Aurimas Drižius

Nors Lietuvos Konstitucija aiškiai nurodo, kad teisingumą vykdantys teisėjai yra nepriklausomi, ir niekas negali jiems nurodinėti, tačiau faktai rodo ką kitą – Lietuvos teisėjai daug metų tiesiogiai vykdė buvusios prezidentės Dalios Grybauskaitės nurodymus konkrečiose bylose ir tik taip užsitikrindavo savo nebaudžiamumą ir karjerą.

Vienas tiesioginių pavyzdžių – dabartinis Lietuvos apeliacinios teismo teisėjas Nerijus Meilutis.

Anksčiau jis vadovavo Kauno apygardos teismui ir tiesiogiai vykdė prezidentės Grybauskaitės patarėjų nurodymus. Po to jau kito prezidento Gitano Nausėdos buvo Seimo pritarimu paskirtas apeliacinio teismo pirmininku. Nuo to laiko apeliacinis teismas ėmė priiminėti visiškai neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus. Visus juos teisėjai grindžiua “teisėjų nepriklausomybe”.

Apie tai, kad N.Meilutis ją prievartavo savo noru pasitraukti iš teisėjos pareigų, “nes taip liepė prezidentūra”, Čikagos apygardos teisme svarstant jos ekstradicijos į Lietuvą prašymą.

 Laisvas. info pateikia šio teismo posėdžio protokolą:

N.Venckienė Čikagos teisme papasakojo apie Dalios  Grybauskaitės vaidmenį pedofilijos byloje

Neringos Venckienės parodymai Čikagos teisme

Redakcija gavo Neringos Venckienės pareiškimą Čikagos teismui, kuriame liepos 12 d. buvo sprendžiamas jos likimas 

Aš, Neringa Venckienė, prisiekusi sakyti tiesą, pareiškiu, kad :

A.                

Mano vardas Neringa Venckienė, aš Lietuvos politikė ir Lietuvos teisėja, politinės partijos “Drąsos kelias” atstovė Lietuvos parlamente.

“Drąsos kelias” buvo įkurtas 2012 m. kaip atsakas į politinę korupciją ir atstovauja demokratinius interesus ir skaidrios valdžios tarp kitų idealų.

Mano šeima ir aš sukūrėm šią partiją, ir 2012 m. ji laimėjos septynias vietas parlamente, ar buvau partijos frakcijos vadovė.

Deimantė Kedytė yra mano dukterėčia (mano nužudyto brolio Drąsiaus Kedžio dukra), kuri tapo pedofilų auka dar 2008 m., kai jau tebuvo ketveri metai.

Jos įtariamųjų prievartautojų, buvusio parlamento patarėjo ir Kauno apygardos teismo teisėjo, veiklos tyrimas buvo smarkiai stabdomas to, ką aš vadinu Lietuvos vyriausybės korupciją ir nesąžiningumas.

Aš ir mano brolis ėmėme kalbėti apie Deimantės pedofilijos atvejį, ir rašėme įvairius skundus, tačiau daugiau nei 200 skundų buvo ignoruoti.

Tada, 2009 m. spalį mano brolis paslaptingai dingo, ir jo kūnas buvo rastas po šešerių mėnesių, jam mirus keistomis aplinkybėmis.

Po brolio mirties jo dukra buvo perduota man teisėtai priežiūrai.

Mergaitės motina, įtariama pedofilijos organizatorė, pradžioje iš jos buvo atimta teisė auginti vaiką dėl jos įtariamo vaidmens pedofilijos byloje.

Tačiau ji kovojo dėl teisės susigražinti dukrą ir laimėjo, nepaisant to, kad pedofilijos byla dar nebuvo išnagrinėta.

Deimantė, kuri gyveno su manimi, atsisakė vykti su motina, kas sukomplikavo perdavimą.

2012 m. gegužės 17 d. daugiau nei 200 policijos pareigūnų šturmavo mano namus, pažeisdami mano teisėjos neliečiamybę, ir sužeisdami daug žmonių.

Man iškelti šeši kaltinimai Lietuvoje, kurie buvo pateikti po savaitės nuo minėto šturmo.

Tie politiniai kaltinimai atrodo kaip bandymas mane nutildyti.

Mano teisinė neliečiamybė buvo atimta 20102 m. birželio 26 d. kaip atsakas į mano pareiškimus apie korupciją tyrinat Deimantės Kedytės bylą.

Atsistatydinau iš savo 13 metų besitęsiančios teisėjos karjeros 2012 m. liepos 2 d. todėl, kad tokioje aplinkoje nebegalėjau dirbti teisėja.

Vėliau atsidaviau darbui “Drąsos kelyje”, ieškodama teisingumo ir Deimantei.

Nuo 2009 m. man grasinama mirtimi, ir aš radau įrašus, reikalaujančius mane nutildyti, politiškai ir kitaip.

Parašiau dvi knygas “Drąsos kelias” ir “Drąsiaus viltis išgelbėti mergaitę, ir visaip bandžiau panaudoti savo politinę įtaką tiriant pedofilijos bylą.

Tačiau 2013 m. balandžio 9 d. , t.y. praėjus šešiems mėnesiams po to, kai buvau išrinkta į Seimą, iš manęs buvo atimta teisinė neliečiamybė.

“Drąsos kelias” yra opozicija seniai įsikūrusioms partijoms, kurios yra sukūrę korupcines sistemas įvairiuose vyriausybės lygiuose ir teisinėje sistemoje.

Manau, kad aukšti Lietuvos politikai nori mane nutildyti todėl, kad aš kovoju bandydama pašalinti korupciją iš šios sistemos.

Aš taip pat nerimauju dėl to, kad Lietuvos vyriausybė galimai sąmoningai trukdo man nustatyti, ar Lietuvoje yra pedofilų tinklas (kurio auka tapo ir mano dukterėčia).

Manau, kad tie vietos pedofilai susiję su Latvijos pedofilų skandalų, kuris prasidėjo 2000 m. nes yra labai panašūs. Jeigu būsiu gražinta į Lietuvą, būsiu įkalinta kalėjime, ir galbūt netgi nužudyta, nes keli žmonės šioje byloje mirė labai keistomis aplinkybėmis

B.                 

Mano politinės veiklos apžvalga

1995 m. baigiau Vilniaus universiteto teisės studijas, dirbau teisėja nuo 1999 iki 2012 m. 2007 m. buvau paaukštinta dirbti iš Kauno apylinkės į Kauno apygardos teismą. Buvau valstybės tarnautoja ir neturėjau jokių nusižengimų dėl savo tarnybos iki pat 2010 m., kai pradėjau kritikuoti teisinę sistemą.

Kaip teisėja, aš mačiau korupciją sistemoje dar seniai iki tol, kol būdama politinė aktyvistė ėmiau su ja kovoti.

Pareigūnų papirkinėjimas buvo toks įprastas dalykas, kad net su manimi keletą kartą dėl įvairių bylų ir jų išsprendimo  buvo bandoma kalbėtis – tai darė kiti teisėjai ir kiti asmenys.

Teismo pirmininkas Albertas Milinis (nuotr.) buvo žinomas kaip mėgėjas paskirstyti užduotis arba bylas pagal savo pomėgius. Buvo įprasta, kad bylos, kuriose kalbama apie didelį verslą, skandalus ir pinigus buvo duodamos nagrinėti tiems teisėjams, kurie sugebės jas išnagrinėti taip, kaip reikės teismo pirmininkui.

(angl. Chief Judge Milinis was widely known to distribute assignments based upon preferences – it was a common understanding that cases involving big business, scandal, and finance were assigned to certain judges based on their ability to be persuaded to decide them in a fashion acceptable to the chief judge).

Kartą teismo pirmininkas man pasakė, kaip turiu išspręsti vieną bylą, aš atsisakiau paklusti, ir jis pasakė, kad aš būsiu pakeista.

Tai man nutiko daugelį kartų – ne visuose buvo bandoma pasiekti konkretaus rezultato, tačiau daugumoje toks buvo tikslas.

Bylų “taisymas” buvo bendrai paplitusi praktika.

Vieną kartą kitas teisėjas bandė išspręsti mano bylą mano vardu, nurodydamas bylos dalyviams, kad jo sprendimas jiems bus palankus. Tačiau po konflikto su tuo teisėju, kai aš atsisakiau jam padėti, jis man pasakė, kad “išspręs nesusipratimą”.

Nors jau anksčiau mačiau, kokia korumpuota teismų sistema, pradėjau viešai apie tai kalbėti tik tada, kai atsitrenkiau į akmeninę sieną savo brolio ir jo dukros pedofilijos byloje.

Kai mano kritika vyriausybės atžvilgiu sustiprėjo, buvo imtasi bauginimo priemonių.

Po to, kai pasmerkiau teismų sistemą kaip korumpuotą pokalbyje su žurnalistais, Aukščiausio teismo pirmininkas Kryževičius pasmerkė mane už “teismo įžeidimą” ir perdavė svarstyti teisėjų etikos komisijai.

2012 m. birželį teismo, kuriame dirbau pirmininkas, atėjo į mano kabinetą ir man pasakė, kad jam skambino iš prezidentūros reikalaudami, kad aš atsistatydinčiau iš teisėjos pareigų. Ramiau atsakiau, kad pati neatsistatydinsiu, tačiau kai parlamentas panaikino mano teisinę neliečiamybę, atsistatydinau, kadangi nebegalėjau nagrinėti bylų – neturėdama teisinės neliečiamybės.

„Drąsos kelio“ sukūrimas buvo bandymas kovoti su vis didėjančia vyriausybės korupcija, o taip pat užkirsti kelią vaikų seksualiniam išnaudojimui ateityje.

Tai taip pat buvo bandymas rasti tiesą Deimantės pedofilijos byloje.

Judėjimas bandė priimti antikorupcinius įstatymus, kurie sustabdytų manipuliacijas teisinėje sistemoje.

Mano 13 metų teisėjos praktika man leidžia puikiai suprasti, kaip ši sistema manipuliuoja teisingumu ir kaip pasiketi, kad tam būtų padarytas galas.

Teisinė sistema Lietuvoje yra visiškai neprižiūrima vientisa korupcinė ir manipuliacijų sistema, kuri yra labai komplikuota, perpildyta dvigubų standartų, ignoruojanti precedentus, visiškai ignoruojanti Konstituciją.

Norėdama demokratinių reformų, „Drąsos kelio“ partija pasiūlė pakeisti teisėjų ir prokurorų skyrimo tvarką, kad išvengti sovietinio palikimo biurokratijos.

Teisinės valdžios įtvirtinimas buvo labai svarbus, ir aš stengiausi pasiekti, kad teismai būtų labiau nepriklausomi nuo kitų valdžios šakų.

Mano rinkimų kampanijos šūkis buvo taip pat ištirti korupciją ir pedofilijos byloje.

„Drąsos kelio“ rinkimų kampanija sulaukė didžiulio visuomenės palaikymo. Dar iki partijos įkūrimo jau buvo atsidaręs socialinis judėjimas, kuris susiformavo iškarto po mano brolio dingimo.

Šio judėjimo žmonės puikiai žinojo, kokia korumpuota yra Lietuvos vyriausybė, nes kai kurie tai buvo patyrę asmeniškai. Kiti baisėjosi tuo, kai buvo atliktas pedofilijos bylos tyrimas.

Maždaug 30 tūkst. Žmonių dalyvavo mano brolio laidotuvėse, kai buvo rastas jo kūnas. Pedofilijos byla atskleidė, kokia nevykusi ir korumpuota yra Lietuvos teisinė sistema.

„Drąsos kelias“ pasinaudojo šia proga tam, kad pradėti reformas, ir parlamento rinkimuos gavo septynias vietas. Tai buvo milžiniška sėkmė partijai, kuri kovojo prieš visą sistemą. Tai buvo iššūkis ir Lietuvos politinėms partijoms, kurios suaugo su politinės korupcijos ir manipuliacijų sistema.

Pedofilijos byla

Pirmą kartą atkreipėme dėmesį į pedofilijos bylą 2008 m. lapkritį, kai mano dukterėčia Deimantė Kedytė papasakojo močiutei (mano motinai), kad ji buvo tvirkinama savo motinos namuose, kai motina ją pasiimdavo.

Mergaitė minėjo trys vyrus, ir jie buvo nustatyti – tai buvo Jonas Furmanavičius, Andrius Ūsas ir Aidas.

Mergaitė papasakojo, kaip jos motina Laimutė draugauja su trimis vyrais, ir kaip dalyvaudavo šiame tvirkinime.

Mano brolis Drąsius tuo metu turėjo teisę auginti mergaitę. Vilniaus apygardos teismas nustatė, kad Ūsas laižė visą mergaitę ir kad ji turėjo gulėti vienoje lovoje su juo ir motina.

Kompleksinė psichiatrinė ekspertizė konstatavo, kad „mergaitė nelinkusi fantazuoti“, ir kad jos parodymai apie tvirkinimą greičiausiai yra tiesa.

Andrius Ūsas, Lietuvos parlamento pirmininko (Muntiano) padėjėjas, buvo labai politiškai aktyvi asmenybė. Jis pasiekė patarėjo postą, nors nebuvo baigęs net vidurinės mokyklos ir neturėjo jokio išsilavinimo.

Tyrimo metu įrašyti Ūso telefoniniai pokalbiai su Lietuvos vyriausybės atstovais rodo, kad jis buvo pasirengęs pasinaudoti šiais ryšiais.

Šiuo telefono pokalbiuose su Teisėjų taryba Ūsas kalbėjo, kad pasinaudos savo ryšiais ir pasieks, kad aš būčiau atleista iš teisėjos pareigų.

Žurnalistė Jurga Tvaskienė įvardino Andrių Ūsą, kaip tarpininką pedofilų tinkle Latvijoje ir Lietuvoje.

Aš manau, kad Ūsas bandė pakenkti man ir mano šeimai, bandydamas išsaugoti savo vaidmenį pedofilijos istorijoje.

Kitas įtariamas tvirkintojas Jonas Furmanavičius yra Kauno apygardos teismo teisėjas. Tyrimo metu padaryti telefoninių pokalbių įrašai rodo, kad Jonas Furmanavičius palaikė ryšius su Deimantės motina Laimutė ir yra puikiai žinoma, kad Ūsas ir Furmanavičius buvo draugai.

Tačiau visi trys neigė, kad jie pažįstami. Kaltinimai, kad teisėjas dalyvavo mergaitės tvirkinime niekada nebuvo ištirti, nors mano brolis dešimtys kartų kreipėsi į generalinį prokurorą.

Teisėjas Jonas Furmanavičius ir generalinis prokuroras Valantinas buvo vieno kurso draugai, ir aš įtariu, kad tai ir buvo priežastis, kodėl pedofilijos byla buvo tiriama taip atmestinai.

Valantinas buvo priverstas atsistatydinti, tačiau po kelių mėnesių vėl tapo teisėju.

Trečias įtariamasis Aidas niekada nebuvo nustatytas.

Seimo tyrimas nustatė, kad pedofilijos byla buvo tiriama atmestinai, mėnesiais nieko nebuvo daroma.

Norėdama nušviesti, kas nutiko, parašiau knygą, tačiau tai tik dar labiau padidino mano bėdas.