, ir tokio pobūdžio pareiškimai, nesant konkrečių objektyvių duomenų apie galimai padarytas nusikalstamas veikas, yra nenagrinėtini.
    Kitaip sakant, generalinė prokurorė Grunskienė mano, kad žurnalistų persekiojimas ir įkalinimas už tai, kad jie atskleidžia šio nusikalstamo susivienijimo nusikaltimus yra „tiesioginės prokurorų funkcijos”. Su tokia Grunskienės nuomone negaliu sutikti, nes įstatymai nenumato teisės teisėjams ir prokurorams nuolat daryti nusikaltimus.
    Nors įstatymai – BPK 168 str. – aiškiai numato, kad prokuratūra gali atsisakyti pradėti IT tik tada, kai skunde nurodyti melagingi duomenys. Visais kitais atvejais prokuratūra privalo priimti motyvuotą nutarimą atsisakyti pradėti arba pradėti IT.
  10. Todėl savo skunde prašiau pradėti IT ir dėl Grunskienės pavaduotojo G.Ivanausko nusikaltimų – tarnybos pareigų neatlikimo, piktnaudžiavimo. G.Ivanauskas suklastojo savo 2023-03-08 raštelį 17.2- 852 „Dėl prašymo”), nurodęs, kad visos mano čia suminėtos aplinkybės neatitinka tikrovės ir nurodė, kad visi mano skunde išdėstyti faktai yra mano išgalvoti : „nesant konkrečių objektyvių duomenų apie galimai padarytas nusikalstamas veikas”.
    Kaip jau minėjau, prokuratūros „darbo aprašas” nesuteikia prokurorams teisės netirti sunkių nusikaltimų ir neatšaukia BPK 2 str., ir bet kokios manipuliacijos šiuo „darbo aprašu” turi būti vertinamos kaip piktnaudžiavimas.
    Visi mano skunde ištirti nusikaltimai iki šiol nėra ištirti, teisėjams senaties terminas negalioja, kol jie eina pareigas, todėl eilinė prokuroro Valentukevičiaus klastotė manęs nebestebina.
  11. Pagal BK 228 str. 1 d. atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Pagal BK 229 str. atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo.
    Piktnaudžiavimas BK 228 str. prasme yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimas, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams. Piktnaudžiavimo, kaip nusikaltimo, esmė yra ta, kad valstybės tarnautojas, nors formaliai veikia kaip kompetentingas asmuo, tačiau iš tikrųjų jo veika yra nesuderinama su tarnybos interesais, nes ja pažeidžiami pagrindiniai valstybės tarnybos principai ir iškraipoma tarnybinės veiklos esmė, turinys, menkinamas konkrečios valstybinės institucijos, įstaigos ir pačios valstybės autoritetas (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-64-139/2016). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje akcentuota, kad valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens pripažinimas kaltu dėl piktnaudžiavimo galimas tik esant jo tyčinei kaltei, t. y. tik tuo atveju, kai toks asmuo suprato, jog naudojasi savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais, numatė, kad dėl to gali atsirasti didelė žala ir šios žalos norėjo (tiesioginė tyčia) arba nenorėjo, bet sąmoningai leido jai atsirasti (netiesioginė tyčia) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-407/2009).
    BK 228 str. 1 d. numatyta piktnaudžiavimo sudėtis yra materiali, veika užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik dėl padarytos veikos atsiradus baudžiamajam įstatyme numatytiems padariniams – didelei turtinio ar kitokio pobūdžio žalai valstybei, Europos Sąjungai, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui.
    Todėl prašiau pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 228 str. 1 d. teisėjų M. Striauko, A. Cinino, V. Pakalnytės-Tamošiūnaitės, G. Dzedulionio atžvilgiu – puikiai žinodami, kad priimdami nuosprendžius, turi remtis galiojančiais teisės aktais tai yra Konstitucija ir įstatymais, žinodami, kad cenzūra yra tiesiogiai uždrausta Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama bei Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnio „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus”, jie tiesiogiai taikė cenzūrą ir kriminalizavo visiškai teisėtą veiklą. Buvau nuteistas, atlikau bausmę, varžytinėse „nukentėjusio” Sadecko naudai parduotas mano šeimai priklausęs žemės sklypas, padaryta neįkainuojama žala man ir mano šeimai, sugriautas bet koks pasitikėjimas šia valstybe.
    Vilniaus apygardos teismo teisėjas Kursevičius baudžiamojoje byloje Nr. 1S-452-97/2023 priėmė nutartį, kuria nurodė, kad prokuratūra nebeturi pareigos tirti sunkius nusikaltimus – piktnaudžiavimo, dokumentų klastojimo, neteisėtą persekiojimo. Todėl tai aš vertinu kaip piktnaudžiavimą, nes BPK str. įpareigoja prokuratūrą tirti nusikaltimus, o teismas neturi įgaliojimų atšaukti šias pareigas.

  12. Prokuroras Valentukevičius nieko nepasisakė dėl teisėjų tiesiogiai taikytos cenzūros, vadina ja įprasta teisėta veikla. Tai melas, nes daugiau niekam nebuvo taikoma tokia praktika ir nė vienas žurnalistas Lietuvosj nebuvo teisiamas už tai, kad sąžiningai vykdė savo pareigas.
    BPK 444 straipsnis. Naujai paaiškėjusios aplinkybės, dėl kurių galima atnaujinti baudžiamąją bylą nurodo, kad 1. Naujai paaiškėjusios aplinkybės, dėl kurių galima panaikinti nuosprendį ar nutartį ir atnaujinti baudžiamąją bylą, yra šios:
    2) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad nagrinėdami bylą teisėjai nusikalstamai piktnaudžiavo;
    3) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad atlikdami ikiteisminį tyrimą pareigūnai nusikalstamai piktnaudžiavo ir dėl to buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas nuosprendis;
    Kadangi vadinami „teismai” atsisako pripažinti, kad tai yra organizuota nusikalstama grupuotė ir atsisako panaikinti cenzūrą, jie man nepalieka kito kelio, kaip tik kreiptis dėl piktnaudžiavimo ir bylos atnaujinimo.
    Remdamasis išdėstytu, ir BPK 228 str. ir 300 str. prašiau panaikinti skundžiamą prokuroro nutartį
  13. Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėja Ingrida Mikužytė, išnagrinėjusi prokuroro Rimvydo Valentukevičiaus nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą panaikinimo medžiagoje Nr. M-2- 01-00026-24, atmetė mano skundą.

Teisėja Mikužytė tyčiojosi iš pareiškėjo – nurodė, kad „baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai ir išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 str. 1 d.)”.
Tačiau kaip tada su mano teisėmis ir kas gins mano pažeistas teises, kai aš buvau nuteistas už visiškai teisėtą veiklą, teisėjams ignoruojant įstatymo ir Konstitucijos reikalavimus ir klastojant savo nutartis, nurodant, kad aš nuteistas visiškai pagrįstai?
Teisėja Mikužytė nurodo, kad savo skunde teismui „iš esmės pakartojamos skunde prokuratūrai pateiktos aplinkybės ir pareiškėjo pozicija bei jo vertinimas, jog buvo padarytos atitinkamos nusikalstamos veikos, bei iš esmės naujų faktinių aplinkybių ar argumentų”.
Kam man teikti naujas aplinktbes, jeigu prokuroras Valentukevičius net neusžiminė apie pagrindinį skundo argumentą – cenzūrą draudžia Konstitucija ir įstatymas, jos taikymas yra uždraustas, tačiau „teismai” ją nuolat taiko tik mano atžvilgiu.
Tačiau teisėja Mikužytė nurodo, kad cenzūros taikymas mano atžvilgiu yra visiškai teisėtas : „Vis dėlto skunde ikiteisminio tyrimo teisėjai pateikiami pareiškėjo argumentai neduoda pagrindo spręsti, jog skundžiamas prokuroro nutarimas būtų neteisėtas ir / ar nepagrįstas”.
Todėl tokia nutartis – teisėjos Mikužytės piktnaudžiavimas, ir prašysiu jos atžvilgiu taip pat pradėti ikiteisminį tyrimą, nes teisėja Mikužytė neturi įgaliojimų taikyti Konstitucijoje ir įstatymais uždraustus veiksmus – cenzūrą ir spaudos persekiojimą už teisėtą veiklą.
Teisėja Mikužytė taip pat tyčiojasi iš Konstitucijos ir įstatymų : „vis dėlto šiuo aspektu visiškai sutiktina su prokuroro nutarime pateikta pozicija, kad tokie pareiškėjo argumentai negali būti laikomi pakankamu pagrindu ikiteisminiam tyrimui pradėti bei vien savaime nesutikimas su teismų (teisėjų) priimtais sprendimais (inter alia – nesutinkant su pareiškėjo atžvilgiu priimtu nuosprendžiu), taip pat nesutikimas su prokuroro procesiniais sprendimais (jo veiksmais) negali būti pakankamas pagrindas daryti prielaidas apie jų galimai padarytas nusikalstamas veikas, nesant duomenų apie konkrečių nusikalstamų veikų sudėties požymių buvimą asmenų veikoje. Taigi šiuo aspektu visiškai sutiktina su prokuroro nurodytais argumentais, jog aplinkybė, kad pareiškėjas buvo nuteistas, bei jam nesutinkant su jo atžvilgiu priimti nuosprendžiu, nėra pagrindas teigti, kad baudžiamąją bylą nagrinėję teisėjai padarė korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas; teismų sprendimai neturi būti laikomi neteisėtais ar nepagrįstais vien dėl to, kad jais nebuvo patenkintas pareiškėjo prašymas ar kad tie sprendimai nėra tokie, kokių norėtų pareiškėjas; vien pareiškėjui nepalankaus sprendimo priėmimas negali būti pagrindas teisėjų baudžiamajai atsakomybei dėl galimo piktnaudžiavimo ar tarnybos pareigų neatlikimo arba dėl dokumentų suklastojimo”.
Pavargau jau kartoti, kad Konstitucija ir Visuomenės informavimo įstatymas tiesiogiai draudžia cenzūrą, o Konstitucijos 109 straipsnis nurodo:
Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai.
Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi.
Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo.
Teismas priima sprendimus Lietuvos Respublikos vardu.
110 straipsnis
Teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.
Šiuo atveju teismai taiko netgi ne įstatymą, tačiau bet kokioms teisės normoms prieštaraujančią cenzūrą, todėl tai akivaizdus piktnaudžiavimas.
Piktnaudžiavimas yra ir teisėjos Mikužytės nuomonė, kad teismai yra virš įstatymo ir Konstitucijos.
Ji nepagrįstai ir melagingai nurodo, kad bei jokia kita tvarka teismų priimti procesiniai sprendimai negali būti ginčijami, inter alia – įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų (taip pat ir nuosprendžių) teisėtumas ir / ar pagrįstumas negali būti vertinamas ir ginčijamas inicijuojant ikiteisminį tyrimą, jį atliekant, nesant konkrečių duomenų apie nusikalstamų veikų požymius turinčių veikų atlikimą. Tokių duomenų, kaip kad minėta, nepaisant ir skunde ikiteisminio tyrimo teisėjui reiškiamo pareiškėjo įsitikinimo, vis dėlto šiuo atveju nėra pateikta, dėl ko pripažintina pagrįsta ir prokuroro išvada, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo teiginiai vertintini kaip deklaratyvaus pobūdžio bei pagrįsti jo subjektyvia nuomone (jo subjektyviu priimtų procesinių sprendimų vertinimu ir pan.). Taigi šiuo atveju visiškai sutiktina ir su prokuroro pateiktais argumentais, jog nusikalstamų veikų kildinimas iš nurodomų teisėjų, prokuroro sprendimų, priimtų vykdant jų funkcijas, nepagrįstas, nes vien tai, jog pareiškėjo netenkina jų priimti sprendimai, pateikti atsakymai, juose nurodyti motyvais, tam tikrų aplinkybių konstatavimas, savaime nėra ir negali būti pagrindas teigti, kad pareigūnai neatlieka ar netinkamai atlieka savo pareigas, be kita ko – kad tokie sprendimai yra suklastoti ir pan.”.
Savo klastotes ir haliucinacijas, kad teismas yra „virš įstatymo”, teisėja Mikužytė pavadina „nurodytų argumentų visuma”. Iš esmės teisėja nepateikė jokių teisinių argumetų, kad cenzūra yra teisėta ir teisėjai veikė taip, kaip juos įpareigoja veikti įstatymas. Tokios nutartis – tai dar vienas teisinio banditizmo pavyzdys.
Kaip jau minėjau, teisėja Mikužytė nieko nepasisakė nei dėl „teismų” taikytos cenzūros, nei dėl melagingo Sadecko „prevencinio ieškinio” uždrausti jį sieti su „Mažeikių nafta”, nei dėl įstatymų, kuriais draudžiama cenzūra, nei pagaliau dėl Konstitucijos, kuri kategoriškai draudžia cenzūrą. Kaip minėjau, teisėjai tyčia, žinodami, kad jie nuteisia nekaltą žmogų, tyčia taikė uždraustą cenzūrą, masiškai klastojo savo nutartis ir darė kitus sunkius nusikaltimus.
Tokia „teisėsauga” yra tik teisėsaugos karikatūra ir parodija.
Remdamasis išdėstytu ir Konstitucijos 44 str. Visuomenės informavimo įstatymo 10 str., BK 228 ir 300 str., prašau panaikinti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Žinoma, kad prašau nuo mano skundo nagrinėjimo nusišalinti rvisą Vilniaus apygardos teismą, nes bent du trečdaliai jo teisėjų yra padarę sunkius nusikaltimus mano atžvilgiu.

Aurimas Drižius

1 thought on “Savo klastotes ir haliucinacijas, kad teismas yra „virš įstatymo”, teisėja Mikužytė pavadina „nurodytų argumentų visuma””

  1. Thank you for the auspicious writeup It in fact was a amusement account it Look advanced to more added agreeable from you By the way how could we communicate

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

0
0
Jūsų krepšelis
Jūsų krepšelis tuščias