Teisėja Eglė Surgailienė išaiškino : „Su Konstitucija mes šluostomės subinę”

Teisėja Surgailienė išaiškino „Konstitucija neturi jokios įtakos teismams”

Aurimas Drižius

Gavau ilgai lauktą tokios garsios bylų klastotojos Vilniaus apygardos teismo teisėjos Eglės Surgailienės nutarimą

Moteriškei tikrai netrūksta naglumo. Prisiekusi saugoti ir puoselėti LR Konstituciją, ji tai parodė ir praktiškai : parašė, kad LR Konstitucija „neturi jokios įtakos teismų nutartims”.

Žinojau, kad ši teisėja vėl klastos savo nutartis, kaip ne kartą darė anksčiau, ir prašiau ją nušalinti, tačiau teismo pirmininkė Čėsnienė nurodė, kad teismų klastotės „vsio zakonno”:

Kaip žinia, šita banditų gauja su teisėjų sutanomis mane persekioja daugiau nei dešimt metų, nuo 2009 m. Vadinamasis teismas yra įvedęs cenzūrą, kurią kategoriškai draudžia pagrindinis LR teisės aktas – LR Konstitucija. Dešimt metų šie banditai visaip klastojo savo nutartis, rašydami į jas nesąmones, kodėl cenzūra yra teisėta. Dabar rašo, kad Konstitucija tėra tualetinis popierius storoms šiknoms valytis. ir tai daro personos, kurios uždėję ranką ant Konstitucijos sako : „Prisiekiu ją saugoti ir laikytis”.

Nebežinau ką su šitais išgamomis daryti?

Prieš tai toks teisėjas Žiedelis man irgi nurodė, kad cenzūra yra legali.

Tokia nutartis yra neteisėta, tiesiogiai prieštaraujanti LR Konstitucijos 44 str. 1 daliai ir Visuomenės informavimo įstatymui. Tai yra besitęsiantis jau beveik 15 metų trunkantis mano persekiojimas už
visiškai teisėtą veiklą – žurnalistiką, ją neteisėtai kriminalizavus ir paskelbus nusikalstama veikla.
Teismas atsisakė priimti nagrinėti mano skundą CPK 368 straipsnio pagrindu, nurodydamas, kad 1. Prašymas atnaujinti procesą gali būti pateikiamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią jį pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą.
2. Prašymas atnaujinti procesą negali būti teikiamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai,

Teismas nieko nepasisakė dėl pagrindinio mano skundo argumento – teismas neteisėtai taikė ir tebetaiko cenzūrą, kuria tiesiogiai ir kategoriškai draudžia LR Konstitucija.
Mano galva, šioje vietoje nereikia Konstitucinio teismo išaiškinimo, kad draudimas rašyti straipsnius apie Alvydo Sadecko dalyvavimą ir vaidmenį „Mažeikių naftos” privatizavime yra tiesioginė cenzūra.
Nuo 2009 m. jau aštuonis kartus kreipiausi į teismą, reikalaudamas panaikinti cenzūrą, tačiau teismai iki šiol nieko nepasisakė dėl to, kad cenzūrą imperatyviai draudžia tiek LR Konstitucijos 44 str, tiek ir
Visuomenės informavimo įstatymas.
Teismas nusprendė įvesti Konstitucijos galiojimo terminus, tai yra nurodė, kad LR Konstitucija jau nebegalioja, kaip ir nebegalioja joje nurodyti punktai.
Žinoma, kad tai savivalė ir piktnaudžiavimas, nes joks teismas negali apriboti LR Konstitucijos reikalavimų, arba nustatyti, kada baigiasi jos galiojimo terminas.
Primenu, kad visa teisinė sistema jau beveik 15 metų išsukinėja A.Sadecką nuo atsakomybės ir rašo tikrovės neatitinkančias nutartis, kuriomis toliau yra legalizuojama cenzūrą:

1. Buvęs Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas A.Sadeckas dar 2008 m. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydamas įvesti cenzūrą, ir uždrausti man savaitraštyje „Laisvas
   laikraštis“ rašyti straipsnius, kuriuose A.Sadeckas būtų siejamas su „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu.
2. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Vancevičienė patenkino šį prašymą ir civilinėje byloje Nr. 2-117 734/2009 įvedė cenzūrą – uždraudė man rašyti straipsnius apie Sadecko indėlį minėtame privatizavime.
3. Teismas nurodė, kad uždraudžia man savaitraščtyje „Laisvas laikraštis” rašyti straipsnius, kuriuos A.Sadeckas būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta”, jos privatizavimu ir Gedemino Kiesaus nužudymu.
   Kadangi toliau rašiau straipsnius ir pateikiau įrodymus, kad A.Sadeckas buvo pagrindinis asmuo, sprendžiant kam turėtų būti parduotos AB „Mažeikių nafta” akcijos, buvau šešis kartus nuteistas kaip kriminalinis nusikaltėlis, mano gyvenimas sunaikintas, turtas atimtas, aš pats po bandymo nužudyti inscenizuojant autoįvykį likau palaužtas šios „teisinės sistemos”.
4. Per tą laiką jau septynis kartus kreipiausi dėl cenzūros panaikinimo, visus kartus teismai atmetė mano prašymus, visuose nutarimuose įrašę tikrovės neatitinkančius duomenis ir jais pasirėmę. Teismai daug kartų nagrinėjo šią bylą, tačiau nė karto nedrįso pasisakyti dėl šios bylos esmės – ji labai paprasta. Žurnalistika Lietuvoje dar nėra pripažinta nusikalstama veikla, o cenzūra, tai yra draudimas vertis šia veikla, yra kategoriškai uždrausta Konstitucijos. Dėl Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama, nė vienas teismas nepasisakė, sąmoningai ignoravo pagrindinį šalies įstatymą.
5. Visi mane už teisėtą veiklą nuteisę teisėjai žinojo, kas yra cenzūra, ir kad ją tiesiogiai draudžia Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kas yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai
   pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.“.
7. Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ sako: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.“.
   Cenzūra yra A.Sadecko prašymas uždrausti apie jį rašyti straipsnius, nes tokį prašymą teismas patenkino ir ją įvedė, o paskui net aštuonis kartus atmetė mano prašymus panaikinti cenzūrą.
8. Vien už tai, kad nepaisiau šios cenzūros, ir toliau rašiau straipsnius ir pateikiau dokumentus apie piliečio A.Sadecko ir jo privačios firmos „Ekskomisarų biuras” dalyvavimą „Mažeikių naftos“ privatizavime bei valdyme, ir pateikiau įrodymus, buvau nuteistas net septynis kartus „už
   teismo sprendimo nevykdymą”. Visose šiose bylose pilietis A. Sadeckas davė melagingus parodymus, kad jis niekaip nesusijęs ir niekaip nedalyvavo „Mažeikių naftos“ privatizavime.
10. LR Visuomenės informavimo įstatymo 3 str. 1 d. nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje laiduojama Konstitucijoje, šiame ir kituose įstatymuose, Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse įtvirtinta
    informacijos laisvė. LR VIĮ 5 str. 1 d. l p. buvo nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę rinkti informaciją ir ją skelbti visuomenės informavimo priemonėse. Konstitucinė laisvė nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas yra vienas iš atviros, teisingos, darnios pilietinės
    visuomenės, demokratinės valstybės pagrindų. Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai. Taigi, Sadeckas reikalavo uždrausti kasatoriui naudotis teisėmis, kurias jam suteikia teisės aktai.
11. Negana to, skundžiamoje nutartyje teismas nieko nepasisakė dėl pagrindinio skundo motyvo – Lietuvos Respublikos Konstitucijos.
    Konstitucijos 6 straipsnis sako :
    Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas.
    Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija.
    7 straipsnis
    Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.
12. Šiuo atveju visi teismų sprendimai – cenzūros įvedimas, ir spaudos persekiojimas pagal melagingus Sadecko skundus ir parodymus – tiesiogiai prieštarauja minėtiems Konstitucijos punktams. Tai, kad teisėjai sąmoninga ir tyčia, žinodami, kad nuteisia žmogų už teisėtą veiklą, padaro juos kriminaliniais nusikaltėliais, ir todėl jie turi atsakyti pagal BK straipsnius Tarnybos pareigų neatlikimas ir piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi.
13. Dėl skubos
    Prašau teismą skubiai spręsti klausimą dėl cenzūros panaikinimo, kadangi antstoliai, pardavę jau du mano turėtus žemės sklypus, kėsinasi parduoti ir paskutinį šeimos gyvenamąjį plotą..