Patriotai žengia į priekį visoje Europoje

Nelegali migracija yra svarbiausias globalistų ginklas prieš nacionalines valstybes, rašo vengrų apžvalgininkas Otto Gajdicsas.

Austrijos Laisvės partijos lyderis Herbertas Kicklas švenčia su šalininkais Vienoje, Austrijoje, sekmadienį, 2024 m. rugsėjo 29 d., po to, kai užsidarė rinkimų apylinkės šalies nacionaliniuose rinkimuose. (AP Photo/Andreea Alexandru)

Vengrija pastatė tvorą ir neleidžia socialiniams (gerovės) turistams nekontroliuojamiems patekti į Europą. Vengrija saugo Vokietiją ir Austriją nuo tolesnio chaoso. Taigi, ką atsako psichiškai nesveikų įstatymų pažeidėjų konglomeratas Briuselyje? Jis įpareigoja Vengriją sumokėti didžiulę baudą. Šiuos ankstesnius sakinius pareiškime ištarė Austrijos politikas ir komentatorius Geraldas Grosas (Gerald Grosz), tačiau jie taip glaustai ir tiksliai apibūdina ES netinkamą nelegalios imigracijos problemos sprendimą, kad juos galėjo pasakyti bet kuris sveiko proto patriotas. Šiandien situacija tapo tokia geresnė, kad vis daugiau žmonių išdrįsta viešai išsakyti savo požiūrį, pritardami Vengrijos pozicijai visoje Europoje.

Neatsitiktinai Austrijos laisvės partija (FPÖ) sekmadienį iškovojo istorinę pergalę rinkimuose, kurių pagrindinė tema buvo nelegali migracija. Mūsų kaimynė matė, kaip didžiuosiuose miestuose susiklostė nepakenčiamos sąlygos, pavyzdžiui, daugiau nei pusė mokinių Vienos mokyklose nemoka vokiečių kalbos. Kad ir kas formuotų vyriausybę, privalo radikaliai pakeisti dabartinę migrantų politiką, kitaip gali kilti rimtų socialinių konfliktų, kurių pasekmių neįmanoma numatyti.

Panaši padėtis yra ir keliose ES valstybėse narėse. Čekijoje Andrejaus Babišo partija ANO triuškinamai laimėjo Senato rinkimus. Nors jų sustiprėjimas neatneš tiesioginių pokyčių Čekijos migrantų politikoje, vis dėlto tai labai svarbus įvykis. Neatsitiktinai Viktoras Orbanas savo sveikinimą baigė žodžiais: „Jie gali drebėti Briuselyje, patriotai ateina“. Vokietijoje dėl „Alternatyvos Vokietijai“ (AfD) pergalės žemių rinkimuose vyriausybė baimindamasi uždarė sienas. Sprendimas uždaryti sienas, kurį daugelis laikė apsimestiniu, buvo labiau skirtas sugriauti Šengeno sistemą, kuri buvo vienas iš pasiekimų, vis dar išsaugojusių kažką iš sąjungos, į kurią tuo metu įstojome. Šis žingsnis net nepasiteisino – Vokietiją užplūdusių nelegalių imigrantų skaičius nemažėjo, kaip ir jų keliamos problemos.

Praėjusį savaitgalį netoli Kanarų salų apvirtus nelegalius migrantus gabenusiam laivui žuvo devyni žmonės ir beveik 50 dingo be žinios. Ispanijos vidaus reikalų ministerijos duomenimis, pastaraisiais dešimtmečiais per Kanarų salas į Europą atvyko 200 000 žmonių, o žmogaus teisių organizacijos duomenimis, šiuo maršrutu jau nuskendo beveik 5 000 žmonių. Taigi net kairiųjų pažiūrų Ispanijos ministras pirmininkas buvo priverstas imtis priemonių bangai sustabdyti.

Drąsiausiai į migracijos iššūkį sureagavo Nyderlandai, kai po ilgų ginčų pagaliau suformuota dešiniojo sparno vyriausybė nedelsdama paprašė, kad jai nebūtų taikomas migracijos paktas. Tiesa, Ursulos von der Leyen vadovaujama Europos Komisija iš karto atmetė šį prašymą, tačiau šis atvejis vis tiek išryškina, kad paktas nieko gero nežada, nes nes nesvarbu, kokį pseudonimą jie sugalvos paskirstymui pagal kvotas, esmė ta pati. Be to, šios priemonės net nesprendžia problemos tų, kurie jau yra sąjungos viduje, ir tikrai nestabdo tų, kurie nori į ją ateiti.

Bet kuriuo atveju, sekdama Nyderlandų pavyzdžiu, Vengrija taip pat prašys, kad jai nebūtų taikomas paktas, kaip ir mes nemokėsime mums skirtos baisios baudos, nes vykdome savo pareigą ir saugome pietinę sieną, kuri taip pat yra Europos Sąjungos išorės siena. Visi šie pavyzdžiai rodo, kad Europos piliečių akys pamažu, bet užtikrintai atsiveria, o tai ateityje gali lemti revoliucinius pokyčius migrantų politikoje. Taigi, nepakenks pasirengti šiems pokyčiams, nes negalime leisti, kad globalistai idiotai dar kartą viską sugadintų.

Geriausia atsitraukti ir padaryti tai, ko tada nesugebėjo padaryti visi sprendimų priėmėjai. Reikia atskirti pabėgėlius, teisėtus ekonominius imigrantus ir pasienio nusikaltėlius. Mūsų kaimynystėje siaučiantis karas parodė, kas yra tikrieji pabėgėliai. Padėti nelaimėliams, kurie savo mažais motociklais išsiruošė bėgti nuo kovų ir daugeliu atvejų įstrigo, pirmoje saugioje šalyje yra taip pat natūralu, kaip ir kvėpuoti – net jei iš pradžių kai kurių prabangių visureigių su ukrainietiškais numeriais bagažinės buvo prikimštos milijonų eurų ir net jei dauguma jų čia nesustoja, o iškart išvyksta į aukštesnio gyvenimo lygio šalis. Tačiau tie, kurie bent kiek nujaučia karo baisumus, nesirenka, neabejoja, bet padeda, kaip gali, tuo, ką turi.

Šiuo gerumo jausmu piktnaudžiavo ir tie sienos pažeidėjai, kurie invazijos pradžioje vienas po kito pasiskelbė esantys sirai, nes tuo metu Sirijoje dar tebevyko kovos, o per tai Bangladešo ar Tuniso klajoklis galėjo save parduoti kaip pabėgėlį.

Būtent todėl iki jų lygio nusileidę prekeiviai žmonėmis ir žmogaus teisių gynėjai taip pat rekomendavo pakeliui išmesti asmens tapatybės dokumentus, nes tapę neatpažįstami jie visada galės meluoti valdžios institucijoms apie savo amžių ir kilmės šalį. Drąsiai sakykime, kad tas, kuris taip atvyksta, yra ne pabėgėlis, o sieną pažeidžiantis nusikaltėlis.

Žinoma, yra migracijos versija, kuri naudinga ir imigrantui, ir priimančiai šaliai. Tie, kurie nėra laimingi savo šalyje ir nori pradėti naują gyvenimą kur nors kitur, atvyksta į oficialius įvažiavimo punktus su dokumentais. Jis ar ji informuoja atitinkamą tarnybą apie savo ketinimus, įsidarbina, išmoksta priimančiosios šalies valstybinę kalbą, pripažįsta priimančiosios šalies kultūros viršenybę, laikosi įstatymų ir taisyklių. Mainais už geresnes sąlygas ir daugiau galimybių jis praturtina priimančiąją šalį. Tai abipusiai naudingas sandoris.

Čia taip pat svarbu pažymėti, kad priimančioji šalis visada sprendžia, ką ji įsileidžia į savo šalį, kokią imigrantų populiaciją ji laiko suvaldytina ir kokias sąlygas nustato dėl bendro gyvenimo ir integracijos veiksmingumo.

Akivaizdu, kad nė vienas iš masių narių, gaunančių pagalbą iš kelių vietų slapyvardžiais, nemokančių kalbos, nenorinčių dirbti, gyvenančių pagal šariato įstatymus ir šaukiančių kalifato, šia prasme nėra ekonominiai imigrantai. Jie atvyko kaip sieną kertantys nusikaltėliai ir šiuo metu yra parazitai, tačiau gali būti, kad vieną dieną sąmokslo teorija, jog tokiu būdu į Europą atvyko invazinės kariuomenės forpostai, taps realybe.

Ambicingi intelektualai ir mokslininkai ne kartą atkreipė dėmesį į tai, kad klimato kaita ir gyventojų skaičiaus sprogimas Afrikoje artimiausiu metu gali priversti milijonus žmonių palikti savo tėvynę ir ieškoti naujos, patogesnės gyvenamosios vietos. Kaip atsakas į šį iššūkį gimė pasaulio be sienų idėja, kur kiekvienas turi pagrindinę žmogaus teisę judėti, kur tik nori. Šį dirbtinį pasaulį mums nori primesti privačios pinigų imperijos turtuoliai, kuriems nerūpi niekas kitas, tik pelno maksimizavimas. Nepamirškime, kad nelegalūs imigrantai perka savo produktus ir naudojasi paslaugomis iš gaunamos paramos. Sugriautos nacionalinės valstybės skolinsis iš savo bankų, jei norės turėti stiprias Jungtinių Europos Valstijų provincijas. Visa tai buvo gerai apgalvota.

Tačiau turime žinoti, kad yra ir kitas atsakymas į minėtą iššūkį. Pavyzdžiui, Vengrijos vyriausybė suformulavo, kad problemą reikia ne kelti čia, o ją spręsti ten, kur ji iškilo. Būtina užtikrinti, kad masės neišvyktų tikėdamosi geresnio gyvenimo, nes jiems galima padėti ir ten, kad jie galėtų padaryti viską, kad pagerintų savo gyvenimo sąlygas.

Pirmasis žingsnis šiuo tikslu turi būti Europos išorės sienų apsauga. Nėra suverenios valstybės be sienų. Nėra nepriklausomos politikos be suvereniteto. Nėra bendruomenės be apsisprendimo. Yra tik vartotojų minia, vedžiojama už nosies. Taip nelegali migracija tapo žiauriausiu ginklu globalistų, norinčių sunaikinti nacionalines valstybes, rankose. Ir štai kaip Vengrija, išsaugojusi savo suverenitetą, tapo prieš juos kovojančių patriotų avangardu.

Dabar mes nebesame vieni.