Seimo nario Petro Gražulio kalba prieš jo pašalinimą iš Seimo

0

Sei­mo na­rio Pet­ro Gra­žu­lio kal­ba

P. GRAŽULIS (MSNG*). Svei­ki, ger­bia­mi Sei­mo na­riai, ger­bia­ma Sei­mo va­do­vy­be. Esu la­bai dė­kin­gas, kad pir­mą kar­tą per Lie­tu­vos is­to­ri­ją man to­kia di­džiu­lė gar­bė suor­ga­ni­zuo­ta – su­kvies­tas ne­ei­li­nis ple­na­ri­nis po­sė­dis, ku­ris truks il­giau nei koks ki­tas pa­mi­nė­ji­mas Ko­vo 11-osios, Va­sa­rio 16-osios ar ki­tos vals­ty­bi­nės šven­tės.

Taip pat no­riu at­kreip­ti dė­me­sį, kad į tas šven­tes, jei­gu ne­at­vyks­ta Sei­mo na­rys, sank­ci­jos nė­ra tai­ko­mos, o jei­gu į ma­no šią suor­ga­ni­zuo­tą šven­tę – ap­kal­tą – ne­at­vyk­tų kas nors iš val­dan­čių­jų, pa­si­ra­šy­tų sau po­li­ti­nės mir­ties nuosp­ren­dį. Štai ko­kia di­de­lė gar­bė iš­reikš­ta man. Ir ne­ga­lė­jo ši­to po­sė­džio su­reng­ti ko­kį ket­vir­ta­die­nį, nes ant­ra­die­nį ki­ta ap­kal­ta, bet bū­ti­nai rei­kia kvies­ti ne­ei­li­nę se­si­ją. Ačiū, ger­bia­mie­ji, jums už tai.

Da­bar aš no­riu ar­gu­men­tuo­ti, ko­dėl aš ne­ėmiau ad­vo­ka­to. Ka­dan­gi esu so­vie­ti­nis po­li­ti­nis ka­li­nys ir bu­vau teis­tas so­vie­ti­niais lai­kais, da­ly­va­vęs ne vie­no po­li­ti­nio ka­li­nio teis­muo­se, po­li­ti­niai ka­li­niai so­vie­ti­niais lai­kais nie­ka­da ne­im­da­vo ad­vo­ka­to. Ko­dėl? Nes ži­no­jo, kad spren­di­mus pri­im­da­vo Ko­mu­nis­tų par­ti­ja ir KGB, o teis­mai tik įfor­min­da­vo tuos spren­di­mus. Šian­dien aš ži­nau, kad šis spren­di­mas Kon­sti­tu­ci­nio Teis­mo, va­do­vau­ja­mo kon­ser­va­to­riaus S. Šed­ba­ro, bu­vo pri­im­tas kon­ser­va­to­rių ar­ba Land­sber­gių nu­ro­dy­mu, o jie tik įfor­mi­no šį spren­di­mą.

Taip pat bu­vo ir ki­tas pa­grin­das, kad ne­klai­din­tų pa­sau­lio, kad lai­ky­tų, jog So­vie­tų Są­jun­ga yra tei­si­nė vals­ty­bė, o yra dik­ta­tū­ri­nė vals­ty­bė, ne­im­da­vo ad­vo­ka­to, nes jie ži­no­da­vo, kad nė vie­nas ad­vo­ka­to žo­dis ne­bus iš­girs­tas. To­dėl ir aš esu įsi­ti­ki­nęs, kad čia ne­iš­girs­tų nė vie­nas nė vie­no ad­vo­ka­to žo­džio, o spren­di­mas jau yra pri­im­tas, kaip ir pri­im­tas Kon­sti­tu­ci­nio Teis­mo.

No­riu at­kreip­ti dė­me­sį, kad no­rė­jau ne­vyk­ti į Kon­sti­tu­ci­nį Teis­mą, bet smal­su­mo dė­lei nu­vy­kau. Kon­sti­tu­ci­nio Teis­mo po­sė­džio me­tu pa­sa­kiau, kad aš ži­nau jū­sų spren­di­mą, kad jū­sų spren­di­mas aiš­kus, kad P. Gra­žu­lis daug šiurkš­čiau su­lau­žė Kon­sti­tu­ci­ją ne­gu Pre­zi­den­tas R. Pa­ksas. Aš at­sa­kiau, jei­gu jūs va­do­vau­tu­mė­tės tei­se ir są­ži­ne, jūs ši­tos by­los ne­bū­tu­mė­te nag­ri­nė­ję vien dėl to, kad teis­mo eks­per­tai, ku­rie nu­sta­to fak­ti­nes ap­lin­ky­bes, ne­nu­sta­tė, kad at­li­kau… ko­kius at­li­kau veiks­mus. Kon­sti­tu­ci­nio Teis­mo po­sė­dy­je pa­sa­kiau: po­nai Kon­sti­tu­ci­nio Teis­mo tei­sė­jai, ka­dan­gi Kon­sti­tu­ci­ja tu­ri dva­sias, kaip iš­ra­do Kon­sti­tu­ci­nis Teis­mas, tai jūs pa­si­kvie­tė­te gal ši­tos Ko­mu­nis­tų par­ti­jos, Vil­niaus mies­to ko­mu­nis­tų par­ti­jos būs­ti­nė­je, ku­rio­je jūs esa­te įsi­kū­rę, pik­tą­sias dva­sias ir rū­siuo­se spi­ri­tiz­mo se­an­so me­tu pa­ma­tė­te, kad aš bal­sa­vau. Pa­ma­tė­te tai, ko ne­pa­ma­tė tei­sės eks­per­tai. Man at­ro­do, kad to­kie Kon­sti­tu­ci­nio Teis­mo spren­di­mai kom­pro­mi­tuo­ja ne ma­ne, ga­lu­ti­nai kom­pro­mi­tuo­ja mū­sų tei­si­nę vals­ty­bę. Mes ta­po­me land­sber­gi­ne vals­ty­be, per 50 so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos me­tų mes bu­vo­me dik­ta­tū­ri­nė vals­ty­bė, ko­mu­nis­ti­nė vals­ty­bė, bet per 30 ne­pri­klau­so­my­bės me­tų mes pa­lai­do­jo­me de­mo­kra­tiją, lais­vą žo­dį, ki­tą nuo­mo­nę ir su­kū­rė­me taip pat dik­ta­tū­ri­nę vals­ty­bę. Aš no­riu dar jums pa­sa­ky­ti, kad prieš pri­imant Kon­sti­tu­ci­niam Teis­mui spren­di­mą, iš­va­ka­rė­se sa­vo feis­bu­ke iš­pla­ti­nau Kon­sti­tu­ci­nio Teis­mo spren­di­mą, kad esu šiurkš­čiai pa­žei­dęs Kon­sti­tu­ci­ją. Ly­giai taip pat ir po­li­ti­niai ka­li­niai ži­no­jo sa­vo spren­di­mus so­viet­me­čiu, iki juos pa­skelb­da­vo teis­mas. Te­gy­vuo­ja land­sber­giz­mas, te­gy­vuo­ja dik­ta­tū­ri­nė Lie­tu­va!

Man ne gė­da čia sto­vė­ti ir aiš­kin­tis, bet ne jums aš aiš­ki­nuo­si ir ne val­dan­čia­jai dau­gu­mai, bet aiš­ki­nu, gal klau­so­si ši­tos ma­no kal­bos nors vie­nas Lie­tu­vos pi­lie­tis, kad jie iš­girs­tų, ir jei nors vie­nas su­pras, ko­kio­je Lie­tu­vo­je mes gy­ve­na­me, aš ma­nau, kad lai­mė­ta bus daug. Aš la­bai no­rė­čiau, kad ir ži­niask­lai­da kiek ga­li­ma ob­jek­ty­viau nu­švies­tų ši­tuos pro­ce­sus. De­ja, tos de­mo­kra­tijos ir iš ži­niask­lai­dos pa­si­gen­du. So­viet­me­čiu mes ga­lė­jo­me klau­sy­ti tik „Lais­vą­ją Eu­ro­pą“, „Va­ti­ka­no ra­di­ją“ ir „Ame­ri­kos bal­są“, vi­sa ki­ta ži­niask­lai­da bu­vo už­val­dy­ta. Šian­dien ir per sa­vi­val­dos rin­ki­mus, ir da­bar gau­nu iš feis­bu­ko pra­ne­ši­mą, kad jū­sų po­li­ti­niai pra­ne­ši­mai ne­ati­tin­ka mū­sų ben­druo­me­nės in­te­re­sų, to­dėl jū­sų pra­ne­ši­mai ri­bo­ja­mi. Aš tai ne­si­ste­biu, jei­gu de­mo­kra­tiškiausios pa­sau­ly­je vals­ty­bės pre­zi­den­tas D. Tram­pas yra blo­kuo­ja­mas so­cia­li­nių tin­klų, tai ką čia kal­bė­ti apie ma­žą Lie­tu­vą.

Aš taip pat no­riu jums dar pri­min­ti vie­ną ab­sur­diš­ką is­to­ri­ją iš Sei­mo par­la­men­ta­riz­mo is­to­ri­jos, kai A. Sa­cha­ru­kas ir L. Ka­ra­lius, Sei­mo na­riai, pa­si­trau­kė iš kon­ser­va­to­rių val­dan­čio­sios dau­gu­mos, o po­nas, da­bar ta­pęs vals­ty­bi­nin­ku, bu­vęs toks tik­ras vy­ras A. Va­lins­kas ne­te­ko Sei­mo Pir­mi­nin­ko pa­rei­gų. Jiems ker­šy­da­mi kon­ser­va­to­riai su­gal­vo­jo suor­ga­ni­zuo­ti ap­kal­tą, ir jūs vi­si, Sei­mo na­riai, ži­no­te, kad pa­gal Sei­mo sta­tu­tą, jei­gu be pa­tei­si­na­mos prie­žas­ties pra­lei­di po­sė­džius, tai už pra­leis­tus po­sė­džius tau ne­mo­ka­mas Sei­mo na­rio at­ly­gi­ni­mas. Taip, L. Ka­ra­lius iš­vy­ko į už­sie­nį il­sė­tis be pa­tei­si­na­mos prie­žas­ties, o A. Sa­cha­ru­kas bal­sa­vo už jį ne­ži­nau kiek, bet, ma­nau, ne ma­žiau kaip 100 kar­tų. Bet kas at­si­ti­ko? Pa­gal Sei­mo sta­tu­tą L. Ka­ra­lius tu­rė­jo bū­ti nu­baus­tas tuo, kad tu­rė­jo bū­ti su­ma­žin­tas at­ly­gi­ni­mas. O A. Sa­cha­ru­kui, ku­ris bal­sa­vo už jį, pa­gal da­bar­ti­nį Kon­sti­tu­ci­nio Teis­mo iš­aiš­ki­ni­mą tu­rė­jo bū­ti at­im­tas man­da­tas ir suor­ga­ni­zuo­ta ap­kal­ta. Bet įvy­ko at­virkš­čiai: L. Ka­ra­lius bu­vo ap­kal­tin­tas, jam pa­tvir­tin­ta ap­kal­ta, o A. Sa­cha­ru­kas, ku­ris bal­sa­vo už jį, li­ko ne­kal­tas. Štai ko­kie Lie­tu­vo­je yra stan­dar­tai, štai kur mes gy­ve­na­me, ko­kia­me ab­sur­dų kraš­te.

Taip pat no­riu jū­sų, Lie­tu­vos žmo­nės, pa­klaus­ti, ar ši­tas ta­ria­mas myg­tu­ko pa­spau­di­mas, jei­gu net ir bū­tų jis įvy­kęs, ir bū­tų nu­sta­ty­ta teis­mo eks­per­tų, kad pa­bal­sa­vau už ru­dens se­si­jos dar­bų pro­gra­mą, ku­ri kiek­vie­na­me ple­na­ri­nia­me po­sė­dy­je ko­re­guo­ja­ma, įtrau­kia­mi pa­pil­do­mi klau­si­mai, ir ne­ži­nau nė vie­nos se­si­jos, kad vi­sa dar­bų pro­gra­ma bū­tų įgy­ven­din­ta, – tai yra mil­ži­niš­kas nu­si­kal­ti­mas? Nu­si­kal­ti­mas toks, kad Lie­tu­vos žmo­nės ne­tu­rės tei­sės ma­nęs rink­ti de­šimt me­tų. At­ima­ma. Kon­sti­tu­ci­nis Teis­mas tam­pa aukš­tes­nis už Lie­tu­vos tau­tą, už jos žmo­nes, ku­rie rin­ko, ku­rie kū­rė Kon­sti­tu­ci­ją. Jie nu­spren­džia už tau­tą, kad tu ne­ga­li kan­di­da­tuo­ti. R. Pa­kso ap­kal­tos me­tu, nors nė vie­no žo­džio apie tai ne­bu­vo Kon­sti­tu­ci­jo­je, pa­si­kvie­tę Kon­sti­tu­ci­ją, sa­vo dva­sias, iš­aiš­ki­no, kad vi­są gy­ve­ni­mą ne­ga­li bū­tų ren­ka­mas. Bet Žmo­gaus Tei­sių Teis­mas pa­sa­kė, kad tai prieš­ta­rau­ja žmo­gaus tei­sėms. Be­veik po 20 me­tų bu­vo iš­tai­sy­ta ši­ta klai­da ir pri­im­tas ter­mi­nas de­šim­ties me­tų. Jei­gu R. Pa­ksas kan­di­da­tuo­tų į pre­zi­den­tus, tik da­bar ga­lė­tų kan­di­da­tuo­ti į pre­zi­den­tus, nes anks­čiau jam ne­bu­vo lei­džia­ma.

Aš no­riu pa­klaus­ti, jū­sų, Lie­tu­vos žmo­nės, ar, jei­gu ir bū­tų, ši­to myg­tu­ko pa­spau­di­mas di­des­nis Lie­tu­vai nu­si­kal­ti­mas ir di­des­nė ža­la ne­gu ESO ap­vo­gi­mas Lie­tu­vos gy­ven­to­jų 160 mln. ir va­gys­tės grą­ži­ni­mas tik­tai per 15 me­tų? Ar tai di­des­nis nuos­to­lis? Aš no­riu jū­sų pa­klaus­ti, ar vi­si pi­ni­gai, iš­leis­ti per vi­są ši­tą ko­vi­do psi­cho­de­li­ją be pa­tei­si­na­mos prie­žas­ties, be kon­kur­sų, 300 mlrd. eu­rų Lie­tu­vai pa­da­ry­ta ža­la, mil­ži­niš­kos su­mos pri­sis­ko­lin­tos – ma­žes­nė ža­la Lie­tu­vai ne­gu ma­no at­seit pa­spaus­tas myg­tu­kas? Aš no­riu jū­sų pa­klaus­ti, ar NATO vir­šū­nių ba­liaus or­ga­ni­za­vi­mas be kon­kur­sų, ne­lei­džiant da­ly­vau­ti pa­siū­ly­muo­se ki­toms įmo­nėms, už 50 mln. eu­rų – ma­žes­nė ža­la nei ma­no myg­tu­ko pa­spau­di­mas? Aš no­riu jū­sų pa­klaus­ti, ga­lų ga­le, na­cio­na­li­nio sta­dio­no 30 me­tų sta­ty­mas ir ne­pa­sta­ty­mas, tik pro­jek­ta­vi­mas ir pa­si­ruo­ši­mas dar­bams, ir mi­li­jo­nų lei­di­mas – ma­žes­nis nu­si­kal­ti­mas ne­gu ma­no myg­tu­ko pa­spau­di­mas ar ne­pa­spau­di­mas, nes tei­sės eks­per­tai ne­nu­sta­tė?

Gy­ve­na­me krei­vų veid­ro­džių ka­ra­lys­tė­je, kur val­dan­tie­ji… Ka­da J. Se­jo­nie­nė bal­sa­vo už bu­vu­sią švie­ti­mo mi­nist­rę, re­gist­ruo­da­ma du kar­tus ek­ra­ne, tai Sei­mo na­riai pa­ste­bė­jo tą pa­čią se­kun­dę, pri­ėjo prie mik­ro­fo­no ir pra­ne­šė. Eti­kos ko­mi­si­ja nag­ri­nė­jo, nu­sta­tė, kad pa­žei­dė eti­ką. Bet ka­da bu­vo su­rink­ti pa­ra­šai at­si­klaus­ti to pa­ties Kon­sti­tu­ci­nio Teis­mo, ar taip pat šiur­kš­čiai ne­su­lau­žė Kon­sti­tu­ci­jos, Sei­mo na­riai, val­dan­tie­ji, ne­drį­so kreip­tis į Kon­sti­tu­ci­nį Teis­mą – ap­sau­go­jo sa­vo Sei­mo na­rę. Ar tai ne dvi­gu­bi stan­dar­tai? Ar tai ne me­lo ka­ra­lys­tė su­kur­ta?

Jei­gu P. Gra­žu­lis, o P. Gra­žu­liui po­nas T. V. Ras­ke­vi­čius, ku­ris, ma­tyt, nuo ma­nęs akių ne­nu­lei­džia (va ir da­bar žiū­ri į ma­ne), tik po ge­ro mė­ne­sio ji­sai pra­ne­šė, pa­ra­šė skun­dą, kad aš bal­sa­vau. Ir aš su­ži­no­jau tik po mė­ne­sio! Eti­kos ko­mi­si­ja pra­dė­jo svars­ty­ti. Vieš­pa­tie ma­no Die­ve! Taip, jei­gu tą pa­čią mi­nu­tę bū­tų T. V. Ras­ke­vi­čius pri­ėjęs prie mik­ro­fo­no, bū­čiau ma­tęs, bū­čiau gal pa­sa­kęs, pri­si­mi­nęs. Kaip man pri­si­min­ti? Kaip jie ma­to, jei­gu tei­sės eks­per­tai ne­nu­sta­to? Ger­bia­mie­ji, ar tai nė­ra me­lo ka­ra­lys­tė? (Bal­sai sa­lė­je: „Me­lo ka­ra­lys­tė!“) Taip. Tai ši­tą me­lo ka­ra­lys­tę su­kū­rė Land­sber­gių di­nas­ti­ja.

Mie­lie­ji, taip pat no­riu jums pri­min­ti, nes val­dan­tie­ji ty­čio­ja­si iš ma­nęs, nie­ki­na ir vals­ty­bi­nės ži­niask­lai­dos at­sto­vai (R. Mi­liū­tė), kad aš joks ne­bu­vau po­li­ti­nis ka­li­nys, tai aš no­riu jums pri­min­ti sa­vo šei­mos ke­lis gy­ve­ni­mo epi­zo­dus.

Gi­miau gau­sio­je, 16 vai­kų šei­mo­je. 15 vai­kų už­au­go­me. Gy­ve­nau, gi­miau la­bai re­li­gin­go­je šei­mo­je. Tė­vas bu­vo be ga­lo gi­lus krikš­čio­nis. No­riu pa­sa­ky­ti, nors so­vie­ti­niais lai­kais jis bu­vo ko­lū­kio pir­mi­nin­kas, jis ne­bu­vo Ko­mu­nis­tų par­ti­jos na­rys. Jis kiek­vie­ną sek­ma­die­nį ėjo į sa­vo pa­ra­pi­jos baž­ny­čią, ne­si­slaps­tė, skir­tin­gai nei ki­ti. Aš no­riu pa­sa­ky­ti, kad di­džiuo­juo­si sa­vo tė­vu. Nei vie­nos die­nos, ne­svar­bu, ka­da jis grįž­da­vo iš dar­bo – ar 10, ar 12 va­lan­dą, – jis at­si­klaup­da­vo, pu­sę va­lan­dos skir­da­vo mal­dai. Ma­no tė­vo pa­vyz­dys da­rė di­džiu­lę įta­ką. Ne­pai­sant to…

Aš, at­si­žvelg­da­mas į tė­vo mal­dą… Tė­vas mums, vai­kams, va­ka­rais skai­ty­da­vo už­draus­tą ta­ry­bi­nę li­te­ra­tū­rą: Lie­tu­vos is­to­ri­jas (Z. Ivins­kio, A. Ša­po­kos), skai­ty­da­vo ki­tus kū­ri­nius, ku­rie bu­vo už­draus­ti. Ma­ty­da­mas tė­vo dva­sią, dar ei­da­mas į mo­kyk­lą, į pir­mą kla­sę, at­si­sa­kiau sto­ti, ei­ti bū­ti spa­liu­ku, vė­liau – pio­nie­riu­mi, ko­mu­nis­tu ir kom­jau­nuo­liu. Dėl to bu­vau me­ta­mas iš mo­kyk­los, bet ne­su­ti­kau bū­ti jo­kios ko­mu­nis­ti­nės or­ga­ni­za­ci­jos na­riu. Tė­vas, nors bu­vo ko­lū­kio pir­mi­nin­kas, ma­ne pa­lai­kė.

Ger­bia­mie­ji, ma­no bro­lis An­ta­nas (da­bar ku­ni­gas) bai­gė vi­du­ri­nę mo­kyk­lą ir tė­vui pa­reiš­kė: „Aš no­riu tap­ti ku­ni­gu“. Ta­da į na­mus po kiek lai­ko at­va­žia­vo Aly­taus ra­jo­no pir­ma­sis par­ti­jos sek­re­to­rius Ra­guo­tis. Pri­si­me­nu, aš sto­vė­jau tarp stak­tų. Sa­ko: „An­ta­nai, to­kia ta­vo gau­si šei­ma. Nė­ra pas ta­ve mai­tin­to­jo. Kaip tu iš­mai­tin­si sa­vo šei­mą? Te­gu nors vie­nas vai­kas bai­gia moks­lus, įgy­ja spe­cia­ly­bę, o An­ta­no pa­pra­šyk, kad da­bar ne­sto­ja į se­mi­na­ri­ją. Kiek aš su­si­lau­kiau prie­kaiš­tų dėl ta­vo ėji­mo į baž­ny­čią. Aš ta­ve gy­niau, sau­go­jau, bet šian­dien aš ta­vęs ap­sau­go­ti ne­ga­liu.“ Ir tė­vas sa­ko… Tė­vui sa­ko Ra­guo­tis: „Gal tu dar pa­gal­vok.“ Ir tė­vas, ne­lei­dus jam iš­ei­ti iš na­mų, at­sa­kė: „Die­vas da­vė dan­tis, duos ir duo­nos. Aš vi­są gy­ve­ni­mą mel­džiau­si, kad nors vie­nas ma­no sū­nus bū­tų ku­ni­gas.“ Jie ta­po trys. Dėl tė­vo dva­sios, dėl jo pa­mal­du­mo, dėl jo iš­ti­ki­my­bės Tė­vy­nei.

Ma­ty­da­mas tė­vo ke­lią, jau­nys­tė­je įsi­trau­kiau į an­ti­ta­ry­bi­nę veik­lą. Pri­klau­siau Eu­cha­ris­ti­jos bi­čiu­lių po­grin­di­nei or­ga­ni­za­ci­jai, bu­vau Hel­sin­kio gru­pės na­rys, bu­vau Lais­vės ly­gos na­rys, ak­ty­viai ben­dra­dar­bia­vau ir dir­bau su Ti­kin­čių­jų tei­sėms ko­mi­te­tu. Lei­do­me re­li­gi­nę ir an­ti­ta­ry­bi­nę li­te­ra­tū­rą, stei­gė­me po­grin­di­nes spaus­tu­ves su ku­ni­gu An­ta­nu ir ku­ni­gu Ka­zi­mie­ru. Pla­ti­no­me ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir Bal­ta­ru­si­jo­je, Uk­rai­no­je, Mask­vo­je ir Ry­go­je. Ne­pa­bū­gau jo­kių spau­di­mų, da­ly­va­vau vi­suo­se mi­tin­guo­se, or­ga­ni­zuo­tuo­se prieš So­vie­tų Są­jun­gą, ak­ty­viai rin­kau pa­ra­šus ir rei­ka­la­vau, kad bū­tų iš­leis­ti po­li­ti­niai ka­li­niai iš so­vie­ti­nių la­ge­rių, kad bū­tų grą­žin­tos baž­ny­čios ti­kin­tie­siems.

1987 m. rug­pjū­čio 23 d. kar­tu su sa­vo ko­le­go­mis suor­ga­ni­za­vo­me mi­tin­gą Vil­niu­je prie A. Mic­ke­vi­čiaus pa­min­klo rei­ka­lau­da­mi, kad bū­tų pa­smerk­tas Molotovo–Ribentropo pak­tas ir Lie­tu­vai grą­žin­ta Ne­pri­klau­so­my­bė. Mi­tin­go me­tu kal­bė­jau. De­ja. Po to bu­vo suor­ga­ni­zuo­tas po­eto, dai­niaus, ku­ni­go pre­la­to Mai­ro­nio mi­nė­ji­mas prie Kau­no ka­ted­ros lap­kri­čio 1 die­ną, mi­nint jo gim­ta­die­nį. Mes nu­spren­dė­me or­ga­ni­zuo­ti 1988 m. va­sa­rio 16 d. mi­nė­ji­mą. Mes no­rė­jo­me, kad bū­tų pa­mi­nė­ta vi­so­je Lie­tu­vo­je, bet sau­gu­mas ne­leis­da­vo su­si­rink­ti. To­dėl mes nu­spren­dė­me tuos mi­tin­gus reng­ti sek­ma­die­nį, kad žmo­nės, at­ėję į baž­ny­čias ar tru­pu­tį anks­čiau, ar vė­liau po Va­sa­rio 16-osios, pa­dė­tų gė­lių ant par­ti­za­nų ka­pų, jei­gu bū­tų įma­no­ma, su­ren­g­tų pro­ce­si­jas ir mels­tų­si, kad Lie­tu­va at­gau­tų Ne­pri­klau­so­my­bę. Tai su­ži­no­jęs sau­gu­mas ban­dė mus izo­liuo­ti.

Ka­dan­gi aš bu­vau pa­kvies­tas į so­vie­ti­nius ka­ri­nius ap­mo­ky­mus, bet at­si­sa­kiau į juos ei­ti, 1988 m. va­sa­rio 2 d. Ma­ri­jam­po­lė­je bu­vau nu­teis­tas. Teis­mo me­tu bu­vo pa­kvies­ta ma­no mo­ti­na. Ap­ka­bi­nu­si ma­ne mo­ti­na ver­kė ir sa­kė: „Vai­ke­li, eik į tuos ke­lių sa­vai­čių mo­ky­mus, neik tu į ka­lė­ji­mą.“ Ma­ne taip pat įkal­bi­nė­jo ir sau­gu­mie­čiai: „Mes pa­im­si­me ta­ve sa­vai­tei, gal ma­žiau, tik tu eik į tuos mo­ky­mus ir ne­griauk sa­vo gy­ve­ni­mo.“

Jūs šian­dien ty­čio­ja­tės iš ma­nęs, o ta­da kai ku­rie iš jū­sų rin­ko­tės Ko­mu­nis­tų par­ti­ją, da­rė­te kom­pro­mi­sus su sa­vo są­ži­ne, o aš pa­sa­kiau ma­mai: „Ne, aš ei­siu į ka­lė­ji­mą.“ At­stū­miau ap­si­ka­bi­nu­sios ma­mos ran­kas, nu­ė­jau į teis­mo sa­lę ir ten bu­vau nu­teis­tas. Nu­teis­tas, iš­vež­tas į Kau­no ka­lė­ji­mą, po to iš­vež­tas į KGB ka­lė­ji­mą ir į Lu­kiš­kių ka­lė­ji­mą.

Ger­bia­mie­ji, aš no­riu jums pa­sa­ky­ti. Ne­žiū­rint į tai, kad ma­ne įka­li­no, aš lai­kiau­si tvir­tai. Po kiek lai­ko bu­vau iš­vež­tas į Pra­vie­niš­kių ka­lė­ji­mą. Bu­vo va­sa­ra, at­ro­do, rug­pjū­čio mė­nuo. Ka­dan­gi bu­vo suor­ga­ni­zuo­tas di­de­lis…

PIRMININKĖ. Ger­bia­mas ko­le­ga, aš trum­pam jus per­trau­kiu, nes 20 mi­nu­čių bai­gė­si. Bet vė­liau bus bai­gia­ma­sis žo­dis, tai gal­būt jūs no­rė­tu­mė­te…

P. GRAŽULIS (MSNG). Aš da­bar pa­baig­siu, gal bai­gia­mo­jo ne­rei­kės.

PIRMININKĖ. Ge­rai. Pra­šau tęs­ti.

P. GRAŽULIS (MSNG). Kai sė­dė­jau Lu­kiš­kių ka­lė­ji­me, bu­vo įsteig­tas ma­no iš­lais­vi­ni­mo ko­mi­te­tas. Jo na­riai bu­vo N. Sa­dū­nai­tė, ma­no bro­lis ku­ni­gas Ka­zi­mie­ras, ku­ni­gas R. Gri­gas ir ki­ti. Jie ren­gė ak­ci­jas prie ka­lė­ji­mo, kad bū­čiau iš­lais­vin­tas, prie Lu­kiš­kių la­ge­rio. Taip pat Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų lie­tu­viai suor­ga­ni­za­vo ei­se­ną iš Ro­čes­te­rio į Va­šing­to­ną, su­kū­rė dai­ną „Lais­vę Gra­žu­liui!“ Tūks­tan­tį ki­lo­met­rų ėjo pės­ti, no­rė­jo at­kreip­ti Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų vi­suo­me­nės dė­me­sį, ne­šė laiš­ką R. Rei­ga­nui, kad jis įteik­tų, kai va­žiuos į Mask­vą, kad bū­čiau iš­lais­vin­tas. Bu­vo di­de­lis spau­di­mas.

To­dėl aš no­riu jums pa­sa­ky­ti. Stai­ga sap­ną sap­nuo­ju, bū­da­mas ka­lė­ji­me, sė­džiu ge­le­žin­ke­lio sto­ty­je, ant ma­no ran­kų ir ko­jų gran­di­nės. Pri­ei­na prie ma­nęs mo­te­ris ir vy­ras, juo­du ko­s­tiu­mu ap­si­ren­gęs, ir sa­ko: ne­nu­si­mink, Pet­rai, bū­si lais­vas tu ir lais­va bus Lie­tu­va. Ir nuo ma­no ant ran­kų ir ko­jų kren­ta gran­di­nės, aš pa­šo­ku – ir iš kar­to po­li­ci­nin­ko bal­sas: ar čia mie­ga P. Gra­žu­lis? Sa­kau: čia. Sa­ko: kel­kis, va­žiuo­ja­me! Ma­ne iš­ve­žė eta­pu vėl į Pra­vie­niš­kių ka­lė­ji­mą. Čia ma­ne pa­so­di­no su žmog­žu­džiais… Ne­leis­da­vo… į tam­sią ka­me­rą. Kai tik už­mig­da­vau, jie įpjau­da­vo, įdur­da­vo. Aš vi­siš­kai iš­se­kau, man pra­si­dė­jo ha­liu­ci­na­ci­jos. O sau­gu­mie­čiai nuo­lat rei­ka­la­vo, kad aš pa­si­ra­šy­čiau raš­tą, kad gai­liuo­si, kad at­si­sa­kiau tar­nau­ti so­vie­ti­nei ar­mi­jai. Bet aš ne­pa­lū­žau. Man da­vė stip­ry­bės ir tas sap­nas, kad tu lai­ky­kis ir tu at­si­lai­ky­si. Die­vas pa­dė­jo. Ka­da pra­ra­dau są­mo­nę, pra­bu­dau jau va­go­ne, iš­vež­tas bu­vau į Ru­si­ją. Ir ta­da per de­šimt ka­lė­ji­mų bu­vau ve­ža­mas į Per­mę, Sa­rans­ko sri­tį.

Ger­bia­mie­ji, aš at­lai­kiau, aš ne­pa­si­da­viau ir aš džiau­giuo­si, kad ma­no są­ži­nė šva­ri. Jūs teis­ki­te ma­ne. Ir pa­bai­go­je aš dar no­riu jums pa­sa­ky­ti: ka­dan­gi ma­no tė­vas An­ta­nas skai­tė ta­ry­bi­nę li­te­ra­tū­rą, tai skai­ty­da­vo ir tuo me­tu, so­vie­ti­niais lai­kais, už­draus­tą po­emą V. My­ko­lai­čio-Pu­ti­no. Aš no­riu pa­bai­go­je ke­lis punk­tus iš tos po­emos pa­skai­ty­ti. Po­ema va­di­na­si „Vi­vos plan­go, mor­tuos vo­co“ („Gy­vuo­sius ap­rau­du, mi­ru­siuo­sius šau­kiu“): „Jūs žen­gia­te į sos­tus / Ir mi­na­te al­to­rius. / Nuo jūs įsta­ty­mų su­griu­vo / Ir nuo­dė­mės ir do­ros./ Ka­rū­nos niek­šų da­liai, / O dul­kė­se ka­ra­liai, / Ir tri­bu­no­luos iš­di­džiai / Tei­siuo­sius smer­kia žmog­žu­džiai.[…] / Vi­vos plan­go! / […] Mor­tuos vo­co!“

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju. Ger­bia­mi ko­le­gos Sei­mo na­riai. Dar da­bar tu­rė­tų bū­ti už­duo­da­mi po­sė­džio pir­mi­nin­ko klau­si­mai P. Gra­žu­liui, ta­čiau aš klau­si­mų Sei­mo na­riui ne­tu­riu. Pa­gal Sei­mo sta­tu­tą Sei­mo na­riai tu­rė­tų už­duo­ti P. Gra­žu­liui… ga­lė­tų už­duo­ti klau­si­mus, ta­čiau, kaip ma­tau, nie­kas ne­už­si­ra­šė klaus­ti P. Gra­žu­lio.

To­liau ki­tas žings­nis pa­gal Sta­tu­tą. (Bal­sai sa­lė­je) Bu­vo ati­da­ry­tas už­si­ra­šy­mas? Ar jūs pa­gei­dau­tu­mė­te už­si­ra­šy­ti? Ge­rai, pra­šau at­ver­ti, te­gul už­si­ra­šo tie, kas no­rė­tų pa­klaus­ti P. Gra­žu­lio. Pet­rai, jūs at­gal ta­da į tri­bū­ną grįž­ki­te. Jū­sų no­rė­tų pa­klaus­ti Sei­mo na­riai, ku­rie da­bar už­si­ra­šys. Ga­li­my­bė už­si­ra­šy­ti bu­vo vi­są tą lai­ką, ta­čiau jei yra no­rin­čių už­si­ra­šy­ti da­bar, pra­šau, to­kia ga­li­my­bė yra. (Bal­sai sa­lė­je) Ne, mes ne­pa­žei­džia­me Sta­tu­to. Pra­šau už­si­ra­šy­ti, kas no­rė­tu­mė­te pa­klaus­ti. Pir­ma­sis klau­sia E. Gent­vi­las. Ruo­šia­si L. Girs­kie­nė.

14.43 val.

Sei­mo na­rių klau­si­mai Sei­mo na­riui Pet­rui Gra­žu­liui

E. GENTVILAS (LSF). Ger­bia­mas ko­le­ga Pet­rai, aš su­pran­tu, kad jums tik­rai šian­dien sun­ku, bet ga­li bū­ti, kad jūs pa­da­rė­te ko­kių lap­sus lin­gu­ae (kal­bos klai­dų) ir taip to­liau, bet kaip pa­aiš­kin­ti, kad jūs du kar­tus pa­sa­kė­te to­kias fra­zes: „tė­vas mums skai­tė už­draus­tą ta­ry­bi­nę li­te­ra­tū­rą“, ki­ta fra­zė: „ka­dan­gi ma­no tė­vas An­ta­nas skai­tė ta­ry­bi­nę li­te­ra­tū­rą, tarp jų ir V. My­ko­lai­čio-Pu­ti­no, aš jums“ ir to­liau fra­zė, ir dar vie­na fra­zė: „gi­miau be­veik 16 vai­kų šei­mo­je“. Tai čia tik­rai jū­sų pa­si­sa­ky­mo ci­ta­tos, ar čia iš jau­du­lio, ar ne­ži­no­ji­mo, ko­kią li­te­ra­tū­rą kas skai­ty­da­vo, nes du kar­tus sa­ko­te, kad už­draus­ta ta­ry­bi­nė li­te­ra­tū­ra skam­bė­jo jū­sų na­muo­se?

P. GRAŽULIS (MSNG). Ne du kar­tus, ma­no na­muo­se nuo­lat bu­vo skai­to­ma už­draus­ta ta­ry­bi­nė li­te­ra­tū­ra. (Juo­kas sa­lė­je) Tuo me­tu ne­bu­vo lei­džia­ma skai­ty­ti an­ti­ta­ry­bi­nės li­te­ra­tū­ros, o ma­no na­muo­se bu­vo skai­to­ma. Bet, ger­bia­mas Eu­ge­ni­jau, ne­bū­ki­te ci­ni­kas, ne­si­ka­bi­nė­ki­te prie žo­džių, jūs žiū­rė­ki­te es­mę. Bū­ki­te pa­do­res­nis.

PIRMININKĖ. Klau­sia L. Girs­kie­nė. Ruo­šia­si V. Ąžuo­las.

L. GIRSKIENĖ (LVŽSF). La­ba die­na. Na, vis dėl­to šian­dien yra ta die­na, kai aš no­rė­čiau iš­girs­ti iš pa­ties P. Gra­žu­lio tos die­nos įvy­kių se­ką, kaip ten įvy­ko, ar ne­įvy­ko tas pa­spau­di­mas, nes mes bu­vo­me ko­mi­si­jo­je, dir­bo­me. As­me­niš­kai aš, per­žiū­rė­ju­si vaiz­do įra­šus ir vi­są ki­tą me­džia­gą, ne­ma­čiau ir tik­rai ne­ga­lė­čiau teig­ti, kad tas bū­tent jū­sų pa­spau­di­mas įvy­ko. Tai pra­šom sa­vo ver­si­ją ta­da iš­dės­ty­ti. Ačiū.

P. GRAŽULIS (MSNG). Ger­bia­ma Li­gi­ta, man at­ro­do, kad aš į ši­tą klau­si­mą at­sa­ki­nė­ju ne pir­mą kar­tą. Man yra la­bai sun­ku pa­sa­ky­ti, kai kal­ti­ni­mą iš­gir­dau po dau­giau kaip mė­ne­sio. Ži­no­te, tik­rai jūs pa­tys ži­no­te, kad Sei­mo na­riai pa­tys da­ro klai­dų – no­ri bal­suo­ti už, o pa­bal­suo­ja prieš. Ne kar­tą bu­vo, kad su­kly­dęs Sei­mo na­rys pa­bal­suo­ja ir už ki­tą Sei­mo na­rį, ir ši­to­je se­si­jo­je bu­vo taip. Li­gi­ta, ar tai pats sun­kiau­sias nu­si­kal­ti­mas Lie­tu­vo­je? Jei­gu ir bū­čiau pa­bal­sa­vęs, kad rei­kia at­im­ti tei­sę iš žmo­nių de­šim­čiai me­tų bū­ti ren­ka­mam?..

PIRMININKĖ. Klau­sia V. Ąžuo­las. Ruo­šia­si V. Se­meš­ka.

V. ĄŽUOLAS (LVŽSF). Ko­le­ga, kaip jūs jau­čia­tės? Bol­še­vi­kai taip pat ty­čio­da­vo­si iš au­kos, ypač iš tos, ku­ri bū­da­vo ne­kal­tai ap­kal­tin­ta. Na, va E. Gent­vi­las ką tik tai pa­da­rė su pir­mu klau­si­mu. Bet pa­grin­di­nis ma­no klau­si­mas bū­tų toks. Ša­lia sė­din­tis kai­my­nas A. Pa­lio­nis net­gi pa­liu­di­jo, kad tu ne­pa­da­rei – tu tie­sei ran­ką, bet ne­pa­spau­dei. Tai net­gi to­kie liu­di­ji­mai ne­įdo­mūs nei Kon­sti­tu­ci­niam Teis­mui, nei kon­ser­va­to­riams ne­įdo­mūs. Ir da­bar bal­suo­da­mi pa­ma­ty­si­me, kas eis su vel­niu obuo­liau­ti. Kaip tu gal­vo­ji, ar dau­giau to­kių si­tu­a­ci­jų mes tu­rė­si­me Sei­me kaip bol­še­vi­kų lai­kais – žmo­gus bus ap­kal­tin­tas tuo, ko ne­pa­da­rė, ir iš jo dar bus pa­si­ty­čio­ja­ma?

P. GRAŽULIS (MSNG). Ži­no­te, jūs ma­nęs pa­klau­sė­te, kaip aš jau­čiuo­si? Pa­na­šiai, kaip Ma­ri­jam­po­lė­je ka­gė­bis­tų teis­me. Ten bu­vo ty­čio­ja­ma­si, bet tarp kit­ko bu­vo ir nuo­šir­džiai pra­šo­ma ne­griau­ti sa­vo gy­ve­ni­mo ir nu­ei­ti į mo­ky­mus. Ir jie gal­vo­jo, kad įti­kins ma­ne ma­ma, bet ne­įti­ki­no – ėjau į ka­lė­ji­mą, nė­jau į jo­kias ko­mu­nis­tų par­ti­jas. Ger­bia­mas Ąžuo­lai, ir jums jau pra­dė­ta by­la, ir jūs ži­no­te, už ką? Už tai, kad kri­ti­kuo­ja­te ne Ko­mu­nis­tų par­ti­ją, bet Land­sber­gių re­ži­mą.

PIRMININKĖ. Klau­sia V. Se­meš­ka.

V. SEMEŠKA (TS-LKDF). Ma­no se­ne­lio že­mė bu­vo at­im­ta ir ati­duo­ta kol­cho­zams. Sa­kė­te, jus auk­lė­jo kol­cho­zo pir­mi­nin­kas. Bet ne apie tai. Klau­si­mas, ar jau tu­ri­te pa­ruo­šęs at­si­sta­ty­di­ni­mo pa­reiš­ki­mą, kad iš­sau­go­tu­mė­te ga­li­my­bę vėl kan­di­da­tuo­ti ar­ti­miau­siu me­tu? Ačiū.

P. GRAŽULIS (MSNG). Jūs tu­ri­te to­kią ga­li­my­bę – iš­sau­go­ti ma­no ga­li­my­bę kan­di­da­tuo­ti ki­to­je ka­den­ci­jo­je.

PIRMININKĖ. Jūs at­sa­kė­te į vi­sus Sei­mo na­rių klau­si­mus. Lai­kas klaus­ti bai­gė­si. Ap­kal­tos by­los nag­ri­nė­ji­mas bai­gia­mas po­sė­dy­je da­ly­vau­jan­čio as­mens, ku­riam tai­ko­ma ap­kal­ta, bai­gia­muo­ju žo­džiu, ta­čiau, kaip su­pran­tu, P. Gra­žu­lis jau sa­vo pa­si­sa­ky­mą, vi­sus da­ly­kus, ku­riuos no­rė­jo pa­sa­ky­ti, pa­sa­kė anks­čiau.

14.48 val.

Sei­mo na­rių dis­ku­si­ja

Tai­gi da­bar, ko­le­gos, pa­gal Sei­mo sta­tu­to 107 straips­nį dis­ku­si­ja vyks to­kia tvar­ka: žo­dis su­tei­kia­mas Sei­mo na­riams, ku­rie no­rė­tų kal­bė­ti už ir prieš, iš ei­lės, ne dau­giau kaip po ke­tu­ris Sei­mo na­rius. Ar ga­lė­tu­me su­tar­ti, kad kiek­vie­nam kal­ban­čiam frak­ci­jos var­du, kaip įpras­ta, ski­ria­me iki 7 mi­nu­čių, o ki­tiems Sei­mo na­riams iki 5 mi­nu­čių? Šiuo me­tu… Ar ga­li­me su­tar­ti? Taip. Dė­kui. Šiuo me­tu už­si­ra­šė kal­bė­ti A. Pet­ro­šius, kal­bės už. Kvie­čiu į tri­bū­ną.

A. PETROŠIUS (TS-LKDF). Dė­ko­ju, Pir­mi­nin­ke. Man 5 mi­nu­čių iš tie­sų ne­pri­reiks, kal­ba bus kur kas trum­pes­nė. Pet­rai, jūs man iš­ties im­po­nuo­ja­te, gal ne tiek kaip po­li­ti­kas, o kaip po­li­ti­kos per­so­na­žas ta ge­rą­ja pras­me. Iš tik­rų­jų jūs pri­ver­čia­te žmo­nes do­mė­tis Sei­mo dar­bu. Pro­ble­ma yra ta, kad žmo­nės do­mi­si ne mū­sų pri­ima­mais spren­di­mais, o ši­ta vi­sa dis­ku­si­ja ir ši­tais cir­kais, ku­rie vyks­ta Sei­me. Tas Sei­mo vei­das vė­liau daug­maž taip ir at­ro­do.

Iš tik­rų­jų jū­sų el­ge­sys nuo­la­tos ba­lan­suo­ja ties rau­do­na li­ni­ja. Rau­do­na li­ni­ja, kuo­met ape­liuo­ja­ma į ma­ža­reikš­mius pa­žei­di­mus. Ži­no­ma, pa­sau­ly­je vi­suo­met yra di­des­nių pa­žei­di­mų, ta­čiau pa­žei­di­mas yra pa­žei­di­mas. Na, ir nor­ma­lu, kad vi­suo­me­nė­je ran­da­te at­gar­sių žmo­nių šir­dy­se, nes, ko ge­ro, nė­ra nė vie­no šven­to, ar ne? Bet il­gai­niui ši­tie pa­si­ro­dy­mai Sei­me virs­ta tar­si cir­ku, ku­ria­me kles­ti tei­sės ak­tų pa­žei­di­mai, nes, kaip jau mi­nė­jau, jei­gu nu­si­žen­gi tik tru­pu­tį, kaip ir ne­si­skai­to.

Ši­to cir­ko įkai­tais tam­pa­me vi­si Lie­tu­vo­je per Sei­mo dar­bą. Tu­ri­me ko­mi­si­jas, tu­ri­me kei­čia­mas po­sė­džių dar­bo­tvarkes, kai užuot svars­tę tik­rai rim­tus klau­si­mus, daž­niau­siai ste­bi­me ke­lių va­lan­dų pa­si­ro­dy­mą. Ir čia dir­ba­me ne tik mes, bet, pa­si­ro­do, tu­rė­jo dirb­ti ir teis­mai, įskai­tant Kon­sti­tu­ci­nį Teis­mą. O po to taip ir ver­ti­na­mas Sei­mo dar­bas – ne kaip rim­tos ins­ti­tu­ci­jos, o kaip vie­tos, kur ren­gia­mi ši­tie cir­ko pa­si­ro­dy­mai.

Kas iš to lai­mi, ko­le­gos? Iš to lai­mi Pet­ras. To­dėl, kad to­kiu at­ve­ju mes pa­da­ro­me pu­siau ne­mo­ka­mas rin­ki­mų kam­pa­ni­jas. O ka­dan­gi ne­mo­ka­mų da­ly­kų nė­ra, tai už ši­tuos da­ly­kus su­mo­ka mo­kes­čių mo­kė­to­jai: tuo­met, kai va­žiuo­ja­me į ne­ei­li­nius po­sė­džius, nau­do­ja­me kan­ce­lia­ri­nes lė­šas, pi­la­me ku­rą, ren­ka­si 140 žmo­nių, nau­do­ja­me sa­vo dar­bo lai­ką, teis­mai nau­do­ja sa­vo dar­bo lai­ką. Dėl to la­bai gai­la.

To­dėl aš ma­nau, ko­le­gos, kad at­ėjo lai­kas Sei­mui vis dėl­to su­rim­tė­ti. Jei­gu to, kad ga­lė­tu­me dau­giau lai­ko skir­ti tie­sio­gi­niam Sei­mo dar­bui ir ska­tin­ti pa­si­ti­kė­ji­mą ins­ti­tu­ci­ja, kai­na yra šis spren­di­mas šian­dien, ma­nau, kad tai ir tu­ri­me pa­da­ry­ti. Bal­suo­da­mi prieš, į tą la­bai no­rė­tų­si at­kreip­ti dė­me­sį, ar­ba ne­da­ly­vau­da­mi bal­sa­vi­me, mie­li ko­le­gos, pri­pa­žin­tu­me, kad ne­ger­bia­me Kon­sti­tu­ci­nio Teis­mo spren­di­mų, pri­pa­žin­tu­me, kad ga­li­me elg­tis ne­pai­sy­da­mi vi­siems ga­lio­jan­čių tei­sės ak­tų nor­mų. Tai bū­tų dar vie­nas smū­gis Sei­mo pres­ti­žui. Tai­gi kvie­čiu jus at­vers­ti nau­ją ko­ky­bi­nį pus­la­pį Lie­tu­vos par­la­men­ta­riz­mo is­to­ri­jo­je ir su­si­kon­cen­truo­ti į tie­sio­gi­nį dar­bą, o ne į su­de­gu­sio te­at­ro pa­si­ro­dy­mus.

PIRMININKĖ. Mo­ty­vai prieš – V. Ąžuo­las. Kvie­čiu į tri­bū­ną.

V. ĄŽUOLAS (LVŽSF). Na, jo, iš tik­rų­jų žiū­ri­me la­bai gra­žų te­at­rą. Ne vel­tui yra toks po­sa­kis: „Neik su vel­niu obuo­liau­ti“. Ir įdo­mu, kas da­bar eis su tuo vel­niu obuo­liau­ti, su kon­ser­va­to­riais, nes val­dan­čių­jų: kon­ser­va­to­rių, li­be­ra­lų, lais­vie­čių, yra 72. Rei­kia 85. Kas nu­eis į slap­tą bal­sa­vi­mą, ne­va sa­ky­da­mas: aš bal­suo­siu ki­taip, aš bal­suo­siu prieš, jis su tuo vel­niu obuo­liau­ti ir nu­eis iš kar­to. Nes jei­gu at­ei­na dau­giau ne­gu 85, ap­si­me­tę tei­suo­liais baus­ti už tai, ko ne­pa­da­rė, tai ir su­ren­ka­mi bal­sai.

Kas Pet­rui suor­ga­ni­za­vo tą si­tu­a­ci­ją? So­cial­de­mok­ra­tai. Tą mes pui­kiai ži­no­me. Ko­le­ga, ša­lia sė­dė­jęs, A. Pa­lio­nis la­bai ge­rai pa­sa­kė: aš ma­čiau, kad P. Gra­žu­lis to ne­pa­da­rė, ne­pa­spau­dė. Tai už ką mes jį da­bar bau­džia­me? Už tai, ko ne­pa­da­rė. Jei­gu mes kal­bė­tu­me apie vi­są P. Gra­žu­lio gy­ve­ni­mą – jis ge­rai el­gė­si, ne­gra­žiai el­gė­si, taip, jis kiek­vie­nas… ryš­ki as­me­ny­bė, jis daug kal­ba. Bet mes jį tei­sia­me ne už vi­są gy­ve­ni­mą, ką jis gy­ve­ni­me vei­kė, – mes jį da­bar bau­si­me už tai, ko jis ne­pa­da­rė.

Ži­no­ma, soc­de­mai su kon­ser­va­to­riais su­si­bė­ga, grei­tai su­si­ta­ria, pa­si­de­ri­na, kaip čia ką da­rys, ku­rį kal­ban­tį rei­kia nu­til­dy­ti. Na, pui­kiai vi­sa tai vyks­ta, la­bai ge­rai. Iš val­dan­čių­jų la­bai ge­rai Pet­ro pa­klau­sė: Pet­rai, o ko­dėl tu pats grei­tai ne­nu­bė­gi at­si­sta­ty­din­ti? Nes ta­da jiems bū­tų leng­viau, ne­reik­tų jaus­tis bol­še­vi­kais, ku­rie nu­bau­džia už tai, ko ne­pa­da­rė. Na, bet Pet­ras to ne­pa­da­rė. Ži­no­ma, bol­še­vi­kai taip pat la­bai ty­čio­da­vo­si iš au­kos. Se­nais lai­kais, iš is­to­ri­jos, kas at­si­me­na­te is­to­ri­ją ir se­ne­lių pa­sa­ko­ji­mus. Gent­vi­las ką tik pa­da­rė tą pa­tį – pa­si­ty­čio­jo iš Pet­ro žo­džių. Iš­si­ty­čio­jo, jis jau­tė ma­lo­nu­mą: žiū­rėk, Pet­rai, mes ta­ve nu­bau­si­me už tai, ko tu ne­pa­da­rei. Ir rei­kia net­gi dar pa­si­ty­čio­ti iš tų žo­džių.

Gai­la, bet is­to­ri­ja kar­to­ja­si. Ir pa­si­ro­do, kad kar­to­ja­si to­kiais lai­kais. Ne vel­tui vie­nas įžy­mus žmo­gus yra pa­sa­kęs: ko­mu­niz­mas su­grįš per li­be­ra­liz­mą. Tai da­bar ir tu­ri­me ža­li­ą­jį ko­mu­niz­mą – ką mi­nist­ras ne­ša, bai­siau ne­gu ki­to­se ša­ly­se. Vi­sa tai grįž­ta. Ir da­bar, po šio bal­sa­vi­mo, mes pa­ma­ty­si­me, kas nu­ė­jo su vel­niu obuo­liau­ti.

PIRMININKĖ. Mo­ty­vai už – A. Vyš­niaus­kas. Kal­bės frak­ci­jos var­du.

A. VYŠNIAUSKAS (TS-LKDF). Mie­li ko­le­gos, aš tik­rai kvie­čiu į šian­die­nos po­sė­dį, į šį pro­ce­są žiū­rė­ti be emo­ci­jų, la­bai šal­tai, kaip į tai žiū­rė­jo Kon­sti­tu­ci­nis Teis­mas. To­dėl no­rė­čiau pri­min­ti, jog Kon­sti­tu­ci­nis Teis­mas pa­tei­kia tris es­mi­nius kon­sta­ta­vi­mus šio­je by­lo­je.

Pir­ma­sis kon­sta­ta­vi­mas, kad Sei­mo na­rys P. Gra­žu­lis Sei­mo 2022 m. rug­sė­jo 15 d. va­ka­ri­nio po­sė­džio me­tu, bal­suo­jant dėl Sei­mo ru­dens se­si­jos dar­bų pro­gra­mos pri­ėmi­mo, są­mo­nin­gai, ty­čia bal­sa­vo du kar­tus – ne tik už sa­ve, bet ir už ki­tą Sei­mo na­rį. Pa­brė­žiu, kad tai kon­sta­ta­vo jau ne­be Sei­mas, ne­be ty­ri­mo ko­mi­si­ja, o Kon­sti­tu­ci­nis Teis­mas.

Taip pat Kon­sti­tu­ci­nis Teis­mas kon­sta­ta­vo, kad bal­suo­da­mas už ki­tą Sei­mo na­rį P. Gra­žu­lis ne­pai­sė Kon­sti­tu­ci­jo­je įtvir­tin­to Sei­mo na­rio man­da­to in­di­vi­du­a­lu­mo rei­ka­la­vi­mo. Tai yra la­bai svar­bu. P. Gra­žu­lis sa­va­va­liš­kai pe­rė­mė Sei­mo na­rio L. Jo­naus­ko tei­sę sa­vo nuo­žiū­ra bal­suo­ti, pri­imant įsta­ty­mus ir ki­tus Sei­mo ak­tus, iš­krai­pė bal­sa­vi­mo re­zul­ta­tus, o tai reiš­kia, kad Sei­mo na­rys P. Gra­žu­lis, Sei­mo po­sė­dy­je bal­suo­da­mas už Sei­mo na­rį L. Jo­naus­ką, sa­vo pa­rei­gas ėjo ne­są­ži­nin­gai, pa­žei­dė iš Kon­sti­tu­ci­jos ky­lan­čius im­pe­ra­ty­vus, pa­ro­dė ne­pa­gar­bą Kon­sti­tu­ci­jai ir įsta­ty­mams, dis­kre­di­ta­vo Sei­mo, kaip Tau­tos at­sto­vy­bės, au­to­ri­te­tą.

Taip pat Kon­sti­tu­ci­nis Teis­mas kon­sta­ta­vo, kad net ir vien­kar­ti­nis Sei­mo na­rio bal­sa­vi­mas už ki­tą Sei­mo na­rį po Sei­mo po­sė­dy­je su­da­ro prie­lai­dą iš­kreip­ti Sei­mo va­lią ir truk­do Sei­mui de­ra­mai vyk­dy­ti jo kon­sti­tu­ci­nę prie­der­mę, le­mia Sei­mo na­rių veik­los sa­va­ran­kiš­ku­mo ir ly­gia­tei­siš­ku­mo ga­ran­ti­jų pa­žei­di­mą. Tai reiš­kia, kad net ir vien­kar­ti­nis bal­sa­vi­mas už ki­tą Sei­mo na­rį yra šiurkš­tus Kon­sti­tu­ci­jos su­lau­žy­mas.

Vi­sa tai su­sa­kė Kon­sti­tu­ci­nis Teis­mas ir jo dok­tri­na, jo po­zi­ci­ja yra la­bai aiš­ki. Dėl to šian­dien vi­sos in­ter­pre­ta­ci­jos, vi­si ban­dy­mai žon­gli­ruo­ti – šiurkš­tus ar ne šiurkš­tus, vien­kar­ti­nis ar ne vien­kar­ti­nis – yra ab­so­liu­čiai be­pras­miai. Teis­mas pa­sa­kė sa­vo po­zi­ci­ją, to­dėl mes, Sei­mas, jei­gu ger­bia­me pir­miau­sia sa­vo pa­ties, kaip Tau­tos at­sto­vy­bės, gar­bę ir oru­mą, tu­ri­me at­lais­vin­ti Sei­mo na­rį P. Gra­žu­lį nuo jo šiuo me­tu ei­na­mų pa­rei­gų. Kvie­čiu bal­suo­ti už ap­kal­tą.

PIRMININKĖ. A. Ši­rins­kie­nė – mo­ty­vai prieš. Į tri­bū­ną.

A. ŠIRINSKIENĖ (MSNG). Ma­tyt, ko­le­gos, pra­dė­si­me nuo to cir­ko, nuo ku­rio čia taip skam­biai pra­dė­jo­te, nes iš tie­sų da­bar cir­ku kal­tin­da­mi vi­sus, aš ma­nau, val­dan­tie­ji, pir­miau­sia tu­rė­tu­me pa­si­žiū­rė­ti į sa­ve. P. Gra­žu­lio myg­tu­ko pa­spau­di­mus, jei­gu mes pa­skai­čiuo­tu­me, kiek va­lan­dų su­gai­šo Sei­mas, mes nag­ri­nė­jo­me tik­rai il­giau ir sun­kiau ne­gu 160 mln. iš ESO lė­šų pa­ė­mi­mą, dėl ko nu­ken­tė­jo gy­ven­to­jai. Mes nag­ri­nė­jo­me il­giau ne­gu elek­tros kai­nų su­val­dy­mą, kai per­nai žie­mą bu­vo di­džiu­lė kai­nų kri­zė. Aš jau ne­kal­bu apie tai, kad net jei­gu pa­skai­čiuo­tu­me, kiek lai­ko su­gai­šo­me nuo pa­va­sa­rio se­si­jos P. Gra­žu­liui ir kraš­to gy­ny­bai, tai net ne­abe­jo­ju, kad pa­si­ro­dy­tų, jog kraš­to gy­ny­bai mes lai­ko su­gai­šo­me ma­žiau. Šiuo at­ve­ju jū­sų te­mų pa­si­rin­ki­mas ir jū­sų spren­di­mai bu­vo vi­są pa­va­sa­rio se­si­ją, vi­są va­sa­rą ir ru­de­nį da­ry­ti cir­ką iš P. Gra­žu­lio.

Da­bar ga­lų ga­le pa­si­žiū­rė­ki­me, kaip at­ro­dė P. Gra­žu­lio at­sa­ki­nė­ji­mas, kai aš, net sė­dė­da­ma ta­me sa­vo kam­pe, to­li nuo val­dan­čių­jų, gir­dė­jau re­pli­kas, ku­rios vėl­gi skli­do iš jū­sų ir daž­nai sa­lė­je net­gi sa­vo gar­su­mu per­muš­da­vo P. Gra­žu­lio kal­bė­ji­mą. Tai ne jūs čia cir­ką da­rė­te šian­dien sa­lė­je, kai kal­bė­jo P. Gra­žu­lis? Aš ma­nau, kad daž­nai kal­bant ir ką nors ban­dant ap­kal­tin­ti rei­kė­tų pir­miau­sia pa­si­žiū­rė­ti į sa­ve ir į tą cir­ką, ku­ris la­bai nuo­sek­liai tru­ko Sei­mo sa­lė­je, tru­ko ap­kal­tos ko­mi­si­jo­je, ji vėl­gi su­gai­šo daug dar­bo va­lan­dų dėl to pa­ties myg­tu­ko pa­spau­di­mo, ku­rio ne­si­ma­to.

Da­bar pa­si­žiū­rė­ki­me į Kon­sti­tu­ci­nio Teis­mo spren­di­mą, ku­rį čia taip vi­si la­bai mi­nė­jo­te. Kon­sti­tu­ci­nis Teis­mas, at­si­min­da­mas sa­vo il­ga­me­tę prak­ti­ką, sa­vo nu­ta­ri­me ci­tuo­ja, kad šiur­k­š­tus pa­žei­di­mas yra kar­to­ti­nis, ty­či­nis, sis­te­mi­nis pa­žei­di­mas, bet, kas įdo­miau­sia, pri­im­da­mas spren­di­mą dėl P. Gra­žu­lio, ne­ana­li­zuo­ja, ar P. Gra­žu­lio bu­vo ty­či­nis, sis­te­mi­nis, kar­to­ti­nis pa­žei­di­mas, nes jei­gu pa­ana­li­zuo­tu­me, ar ten bu­vo sis­te­ma, ar bu­vo iš­anks­ti­nis su­si­ta­ri­mas, ar bu­vo są­mo­nin­gas spren­di­mas, kuo­met žmo­gus nuo pat pra­džios aiš­ki­na, kad ne­at­si­me­na, kaip bal­sa­vo, grei­čiau­siai at­sa­ky­mas ne­bū­tų toks gra­žus. Tai šiuo at­ve­ju aš ma­nau, kad skai­tant Kon­sti­tu­ci­nio Teis­mo nu­ta­ri­mą, iš­va­dą rei­kė­tų skai­ty­ti ir tai, ko ten nė­ra, nė­ra prak­ti­kos, ku­rią Teis­mas už­si­spy­ru­siai kar­to­ja, ana­li­zės ši­tuo kon­kre­čiu P. Gra­žu­lio klau­si­mu. Kon­sti­tu­ci­nės jus­ti­ci­jos by­loms, to­kiu at­ve­ju iš­va­doms, vi­są lai­ką yra svar­bus ir pa­žei­di­mo sun­ku­mas, tai yra kiek tas pa­žei­di­mas tik­rai iš­krei­pia Sei­mo va­lią, kiek tas pa­žei­di­mas pa­da­rė ža­los ir kiek ji­sai bu­vo ne­grįž­ta­mas. Bal­sa­vi­mas bu­vo net ne dėl įsta­ty­mo, dėl Sei­mo dar­bų pro­gra­mos, ir P. Gra­žu­lio bal­sas, jei­gu ji­sai toks ir bu­vo, ne­bu­vo le­mian­tis. Tai klau­si­mas, apie ko­kį sun­ku­mą mes šne­ka­me? Jei­gu kal­ba­me apie vals­ty­bei pa­da­ry­tą ža­lą ir re­pu­ta­ci­ją, tai vėl, ma­tyt, re­to­ri­nis klau­si­mas, kas dau­giau vals­ty­bei pa­da­ro ža­los ir re­pu­ta­ci­jai la­biau ken­kia, ar tas P. Gra­žu­lio myg­tu­kas, ar Sei­mo Pir­mi­nin­kė, ku­ri kar­tu yra ir nu­teis­tos par­ti­jos pir­mi­nin­kė? Tai aš ma­nau, kad mes į vi­sus tuos klau­si­mus ir at­sa­ky­si­me bal­suo­da­mi dėl to pa­ties P. Gra­žu­lio.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju ger­bia­mai A. Ši­rins­kie­nei. L. Sluš­nys – mo­ty­vai už.

L. SLUŠNYS (TS-LKDF). Svei­ki, ka­dan­gi te­ko pa­čiam ko­mi­si­jai va­do­vau­ti ir tur­būt vis­ką ma­čiau ir gir­dė­jau, man iš pra­džių ne­si­no­rė­jo kal­bė­ti iš tie­sų nie­ko, nes vis­kas man tar­si ir aiš­ku, bet ir bi­jau bū­ti ša­liš­kas. Sun­ku bu­vo klau­sy­ti me­lo, ku­ris skli­do čia iš ko­le­gų, bu­vo sun­ku, to­dėl ne­iš­tvė­riau sė­dė­ti ty­lo­je. Po­no P. Gra­žu­lio ne­ju­din­siu, tai jo są­ži­nės rei­ka­las, kaip jis el­gia­si sa­lė­je, kaip ji­sai kal­ba ir ką ji­sai da­ro. Ma­ne iš vie­tos pa­kė­lė ki­tas ko­le­gų me­las – A. Pa­lio­nio liu­di­ji­mas, ku­rį pa­tei­kė kaip fak­tą, kai jau tik­rai ne­da­lo­mai pa­sa­ky­ta, kad po­nas P. Gra­žu­lis ne­bal­sa­vo ir ji­sai tik­rai ma­tė. Tai aš no­riu tie­siog čia ko­le­goms ir vi­sai Lie­tu­vai pa­sa­ky­ti, kad pats A. Pa­lio­nis, ka­dan­gi dėl ga­li­mai me­la­gin­gų pa­ro­dy­mų bu­vo per­duo­ta me­džia­ga pro­ku­ra­tū­rai, to­je pa­čio­je pro­ku­ra­tū­ro­je aiš­kiai pa­sa­kė, kad jis ši­to veiks­mo ne­ma­tė. Aš iš tie­sų nuo­šir­džiai šian­dien ne­su­pran­tu, ko­kiu bū­du A. Pa­lio­nis, ši­taip liu­dy­da­mas spe­cia­lio­jo­je ko­mi­si­jo­je iš­ven­gė Bau­džia­mo­jo ko­dek­so nuo­sta­tų, nes jei­gu tai bū­tų vi­siš­kai ei­li­nis pi­lie­tis, pats pa­si­ra­šęs dėl me­la­gin­gų pa­ro­dy­mų už­si­trau­kia­mos bau­džia­mo­sios at­sa­ko­my­bės, ko ge­ro, jam bū­tų iš­kel­ta by­la. Šiuo at­ve­ju kaž­ko­kiu bū­du bu­vo pa­sa­ky­ta, kad tai yra klai­da. Ap­gai­les­tau­ju, kad ši­tą me­lą mes ne­šio­ja­me sa­lė­je ir pa­tei­kia­me me­lą kaip tam tik­rą tie­są. Aš pra­šy­čiau veng­ti ši­to da­ly­ko. Ir tik­rai nė­ra ši­tas pa­tvir­tin­ta. A. Pa­lio­nis ga­lės pats pa­si­sa­ky­ti. Ačiū.

PIRMININKĖ. A. Pa­lio­nis – re­pli­ka. Bu­vo pa­mi­nė­ta pa­var­dė. Pra­šom.

A. PALIONIS (MSNG). Ačiū, po­sė­džio pir­mi­nin­ke. Aš no­riu pa­sa­ky­ti ger­bia­mam ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kui, ko­dėl aš ne­tu­riu bau­džia­mo­sios at­sa­ko­my­bės. To­dėl, kad jūs, ger­bia­mas pir­mi­nin­ke, pa­žei­dė­te pro­ce­dū­ras pir­mi­nin­kau­da­mas sa­vo ko­mi­si­jos po­sė­dy­je ir ma­nęs kaip liu­dy­to­jo iš pra­džių ne­su­pa­žin­di­no­te su fil­muo­ta me­džia­ga.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju. To­liau mo­ty­vai prieš – D. Ke­pe­nis. L. Girs­kie­nė taip pat no­rė­tų re­pli­kuo­ti. Pra­šau.

L. GIRSKIENĖ (LVŽSF). Taip, ka­dan­gi aš bu­vau ko­mi­si­jo­je, ga­liu pa­liu­dy­ti, kad ko­mi­si­jos dar­bui va­do­va­vo ne po­nas L. Sluš­nys, o ko­mi­si­jos sek­re­to­rė.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju už re­pli­kas. Ir D. Ke­pe­nis – mo­ty­vai prieš.

D. KEPENIS (LVŽSF). Ger­bia­mi ko­le­gos, mes šian­dien spren­džia­me ne tik­tai P. Gra­žu­lio li­ki­mą, mes šian­dien at­sa­ky­si­me į klau­si­mą, ko­dėl mū­sų Sei­mas taip že­mai nu­smu­ko Lie­tu­vos pi­lie­čių aky­se? Šian­dien mes su­ži­no­si­me ab­so­liu­čiai aiš­kų at­sa­ky­mą, ko­dėl mes ta­me dug­ne. La­bai daž­nai mū­sų pi­lie­čiai klau­sia, ar jūs tu­ri­te są­ži­nę? O kur jū­sų gar­bės jaus­mas, po­nai? Ir į tą klau­si­mą ne­la­bai ei­na at­sa­ky­ti. Aš jau ne kar­tą esu pa­skel­bęs, kad sė­džiu veid­mai­nys­tės bo­kš­te. Tiek daug veid­mai­nių vie­no­je vie­to­je ne­su ma­tęs. Ne­su ma­tęs tiek daug veid­mai­nių vie­no­je vie­to­je, kiek aš ma­tau čia, Sei­me.

Ir tik ne­se­niai spren­dė­me, kad tuo pa­čiu me­tu, kai čia gau­dė­me Pet­rą pa­spau­dus myg­tu­kus, va, vie­na po­nia ano­je pu­sė­je ne kar­tą spau­dė myg­tu­kus, bet tar­si ne­pa­ste­bė­jo­me, to­kia smul­kme­na tie pa­spau­di­mai bu­vo. Ot Pet­ro pa­spau­di­mas bu­vo pats di­džiau­sias pa­sau­ly­je, ne­kal­bu apie Lie­tu­vą, nu­si­kal­ti­mas, bai­ses­nio ne­bu­vo. Kiek va­lan­dų mes spren­dė­me Pet­ro li­ki­mą, dar nė kar­to Sei­me nė vie­no Sei­mo na­rio li­ki­mas tiek il­gai ne­bu­vo spren­džia­mas. Tiek me­tų čia jis bu­vo per­se­kio­ja­mas, gau­do­mas ir pa­ga­liau pa­ga­vo­me! Da­bar jau Pet­rui bus ša­kės!

Kai spren­džia­me žmo­gaus li­ki­mą, ger­bia­mie­ji ko­le­gos, tai iš tik­rų­jų pir­miau­sia pa­dė­ki­me ran­ką sau ant šir­dies ir pa­kal­bė­ki­me, pra­dė­ki­me nuo sa­vęs, o po to pa­aiš­kės, kiek lai­ko mes čia su­gai­šo­me ir kiek Lie­tu­vos bė­dų ir ne­lai­mių pra­ei­na pro ša­lį, kai mes da­bar spren­džia­me tą bai­sų Pet­ro nu­si­kal­ti­mą. Ka­dan­gi aš ma­nau, kad tu­riu gar­bės jaus­mą ir są­ži­nės pa­kan­ka­mai, džiau­giuo­si, kad ma­no frak­ci­ja pa­lai­ko vie­nas ki­tą, mes ši­ta­me far­se ne­da­ly­vau­ja­me. Bū­ki­te svei­ki.

PIRMININKĖ. Mo­ty­vai už – E. Gent­vi­las.

E. GENTVILAS (LSF). Ger­bia­ma Sei­mo Pir­mi­nin­ke, ka­dan­gi po­rą kar­tų nu­skam­bė­jo ma­no pa­var­dė to­kia­me ne­sma­gia­me kon­teks­te, ta­ria­mai aš ty­čio­juo­si iš Pet­ro. Ger­bia­mi ko­le­gos, aš per­skai­čiau tris tiks­lias Pet­ro ci­ta­tas, pa­sa­ky­tas jo pa­si­sa­ky­mo me­tu. Jei­gu ne­ti­ki­te, pa­tik­rin­ki­te ma­no pa­ci­tuo­tas ci­ta­tas ste­nog­ra­mo­je, ku­ri la­bai grei­tai at­si­ras, su Pet­ro pa­sa­ky­tais žo­džiais. Ir aš dar per­klau­siau, ger­bia­mas Pet­rai, gal­būt tai yra lap­sus lin­gu­ae? Man su­pran­ta­ma Pet­ro si­tu­a­ci­ja. Žmo­gus emo­ciš­kai su­si­jau­di­nęs pa­va­di­no, kad dėl ko­vi­do pra­dan­gin­ti 300 mlrd. eu­rų. Aš su­pran­tu, arit­me­ti­ka gal nė­ra stip­rio­ji pu­sė ir tik­rai ne­pri­imk to kaip ty­čio­ji­mo­si. Aš pri­pa­žįs­tu emo­ci­nę bū­se­ną, ku­rio­je ga­li­ma su­klys­ti. Bet kai iš es­mės tris kar­tus pa­sa­kai, kad skai­tė ta­ry­bi­nę už­draus­tą li­te­ra­tū­rą, tai lei­dau sau pa­klaus­ti.

Tai­gi, Pet­rai, jei­gu trak­tuo­ji, kad aš ty­čio­juo­si iš ta­vęs, tai at­si­pra­šau. Aš tik­rai ne­no­riu pa­si­ty­čio­ti, o tik pa­ci­ta­vau pa­ties žo­džius. Bet aš ma­tau ki­tą pro­ble­mą, kad ty­čio­ja­ma­si iš vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jų, šiuo at­ve­ju iš Kon­sti­tu­ci­nio Teis­mo spren­di­mo. Juk ne mū­sų ini­cia­ty­va šian­dien ten­ka svars­ty­ti. Jei­gu Kon­sti­tu­ci­nis Teis­mas ne­bū­tų ma­tęs jo­kio nu­si­žen­gi­mo, šian­dien Sei­mas ne­svars­ty­tų. Yra Kon­sti­tu­ci­nis Teis­mas kaip kon­sti­tu­ci­niams klau­si­mams svar­biau­sia teis­mi­nė ins­ti­tu­ci­ja ša­ly­je, ir šian­dien dėl to Kon­sti­tu­ci­nio Teis­mo spren­di­mo Sei­mas su­si­ren­ka ir spren­džia ko­le­gos P. Gra­žu­lio at­sa­ko­my­bę. Štai čia aš ma­tau tam tik­rą ty­čio­ji­mą­si iš vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jų, kon­kre­čiai Kon­sti­tu­ci­nio Teis­mo spren­di­mo. Ir man tuo la­biau ap­mau­du, kad vie­na par­ti­ja aro­gan­tiš­kai, pra­dė­da­ma nuo pir­mi­nin­ko, baig­da­ma sa­vo par­ti­jos na­riais, pa­sa­ko: tai yra far­sas, tai yra cir­kas, mes šia­me far­se ne­da­ly­vau­si­me. Čia mes ei­na­me ga­na to­li. Deins­ti­tu­cio­na­li­zuo­ja­me sa­vo vals­ty­bės val­dy­mą, ne­pri­pa­žin­da­mi ga­lu­ti­nių spren­di­mų, ku­riuos pri­ima vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jos, Kon­sti­tu­ci­nis Teis­mas. Tai yra jau ma­ty­tas ke­lias, 8 me­tus ste­bė­tas kai­my­ni­nė­je Len­ki­jo­je. Po­li­ti­ka aukš­čiau tei­sės. Man ir to­liau at­ro­do, kad Lie­tu­vos Res­pub­li­ko­je tei­sės vir­še­ny­bė yra svar­bes­nė ne­gu po­li­ti­niai iš­ve­džio­ji­mai, to­dėl aš su­pran­tu, kad slap­to bal­sa­vi­mo me­tu kas kaip no­rės, tas taip iš­reikš. Bet gal bent jau vie­šai iš ši­tos tri­bū­nos ne­si­ty­čio­ki­me iš Kon­sti­tu­ci­nio Teis­mo spren­di­mų, ne­pai­sant to, ar jis mums pa­tin­ka, ar ne­pa­tin­ka.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju. P. Gra­žu­lis taip pat už­si­ra­šė dis­ku­tuo­ti, bet dis­ku­tuo­ti ga­li tik ki­ti Sei­mo na­riai. Ta­čiau per šo­ni­nį mik­ro­fo­ną, ži­no­ma, ga­li re­pli­kuo­ti, nes pa­var­dė bu­vo…

P. GRAŽULIS (MSNG). Be abe­jo­nės, ger­bia­mas Eu­ge­ni­jau. Taip, tai yra emo­ci­nė bū­se­na. Tai nė­ra leng­va kal­bė­ti, pri­si­me­nant jaut­rius gy­ve­ni­mo epi­zo­dus, tuo la­biau, kad kon­ser­va­to­riai šau­kė, sten­gė­si ma­ne iš­muš­ti iš vė­žių, kad iš­si­muš­čiau iš min­ties. Bet ma­nau, kad vie­to­je rei­kė­jo pa­sa­ky­ti, kad ta­ry­bi­niais lai­kais už­draus­ta li­te­ra­tū­ra bu­vo skai­to­ma. Taip, tai yra ling­vis­ti­nis da­ly­kas, bet ne­si­ka­bi­nė­ki­te prie žo­džių.

Ant­ras da­ly­kas. Aš no­riu pa­sa­ky­ti ki­tam ko­le­gai, Aud­riui. Aud­riau, tai­gi jūs pra­dė­jo­te ši­tą cir­ką, ne aš. Jūs pra­dė­jo­te man ap­kal­tą, ne aš. Jūs ga­lė­jo­te nu­trauk­ti, ne aš. Ne ma­ne kal­tin­ki­te – kal­tin­ki­te sa­ve.

Dar vie­ną fak­tą pa­mir­šau čia pa­sa­ky­ti, kad Kon­sti­tu­ci­nio Teis­mo aš pra­šiau, kad at­si­žvelg­tų ir į Sei­mo opo­zi­ci­jos at­ski­rą nuo­mo­nę dėl ma­no bal­sa­vi­mo, bet jie to klau­si­mo vi­siš­kai ne­nag­ri­nė­jo. Jiems S. Šed­ba­ras, ma­no gi­liu įsi­ti­ki­ni­mu, bu­vo jau pa­ra­šęs spren­di­mą. Jie jį tik per­skai­tė, kaip so­viet­me­čiu teis­mai per­skai­to po­li­ti­nių ka­li­nių KGB pri­im­tus spren­di­mus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

0
    0
    Jūsų krepšelis
    Jūsų krepšelis tuščias