Susipažino prieš 33 metus mokykloje ir po mėnesio susižadėjo – šiandien šioje ugdymo įstaigoje dirba ir jų dukra

0

Jaunosios pedagogės Monikos Rimkutės tėvai jau 33 metus dirba pradinių klasių mokytojais Kauno Jono Pauliaus II gimnazijoje – būtent tiek trunka ir judviejų santuoka. Prieš kelis dešimtmečius susipažinę šioje mokykloje, jiedu iškart pajuto vienas kitam simpatiją ir vos po mėnesio laiko susižadėjo. Ši mokykla simbolizuoja ne tik jų profesinės karjeros bei šeimyninio gyvenimo pradžią, bet ir tęstinumą – pasekusi tėvų pėdomis, šiandien šioje gimnazijoje pedagoge dirba ir jų dukra Monika.

Ko reikia, kad daugiau jaunų žmonių rinktųsi pedagogo profesiją, nebijotų eiti dirbti į mokyklas, o ir pasiliktų jose ilgus metus, kaip kad ir jos tėvai? M. Rimkutė, šiemet baigusi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos pradinio ugdymo pedagogikos ir ankstyvojo užsienio kalbos mokymo bakalauro studijas, įsitikinusi, jog pats svarbiausias dalykas – nebijoti atvirai pasidžiaugti savo kasdieniu darbu, nes juk ne viskas yra taip juoda ir sunku, kaip dažnai yra piešiama viešojoje erdvėje.

„Mokytojo darbas išties nėra lengvas, bet jūs man įvardykite bent kokį kitą darbą, kuris būtų tik lengvas ir džiugus? Jeigu nori nuolat mokytis, augti ir tobulėti, mokytojo darbas tam yra pats tinkamiausias“, – įsitikinusi ji.

Pakeitė kryptį – pasekė tėvų pėdomis

Tiesa, apie mokytojo darbą Monika taip galvojo ir kalbėjo ne visada. Abu Monikos tėvai ilgus metus dirba Kauno Jono Pauliaus II gimnazijoje, kurioje ir ji mokėsi, o ir šiuo metu pati dirba. Taigi jai, kaip pedagogų atžalai, tėvų kolegos mokytojai nuo seno prognozavo, kad ir ji taps mokytoja. Tačiau nuo pat vaikystės Monika kartojo, kad pedagogo darbo tai jau tikrai nedirbs! Tik paauglystėje, kai pradėjo savanoriauti įvairiose vaikų ir jaunimo stovyklose, suprato, kad visgi norėtų studijuoti ir dirbti kažką, kas susiję su vaikais.

„Stovyklose pamačiau, kad vaikai noriai manęs klausosi, kad mes lengvai randame bendrą kalbą. Taigi to vedina iš pradžių nusprendžiau stoti į Kauno kolegiją studijuoti ikimokyklinį ugdymą. Vis dėlto studijų metu padirbusi auklėtoja, labai greitai nusprendžiau pakeisti studijų kryptį ir pasekti tėvų pėdomis – rinktis pradinį ugdymą. Gal dėl to, kad pradinukai didesni, jau visai kitaip mąsto ir bendrauja negu darželinukai, man tai pasirodė artimiau. Pajutau nenumaldomą norą būti tokia, kaip mano tėvai, ir mokyti vaikus mokykloje“, – apie atrastą pedagogo pašaukimą pasakojo M. Rimkutė.

Savanorystės patirtis, ypač katalikiško pobūdžio stovyklose, buvo kertinė patirtis, padėjusi atrasti savąjį pašaukimą. Su kai kuriais vaikais, su kuriais jai kadaise teko dirbti vaikų ir jaunimo stovyklose, Monika bendrauja iki šiol. Nors visada buvo komunikabili, laisvai bendraujanti, pašnekovė sako, kad būtent ten ji išmoko atrasti tikrąjį ryšį su žmonėmis, pajuto norą mokyti ir padėti vaikams skleistis bei tobulėti.   

„Dabar, dirbdama mokytoja mokykloje, suprantu, kiek daug pati kasdien mokausi iš vaikų. Kartais atrodo, kad aš, kaip suaugęs žmogus, jau daug visko žinau, moku, turiu įvairios patirties. Visgi kartais vaikai parodo, kad turiu dar labai daug ko išmokti, sužinoti, patirti. Ir ne tik darbinėje sferoje, bet ir kalbant apie kasdienį gyvenimą, pasaulio pažinimą. Vaikai uždega norą patirti, pažinti, žinoti, gebėti atsakyti į jų klausimus. Jie suteikia man noro augti, tobulėti ir nesustoti“, – prisipažįsta ji.

Studijos tik patvirtino tą jausmą, kad sustoti mokytis nevalia – laikai keičiasi, atsiranda naujos metodikos, technologijos, įrankiai, taigi reikia spėti juos įvaldyti ir neatsilikti. Dirbdama su vyresnio amžiaus kolegomis ji tą jaučia ir praktikoje: pedagoginį darbą dirba smalsūs ir žingeidūs žmonės, kurie, mokydami kitus, ir patys mokosi visą gyvenimą.

Neišskiriama ir kūrybinga pora

Kauno Jono Pauliaus II gimnazijoje Monikos tėvai dirba pradinių klasių mokytojais jau 33 metus – beveik tiek trunka ir judviejų santuoka. Prieš kelis dešimtmečius susipažinę šioje mokykloje, jiedu iškart pajuto vienas kitam simpatiją ir vos po mėnesio laiko susižadėjo.

Pašnekovė mena, kad vaikystėje ji su broliu įprastai matydavo tėvus dirbančius ne tik mokykloje, bet ir namų aplinkoje – jie nuolat nešdavosi darbus į namus ir diskutuodavo profesiniais klausimais.

„Tuo metu pradinių klasių mokytoju dirbantis vyras, koks ir buvo mano tėtis, mokyklose buvo retenybė, taigi jis buvo labai mėgstamas ir vertinamas. Be to, jis visada buvo labai aktyvus – įvairiomis progomis jis rūpindavosi mokyklos puošyba, organizavo renginius, išvykas, ekskursijas. Tėvai buvo neišskiriama pora, jie nuolat buvo kartu ir namuose, ir mokykloje.

Su broliu matėme, kaip jie taiso darbus, taigi ir patys anksti pradėjome rašyti ir skaityti, greitai išmokome lietuvių kalbos taisykles, nes jie nuolat apie jas diskutavo, skatino mus gerai mokytis“, – prisimena M. Rimkutė.

Monikos mama iš pradžių dirbo rusų kalbos mokytoja, tačiau kai jos kurso draugės po vienų studijų išėjo studijuoti pradinį ugdymą, ji taip pat susigundė šia galimybe, taigi pasirinko šią specialybę. O štai Monikos senelis, tėčio tėtis, buvo medžiotojas, ir tikėjosi, kad sūnus užaugęs taps girininku, urėdu – prižiūrės ir puoselės miškus. Visgi šio kelio jis nepasirinko: sekdamas savo pirmosios mokytojos pavyzdžiu, kuri jam buvo didysis įkvėpimas ir autoritetas, Monikos tėtis ir pats pasirinko pedagogo kelią – norėjo tapti tokiu pačiu mokytoju vaikams, kaip kad jam buvo jo pirmoji mokytoja.

„Mudvi su mama esame jautrios asmenybės. Mama mane išmokė, kad nereikia slėpti savo emocijų – jeigu po ketverių metų išleidi savo mokinius ir tau yra liūdna, nieko tokio atvirai liūdėti ir parodyti vaikams, kad jie tau rūpi.

Tėtis nuolat skatina mane ieškoti kūrybinių, nestandartinių sprendimų, būti iniciatyviai. Jis taip pat nuolat akcentuoja, kad svarbu kurti atvirą, draugišką, pasitikėjimu grįstą santykį su vaikais. Ir jei yra kažkokia problema, būtina ją iškart spręsti, o ne apsimesti, kad nieko nevyksta ir nieko nematau. Labai džiaugiuosi, kad tėvai dalijasi profesiniais patarimais ir gyvenimiška patirtimi – jie man yra sektinas pavyzdys“, – neslepia Monika.

Svarbu, su kokiais lūkesčiais praveriame mokyklos duris

Pradėjusi dirbti mokykloje, VDU Švietimo akademijos studentė po truputėlį mokėsi pasitikėti vaikais, net ir patiems mažiausiesiems suteikti svarbių atsakomybių bei įsipareigojimų. Šiuo metu ji yra antrokų auklėtoja. Monika pasakoja, kad viena iš jos auklėtinių šiais metais buvo atsakinga už mokinių pažymėjimą prie valgyklos, kitas antrokas pasirūpindavo, kad mokiniams klasėje netrūktų jokių kanceliarinių priemonių – rūpestingai primindavo klasės draugams, kur klasėje sudėtos vienos ar kitos priemonės. Patirtis rodo, kad mokiniai tikrai gali daugiau, nei mes galėtume iš jų tikėtis, o šis pasitikėjimas juos pačius tik dar labiau augina ir ugdo.

Monika sako, kad mokytojo darbas išties nėra lengvas, bet jeigu nori augti ir tobulėti, pedagogo profesija tam yra pati tinkamiausia: „Žinoma, mūsų kasdieniame darbe būtina turėti kantrybės ir  užsispyrimo, pozityvaus nusiteikimo. Jei tikėsimės, kad mums atėjus į mokyklą užteks stovėti prie lentos ir mokiniams papasakoti tai, ką žinome, o visa kita bus padaryta už mus, taip tikrai nebus. Taigi svarbu ir tai, su kokiomis baimėmis, lūkesčiais ir tikslais praveriame mokyklos duris“.

PRANEŠIMĄ PASKELBĖ: NERIJUS ŽERONAS, VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

0
    0
    Jūsų krepšelis
    Jūsų krepšelis tuščias