Stebuklas – teismas nurodė įvertinti teisėjų M.Striauko, A. Cinino, V. Pakalnytės – Tamošiūnaitės, G. Dzedulionio nusikaltimus

0

Stebuklas – teismas nurodė įvertinti teisėjų M.Striauko, A. Cinino, V. Pakalnytės – Tamošiūnaitės, G. Dzedulionio nusikaltimus
Aurimas Drižius

Balandžio 16 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo teisėjas P. Veršekys nurodė prokuratūrai mano „prašymą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo perduoti nagrinėti prokuratūrai baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka” (kopija apačioje).
Savo skunde prašiau pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Vilniaus apygardos teismo teisėjų Audriaus Cinino, Virginijos Pakalnytės- Tamošiūnaitės, Gintaro Dzedulionio (nuotr. viršuje) ir Panevėžio apygardos teismo teisėjos Vaidachavičienės nusikaltimų – piktnaudžiavimo ir dokumentų suklastojimo.
Pastarieji teisėjai nuteisė mane už visiškai teisėtą veiklą – žurnalistiką, paskelbę ją sunkiu kriminaliniu nusikaltimu, ir pritaikė Konstitucijoje ir įstatymuose tiesiogiai uždraustą cenzūrą. Vien už tai, kad parašiau straipsnį „Autoįvykis?”, , minėti teisėjai man pritaikė kalėjimo bausme lygtinai ir priteisė dar ir krūva pinigų „nukentėjusiojo” Alvydo Sadecko naudai.


Nurodžiau, kad žmonių persekiojimas už teisėtą veiklą yra nusikaltimas, kuris BK aiškiai įvardijamas kaip „piktnaudžiavimas” ir „tarnybos pareigų neatlikimas”.
Nurodžiau, kad prokuratūra jau daug metų dengia šiuos sunkius nusikaltimus, veikdama išvien su minėtais „teisėjais” organizuotoje nusikalstamoje gaujoje.
Mat gavę skundą dėl sunkių nusikaltimų, prokurorai parašo „raštelį”, kad jokio nusikaltimo nėra.

Nors įstatymas aiškiai nurodo, kad gavę skundą, prokurorai privalo jį patikrinti, ir tada priimti nutarimą pradėti arba ne ikiteisminį tyrimą. Tokį nutarimą galima skųsti teismui, ir teismas turi paneigti, kad jokio nusikaltimo nebuvo. O „prokuratūros” raštelio teismui skųsti negali, ir prokurorai naudojasi tokiu paprastu būdu išvengti pareigos tirti sunkius nusikaltimus. Kitaip sakant, savo neveikimu prokurorai, įskaitant ir generalinę prokurorę Grunskienę, dalyvauja sunkiuose nusikaltimuose.
Kadangi nusikaltimus padariusių teisėjų ir prokurorų sąrašas labai ilgas, paminėsiu tik kelis esminius šios gaujos nusikaltimus:

  1. Savo skunde nurodžiau, kad minėta Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija (iš Audriaus Cinino, Virginijos Pakalnytės- Tamošiūnaitės, Gintaro Dzedulionio, prokurorės Kisinienės) mane nuteisė už visiškai teisėtą veiklą baudžiamojoje byloje Nr. 1A-815-497/2014 nuosprendžiu, paskelbtu 2015 m. vasario 2 d.
    Teisėjai mane nuteisė už teisėtą veiklą – žurnalistiką, paskelbę ją nusikalstama veikla. T.y. teisėjai mane nuteisė, puikiai žinodami, kad aš esu nekaltas ir kad man inkriminuojamas nusikaltimas nėra nusikaltimas, nes žurnalistika Lietuvoje nėra paskelbta nusikalstama veikla.
  2. Vilniaus miesto apylinkės teismas dar 2009 m. įvedė cenzūrą man ir savaitraščiui „Laisvas laikraštis“, uždrausdamas rašyti straipsnius apie buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Alvydo Sadecko veiklą privatizuojant AB „Mažeikių nafta“. Cenzūra buvo pavadinta „teismo sprendimo nevykdymu”.
    Baudžiamojoje byloje Nr. 1A-815-497/2014 buvau nuteistas už tariamą teismo sprendimo nevykdymą (tai yra cenzūrą). Mat Vilniaus pateikiau įrodymus apie šio asmenis dalyvavimą minėtame privatizavime, ir toliau rašiau straipsnius, to pačios Vilniaus apylinkės ir apygardos teismų buvau penkis kartus nuteistas vien už tai, kad sąžiningai vykdžiau savo žurnalisto pareigą, ir pateikiau įrodymus, kad minėtas draudimas yra nusikalstamas.
  3. Vilniaus apygardos prokuratūros, Generalinės prokuratūros ir Vilniaus m. apylinkės, apygardos ir aukščiausiojo teismo teisėjai, piktnaudžiaudami tarnyba ir klastodami dokumentus, veikdami tiesiogine tyčia, daugiau nei dešimt metų mane persekiojo vien todėl, kad nesilaikiau šios neteisėtos ir nusikalstamos cenzūros.
  4. Alvydas Sadeckas dar 2008-01-21 m. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su melagingu „prevenciniu ieškiniu“ , kuriame reikalavo uždrausti man rašyti straipsnius, kuriuose jis būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu. Vilniaus miesto apylinkės teismas (teisėja R. Vancevičienė) patenkino šį A.Sadecko „prevencinį“ ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-117-734-2009 ir uždraudė atsakovams Aurimui Drižiui ir UAB „Laisvas laikraštis“ savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ publikuoti rašinius, kuriuose Alvydas Sadeckas būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu ir Gedemino Kiesaus nužudymu.
    Tokiu būdu Vilniaus miesto apylinkės teismas įvedė neteisėtą cenzūrą, kurią draudžia Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kas yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.”.
    Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus” sako: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.”.
  5. Minėti Vilniaus miesto apylinkės, apygardos ir aukščiausias teismas jau net 15 kartų atmetė mano prašymus panaikinti cenzūrą, per tą laiką buvau nuteistas net septynis kartus už teisėtą veiklą, dėl tariamo “teismo sprendimo nevykdymo” (t.y. cenzūros), mano ir mano šeimos turtas parduotas varžytinėse, o aš pats paverstas ubagu ir invalidu, tai pačiai „teismų“ sistemai ignoruojant bet kokius Konstitucijos ir įstatymo reikalavimus.
  6. Be to, teismui pateikiau įrodymus, kad A.Sadeckas buvo kertinė figūra privatizuojant „Mažeikių naftą“, pats asmeniškai sprendęs, kam turi būti parduotos šios įmonės akcijos, tačiau vadinamas „teismas” šių įrodymų nevertino, o Sadeckas teismo koridoriuose sveikino ir linksmai plepėjo su teisėjais.
  7. Negana to, vadinamieji teisėjai apsimeta, kad nežino pagrindinio šalies įstatymo – Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Konstitucijos 6 straipsnis sako : Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas.
    Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. 7 straipsnis Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.
    Šiuo atveju visi teismų sprendimai – cenzūros įvedimas, ir spaudos persekiojimas pagal melagingus Sadecko skundus ir parodymus – tiesiogiai prieštarauja minėtiems Konstitucijos punktams.
  8. Nurodžiau, kad dėl teisėtos veiklos – žurnalistikos, įvedę neteisėtą cenzūrą, mane nuteisė tokie teisėjas Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Striaukas, apygardos teismo teisėjai Cininas, Pakalnytė ir Dzedulionis, puikiai žinoję, kad cenzūra yra uždrausta, ir tai įrašę net savo nuosprendyje, tačiau vis tiek mane nuteisęs realia laisvės atėmimo bausme.
  9. Tokiu būdu, paskelbdami man nuosprendį už teisėtą veiklą, minėti teisėjai padarė nusikaltimus : piktnaudžiavimą tarnyba ir tarnybos pareigų neatlikimą. Dėl to man buvo padaryta didelė žala – buvau nuteistas, atlikau bausmę, mano ir mano šeimos nekilnojamasis turtas buvo iš manęs atimtas ir parduotas varžytinėse, o nusikaltėliai – teisėjai toliau neva vykdo teisingumą.
  10. Prašiau pradėti ikiteisminį tyrimą dėl piktnaudžiavimo ( Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. 229 straipsnis. Tarnybos pareigų neatlikimas (Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs, jeigu dėl to valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų).
  11. Prokuratūra atsisakė vykdyti savo pareigas ir nurodė, kad minėtų teisėjų grupės veikoje nėra nusikaltimų sudėties visumos, todėl jie negali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn. Tyčinis žmogaus nuteisimas už teisėtą veiklą, taikant Konstitucijoje ir įstatymais uždraustą veiksmą – cenzūrą – yra akivaizdus piktnaudžiavimas tarnyba.
    Kad teisėjai suprato, kad nuteisia nekaltą žmogų už teisėtą veiklą, jie patys pripažino savo paskelbtame nuosprendyje, nurodę visus mano išvardintus argumentus, tačiau dėl jų nieko nepasisakydami. Be to, minėtų teisėjų veikla yra ne tik pavojinga ir nusikalstama, tačiau tai yra ir labai pavojingi nusikaltimai, nes tai yra nusikaltimai teisingumui, kurie turi didelę visuomeninę reikšmę.
    Kadangi Lietuvoje teisingumą vykdo tik teismai, tai jiems tenka didžiausia atsakomybė už teisingumo vykdymą, ir teisėjų piktnaudžiavimas tarnyba turėtų būti negailestingai baudžiamas. Tuo labiau, kad savo straipsniuose, už kurių išspausdinimą buvau nuteistas, buvo aprašyti teisėjų nusikaltimai ir piktnaudžiavimas tarnyba.
  12. Prokuratūra nuolat kartoja, kad viso šito persekiojimo nėra buvę, o tai tėra mano haliucinacijos ir prielaidos. Atimtas mano šeimos nekilnojamasis turtas – žemės sklypas, kuriame norėjome su šeima gyventi – nėra mano haliucinacija, tai realybė, su kuria aš ir mano žmona iki šiol negalime susitaikyti.
  13. Nurodžiau, kad visi šie įvykiai – man iškeltos baudžiamosios bylos ir nesibaigiantys persekiojimai – yra įvykę ir tebesitęsiantys, prokurorams ir teisėjams masiškai darant sunkius nusikaltimus mano atžvilgiu, ir nesulaukiant jokios atsakomybės už mano išvardintus nusikaltimus. Prokuroras man nurodo, kad mano išvardintos aplinkybės apie prokurorės Kisinienės, teisėjų Striauko, V.Pakalnytės, Dzedulionio ir Cinino nusikaltimus yra „formalios“ apie tai, kad teisėjai netinkamai vykdė Konstituciją ir įstatymus.

Tiek Teisėjų veiklą, tiek prokurorų veiklą reglamentuojantys teisės aktai įpareigoja, nagrinėjant bylas (atliekant ikiteisminį tyrimą), remtis tik galiojančiais Lietuvos Respublikos įstatymais. Teismų įstatymas įpareigoja teismą bylą nagrinėti, klausant tik įstatymo. Įstatymas ir Konstitucija imperatyviai teismams ir prokuratūrai nurodo, kad „cenzūra uždrausta“, tačiau nei teismas, nei prokuratūra šio imperatyvo negirdi ir apsimeta, kad to tiesiog nėra.
Akivaizdu, kad tai yra tyčinė ir sąmoninga nusikalstama veikla, nes teismas net savo nuosprendyje išdėsto mano argumentus, kad cenzūrą draudžia Konstitucija, tačiau teismas ją sąmoningai ignoruoja.

  1. Bet kokia teisei prieštaraujanti vadinamųjų teisėjų veikla, ypač kai yra nuteisiami nekalti žmonės, ir jiems padaroma didelė žala, gali būti baudžiama tik pagal BK ir įvardijama kaip „piktnaudžiavimas tarnyba“ ir „tarnybos pareigų neatlikimas“. Jeigu sąmoningas nekaltų žmonių siuntimas į kalėjimą nėra nusikaltimas, tai kas tada yra piktnaudžiavimas tarnyba?
  2. Jau beveik 10 metų vadinama „prokuratūra” dengia šiuos nusikaltimus, rašynėdama „raštelius”, arba špargalkes, ir teismai tai toleruoja. Nors visi – tiek prokurorai, tiek ir teisėjai turi pareigą vertinti nusikaltimus taip, kaip parašyta įstatymuose. Tačiau kadangi vertinti reikia savo nusikaltimus, teisėjai „įjungia durnių” ir apsimeta, kad nesupranta, kas čia vyksta.
  3. Sausio 9 d. kreipiausi į taip vadinamą gen. prokurorę dėl masinių piktnaudžiavimų, dokumentų klastojimo ir sunkių nusikaltimų dengimo taip vadinamoje teisinėje sistemoje.
    Išvardinau gen. prokurorės Grunskienės ir jos pavaduotojo Ginto Ivanausko nusikaltimus – nors ir turi pareigą ištirti šiuos nusikaltimus, jie rašo neskundžiamus „raštelius”, kad jokio nusikaltimo nėra įvykę.
  1. Tada skundžiau tai apylinkės teismui, ir šios teismas įpareigoja prokuratūrą įvertinti visas šias aplinkybes ir priimti nutarimą dėl visų išvardintų aplinkybių, o ne „špargalkę”.
    Prokuroras G.Ivanauskas pasipiktina ir surašo ilgiausią skundą – kur tai matyti – nejaugi mes turėsime tirti teisėjų nusikaltimus?
  2. Vilniaus apygardos teismo teisėjas Kursevičius baudžiamojoje byloje Nr. 1S-452-957/2023 priėmė nutartį, kuria nurodė, kad prokuratūra nebeturi pareigos tirti sunkius nusikaltimus – piktnaudžiavimą, dokumentų klastojimą, neteisėtą persekiojimą.
  3. Tada skundžiau jau tą patį teisėją Kursevičių ir jo nusikaltimus. Gelbėdami savo įklimpusius bendrus, teisėjai patys daro nusikaltimus ir klimsta vis giliau. Nurodžiau, kad tokiu veiksmų teisėjas Kursevičius padarė nusikaltimą – piktnaudžiavimą tarnyba. Mat įstatymas aiškiai nurodo, kad prokuratūra turi pareigą ištirti sunkius nusikaltimus.
    O prokuroras Kursevičius nurodė atleisti prokuratūrą nuo šios pareigos – tai yra jis nurodė, kad nebegalioja BPK 2 straipsnis. Pareiga atskleisti nusikalstamas veikas (Prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika). 2. Deja, bet įstatymas nesuteikė teisės teisėjui Kursevičiui atšaukinėti įstatymus, tai yra tą patį BPK.
  4. Skunde nurodžiau, kad parašydami „raštelį”, kuriuo atsisakoma tirti sunkius nusikaltimus, prokuratūra padaro pirmąjį nusikaltimą – suklastoja dokumentą. Mat įstatymas jiems aiškiai nurodo, kad prokuratūra turi surašyti „motyvuotą nutarimą” atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą”. O prokuratūra „įjungia durnių” ir remiasi savo sugalvotu „prokuratūros darbo aprašu”, kurį pasirašė generalinis prokuroras.
    Tačiau prokuratūros „darbo aprašas” niekaip negali prieštarauti įstatymui – Baudžiamojo proceso kodeksui. O „aprašas” tiesiogiai prieštarauja įstatymui, nes leidžia prokuratūrai sunkius nusikaltimus palikti neištirtus, parašant „špargalkę”. Tai, kad prokuratūros „darbo aprašas” tiesiogiai prieštarauja įstatymui, ir prokurorai juo naudojasi, kad galėtų išvengti savo pareigos ištirti sunkius nusikaltimus, padaro juos organizuotais nusikaltėliais.
  5. Nors įstatymai – BPK 168 str. – aiškiai numato, kad prokuratūra gali atsisakyti pradėti IT tik tada, kai skunde nurodyti melagingi duomenys. Visais kitais atvejais prokuratūra privalo priimti motyvuotą nutarimą atsisakyti pradėti arba pradėti IT.
  6. Bet kokia teisei prieštaraujanti vadinamųjų teisėjų veikla, ypač kai yra nuteisiami nekalti žmonės, ir jiems padaroma didelė žala, gali būti baudžiama tik pagal BK ir įvardijama kaip „piktnaudžiavimas tarnyba“ ir „tarnybos pareigų neatlikimas“. Jeigu sąmoningas nekaltų žmonių siuntimas į kalėjimą nėra nusikaltimas, tai kas tada yra piktnaudžiavimas tarnyba?
    Teismų įstatymo 46 straipsnis. Teisėjų ir teismų nepriklausomumas nurodo : „Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Priimdamas sprendimą teismas vadovaujasi tais įstatymais, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, įstatymams neprieštaraujančiais Vyriausybės nutarimais, įstatymams ir Vyriausybės nutarimams neprieštaraujančiais kitais norminiais aktais“.
    Šiuo atveju akivaizdu, kad teisėjai ne tik kad neklausė įstatymo, tačiau nepaisė ir Konstitucijos, o rėmėsi nusikalstamu ir neteisėtu „teismo sprendimu“ įvesti cenzūrą.
  7. Beje, itin juokinga, kai teisėjų gauja pridengia kiti „teisėjai” prirašydami nesąmonių į savo nutartis. Tai, yra, kai paprašiau minėtai gaujai kelti bylą, Panevėžio apygardos teismo teisėja Vaidchavičienė suklastojo savo nutartį, į ją įrašydama žinomai melagingas ir tikrovės neatitinkančias žinias, tai yra : „Savo teiginius pareiškėjas grindžia subjektyvia nuomone, kuri neparemta jokiais objektyviais faktais. Vien tai, kad, pasak pareiškėjo nuomonės, teisėjai M. Striaukas, A. Cininas, V. Pakalnytė-Tamošiūnienė, G. Dzedulionis bei prokurorė D. Kisinienė daro nusikalstamas veikas, nesudaro pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą. Tam, kad ikiteisminis tyrimas būtų pradėtas, ikiteisminio tyrimo organams ir teismui turi būti pateikti bent minimalūs galimai padarytos nusikalstamos veikos faktiniai duomenys. Šiuo atveju apygardos teismas sprendžia, jog jokių tokių duomenų pareiškėjas nepateikė, o remiantis vien tik A. Drižiaus subjektyvia nuomone pradėti ikiteisminį tyrimą nėra pagrindo” bei „..pareiškėjo nurodyti konkretūs paminėtų teisėjų procesiniai sprendimai ir prokurorės veiksmai palaikant valstybinį kaltinimą savaime nereiškia, kad buvo padaryta kokia nors nusikalstama veika. Objektyvių duomenų, iš kurių matytųsi, kad nurodyti teisėjai ir prokurorė, vykdydami savo profesines funkcijas, piktnaudžiavo tarnyba, neatliko ar netinkamai atliko jiems pavestas pareigas, nėra”.
  8. Nors duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys), tačiau teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.
    Šiuo atveju teisėja Vaidachavičienė, turėdama visus įsiteisėjusius nuosprendžius ir teismo nutartis dėl mano persekiojimo už teisėtą veiklą ir cenzūros taikymą, priima išvadą, kad nieko panašaus nėra buvę.

  1. Tokia išvada prieštarauja visiems bylos įrodymams, todėl tai yra dokumento suklastojimas. Todėl teisėja Vaidachavičienė padarė nusikaltimą – suklastojo oficialų dokumentą (savo 2020 m. liepos 28 d. nutartį dėl skundo Nr. . 1 S-108-879/2020, įrašydama į jį žinomai melagingus duomenis, ir taip jį suklastodama.
  2. Nurodžiau, kad vadinamoji „teismų sistema” jau 15 metų ir 15 kartų atsisako panaikinti cenzūrą, grubiai klastodama savo nutartis.
    Todėl man nebelieka kitos išeities, kaip tik persekioti šiuos tariamus teisėjus baudžiamaja tvarka už piktnaudžiavimą. BPK 444 straipsnis. Naujai paaiškėjusios aplinkybės, dėl kurių galima atnaujinti baudžiamąją bylą :
  3. Naujai paaiškėjusios aplinkybės, dėl kurių galima panaikinti nuosprendį ar nutartį ir atnaujinti baudžiamąją bylą, yra šios: 2) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad nagrinėdami bylą teisėjai nusikalstamai piktnaudžiavo;
    Visa ši organizuota prokurorų ir teisėjų gauja nepalieka man kito pasirinkimo, kaip tik persekioti juos baudžiamąją tvarką. Man belieka tik įrodyti, kad tiek teisėjai, tiek ir prokuroras šioje byloje taikė neteisėtą cenzūrą, dėl ko aš buvau nuteistas, tai yra nusikalstama piktnaudžiavo.
  4. Prokuroras G.Ivanauskas, turėdamas pareigą ištirti sunkius nusikaltimus, juos nuslėpė, parašydamas neskundžiamą „raštelį” Nr. 17.2-852, neva nieko panašaus nėra buvę : nesant objektyvių duomenų. Tokiu būdu prokuroras taip pat suklastojo savo nutartį, puikiai žinodamas, kad visi šie įvykiai tikrai buvę, tačiau juos nuslėpdamas. Tokiu būdu prokuroras Ivanauskas, informuotas apie šiuos nusikaltimus ir turintis pareigą juos ištirti, piktnaudžiavo tarnyba, parašęs „raštelį”, kuriuo atsisakė tirti šiuos nusikaltimus. Taip padarė nusikaltimą – neatliko tarnybos pareigų ir piktnaudžiavo.
  5. Remdamasis išdėstytu, prašiau pradėti ikiteisminį tyrimą dėl visų mano skunde išvardintų valstybės tarnautojų nusikaltimų – piktnaudžiavimo, pareigų neatlikimo, dokumentų klastojimo. Prašiau pradėti tyrimą ir pagal BK 26 str – veikimo organizuotoje grupėje, nes nusikaltimus susitarę vykdė daug valstybės tarnautojų. Taip pat prašau nušalinti nuo mano skundo nagrinėjimo visą Vilniaus miesto apylinkės ir apygardos teismus, nes jie skęsta korupcijoje ir nusikaltimuose mano atžvilgiu persekiodamas už visiškai teisėtą veiklą. Prašau teismą įvertinti ir gen. prokurorės Grunskienės požiūrį į savo tiesiogines pareigas.
  6. Galiausiai teismai balandžio 16 d. nutartimi nurodė : „Aukštesnysis teismas, susipažinęs su pateikta medžiaga, skundžiama nutartimi, pateiktu skundu, konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo turėjo būti išnagrinėtas priimant procesinį sprendimą pagal BPK reglamentuotą tvarką. To nepadarius ir Vilniaus miesto apylinkės teismui šios klaidos neištaisius, aukštesnysis teismas panaikina apylinkės teismo nutartį ir perduoda pareiškėjo prašymą pagal kompetenciją nagrinėti prokurorui.
  7. Nevertinant Lietuvos Respublikos generalinės prokurorės 2024 m. sausio 29 d. rašte Nr. 17.2.- 440 išdėstytų argumentų pagrįstumo, konstatuotina, kad pasirinkta atitinkamo dokumento forma nėra tinkama.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

0
    0
    Jūsų krepšelis
    Jūsų krepšelis tuščias