V.Landsbergio kūryba primena visa, kas gyva, net po mirties kandžiojantį zombį

0

Nida Vasiliauskaitė

O čia kas? Ką pagamino pats “pirmasis vadovas” (be šio titulo niekaip; bandau paspėlioti, kas ištiktų vargšelę žurnalistę, pristačiusią jį dabar kaip nors kitaip, kukliau, pvz., profesoriumi – po kiek valandų ar minučių dėl tokio neprofesionalumo ji lėktų iš darbo)?

Padriką nuodingų veidmainiškų atsidūsėjimų ir insinuacijų dėlionę (techniškai sunku palaikyti straipsniu), pradedamą intymiu globėjišku “Justinas” – esą, “šiltas žmogiškas santykis”, “be pykčio”?

O ne – pažeminti savu alsavimu į negalinčią apsiginti ausį, apsimetant buvus visada arti ir todėl geriausiai žinojus bei supratus, kas vyko.

Nuleisti vieną žymiausių Lietuvos žmonių iki “kažkokio traumuoto bernioko Justino”, kuriam, kad visai nepamirštume, gal medelį…

Redukuoti visa, ką jis sukūrė, į kaltę – žinoma, už kolaboravimą, tvirtai įrašant (dėmėsio – be jokių argumentų, vietoje argumento tinka ir tiesiog postulavimas, kartojimas, minėjimas greta “kitų tokių ir dar blogesnių”) tuo pačiu į atitinkamą sąrašą.

Kaltę, kuri jo, Marcinkevičiaus, be abejo, pati didžiausia, neatperkama jokiomis, kad ir gal gražiomis, trilogijomis – didesnė už Berijos ir Dzeržinskio, didesnė už paties Stalino, prilygti jai Blogyje gali nebent piktadarė Salomėja Nėris (kurią Patriarchas randa progą su pasimėgavimu pavadinti, esą, tik kažką cituodamas, “merga”): jeigu ne šiedu, supraskime, iki šiol gražiai sau gyventume “prie Smetonos”.

Ne, aš žinau kitą Blogį, kur kas atgrasesnį už visus minėtus, prieš kurį išties Berija su Dzeržinskiu rūko kamputyje. Anie primena traiškantį tanką, bet šis – pūvantį, vandenis bei žemę savimi teršiantį ir visa, kas gyva, net po mirties kandžiojantį zombį.

https://www.lrt.lt/naujienos/pozicija/679/2054749/vytautas-landsbergis-justino-drama

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

0
    0
    Jūsų krepšelis
    Jūsų krepšelis tuščias