Teisėjai A.Bakaveckas, G.Kryževičius ir M.Vainienė leido prokurorams nebetirti nužudymų ir vaikų prievartavimo bylų

0

Aurimas Drižius
Vyriausiojo administracinio teismo kolegija (A.Bakaveckas, G.Kryževičius ir M.Vainienė- nuotr, viršuje ) nutartimi išaiškino, kad prokuratūra gali toliau nebevykdyti savo pareigos tirti sunkius nusikaltimus (nužudymus ir vaikų prievartavimus).
Mat prokuratūra jau seniai naudoja tokį triuką, kai reikia ištirti rezonansinius nusikaltimus – dėl nukentėjusiojo skundo parašo “raštelį”, kuriuo atsisakoma tirti nusikaltimą.
Nors BPK aiškiai nurodo, kad gavę pranešimą apie nusikaltimą prokurorai privalo pradėti ikiteisminį tyrimą, o jį nutraukę – surašyti nutarimą, tačiau prokurorai sugalvojo minėtą triuką – surašyti neskundžiamą “raštelį”. Tokio “raštelio” nebegali skųsti ikiteisminio tyrimo teisėjui, ir taip sunkus nusikaltimas lieka neišaiškintas.


O teismai, kurių pareiga prižiūrėti prokuratūrą ir kaip ji atlieka savo funkcijas, taip pat dalyvauja šioje nusikalstamoje veikloje, nes parašo, kad tai ne teismo funkcija kontroliuoti prokuratūros darbą.
Žodžiu, visa teisinė sistema – prokuratūra ir teismai veikia organizuotoje gaujoje, pridengdami sunkius nusikaltimus. O šios sistemos viršuje – prezidentas Gitanas Nausėda, kuris “nesikiša” į teisėsaugos darbą, ir sako, kad “nusikaltėliai nepriklausomi”.
Žodžiu, šiuo metu Lietuvoje – puikus metas ką nors nužudyti ar išprievartauti, tik tereikia turėti pažįstamą prokurorą, kuris garantuos prokuratūros “stogą”. Prokuroras parašys “raštelį”, o teismas sakys, kad “vsio zakonno”.
Tiesa, įstatymai tiek prokuratūros, tiek ir teismo pareigas apibrėžia visai kitaip, nei taiko “teisinė sistema”.
BPK 168 straipsnis. Atsisakymas pradėti ikiteisminį tyrimą nurodo, kad : 1. Prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, o reikiamais atvejais – ir jų patikslinimą, atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio Kodekso straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. 2. Atsisakydamas pradėti ikiteisminį tyrimą, prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas surašo motyvuotą nutarimą.
Kitaip sakant, prokuroras gali atmesti skundą pradėti tyrimą dėl sunkių nusikaltimų tik tada, jeigu skundas melagingas. Tai jiems nurodo įstatymas – tas pats Baudžiamojo proceso kodeksas. Tada, kai mato, skundas pagrįstas, tačiau jie nenori tirti nusikaltimų, prokurorai “įjungia durnių”, ir parašo ne nutarimą, tačiau nepasirašytą ir be numerio “špargalkę”.
Tiesa, prokuratūra nurodo, kad “raštelio” formą” gali skųsti administraciniam teismui puikiai žinodama, kad administracinis teismas parašys, kad ne jo darbas yra vertinti “špargalkių” teisėtumą.
O administracinis teismas nurodo, kad neva tai ne kompetencija. Taip sunkus nusikaltimas lieka neišaiškintas.
Teisėjai puikia žino, kad parašydami “raštelį”, kuriuo atsisakoma tirti sunkius nusikaltimus, prokuratūra padaro pirmąjį nusikaltimą – suklastoja dokumentą ir neatlieka pareigų. Mat įstatymas jiems aiškiai nurodo, kad prokuratūra turi surašyti “motyvuotą nutarimą” atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą”. O prokuratūra “įjungia durnių” ir remiasi savo sugalvotu “prokuratūros darbo aprašu”, kuri pasirašė generalinis prokuroras.


Tačiau prokuratūros “darbo aprašas” niekaip negali prieštarauti įstatymui – Baudžiamojo proceso kodeksui. O “aprašas” tiesiogiai prieštarauja įstatymui, nes leidžia prokuratūrai sunkius nusikaltimus nurašyti neištirtus, parašant “špargalkę”. Tai, kad prokuratūros “darbo aprašas” tiesiogiai prieštarauja įstatymui, ir prokurorai juo naudojasi, kad galėtų išvengti savo pareigos ištirti sunkius nusikaltimus, padaro juos organizuotais nusikaltėliais.
Prokuratūros darbo aprašas tiesiogiai prieštarauja įstatymui, tai yra tam pačiam BPK, kuris nurodo, kad gavęs skundą dėl nusikaltimo, prokuroras priima nutartį pradėti arba ne ikiteisminį tyrimą. BPK nenumato, kad sunkius nusikaltimus prokuratūra gali atsisakyti tirti remdamasi savo “rašteliais”. Prokuratūros aprašas negali prieštarauti įstatymui.
Kadangi BPK 168 str. nustato konkrečias sąlygas, kurioms esant galima atsisakyti atlikti ikiteisminį tyrimą, Aprašas negali išplečiamai aiškinti įstatymą ir nustatyti kitaip.
Lygiai taip pat nusikaltimus pridengia ir administracinių teismų teisėjai, legalizavę “raštelius”, nors juos ir draudžia įstatymas, o teisėjų pareiga – užtikrinti, kad nusikaltimai būtų ištirti.
Mat Administracinių bųlų teisenos įstatymas ABTĮ 3 straipsnis nurodo:

  1. Administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus.
  2. Teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus.
    Šiuo atveju teismas turi pareigą įvertinti, ar skundžiamas prokuratūros raštelis neprieštarauja prokuratūros tikslui ir paskirčiai – tai yra tirti nusikaltimus.
    Šioje vietoje net ir arkliui aišku, kad prokuratūros sugalvota sistema, kaip išvengti pareigos ištirti nusikaltimus yra neteisėta.
    Tačiau tai dar nėra aišku lietuviškiems teismams. Tačiau aš manau, kad teisėjai visą tai puikiai supranta, tačiau taip pat “įjungia durnių”, apsimeta, kad “darbo aprašas” yra aukščiau įstatymo, arba kad tai nepatenka į teismų kompetenciją.
    Be to, prokuratūros “rašteliai” prieštarauja ir Viešojo administravimo įstatymo 1, 3 ir straipsniams : 4) įstatymo viršenybės. Šis principas reiškia, kad įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą viešojo administravimo subjektams turi būti nustatyti laikantis šio įstatymo nustatytų reikalavimų, o viešojo administravimo subjektų veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai sprendimai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais.

Skunde nurodžiau, kad Generalinės prokuratūros (GP) prokuroras Arūnas Meška skundžiamu rašteliu atsisakė vykdyti GP pareigas tirti sunkius nusikaltimus, tarp jų žmonių nužudymą ir mažamečių vaikų prievartavimą net po to, kai jai buvo pateikti įrodymai, kad vadinamojoje Garliavos pedofilijos byloje prokuratūra nusikalstamai veikė, slėpdama sunkius nusikaltimus ir klastodama bylą nekaltam žmogui.
Prieš tai kitas GP prokuroras A.Kuzmickas 2023-04-15 rašteliu Nr. AP-17.2-1304 man surašė, kad neva nėra jokio teisinio pagrindo prokuratūrai pradėti vykdyti savo tiesiogines pareigas – sunkių nusikaltimų tyrimą.
Prokuratūra palieka žurnalistams aiškintis sunkius nusikaltimus, jau labai seniai neatlieka savo pagrindinės funkcijos tirti nusikaltimus, ir teismai su tuo taikstosi, matyt, nenorėdami mesti šešėlio ant “teisinės sistemos”.
Anksčiau ar vėliau tiek prokuratūrai, tiek teismams teks grįžti prie šios bylos, nes joje per daug įrodymų, kad byla buvo klastojama. Tai yra :

  1. Daugiau nei 30 pls. buvo išvardinti sunkūs nusikaltimai (įrodymai apie žmonių nužudymą ir mažamečių vaikų prievartavimą, dokumentų klastojimą ir etc.), tačiau prokuroras Kuzmickas man nurodė, kad vis tiek nėra jokio teisinio pagrindo prokuratūrai pajudinti bent pirštelį.
    Žinoma, kad visas tas atsirašinėjimas yra tęstinis sunkių nusikaltimų pridengimas, nes prokuroras Kuzminckas vėlgi surašė neskundžiamą teismui raštelį, o ne nutarimą pradėti arba atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.
    Taip pat atkreipiu prokuroro dėmesį į naujas aplinkybes, kurios man anksčiau nebuvo žinomos, ir kurios dar kartą įrodo, kad visa ši Garliavos nužudymų ir pedofilijos byla buvo viena didelė ir labai primityvi prokuratūros ir teismų klastotė.
    Tai yra Vilniaus miesto apylinkės teisme susipažinau su šiame teisme nagrinėta piliečio Remigijaus Murausko baudžiamąją byla Nr. 1-434-655/2013.
    Dar kartą įsitikinau, kad prokuratūra klastojo baudžiamąją bylą nekaltam žmogui, siekdama priversti įtariamąjį Mindaugą Žalimą duoti melagingus parodymus prieš Raimuną Ivanauską, kuris vėliau tapo įtariamuoju ir nuteistuoju Garliavos žudynių byloje.
    Neskubėdamas perskaičiau tokio Vilniaus gyventojo Remigijaus Murausko bylą Vilniaus miesto apylinkės teisme. Jis buvo 2013 m. teisiamas kartu su etatiniu prokuratūros „liudininku” Garliavos pedofilijos byloje Mindaugu Žalimu už tai, kad Vilniaus bare „Olialia” žiauriai sumušė Baltarusijos pilietį Viačeslavą Revinskį.
    Skaičiau ir negalėjau patikėti savo akimis – kaip prokuratūra primityviai ir grubiai klastojo šią bylą. Istorija buvo tokia – Vilniaus bare du apsauginiai Žalimas ir Murauskas sumušė minėtą Baltarusijos pilietį ir išmetė šį už durų. Vyrukui buvo sulaužyta kaukolė, išsiliejo kraujas į smegenis, komos būklėje jis pateko į ligoninę, vos atsigavo, žmogui padarytas sunkus sveikatos sužalojimas, kas pagal BK yra sunkus nusikaltimas.
    Iš pradžių įtarimai dėl šio nusikaltimo buvo pareikšti jau minėtam M.Žalimui. Kadangi jis jau buvo du kartus teistas ir sėdėjęs kalėjime už sunkius nusikaltimus (plėšimus), tai M.Žalimui grėsė ilgi kalėjimo metai. Žmogelis ėmė blaškytis, visiems siūlyti savo paslaugas, kad paliudys taip, kaip reikia.

  2. Kaip tik tuo metu Garliavos pedofilijos byla buvo pačiame įkarštyje, žmones krito kaip lapai, prokurorai melavo ir dengė nusikaltėlius. Taip M.Žalimas atsirado pas žurnalistą Virginijų Gaivenį, jam ėmė pasakoti, kad „papasakos viską kaip reikia”. Taip ir Žalimo haliucinacijose atsirado istorija apie tai, kad neva Drąsius Kedys jam siūlė milijoną litų už tai, kad padės žudyti pedofilus, apie tai, kad neva D.Kedžiui padėjo aklas kultūristas Raimundas Ivanauskas, apie tai, kad M.Žalimas neva padės D.Kedžiui po nusikaltimų slapstytis, pasirūpins, kur šis gyvens. M.Žalimas taip pat pasakojo pasakas apie tai, kad buvo Policijos departamente, pa vyr. komisarą Račkauską, ir kitus aukštus teisėsaugos pareigūnus, kuriems neva pasakojo apie tai, kad Drąsiu Kedys ketina nužudyti daug žmonių. Vėliau paaiškėjo, kad visos šios pasakos yra melas.

  1. Tačiau Virginijus Gaivenis visas M.Žalimo haliucinacijas ištransliavo į eterį savo laidoje „Abipus sienos” matyt, puikiai suprasdamas, kad M.Žalimas kalba nesąmones ir haliucinacijas, nes vėliau teisme V.Gaivenis išsižadėjo savo „šaltinio”: „Pati istorijos pradžia buvo 2011 spalio 25 d. kada surado mane Mindaugas Žalimas, iki tol aš jo nepažinojau, nebuvau bendravęs. Jis paskambino telefonu ir kolegė pasakė, kad labai nori bendrauti su manimi. Ir kai įvyksta susitikimas, tos dienos pavakary, jis labai skubina, kad ko greičiau susitiktume. Jis ima pasakoti apie savo bėdas, kad Policijos departamentas atsisako jam padėti, prokurorai reiškia įtarimus, ir viskas, jis keliaus jau 3 kartą į kalėjimą, ko jis labai nenorėtų ir jis darys viską, kad ten nepakliūtų. Aš tada sakau: „o ką tu gali daryti ir ką gali papasakoti?“. Jis: „ aš galiu daug ką papasakoti. Visą Kedžio istoriją, kaip aš bendradarbiavau su policiją“. Po 10-15 min pokalbio pasiūlau, kad vienoje iš kavinių sufilmuojame visą jo pasakojimą, iškviečiau skubiai operatorių. Naktį filmuojame pas mane ofise ir tas mūsų pokalbis buvo iš dviejų dalių, t.y. viena tai istorija, kuri dabar aptarinėjama kitoje byloje, o kita dalis buvo būtent kas gi įvyko tą dieną tame klube, kaip viskas įvyko ir dėl ko prokurorai dabar persekioja, dėl ko jis dabar nerimauja. Įtarimų kilo, nes kai kalbėjo apie bendradarbiavimą su policija jis dar rinko žodžius, rinko žodžius, atsakingai, lėtai kalbėjo, o kalbėdamas apie šitą bylą jis labai stengėsi sklandžiai, gyvai, jis pasiruošęs, sudėliojęs, bet kartu atkreipiau dėmėsi, kad tai ką jis pasakojo man prieš filmavimą pasakojo vienokias aplinkybes, įjungus kamerą jis ėmė visiškai kitaip, nuvažiavome į vietą jis ėmė painiotis. Galvojau mažą ką, žmogus stresinės būsenos pakliuvęs j tokią situaciją daug faktų, dar pavardžių ir jis nori viską išsakyti. Netrūkus po to, kaip sužinau, nuvežus jį poniai Milinienei pas ikiteisminio tyrimo teisėją jisai užmiršta kai kurias pavardes, tai ką jis kalbėjo prieš kamerą”.
    Tuoj po šios V.Gaivenio laidos prokuratūros paieškose įvyko „lūžis” – Mindaugas Žalimas tapo valstybės saugomu liudininku, nors turėjo ilgus metus sėdėti kalėjime už V.Revinskio galimą sužalojimą. Prokuratūra pagal M.Žalimo haliucinacijas sumontavo baudžiamąją bylą R.Ivanauskui, kuris net tą dieną, kai buvo nušautas teisėjas Furmananvičius, buvo pas gydytojus, todėl niekaip negalėjo „prisidėti prie nužudymo”.

  2. Tačiau vis tiek R.Ivanauskas buvo padarytas „D.Kedžio padėjėju” pagal vienintelio liudininko M.Žalimo haliucinacijas.

  3. Žodžiu, iš pradžių apkaltinę M.Žalimą dėl šio nusikaltimų, prokuratūra vėliau įtarimus jam panaikino ir apkaltino jau kitą apsauginį Remigijų Murauską. Tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismą jo bylą nagrinėjusi teisėją Macevičienė tik pasijuokė iš tokių prokuratūros klastočių ir Murauską išteisino.
    Teisėja nepatingėjo net išanalizuoti M.Žalimo parodymų ir nurodė, kad šie parodymai nepatikimi:


  1. Teisėja Macevičienė nuosprendyje nurodė : „Vertindamas liudytojo Mindaugo Žalimo parodymų patikimumą, teismas atkreipia dėmesį j tai. kad jie yra prieštaringi, vieni kitus paneigia. Tokią išvadą teismas daro analizuodamas šio liudytojo teiginius, jų neatsiedamas, o būtent: Mindaugas Žalimas, 2011-11-03 skunde, kuriuo prašo panaikinti nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo R. Murausko atžvilgiu, nurodo, kad jis, gindamasis nuo agresyvaus V. Revinski, sudavė pastarajam į kairę kaklo pusę, o ne į kairį smilkinį. Nuo gauto smūgio nukentėjusysis neparkrito, todėl nėra tiesioginio ryšio tarp jo veiksmo ir sukeltų pasekmių. Nuodugniai analizuodamas teismo med. ekspertų išvadas ir liudytojų parodymus Mindaugas Žalimas daro išvadą, kad tiesioginis priežastinis ryšys yra tarp R. Murausko smūgio ir sunkių pasekmių sukeltų nukentėjusiajam (b.t. 3, b.l. 111- 113). Atsižvelgiant j tai, kad skundą M. Žalimas rašė pats, teismas kritiškai vertina jo teiginius, kad dėl smūgio sudavimo nukentėjusiajam jis pripažino tik verčiamas policijos pareigūnų. Tokius liudytojo parodymus visiškai paneigė teisme apklausti liudytojai Vilma Rudinskienė, Jurij Viduto ir Jaroslav Boreiko. Netikėti šių liudytojų parodymais teismas neturi jokio pagrindo. Abejones dėl liudytojo Mindaugo Žalimo parodymų patikimumo teismui kelia ir tai, kad parodymų patikrinimo vietoje įtariamojo Mindaugo Žalimo nurodytos jo buvimo vietos įvykio metu ir jo nurodomos apklausų metu, tarpusavyje nesutampa. Teismas įrodymų tyrimo metu atkreipė dėmesį į tai, kad 2010-12-13, parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu, Mindaugas Žalimas nurodė, kaip jis lauke smūgiavo nukentėjusiajam, kur tuo metu buvo R. Murauskas, kaip ir kur smūgiavo R. Murauskas, kur ir kaip nukrito V. Revinski, kur jis su S. Miškiniu pastarąjį nutempė ir paguldė. Vėlesnių apklausų metu liudytojas teigė, kad nukentėjusįjį jis pastūmė stovėdamas tarpduryje, viena ranka laikydamas duris, kad šios neužsidarytų ir pan. Teismo posėdžio metu Mindaugas šių prieštaravimų nesugebėjo paaiškinti, nurodydamas tik tai, kad jis nemato jokių prieštaravimų (b. t. 3, b.l. 31-41). Teismo abejones dėl šio liudytojo parodymų patikimumo taip pat stiprina liudytojo Virginijaus Gaivenio parodymai ir jo, kaip televizijos žurnalisto, nuomonė apie liudytoją, susidaryta po televizijos laidos rengimo. Be to, ikiteisminio tyrimo metu, t.y. 2010-12-08, Mindaugas Žalimas yra nurodęs, kad matė, kaip nukentėjusiajam „vieną kartą dešinės rankos kumščiu tiesiai į smakrą“ trenkė jam tik iš matymo pažįstamas Remigijus, kuris yra boksininkas ir taip pat dirba apsaugoje. Nuo smūgio vaikinas nukrito ant žemės ir daugiau nesikėlė. Tokius savo parodymus (2010-12-08) liudytojas patvirtino įvykio vietoje. Dar detalesnes R. Murausko nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes Mindaugas Žalimas nurodė 2010-12-13, apklausiamas įtariamuoju. Nurodė, kad jis pats besimuistantį V. Revinskį išgrūdo pro duris, sugriebęs pastarąjį už sprando. Nežiūrint į tai, Mindaugas Žalimas ne kartą nurodė, kad apie tai, jog nukentėjusiajam smūgį sudavė būtent R. Murauskas, jam pasakė Sigitas Miškinis, todėl jis suprato, kad pastarasis viską matė. 2011-10-25 apklausiamas įtariamuoju Mindaugas Žalimas nurodė, kad savo kaltę dėl pareikšto įtarimo pripažįsta iš dalies, kadangi ji nukentėjusiajam sudavė į kairę kaklo pusę, o ne į kairę veido pusę, be to tai buvo ne smūgis, kontaktas siekiant atsistumti nuo jo.(b.t.3, b.l. 10-12, 27-29, 30-41,44). 2012-04-13 įteikus M. Žalimi pranešimą apie tai, kad jis įtariamas fizinio skausmo sukėlimu V. Revinski, Mindaugas Žalimas nurodė naujas aplinkybes, o būtent tai, kad V. Revinski išvedamas į lauką per klubo duris, griebė liudytojui ’ švarko atlapo, taip nutraukdamas nuo švarko garsiakalbį, kad pats jis net nebuvo išėjęs į lauką, „paėmęs klientui dešine ranka už sprando, už rankos jį išstūmė pro duris, tuo metu kita ranka laikydamas duris, kad jos neužsidarytų“ „nukentėjusįjį nuo savęs atstūmė delnu į krūtinę ir pasitraukė į šalį lauke už durų, tačiau jam į kaklą tikrai nesudavė“. Toliau liudytojas pasakoja, kad jis pats smūgio į smakrą, nuo kurio šis parkrito”.
  2. Kodėl šie M.Žalimo kliedesiai vėliau tapo patikimi, kai reikėjo nuteisti Raimundą Ivanauską, ir kodėl šis aklas žmogelis, kaltas tik dėl to, kad pažinojo Drąsių Kedį, iki šiol laikomas kalėjime?
    Tai, kad M.Žalimas siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės už savo nusikaltimus ir tuo tikslu viešai pripažino, kad sutinka “padaryti bet ką” – tai yra pasakoti nebūtas istorijas, pripažino ir minėtoje baudžiamoje byloje apklaustas liudininkas V.Gaivenis : “V.Gaivenis apie savo rastą pedofilijos bylos liudininką M.Žalimą : „Žmogus bandė išvengti atsakomybės kitoje byloje“

  3. Primenu, kad iki šiol nėra išaiškinti visų Garliavos pedofilijos byloje nužudytų žmonių žudikai.
    Primenu, kad nekaltas kaltas žmogus Raimondas Ivanauskas sėdi kalėjime jau aštuonerius metus pagal suklastotą bylą.
    Primenu, kad vienintelis šios bylos įrodymas yra tokio užkietėjusio nusikaltėlio Mindaugo Žalimo parodymai, kad neva Drąsius Kedys rengėsi kažką žudyti ir jam neva padėjo R.Ivanauskas.
    Primenu, kad M.Žalimą „surado“ žurnalistas Virginijus Gaivenis, kuris laidoje „Abipus sienos“ paskelbė sensaciją, neva Policijos departamentas buvo informuotas apie planuojamas žudynes. Primenu, kad M.Žalimas davė žinomai melagingus parodymus (tai daug kartų pripažino teismas), siekdamas išvengti atsakomybės už Baltarusijos piliečio Revinskį sunkų kūno sužalojimą. prokuratūra dėl šio nusikaltimo apkaltino kitą asmenį R.Murauską, tačiau teismas jį išteisino. Primenu, kad Revinskio sužalojimo byloje V.Gaivenis atsižadėjo savo „šaltinio“ M.Žalimo ir davė tokius parodymus :
    Vilnius apylinkes teismo teisėja Ainora Kornelija Macevičienė:
    Kviečiamas liudytojas Virginijus Gaivenis
    Teisėja išaiškino liudytojui pareigą pasakoti viską, kas jam žinoma byloje, taip pat įspėja dėl atsakomybes už melagingų parodymų davimą. Liudytojas pasirašo tekstą
    Į teismo klausimą liudytojas :
    Rengiame vieną laidą ir filmavome teisiamąjį
    Taip, kaltinamojo pavardę prisimenu, tai yra – Murauskas Remigijus.
    Laidą rengiame mano iniciatyva. Visa tai buvo jau po Žalimo liudijimo, kada jisai ėmė neigti kai kurią informaciją, kai kuriuos faktus, kuriuos buvo išdėstęs prieš televizijos kamerą. Ir todėl kilo mintis labiau pasidomėti anąją byla, t. y. dėl ko jis atvyko pas mane, dėl ko pirmą kartą susirado mane.
    Pati istorijos pradžia buvo 2011 m. spalio 25 d., kada surado mane Mindaugas Žalimas, iki tol aš jo nepažinojau, nebuvau bendravęs. Jis paskambino telefonu ir kolegė pasakė, kad labai nori bendrauti su manimi. Ir kai įvyksta susitikimas, tos dienos pavakary, jis labai skubina, kad kuo greičiau susitiktume. Jis ima pasakoti apie savo bėdas, kad Policijos departamentas atsisako jam padėti, prokurorai reiškia įtarimus, ir viskas, jis keliaus jau 3 kartą į kalėjimą, ko jis labai nenorėtų ir jis darys viską, kad ten nepakliūtų. Aš tada sakau; „0 ką tu gali daryti ir ką gali papasakoti?’. Jis: „ aš galiu daug ką papasakoti. Visą Kedžio istoriją, kaip aš bendradarbiavau su policiją“. Po 10-15 minučių pokalbio pasiūlau, kad vienoje iš kavinių nufilmuotume visą jo pasakojimą, iškviečiau skubiai operatorių. Naktį filmuojame pas mane ofise ir tas mūsų pokalbis buvo iš dviejų dalių, t. y. viena tai istoriją, kuri dabar aptarinėjama kitoje byloje, o kita dalis buvo būtent kas gi įvyko tą dieną tame klube, kaip viskas įvyko ir dėl ko prokurorai dabar persekioja, dėl ko jis dabar nerimauja. Įtarimas kilo, nes kai kalbėjo apie bendradarbiavimą su policija jis dar rinko lodžius, rinko žodžius atsakingai, lėtai kalbėjo, o kalbėdamas apie šitą bylą jis labai stengėsi sklandžiai, gyvai, jis pasiruošęs, sudėliojęs, bet kartu atkreipiau dėmėsi, kad tai ką jis pasakojo man prieš filmavimą ir pasakojo vienokias aplinkybes, įjungus kamerą jis ėmė visiškai kitaip, nuvažiavome į vietą jis ėmė painiotis. Galvojau mažą ką, žmogus stresinės būsenos pakliuvęs į tokią situaciją daug faktų, daug pavardžių ir jis nori viską išsakyti. Netrūkus po to. kaip sužinau, nuvežus jį poniai Milinienei pas ikiteisminio tyrimo teisėją jisai užmiršta kai kurias pavardes, tai ką jis kalbėjo prieš kamerą.
    Buvo tokia situacija, po pokalbio su Žalimu, prieš tai dariau dvi laidas apie Milinienės sūnų ir galvojau, padarysiu gerą darbą, istoriją apie Albertą Milinį, informuosiu ieškodamas priežasčių jos sūnaus nužudymo istorijoje. Informavau. Ir tai buvo didžiausia klaida, nes tuo melu kai aš jau kreipiausi į generalinę prokuratūrą savo ruožtu, kad būtų kuo skubiausiai Žalimas informuotas, aš turėjau dar saugoti jį kai liudininką, kad jis papasakotų visą tai pareigūnams, nes buvo likusios 4 dienos. Informavau juos. Jinai pakeitė telefoną ir Milinienė nuvežė į Kauną. Kaip man žinoma, jo sugyventinė gyveno pas Milinius, jis pats ten buvo, na aiškina, kad kitoje vietoje. Bet man tuo metu aiškino dar kitaip. Visa tai buvo pas tyrėją Gecevičienę. Atsidūrė jisai, mano nuomone, Milinienės iniciatyva.
    Jis iš pradžių aiškino, kad nėra sudavęs, bet negalėjo būti tai nuo jo smūgio, paskui pradėjo sakyti, kad jis visai nėra sudavęs, paskui pasakojo, kokį spaudimą jam darė tyrėjai, paklausdami, kad vertė, kas man sukėlė juoką. Šiandien aš tvirtai įsitikinęs, kad jei ne šitoji byla, ne žinia, kad jam pareikšti kaltinimai šitoje byloje, jis tikrai nebūtų atėjęs ir nieko pasakojęs. O kada jis ėmė akivaizdžius faktus neigti, ką jis pasakojo man, tada man pasidarė aišku, kad visur yra sugalvotos istorijos. Tarp tikrų faktų pripainioti pašaliniai faktai. Tai toks žmogaus tipas, aš 20 metų žurnalistikoje ir yra informacijos valdymo patirtis. Jis dabar akivaizdžiai teigia, kad aš prašiau apie pinigus pasakoti, paprašiau paminėti Račkausko pavardę.
    Žalimas bandė pasislėpti nuo atsakomybės šitoje byloje.
    Taip, tai yra vienas iš bandymų ir jis tai net viešai yra ne sykį pasakęs, kad jeigu šioje byloje jam bus pareikšti įtarimai, jeigu jis bus pripažintas teisiamuoju, tai jis neliudys Ivanausko ir kitų savo bičiulių byloje, kad jis neduos parodymų šioje byloje, kad trukdys teisingumui. Tai yra tam tikra spaudimo ir šantažo teisėsaugai priemonė. Aš tik taip galiu šitą vertinti.
    Pirma versija – jis sudavė, tačiau gal tai ne nuo jo. Antra versija – jis stebėjo, kaip kirto iš peties buvęs boksininkas Murauskas, trečias, kad jis buvo tarp durų, neišėjęs iš klubo.
    Žalimas buvo tikras, kad jam pavyks susitvarkyti ir neva kažkas iš Policijos departamento jam pažadėjo šioje byloje susitvarkyti. Jis neva pasakęs, kad tą dieną, kai nuėjo į Policijos departamentą, jam pasakė, kad jokios pagalbos nesulauks. „Ach jūs tokie, tai aš tada papasakosiu, kas buvo ir ko nebuvo, tačiau jums bus labai blogai“.
    Jisai ėmė tiražuoti tą versiją, kad žurnalistas kažką jo paprašė filmavimo metu pasakyti, tai toje byloje su policijos pareigūnais, kur jis pradėjo neigti savo parodymus, tada man norėjosi imtis, nes jis į mane kai kreipėsi, tai pasakė, kad šio kreipimosi esmė tai ne dėl to, kad papasakoti tą istoriją, o jam su šituo pasakojimu kažkaip išvengti atsakomybės šitoje byloje.
    Į teismo klausimą liudytojas:
    -jis betarpiškai tokius žodžius pasakęs yra “kad aš tikrai nenoriu dar kartą į kalėjimą“ Čia ne mano tokia pozicija, jis tai yra pasakęs pats.
    Į gynėjo Džiuginto Žebelio klausimu:
    Murausko pasakojimas po viso to ką teko patirti ir išgirsti, aš jau žinojau kokia asmenybe yra Žalimas, kad tai žmogus, kuris prikuria, skelbia melą, todėl aš logiškai mąstant turiu būti nešališkas pateikiant nuomones, aš buvau linkęs tikėti Murausku, todėl, kad aš žinojau tikrąją tiesą kitokią ir aš negaliu tikėti Žalimu. Aš tikiu Murausko istorija.
  4. Kitaip sakant, prokuratūra kaltinimą Raimundui Ivanauskui pagrindė vienintelio įrodymu – patologinio melagio Mindaugo Žalimo melagingais parodymais, kuriuos jis davė, siekdamas išvengti atsakomybės už sunkų kūno sužalojimą.
    Akivaizdu, kad tyrimą vykdę prokurorai padarė nusikaltimą – piktnaudžiavo ir klastojo įrodymus, todėl turi būti pradėtas tyrimas ir dėl šių nusikaltimų.
    Atkreipiamas teismo dėmesys, kad Raimondas Ivanauskas niekada neprisipažino nei padėjęs, neoi dalyvavęs kokiose nors nusikaltimuose, ir dėl to, kad atsisakė bendradarbiauti su prokuratūra, buvo nuteistas aštuoniems metams kalėjimo.
    Atkreipiamas teismo dėmesys, kad prokuratūra sąmoningai ir tyčia nuslėpė įrodymus apie tikrus Jono Furmanavičiaus ir kitų žmonių nužudymus.
    Tariamo žudiko Drąsiaus Kedžio sesuo Neringa Venckienė ne kartą minėjo, kad jiems niekada nebuvo pateikti prokuratūros turimi vaizdo įrašai iš J.Furmananvičiaus nužudymo vietos, jai ne kartą nebuvo pateikti šio nusikaltimo liudininkų apklausos protokolai. Šie įrodymai nebuvo pateikti, nes jie įrodo, kad nusikaltimą įvykdė ne D.Kedys, o kiti asmenys, tyčia nuslėpti prokuratūros.
    Tai yra Neringa Venckienė viešai pareiškė tokius dalykus :
    Kodėl iki šiol prokuratūra nepaviešino J. Furmanavičiaus nužudymą mačiusių asmenų, kurie nei vienas neatpažino Drąsiaus Kedžio, parodymų?
    Kodėl iš J. Furmanavičiaus nužudymo bylos pašalinti video įrašai, kuriuose pagal prokurorų viešus pasisakymus neva matosi Drąsius Kedys?
    https://www.laisvaslaikrastis.lt/neringa-venckiene-neatsakyta-iki-siol/

Kitaip sakant, prokuratūra, turėdami minėtus vaizdo įrašus ir liudininkų apklausos protokolus, žinodama, kad J.Furmanavičių nužudė ne D.Kedys, o kiti asmenys, tai nuslėpė ir apkaltino sunkiu nusikaltimu kitą asmenį, Raimundą Ivanauską. Tam, kad nuteisti nekaltą žmogų ir nuslėpti tikruosius nužudymo organizatorius ir vykdytojus, prokuratūra pasinaudojo jau minėtu Mindaugu Žalimu, kurį atleido nuo atsakomybės mainais už melagingus liudijimus šioje byloje.
Visa tai yra sunki nusikalstama veikla, kuri tęsiama iki šiol, rašinėjant “raštelius”, kurių negalima skųsti teismui.
Remiantis išdėstytu, teismo prašau įpareigoti prokuratūra pateikti mano reikalajumus įrodymus, kuriuos savo straipsnyje mini N.Venckienė – tai yra Jono Furmanavičiaus nužudymą mačiusių asmenų parodymus, o taip paty toje vietoje buvusių vaizdo kamerų įrašus, kurie neva įrodo, kad nusikaltimą įvykdė D.Kedys. jeigu tokie įrodymai yra, kodėl prokuratūra jų nepateikė teismui, o paslėpė?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

0
    0
    Jūsų krepšelis
    Jūsų krepšelis tuščias