Su visa pagarba prisimenu Andrių Juknį, jau prieš šešetą metų palikusį šią ašarų pakalnę

Su visa pagarba prisimenu Andrių Juknį, jau prieš šešetą metų palikusį šią
ašarų pakalnę. Skaitytojui gal bus įdomu kaip gimsta Lietuvos mokslas.
Tikrai ne iš valdžios malonės bet iš mūsų gabių tautiečių triūso. Tenka
tik apgailestauti kad mūsų visų valdški pinigai išleidžiami
ne tiems tikslams. Aš pats buvau išmestas iš matematiko darbo kaip
nesekmingai skelbiantis angliškus straipsnius moksliniuose žurnaluose,
dar ir pravaikštininkas, nes mėgau dirbti namuose. Tačiau pasaulyje aš
ir dabar pripažįstamas kaip lig šiolei sėkmingai dirbamtis matematikas,
nors niekas man už tai pinigų ir nemoka.

Andrius — mano komputorinių gebėjimų puoselėtojas
Dabar mėgstama daug kalbėti apie užsienio investicijas. Užsieniešiai statys
Lietuvoje gamyklas, lietuviai galės dirbti samdiniais,
valdžia skaidriai susirinks didesnius mokesčius. Bet visiškai užmirštamas
lietuvio noras dirbti ir gyventi savarankiškai ir
būti Lietuvos ateities kūrėju, ne vien pastumdėliu svetimų rankose.
Mes tokią valdžios politiką galėtume įvardinti kaip baudžiavinę ekonomiką.
Taip kadaise suverenas atiduodavo grafams valdyti žemes su gyventojais, nors
grafas tebuvo žmogus sugebantis skaityti valdovo raštus.
Dabar valdininkų armija paleista kad ištrauktų visus dar gal užsilikusius
batsiuvius iš tamsių pusrūsių šešėlio į didelius buitinius kombinatus
gal kokiose Maxima prekybos centruose. Nebenorėsiu taisyti
senų pamėgtų batų, nes nauji bus pigesni nors ir vienadieniai.
Deja, mūsų amžiuje jau reiktų kitokios ekonomikos. Mokslo žinios tampa
pagrindiniu gamybos varikliu. Žinių pardavėjas jau negali atsiriboti nuo
ateities įsipareigojimų pirkėjui. Skundžiamės kad gydytojas tuoj pat
užmiršta ligonį kai tik gauna atlygį. Gal reiktų prisiminti
Lietuvos paprotį kad meistras savo dirbinių neveža į turgų,
dabar tai vadintųsi rinka, bet mainosi su savais kaimynais kitomis
paslaugomis. Gal kiek panašiai elgdavosi mokslininkai
Tarybų Sąjungoje. Mokslininkams už savo paslaugas siekti uždarbio atrodė
nepadoru. Tai pristabdė mokslo įdiegimą pramonėje ir viešame gyvenime.
Šiuos trukdžius
pirmieji sėkmingai išsprendė Amerikoje, o dabar ir Kinijoje.
Sustabarėjusi tarybinė ekonomika buvo pasmerkta žūčiai. Tačiau
mokslininkams tai buvo aukso amžius, ir dabar puolimas į rinkos
ekonomiką visiškai palaidojo bet kokį norą dirbti mokslinį darbą, netgi
jaunimui siekti išsilavinimo mokyklose.
Mes vis dar nepaleidžiame mokslininkų į gyvenimą, nes tam reiktų visai
kitokio ekonomikos supratimo. Juk dabar uždarbis skaičiuojamas ne pagal
įdėtą darbą, bet pagal sekmę susirasti turtingą pirkėją, o tas pirkėjas
kažkur už jūrų marių. Tokios grimasos dabartinės globalios ekonomikos.
Ukmergė galėtų būti pavyzdžiu kaip pas mus sukosi kitokia vietinė
ekonomika. 1997 m. įsidarbinau moksliniam darbui Mokslų Akademijos Matematikos
ir
Kibernetikos institute.
Bevažinėdamas iš Vilniaus į Ukmergę, sutikau ir Andrių Juknį.
Kartu važiavome iš Vilniaus. išsikalbėjome. Aš tuomet dairiausi
kaip pasiekti internetą, tai buvo jau po 2000 metų, taigi XXI amžiuje.
Andrius pats Ukmergėje pas mamą Krakšliuose buvo įtaisęs interneto serverį,
ir su iškelta antena teikė interneto paslaugas aplinkiniams
kaimynans. Galvojau kad ir aš iš Dūkstynėlės kitapus upės galėčiau

pasiekti jo signalą. Ukmergėje Andrius turėjo ir savo internetinių
draugų ratą, savo svetainę. Man visa tai buvo labai patrauklu.
Bet brolis Tomas prižiūrėjęs Žemės ūkio akademijos serverį Noreikiškėse,
mane laiku atkalbėjo nuo savo serverio kūrimo. Serverio paslaugos
darėsi vis atsakingesnės, ir mėgėjams ten jau nebebuvo kas veikti.
Aš mėginau gauti paslaugas iš telefono laidinio ryšio monopolininko
\mk Telekomo”. Tačiau ši įmonė užsiprašė kelis tūkstančius litų
kabelio tiesimo planui paruošti, ir tai mane visiškai atbaidė nuo
tolesnių kalbų. Galiausiai susitarę su
kaimynais 2006 m. rudenį gavome radijo ryšį iš valstybinės firmos
\mk Lietuvos radijo ir televizijos centras”. Tuoj į mūsų sodą
atskubėjo ir \mk Telekomas”, už dyką nutiesė kabelius, tik junkis prie jo.
Kiti sodininkai dar prisijungė prie siųstuvų ant Gelžbetonio gamyklos
kamino. Prabėgus daugiau dešimties metų atrodo beveik
neįtikėtina kad žmogus gyventų be interneto. Telefoninis ryšis su
išmaniaisiais telefonais tapo visiems prieinamas bet kurioje Lietuvos
vietoje, gal tik lieka klausimu uš kokią kainą ir koks ryšio
tako pralaidumas.
Vėliau Andrius tapo pagrindiniu mano komputorinių gebėjimų palaikytoju.
Aš manau kad jam dėkinga ir dar didesnė pusė Ukmergės, skubėjusi suspėti
su skaitmeninių technologių pažanga.
Andrius Juknys gimė 1970.03.12 Ukmergės mieste. Mėnulio 5-ta naktis
Vienaragis suteikė jam paslaugumą, savęs aukojimą dėl kitų. Saulės Zodiako
3-čias menuo Vandenis padarė iš jo konstruktorių, sugebantį eiti
užsibrėžtu keliu. Jupiterio 10-ti metai Višta įsikūnijo nepailstamu
darbštumu, o Saturno 12-ti metai Širdis darė iš jo moksliuką tioretiką.
Jam trūko tik ugnies ir pykčio.
Aš jau turėjau kitą panašų draugą Vytautą Makarevičių,
gimusį 1930.03.03 prie Marijampolės. Jo ta pati Mėnulio 5-ta
naktis Vienaragis, ir tas pats Saulės Zodiako 3-as mėnuo Vandenis.
Bet Jupiterio 6-ti metai Gyvatė davė jam ryžtą pradėti naujus darbus,
deja juos kiti turėdavo užbaigti, o Saturno 1-mi metai Žiburys suteikė
drąsos ieškoti naujovių. Jam tetrūko žalios spalvos pykčio. Su pagarba jį
atsimenu kaip išmintingą Kauno Energetikos instituto mokslinį
sekretorių, Algirdo Žukausko ištikimą pagalbininką. Jis buvo vienas iš
nedaugelio su kuriuo galėdavau pašnekėti dirbdamas Kaune,
Andrius 1988 m. įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą mokytis techninės
disciplinos ir elektros radijo darbų mokytojo specialybės.
Ukmergės 4-os vidurinės
mokyklos išduotoje charakteristikoje klasės auklėtoja B. Kavaliauskienė
pabrėžė Andriaus darbštumą, praktiškumą, savarankiškumą, žodžių ir darbų
vienovę, visuomenišką įsitraukimą, sugebėjimą patraukti kitus.
Andriaus studijos sutapo su Lietuvos Sąjūdžio laikais. Mokslus
gal apsunkino nuolatinis važinėjimas iš Ukmergės į Vilnių.
Aukštoji matematika pas Vainavičienę jam mažai buvo įdomi, gal dėl
šios specialybės sustabarėjimo Pedagoginiame institute, ir
dar iš moteriškų lūpų. Bet fyzikos kursas, o ypač informatika jam buvo
labiausiai mėgiami dalykai. Taip pat gerai sekėsi ir psychologė. Po keturių
metų Andrius sėkmingai baigė bakalauro studijas. Su diplominiu darbu
jam nelabai sekėsi, susipyko su darbo vadovu, nors dar 1995 m.
pabaigoje sugebėjo įsidarbinti net mokymo meistru katedroje. Tiesiog
nenorėjo talkininkuti vadovo sode, bent taip Andriaus mama aiškino. Sunku
dabar atsekti kokiais akademiniais santykiais tuomet vadovavosi
Lietuvos pedagogų ruošimo kalvė. Prisimenu kad ir man nesisekė su
diplominio darbo vadovu Vilniaus universito rektoriumi Jonu Kubiliumi,
nors man viskas baigėsi dar gana sėkmingai.
Ukmergėje Andrius dirbo fyzikos mokytoju Šilo pagrindinėje mokykloje,
važinėdavo autobusu į Žemaitkiemio, Jakutiškio, Traupio mokyklas.

Jo nediplomuoto elektrotechnikos meis-tro patirtis sunkiai rado
oficialių vadovų palaikymą. Andriaus pedagoginei karjerai kliūdė ir prastėjanti
jo sveikata,
nepaliaujamai didėjantis svoris.
Visos mūsų mokyklos vedamos vis protingesnių
Švietimo ministrų skubėjo kilti į kažkokių reitingų aukštumas, visai
neatsižvelgdamos į dirbančių pedagogų pasiruošimą ir gyvenimišką patirtį.
Nenuostabu kad mūsų mokyklos tapo panašios į internatus čiukšių vaikams.
Už tai namuose jis pasidarė tikrą
komputorių fabriką. Senus panaudotus komputorius vežėsi iš Vokietijos,
Olandijos, Anglijos. Detalių važiuodavo
į Gariūnus ir pirkdavo pas Kinijos pardavėjus. Jis buvo puikiai susipažinęs
su komputorių madomis pasaulyje. Aš nesivaikydamas naujausių komputorių,
galėjau pusdykiai pasinaudoti jau gal dešimtmečiu senstelėjusiais
komputoriais. Matematikos ir kibernetikos institute
mums visiems darbuotojams buvo išdalinti už Europos pinigus naujausi
komputoriai su Windows nauja versija, bet jie greičiau paseno negu
aš išmokau jais pasinaudoti. Instituto ar respublikos valdžia nerado kur
tuos pinigus geriau padėti.
Andrius neapsiribojo vien tik komputoriaus atskirų mazgų keitimu.
Jis nevengė dirbti ir su lituokliu, puikiai išmanė kaip dirba mikroshemos.
Kai man sustojo skalbimo mašina, jis schemoje iš kart pamatė sugedusią
relę, ir aš važiavau į Vilnių jos naujos nupirkti. Jis puikiai sutvarkė,
tačiau aš galutinai tą skalbiklės mikroshemą sudeginau neteisingai
sujungęs laidus. Tai buvo \mk Beko” skalbiklė. Mano skalbiklių meistras
buvo nepatenkintas ir ragino iš karto pirkti naują skalbimo mašiną.
Šis atvejis gal ir nesibaigė visiškai sėkmingai,
bet man tai buvo gera pamoka. Andrius tokiais darbais nuolat užsiminėjo.
Jo senas bičiulis Bronius pasakojo kaip Andrius
atnaujino jo seną skutimosi mašinėlę \mk Charkov”, kuri lig šiolei
nuostabiai dirba.
Kitas komputorių meistras Gintaras, dirbantis pas Sinkevičius, stebėjosi
Andriaus išradingumu, jo neįprastais sprendimais. Jis Andriaus taisytų
komputorių jau nebepriimdavo, atseit Andrius juos sutvarkydavo galutinai,
nebepataisomai. Andrius taip pat ieškodavo naujų galimybių seniems
komputoriams. Kitas meistras Robertas pasakojo kad atėjo žmogus kuriam
Andrius pardavė 286-tą sakydamas kad jame suksis Windows-95.
Pakrauti tokius gal ir galėtų, bet iš to mažai buvo naudos.
Andrius pradėjo savo meistrystes gal nuo 2000 m. kaip televizorių ir
komputorių meistras Bažnyčios gatvėje, Daivos Jablonskienės įmonėje,
besiverčiančioje buitinės technikos remontu. Po ketvertos metų jis
persikėlė darbuotis arčiau miesto centro Vytauto gatvės pradžioje
esančioje krautuvėlėje \mk $1000$ smulkmenų”. Gavęs invalidumą,
įsitaisė namuose. Čia buvo ne tik komputorių taisykla, bet ir komputorių
klasė jaunimui žaisti. Buhalterija jis nesivargino, gal būt buvo patentininku.
Ukmergėje Andrius vienintelis tarp komputorius
taisiusių meistrų turėjo aukštąjį išsilavinimą. Gal dėl to jis neapsiribojo
vien tik pirk parduok santykiais, bet paskęsdavo kur kas platesnėje veikloje.
Jau minėjau jo internetinę veiklą. Įsitaisė tais laikais galingą atmintį
ir taisomą komputorių pirmiausiai
užrašydavo, kad nepradingtų duomenys betaisant, o gal ir šiaip dėl
įdomumo. Jis sakydavo kad mes patys gal kada nors ateisime savo duomenų
kai sustos komputorius, bet aš įtariau kad jis šiuos duomenis parodydavo
ir kitiems. Juk tuomet visas gyvenimas dar tilpdavo komputorių atmintyje,
internetas nebuvo visagalis kaip dabar.
Kaip vertinti Andriaus indėlį Ukmergės, o gal ir visos Lietuvos pažangai,
gal tokių kaip jis galėjo būti visuose Lietuvos kampeliuose?
Ukmergėje anksčiausiai komputorius taisyti pradėjo Robertas Gotovtas,
Ukmergėje žinomas kaip Gotas. Komputorių mokslus baigė Vilniaus

technikume ir dirbo
\mk Vienybės” skaičiavimo centre dar su didžiaisiais
tarybiniais komputoriais.
1993 m. įsteigė įmonę kad galėtų taisyti
komputorius ir kitoms įstaigoms. Vėliau atsirado pirkėjų ir asmeniniams
komputoriams. Dabar tvarkosi Ukmergės centre esančioje
komputorių parduotuvėje – dirbtuvėje
\mk Digitera”. Naujų reikalingų detalių pas jį nusipirkti patogiausia,
bet paslaugos nepigios. Komputorių dažnesniais priedais prekiauja ir
\mk Topocentras”, bet ten jau tiktai univermagas su gražiomis pardavėjomis.
Robertas skundėsi kad mokesčiai surija pusę uždarbio ir dar reikia vesti
smulkią buhalteriją ir samdytis buhalterį. Gi seniems lomputoriams
jokia buhalterija nebetiks. Reikia tik neužmiršti kokiom senienom
būni apsikrovęs.
Kita garsi įmonė \mk Sinkevičiūtė ir Vogel” irgi įkurta 1993 m. kai mezgėsi
Ukmergės miesto draugystė su Marienburgu. Vokietis Vogel veždavo
spausdintuvus į Lietuvą, o ukmergiečiai juos pardavinėdavo po visą Rytų Lietuvą.
Mokyklos tuomet turėdavo valdiškų pinigų biuro technikai. Vėliau
atsirado kitų tiekėjų, ir Sinkevičių krautuvė užsiėmė daugiau technikos
remontu. Vokietis seniai savo akcijas pardavė, liko tik jo vardas. Kaip
matome ši įmonė Andriaus pigiems komputoriams konkurencijos nedarė.
Gal tikru komputorių meistru tapo Andrius Pastuškovas.
Baigė Verslo vadybą Ukmergės technikume apie 2001 m. ir dešimt metų
tobulino anglų kalbą tampydamas visokias dėžes Anglijoje. Komputorių
įmonę \mk Wortex” įsteigė 2011 m. Jis buvo apstulbęs kad Ukmergėje buvo
neįmanoma gauti net paprasčiausios detalės biuro technikai. Todėl jis
puikiausiai sutvarkė ryšius su tiekėjais, ir aš pats džiaugiausi kai
per kelias dienas gavau kasėtę senam spausdintuvui, vilniečiams tai
atrodė beviltišku reikalu. Po truputį Andrius ėmėsi lituoklio, ir dabar jis
gal geriausias tarp keleto meistrų Ukmergėje. Bet pragyvena aptarnaudamas
Vilniaus ir Kauno įmones, o ukmergiečiams jis buvo sunkiai įperkamas.
Galiausiai jis įsijungė į didesnę komputoristų komadą Vaido Juteikos
vadovaujamam
Inovacijų centre. Dėmesio skiria daugiau tinklų palaikymui.
Man kaip mokslininkui, dirbusiam savanoriu už \mk sriubos lėk-štę”
Mokslų Akademijos institute Andriaus Juknio draugystė buvo vieninteliu
išsigelbėjimu. Gal valdžiai dabar atrodytų ir kitaip, gal ji norėjo
daugiau pinigų surinkti \mk švietimui ir mokslui” Lietuvoje. Andrius
baigė aukštuosius mokslus ir pasinėrė į priešakines pasaulio technologes.
Valdžia gi temato tokioje veikloje tik šešėlį. Mokslines ar naujų
technologių veiklas valdžia pasiryžusi stumti tik per
neįsitraukusius, dalyko neišmanančius administratorius. Netgi dabartinė
Švietimo misnistrė Jurgita Petrauskienė dirba tik kaip buhalteris.
Skyrė milijonus tokioms pasaulinėms firmoms kaip \mk Microsoft”,
užtikrino jos monopolį Lietuvos mokyklose.
Gal ir galėtų prisidengti žodžiais kad mums reikia priešakinės technikos,
bet visi žinojo kad pirkti geležį kad ir naujausią už savus pinigus
yra gryna nesąmonė. Ji kol pasiekia
pirkėją, jau tampa gal keliais metais pasenusi, o dar po kelių metų ji
jau ir morališkai pasenus, tampa brangiai įkainuotu metalo laužu.
Taip pas mokslininkus institutuose atsirado brangiausių nesisukančių
senienų, kurių nei išmest, nei atiduot neleisdavo vidaus tvarkos taisyklės.
Juokingai atrodydavo institutuose brangiausiai užpajamuoti pirmieji
komputoriai, kurie dabar riogsojo kaip beverčiai muziejiniai eksponatai
nesulaukdami nurašymo, kol patys institutai nesugriuvo.
Vėliau atsirado potvarkis kad visa tai turi būti atiduota kaip
elektronikos metalo laužas, nes Lietuva nevykdė tokio
elektronikos metalo laužo surinkimo procentų.
Valstybės politika buvo nukreipta kuo daugiau nupirkti nau-jų komputorių.
Žmonėms naujų komputorių lengvatų buvo išmokėta už 80 mln litų.

Tokie pinigai tais laikais buvo skiriami visam Lietuvos mokslui per metus.
Gal taip valdžioje buvę konservatoriai norėjo pasigerinti jauniesiems
rinkėjams. Ir dabar konservatoriai dideles viltis deda į naujas skaitmenines
technologes viešajame gyvenime. Internetas jaunimui jau baigia
pakeisti televizorių, o internetinis balsavimas suteiktų galimybių
dar daugiau klastoti rinkimų balsų skaičiavimą, kur kas daugiau
negu išankstinis balsavimas paštu.
Kaip ir su dėvėtais drabužiais, ar senais automobiliais, valdžia ir
norėdama nepajėgė išvalyti rinką vien tik naujoms prekėms,
tai komputoriams ar spausdintuvams ji ta lengviau galėjo pasiekti.
Ji nenorėjo skirti pinigų naudotų elektronikos brangių įrenginių kapinėms.
Jeigu kopijavimo senam aparatui perdegė kaitinimo strypas – lempa,
Lietuvoje jau niekur tokios detalės neberasi, o pasaulyje
jos atvežimas kainuoja daugiau kaip naujas aparatas. Tiesa naujas aparatas
dabar pasidarė prastesnis už seną, nes daromas iš prastesnės kokybės žaliavų, kad
tinka
tik vienkartiniam naudojimui. Namuose turėti senų komputorių
kapines tikrai per didelė prabanga. Ir toks miestelis kaip Ukmergė,
be tokių kaip Andrius atsidavimo būtų nustumtas kelis
dešimtmečius atgal. Tą labai lengva pamatyti už valdžios pinigus
aprūpintose mokyklose. Retkarčiais kokia mokykla ir galėjo pasigirti
naujais komputoriais, bet po keletos metų iš tenai jau padvelkia vien
pražilusi senovė. Jau vien tai kad mokykloje be Windows ir SI kalbos
nieko daugiau nemokina, tikriausiai viską pasako. Mano dukrelė
išmokusi pasileisti Linoksus, naudotis Windows nė iš tolo nebenori.
Tai kaip vertinti valdžios pastangas užgniaužti vietinį verslą Lietuvos
miesteliuose, panaikinti \mk šešėlį” Lietuvoje.
Gal greičiau kaip į kaimą patekusį miestietį, kuris baidosi mėšlo kvapo,
nežino kad laukų derlių duoda ne tik salietra ar kalio druska su
pesticidais, bet visa gamta — paukšteliai, bitės, vabzdžiai, o
daugiausiai tai dirvos mikrobai. Ir visai nebūtina nuo kiekvieno
gyvo padaro lupti kailį ir gauti pelną, nereikia viską plikai išskusti,
kaip dabar reikalaujama iš kiekvieno žemės sklypo savininko.
Turėtume skaičiuoti nuostolius kai mūsų tautiečiai netekę vilties
palieka Tėvynę. Jeigu už kiekvieną išvykusį tautietį klotume milijoną,
jau gautume sumas didesnes uš Lietuvos valstybinį biudžetą, o gal ir visą
bendrą valstybės produktą. Bet dėl šių nuostolių kol kas tik kalbame.
Valdžia pas mus tam ir yra valdžia kad nespręstų ateities mūsų buities
ekologinių rūpestėlių, bet šienautų kur tik pajėgia,
kaip ji pati giriasi \mk dėl švietimo, medicinos, ir labiausiai
skurstančių gerovės”.
Gintaras Valiukevičius
2018.09.01.