Teisėjai toliau masiškai klastoja nutartis, t.y. daro sunkius nusikaltimus

Aurimas Drižius

Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo teisėjo kolegija (Laimutis Alechnavičius, Ramūnas Gadliauskas, Ernestas Spruogis- nuotr. viršuje ) savo nutartyje man išaiškino, kad teisėjų ir prokurorų padaryti nusikaltimai negali būti tiriami, nes tai nėra “teismų kompetencija”.

Prokuratūra ir teismai jau seniai bendradarbiauja organizuotoje nusikalstamoje gaujoje.

Tai yra teisėjai, nagrinėdami bylas, masiškai klastoja savo nutartis, įrašydami į jas žinomai melagingas aplinkybes, o pareikalavus bylos teisėjui už klastotę, tai prokuratūra parašo ne nutartį, o “špargalkę”, kuri neskundžiama. Prokurorai mielai nurodo, kad “špargalkę” gali skųsti administraciniam teismui, o pastarasis irgi mielai tau paaiškino, kad skundas nėra “susijęs su viešojo administravimo sritimi”. Ratas užsidaro.

Tiesa, įstatymai minėtus dalykus reglamentuoja visiškai kitaip, nei išaiškina teismų sistema. Tai reikštų, kad teisėjai ir prokurorai, dengdami vieni kitų nusikaltimus, masiškai piktnaudžiauja.

BPK 168 straipsnis. Atsisakymas pradėti ikiteisminį tyrimą nurodo, kad : 1. Prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, o reikiamais atvejais – ir jų patikslinimą, atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės.

2. Atsisakydamas pradėti ikiteisminį tyrimą, prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas surašo motyvuotą nutarimą. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą gali tik ikiteisminio tyrimo įstaigos vadovo arba jo įgalioto asmens sutikimu.

Kitaip sakant, prokuroras gali atmesti skundą pradėti tyrimą dėl sunkių nusikaltimų tik tada, jeigu skundas melagingas. Tai jiems nurodo įstatymas – tas pats Baudžiamojo proceso kodeksas (BPK).

Tada, kai mato, skundas pagrįstas, prokurorai “įjungia durnių”, ir parašo ne nutarimą, tačiau “špargalkę”. Tokio raštelio skųsti ikiteisminio tyrimo teisėjui nebegali. Tiesa, prokuratūra nurodo, kad “raštelio” formą” gali skųsti administraciniam teismui.

Parašydami “raštelį”, kuriuo atsisakoma tirti sunkius nusikaltimus, prokuratūra padaro pirmąjį nusikaltimą – suklastoja dokumentą.

Mat įstatymas jiems aiškiai nurodo, kad prokuratūra turi surašyti “nutartį atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą”.

O prokuratūra “įjungia durnių” ir remiasi savo sugalvotu “prokuratūros darbo aprašu”, kuri pasirašė generalinis prokuroras.

Tačiau prokuratūros “darbo aprašas” niekaip negali prieštarauti įstatymui – Baudžiamojo proceso kodeksui. O “aprašas” tiesiogiai prieštarauja įstatymui, nes leidžia prokuratūrai sunkius nusikaltimus nurašyti neištirtus, parašant “špargalkę”.

Tai, kad prokuratūros “darbo aprašas” tiesiogiai prieštarauja įstatymui, ir prokurorai juo naudojasi, kad galėtų išvengti savo pareigos ištirti sunkius nusikaltimus, padaro juos nusikaltėliais.

Šis darbo aprašas tiesiogiai prieštarauja įstatymui, tai yra tam pačiam BPK, kuris nurodo, kad gavęs skundą dėl nusikaltimo, prokuroras priima nutartį pradėti arba ne ikiteisminį tyrimą. BPK nenumato, kad sunkius nusikaltimus prokuratūra gali atsisakyti tirti remdamasi savo “rašteliais”. Prokuratūros aprašas negali prieštarauti įstatymui. Kadangi BPK 168 str. nustato konkrečias sąlygas, kurioms esant galima atsisakyti atlikti ikiteisminį tyrimą, Aprašas negali išplečiamai aiškinti įstatymą ir nustatyti kitaip.

BPK 1. str. nurodo, kad Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.
Žodžiu, įstatymai aiškiai numato, kad prokuratūra gali atsisakyti pradėti IT tik tada, kai nurodyti melagingi duomenys.

Kaip jau minėta, įstatymas nenumato galimybės prokuratūrai atsisakyti pradėti arba ne ikiteisminį tyrimą parašant “raštą”. BPK aiškiai nurodo, kad tokiu atveju prokuratūra priima nutartį.

Teisėjai visą tai puikiai supranta, tačiau taip pat “įjungia durnių”, apsimeta, kad “darbo aprašas” yra aukščiau įstatymo.

Tada administraciniai teismai, įjungę” durnių, surašo nutartį, kad prokuratūros “raštelis” “nėra administracinių bylų kompetencijos dalykas”.

Tiesa, jau minėtas Administracinių bylų teisenos įstatymas ABTĮ 3 straipsnis nurodo:

1. Administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus.
2. Teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus.

Šiuo atveju teismas turi pareigą įvertinti, ar skundžiamas prokuratūros raštelis Nr. 17.2-852 nepažeidė įstatymo, ir ar šis raštelis neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus.

Prokuratūros funkcija pagal BPK yra “ištirti nusikaltimus”, tai yra pagrindinis jos tikslas. O ji atsisako vykdyti savo funkciją, ir remiasi savo išgalvotu “darbo aprašu”, kuris tiesiogiai prieštarauja BPK.

Negana to, kad prokuratūra nevykdo savo esminės funkcijos, o teismai, kuriuos įstatymas vėlgi įpareigoja kontroliuoti prokuratūrą, vėlgi atsisako tai daryti, nes tai neva “ne jų funkcija”.

Taip daugelį metų ir veikia ši mafijinė teismų 0 prokuratūros organizuota gauja, tačiau kadangi ji aptarnauja ir yra paskirta Seimo, tai tinka ir Seimui.

Tačiau man netinka. Aš noriu, kad prokuratūra ir teismai vykdytų savo pareigas.

Aš įrodinėju, kad skundžiamas raštelis prieštarauja BPK 168 str, kuris kategoriškai nurodo, kad atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą prokuroras gali tik tada, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi. Šiuo atveju mano skunde nurodytos aplinkybės – dokumento suklastojimas, įrašant į jį tikrovės neatitinkančius duomenis – yra akivaizdūs ir lengvai patikrinami.

Prokuratūros “rašteliai” prieštarauja ir Viešojo administravimo įstatymo 1, 3 ir 14 straipsniams.
4) įstatymo viršenybės. Šis principas reiškia, kad įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą viešojo administravimo subjektams turi būti nustatyti laikantis šio įstatymo nustatytų reikalavimų, o viešojo administravimo subjektų veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai sprendimai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais;

Išdėsčiau vadinamiesiems “teisėjams” visą teisėjų nusikaltimų chronologiją :

1. 2023-03-01 kreipiausi į GP pareiškimu apie sunkų nusikaltimą – oficialaus dokumento – Panevėžio apygardos teismo teisėjos D.
   Vaidachavičienės nutarties suklastojimą. Šiame pareiškime nurodžiau visą sunkių nusikaltimų chronologiją: 2020 m. birželio 2 d. kreipiausi į GP, nurodžiau visą eilę sunkių nusikaltimų, kuriuos padarė Vilniaus miesto apylinkės ir apygardos teismo teisėjai, piktnaudžiaudami tarnyba ir persekiodami mane už teisėtą veiklą. T.y. : Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Petras Karvelis savo 20202-06-06 nutartyje atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl organizuotos teisėjų gaujos nusikaltimų man nurodė, kad „nėra jokių objektyvių duomenų apie Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo M.Striauko, Vilniaus apygardos teismo teisėjų Audriaus Cinino, Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Gintaro Dzedulionio, prokurorės Kisinienės veikoje nėra nustatyta jokių nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 ir 229 str. (piktnaudžiavimas tarnyba, tarnybinių pareigų neatlikimas) požymių“.
2. Skunde nurodžiau, kad minėta Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija mane nuteisė už visiškai teisėtą veiklą baudžiamojoje byloje Nr. 1A-815-497/2014 nuosprendžiu, paskelbtu 2015 m. vasario 2 d. Teisėjai mane nuteisė už teisėtą veiklą – žurnalistiką, paskelbę ją nusikalstama veikla. T.y. teisėjai mane nuteisė, puikiai žinodami, kad aš esu nekaltas ir kad man inkriminuojamas nusikaltimas nėra nusikaltimas, nes žurnalistika Lietuvoje nėra paskelbta nusikalstama veikla.
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas dar 2009 m. įvedė cenzūrą man ir savaitraščiui „Laisvas laikraštis“, uždrausdamas rašyti straipsnius apie buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Alvydo Sadecko veiklą privatizuojant AB „Mažeikių nafta“. Cenzūra buvo pavadinta “teismo sprendimo nevykdymu”.
4. Baudžiamojoje byloje Nr. 1A-815-497/2014 buvau nuteistas už tariamą teismo sprendimo nevykdymą (tai yra cenzūrą). Mat Vilniaus pateikiau įrodymus apie šio asmenis dalyvavimą minėtame privatizavime, ir toliau rašiau straipsnius, to pačios Vilniaus apylinkės ir apygardos teismų buvau penkis kartus nuteistas vien už tai, kad sąžiningai vykdžiau savo žurnalisto pareigą, ir pateikiau įrodymus, kad minėtas draudimas yra nusikalstamas.
5. Jau minėti Vilniaus apylinkės ir apygardos teismai net septynis kartus atmetė mano prašymus panaikinti cenzūrą, nors cenzūra prieštarauja tiek Konstitucijai, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymui. Tačiau Vilniaus apygardos prokuratūros, Generalinės prokuratūros ir Vilniaus m. apylinkės, apygardos ir aukščiausiojo teismo teisėjai, piktnaudžiaudami tarnyba ir klastodami dokumentus, veikdami tiesiogine tyčia, daugiau nei dešimt metų mane persekiojo vien todėl, kad nesilaikiau šios neteisėtos ir nusikalstamos cenzūros.
6. T.y. Alvydas Sadeckas dar 2008-01-21 m. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su „prevenciniu ieškiniu“ , kuriame reikalavo uždrausti man rašyti straipsnius, kuriuose jis būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu. Vilniaus miesto apylinkės teismas (teisėja R. Vancevičienė) patenkino šį A.Sadecko „prevencinį“ ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-117-734-2009 ir uždraudė atsakovams Aurimui Drižiui ir UAB „Laisvas laikraštis“ savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ publikuoti rašinius, kuriuose Alvydas Sadeckas būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu ir Gedemino Kiesaus nužudymu. Tokiu būdu Vilniaus miesto apylinkės teismas įvedė neteisėtą cenzūrą, kurią draudžia Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kas yra cenzūra: “Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.”.
7. Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus” sako: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama.
   Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.”.
8. Minėti Vilniaus miesto apylinkės, apygardos ir aukščiausias teismas jau net aštuonis kartus atmetė mano prašymus panaikinti cenzūrą, per tą laiką buvau nuteistas net septynis kartus už teisėtą veiklą, dėl tariamo “teismo sprendimo nevykdymo” (t.y. cenzūros), mano ir mano šeimos turtas parduotas varžytinėse, o aš pats paverstas ubagu ir invalidu, tai pačiai „teismų“ sistemai ignoruojant bet kokius Konstitucijos ir įstatymo reikalavimus.
9. Be to, teismui pateikiau įrodymus, kad A.Sadeckas buvo kertinė figūra privatizuojant „Mažeikių naftą“, pats asmeniškai sprendęs, kam turi būti parduotos šios įmonės akcijos, ir pakeitęs įstatymus taip, kad šią įmonę galėtų pakeisti Rusijos bendrovė „Jukos“. Nurodžiau, kad mane jau daug metų už žurnalistiką persekioja vadinamoji prokuratūra ir teismų sistema, kuri visiškai ignoruoja įstatymo ir Konstitucijos reikalavimus, mano pateikiamus rašytinius įrodymus ir dokumentus ignoruoja ir pateikia juos kaip mano išgalvotus arba neegzistuojančius.
10. Negana to, vadinamieji teisėjai apsimeta, kad nežino pagrindinio šalies įstatymo – Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Konstitucijos 6 straipsnis sako : Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas.
    Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. 7 straipsnis Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.
    Šiuo atveju visi teismų sprendimai – cenzūros įvedimas, ir spaudos persekiojimas pagal melagingus Sadecko skundus ir parodymus – tiesiogiai prieštarauja minėtiems Konstitucijos punktams.
11. Nurodžiau, kad dėl teisėtos veiklos – žurnalistikos, įvedę neteisėtą cenzūrą, mane nuteisė tokie teisėjas Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Striaukas, apygardos teismo teisėjai Cininas, Pakalnytė ir Dzedulionis, puikiai žinoję, kad cenzūra yra uždrausta, ir tai įrašę net savo nuosprendyje, tačiau vis tiek mane nuteisęs realia laisvės atėmimo bausme.
    Cenzūrą jie legalizavo netgi nuosprendyje : “.. Aurimas Drižius nuteistas už tai, kad jis nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, t. y. jis, žinodamas, kad 2009-04-J0 priimtu ir 2009-05-10 įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 1 -jo apylinkės teismo sprendimu, nesusijusio su bausme, civilinėje byloje Nr. 2-117-734-2009, jam ir UAB ,Laisvas laikraštis“ uždrausta savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ publikuoti rašinius, kuriuose Alvydas Sadeckas būtų siejamas su akcine bendrove „Mažeikių nafta“, šios bendrovės privatizavimu ir Gedimino Kiesaus nužudymu, būdamas UAB „Laisvas laikraštis“ direktoriumi ir savaitraščio „Laisvas laikraštis“, kurio redakcija yra Vilniuje, Konstitucijos pr. 23, redaktoriumi, nevykdydamas minėto 2009-04-10 teismo sprendimo, 2013-06-08 savaitraštyje „Laisvas laikraštis (2013m. birželio 08-14 Nr. 23(430)) straipsnyje „Autoįvykis?“, Alvydą Sadecką siejo su akcine bendrove „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu, ir viešai paskleidė šiuos teiginius: <…> „Ekskomisarų biuro“ steigėjas ne tik turi sąsajų su paminėta įmone, bet ir dalyvavo, sprendžiant “Mažeikos naftos” privatizavimo klausimus…”
12. Tokiu būdu, paskelbdami man nuosprendį už teisėtą veiklą, teisėjai A.Cininas, Pakalnytė-Tamošiūnaitė ir G.Dzedulionis ir M.Striaukas, šioje byloje mane nuteisdami už teisėtą veiklą, žurnalistiką, sąmoningai ir tyčia pažeidė Konstituciją, kurią prisiekė saugoti, o taip pat padarė nusikaltimus : piktnaudžiavimą tarnyba ir tarnybos pareigų neatlikimą. Dėl to man buvo padaryta didelė žala – buvau nuteistas, atlikau bausmę, mano ir mano šeimos nekilnojamasis turtas buvo iš manęs atimtas ir parduotas varžytinėse, o nusikaltėliai – teisėjai toliau neva vykdo teisingumą.
13. Prašiau pradėti ikiteisminį tyrimą dėl piktnaudžiavimo ( Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. 229 straipsnis. Tarnybos pareigų neatlikimas (Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs, jeigu dėl to valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų).
14. Prokuratūra atsisakė vykdyti savo pareigas ir nurodė, kad minėtų teisėjų grupės veikoje nėra nusikaltimų sudėties visumos, todėl jie negali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn. Tyčinis žmogaus nuteisimas už teisėtą veiklą, taikant Konstitucijoje ir įsttaymais uždraustą veiksmą – cenzūrą – yra akivaizdus piktnaudžiavimas tarnyba.
    Kad teisėjai suprato, kad nuteisia nekaltą žmogų už teisėtą veiklą, jie patys pripažino savo paskelbtame nuosprendyje, nurodę visus mano išvardintus argumentus, tačiau dėl jų nieko nepasisakydami. Be to, minėtų teisėjų veikla yra ne tik pavojinga ir nusikalstama, tačiau tai yra ir labai pavojingi nusikaltimai, nes tai yra nusikaltimai teisingumui, kurie turi didelę visuomeninę reikšmę.
15. Kadangi Lietuvoje teisingumą vykdo tik teismai, tai jiems tenka didžiausia atsakomybė už teisingumo vykdymą, ir teisėjų piktnaudžiavimas tarnyba turėtų būti negailestingai baudžiamas. Tuo labiau, kad savo straipsniuose, už kurių išspausdinimą buvau nuteistas, buvo aprašyti teisėjų nusikaltimai ir piktnaudžiavimas tarnyba.
    Prokuratūra nuolat kartoja, kad viso šito persekiojimo nėra buvę, o tai tėra mano haliucinacijos ir prielaidos. Atimtas mano šeimos nekilnojamasis turtas – žemės sklypas, kuriame norėjome su šeima gyventi – nėra mano haliucinacija, tai realybė, su kuria aš ir mano žmona iki šiol negalime susitaikyti. Todėl visiškai nepagrįstas prokuratūros motyvas, kad ikiteisminis tyrimas nepradėtinas pagal prokuratūros rekomendacijas.
16. Nurodžiau, kad visi šie įvykiai – man iškeltos baudžiamosios bylos ir nesibaigiantys persekiojimai – yra įvykę ir tebesitęsiantys, prokurorams ir teisėjams masiškai darant sunkius nusikaltimus mano atžvilgiu, ir nesulaukiant jokios atsakomybės už mano išvardintus nusikaltimus. Prokuroras man nurodo, kad mano išvardintos aplinkybės apie prokurorės Kisinienės, teisėjų Striauko, V.Pakalnytės, Dzedulionio ir Cinino nusikaltimus yra „formalios“ apie tai, kad teisėjai netinkamai vykdė Konstituciją ir įstatymus. Taip pat prokuroras teisingai pastebi, kad tiek Teisėjų veiklą, tiek prokurorų veiklą reglamentuojantys teisės aktai įpareigoja, nagrinėjant bylas (atliekant ikiteisminį tyrimą), remtis tik galiojančiais Lietuvos Respublikos įstatymais. Teismų įstatymas įpareigoja teismą bylą nagrinėti, klausant tik įstatymo. Įstatymas ir Konstitucija imperatyviai teismams ir prokuratūrai nurodo, kad „cenzūra uždrausta“, tačiau nei teismas, nei prokuratūra šio imperatyvo negirdi ir apsimeta, kad to tiesiog nėra.
    Akivaizdu, kad tai yra tyčinė ir sąmoninga nusikalstama veikla, nes teismas net savo nuosprendyje išdėsto mano argumentus, kad cenzūrą draudžia Konstitucija, tačiau teismas ją sąmoningai ignoruoja.
17. Čia pat prokuroras melagingai nurodo, kad „jokie objektyvūs duomenys, su kuriais Pareiškėjas sieja teisėjų ir prokurorės netinkamai atliktas funkcijas ir kurie patvirtintų jų kompetencijos ribų peržengimą bei sąlygotų tokiais veiksmais padarytus nusikaltimus ar jam keliamą žalą, kartu su skundu nepateikti“. Yra kaip tik priešingai – visi mano pateikti dokumentai (nuosprendžiai tiek apylinkės, tiek apygardos, tiek ir aukščiausiame teisme) kaip tik nurodo, kad teisėjai veikė sąmoningai ir nusikalstamai, ignoruodami pagrindinį šalies įstatymą – Konstituciją, tiesiogiai taikomą teisės aktą.
    Tiesa, prokuroras pripažįsta, kad teisėjai, priimdami neteisėtą nuosprendį, galimai padarė kažkokį teisės pažeidimą ir galėtų būti baudžiami administracinėmis ar drausminėmis priemonėmis. Toks argumentas yra visiška nesąmonė, nes net teisėjų garbės teismas, nei teisėjų etikos komisija nenagrinėja konkrečių teismų priimtų sprendimų, ir tokią praktiką grindžia tuo, kad „teismas neva nepriklausomas“. Šiuo atveju teismas pasiskelbia, kad jis yra nepriklausomas nuo įstatymų ir Konstitucijos, nors sprendimus turi priimti „klausydamas tik įstatymo“.
18. Bet kokia teisei prieštaraujanti vadinamųjų teisėjų veikla, ypač kai yra nuteisiami nekalti žmonės, ir jiems padaroma didelė žala, gali būti baudžiama tik pagal BK ir įvardijama kaip „piktnaudžiavimas tarnyba“ ir „tarnybos pareigų neatlikimas“. Jeigu sąmoningas nekaltų žmonių siuntimas į kalėjimą nėra nusikaltimas, tai kas tada yra piktnaudžiavimas tarnyba? Teismų įstatymo 46 straipsnis. Teisėjų ir teismų nepriklausomumas nurodo : „Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo.
    Priimdamas sprendimą teismas vadovaujasi tais įstatymais, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, įstatymams neprieštaraujančiais Vyriausybės nutarimais, įstatymams ir Vyriausybės nutarimams neprieštaraujančiais kitais norminiais aktais“.
    Šiuo atveju akivaizdu, kad teisėjai ne tik kad neklausė įstatymo, tačiau nepaisė ir Konstitucijos, o rėmėsi nusikalstamu ir neteisėtu „teismo sprendimu“ įvesti cenzūrą. Ir teismai, piktnaudžiaudami tarnyba ir klastodami savo nutartis, atsisako šią cenzūrą panaikinti jau daugiau nei dešimt metų – mano prašymas panaikinti cenzūrą buvo atmestas net aštuonis kartus, teisėjams klastojant savo nutartis. Todėl tai yra organizuota nusikalstama veikla.
19. Mano skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo Karvelio nutarties nagrinėjo Panevėžio apygardos teismo teisėja Vaidachavičienė, priimdama nutartį dėl skundo Nr. 1 S-108-879/2020 (kopija pridedama).
    Savo nutartį teisėja Vaidchavičienė suklastojo, į ją įrašydama žinomai melagingas ir tikrovės neatitinkančias žinias, tai yra : “Savo teiginius pareiškėjas grindžia subjektyvia nuomone, kuri neparemta jokiais objektyviais faktais. Vien tai, kad, pasak pareiškėjo nuomonės, teisėjai M.
    Striaukas, A. Cininas, V. PakalnytėTamošiūnienė, G. Dzedulionis bei prokurorė D. Kisinienė daro nusikalstamas veikas, nesudaro pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą. Tam, kad ikiteisminis tyrimas būtų pradėtas, ikiteisminio tyrimo organams ir teismui turi būti pateikti bent minimalūs galimai padarytos nusikalstamos veikos faktiniai duomenys. Šiuo atveju apygardos teismas sprendžia, jog jokių tokių duomenų pareiškėjas nepateikė, o remiantis vien tik A. Drižiaus subjektyvia nuomone pradėti ikiteisminį tyrimą nėra pagrindo” bei “..pareiškėjo nurodyti konkretūs paminėtų teisėjų procesiniai sprendimai ir prokurorės veiksmai palaikant valstybinį kaltinimą savaime nereiškia, kad buvo padaryta kokia nors nusikalstama veika. Objektyvių duomenų, iš kurių matytųsi, kad nurodyti teisėjai ir prokurorė, vykdydami savo profesines funkcijas, piktnaudžiavo tarnyba, neatliko ar netinkamai atliko jiems pavestas pareigas, nėra”.
20. Tai yra žinomai melagingi ir tikrovės neatitinkantys duomenys, kuriuos teisėja Vaidachavičienė įrašė į savo nutartį ir tokių būdu ją suklastojo. Visi mano pateikti duomenys apie įvestą cenzūrą, persekiojimą už teisėtą veiklą yra tikri ir patvirtinti dokumentais, tomis pačiomis teismų nutartimis, kurias teisėja Vaidachavičinė puikiai žinojo. Tačiau ji padarė išvadą, kad nieko panašaus nebuvo, nebuvo nei cenzūros, nei persekiojimo už teisėtą veiklą, nei dešimt metų trukusio “teisėsaugos” teroro ir nuolatinio įstatymų laužymo. Todėl teisėja Vaidachavičienė padarė nusikaltimą – suklastojo oficialų dokumentą (savo 2020 m. liepos 28 d. nutartį dėl skundo Nr. . 1 S-108-879/2020, įrašydama į jį žinomai melagingus duomenis, ir taip jį suklastodama.
21. Nurodžiau, kad dėl nusikalstamos veiklos, numatytos LR BK 300 straipsnio I dalyje Pagal BK 300 straipsnio I dalį atsako tas, kuris
    7
    pagamino netikrą dokumentą arba žinomai netikrą arba žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Tikro dokumento suklastojimas suprantamas kaip dokumento tikrumo ir jo turinio teisingumo pakeitimas. Tikro dokumento suklastojimas yra ne tik tada, kai kaltininkas neteisėtai pakeičia autentiško dokumento formą ir (ar) turinį, tokiais neteisėtais veiksmais įtvirtindamas tikrovės neatitinkančią informaciją ir siekdamas paleisti tokį dokumentą į teisinę apyvartą kaip tikrą, bet ir tada, kai kaltininkas, objektyviai turėdamas teisę savo vardu surašyti, atspausdinti ar kitaip pagaminti tam tikrus dokumentus, neteisėtai savo vardu surašo, atspausdina ar kitaip pagamina tokį dokumentą, jame įtvirtindamas tikrovės neatitinkančią informaciją, arba kito asmens į dokumentą įtrauktus objektyvios tikrovės neatitinkančius duomenis patvirtina parašu, antspaudu arba kitokiu būdu, siekdamas paleisti tokį dokumentą j teisinę apyvartą kaip tikrą (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-35/2011, 2K-223-976/2020).
    Tikras dokumentas gan būti suklastotas materialiai, t. y. kai kaltininkas savo veiksmais pakeičia dokumente užfiksuotą informaciją (pvz., teksto dalies pakeitimas, nuotraukos, parašo ir kitų rekvizitų pakeitimas ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-500/2005, 2K 805/2005), ir intelektualiai (pavyzdžiui, melagingos informacijos įrašymas į dokumentą) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.2K-132/2008, 2K-607/2007).
    Netikro dokumento pagaminimas yra viena iš dokumento suklastojimo formų – tai tokie veiksmai, kai bet kokiu būdu sukuriamas dokumentas, kuris yra netikras ir pagal formą, ir pagal turinį. į tokį dokumentą įrašoma tikrovės neatitinkanti melaginga informacija. Melaginti duomenys – tai duomenys, neatitinkantys tikrovės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2008, 2K-7-19-942/2017).
    Nors LR BK 300 straipsnio 1 dalvie numatyta nusikaltimo sudėtis yra formali, tačiau įstatymu leidėjas baudžiamąją atsakomybę už dokumentų klastojimą nustatė ne tiek dėl pačios veikos (suklastojimo) pavojingumo, kiek dėl žalingų padarinių, galinčių atsirasti dėl veikos padarymo tokį dokumentą panaudojus apyvartoje, taigi ne bet kokie duomenų iškraipymai daro veiką pavojingą ir nusikalstamą. Baudžiamąją atsakomybę užtraukianti veika turi būti pavojinga, t. y. veika turi daryti esmine žalą baudžiamojo Įstatymo saugomoms vertybėms.
    Baudžiamosios atsakomybės klausimas turi būti sprendžiamas nustatant, ar veika realiai yra kėsinamasi į valstybės saugomus teisinius gėrius, ar dėl tokios veikos saugomiems gėriams atsiranda žala arba kyla tokios žalos atsiradimo grėsmė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-19-942/2017).
    Apeliacinės ir kasacinės instancijos teismai, vertindami netikrų ar
    8
    suklastotų dokumentų pavojingumą ir jo laipsnį, yra kategoriškai pasisakę, kad tokių dokumentų pateikimas (panaudojimas) valstybės ar savivaldybės funkcijas vykdančioms institucijoms ar teisingumą vykdantiems teismams, nagrinėjantiems civilines ar kitas bylas, visais atvejais sukelia baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius ir tokios veikos laikytinos pavojingomis, atitinkančiomis LR BK 300 straipsnio 1 dalies dispoziciją (apeliacinė nutartis Nr. 1A-120-988/2021, Kasacine nutartis Nr. 2K-92-648/2019).
22. Lietuvos Konstitucija numato, kad teisingumą vykdo tik teismai, taip pat nurodo, kad prieš įstatymus visi Lietuvos piliečiai yra lygūs.
    Teismų įstatymo 43 straipsnis. Teisėjo pareigos numato, kad 1. Teisėjas privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų, vykdyti Teisėjų etikos taisyklių reikalavimus. Teismų įstatymas nurodo, kad teisėjai, vykdydami teisingumą, veikia nešališkai ir klauso tik įstatymų. Pagrindinis šalis įstatymas – Konstitucija – kategoriškai ir imperatyviai draudžia cenzūrą. Ją draudžia ir Visuomenės informavimo įstatymas. Todėl teisėjai, pritaikę cenzūrą, ir už ją nuteisę nekaltą žmogų, padarė nusikaltimą – piktnaudžiavimą tarnyba. Tam, kad išgelbėti nusikaltimą padariusius teisėjus, teisėja Vaidachavičienė suklastoja savo nutartį, nurodžiusi, kad skunde aprašytų aplinkybių nėra buvę. Įtarus teisėją padarius nusikalstamą veiką, būtina sustabdyti jo įgaliojimus, kol teismas byloje paskelbs galutinį sprendimą ir jis įsiteisės.
23. Nurodžiau, kad kadangi visa teismų sistema daug metų klastoja savo nutartis ir dengia šią organizuotą gaują, atsisako panaikinti cenzūrą, tai man nelieka kitos išeities, kaip tik persekioti juos baudžiamąją tvarką už piktnaudžiavimą. BPK 444 straipsnis. Naujai paaiškėjusios aplinkybės, dėl kurių galima atnaujinti baudžiamąją bylą :
24. Naujai paaiškėjusios aplinkybės, dėl kurių galima panaikinti nuosprendį ar nutartį ir atnaujinti baudžiamąją bylą, yra šios: 2) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad nagrinėdami bylą teisėjai nusikalstamai piktnaudžiavo; Man belieka tik įrodyti, kad tiek teisėjai, tiek ir prokuroras šioje byloje taikė neteisėtą cenzūrą, dėl ko aš buvau nuteistas, tai yra nusikalstama piktnaudžiavo.
25. Prokuratūra puikiai žinia, kad gali atsisakyti pradėti IT tik tada, jeigu pareiškimas būtų melagingas. Šiuo atveju viskas yra labai lengvai patikrinama tiesa. Prokuratūra kažkada turi imtis vykdyti savo pareigą tirti ir teisėjų nusikaltimus. Remdamasis išdėstytu, prašiau pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Panevėžio apygardos teismo teisėjos Vaidachavičienės įtariamo nusikaltimo – dokumento suklastojimo.
26. Prokuroras G.Ivanauskas, turėdamas pareigą ištirti sunkius nusikaltimus, juos nuslėpė, parašydamas neskundžiamą “raštelį”, neva
    9
    nieko panašaus nėra buvę : nesant objektyvių duomenų. Tokiu būdu prokuroras taip pat suklastojo savo nutartį, puikiai žinodamas, kad visi šie įvykiai tikrai buvę, tačiau juos nuslėpdamas.
27. Vilniaus apygardos administracinis teismas atsisakė priimti nagrinėti mano skundą tuo pagrindu, kad neva mano skundas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka. Teismas man nurodė, kad bylos, priskirtinos administracinių teismų kompetencijai, yra išvardytos ABTĮ 17 straipsnyje. Šio straipsnio 1 punkte aiškiai nurodyta, kad :
28. Administraciniai teismai sprendžia bylas dėl: 1) valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus (toliau – vilkinimas atlikti veiksmus); Generalinė prokuratūra yra valstybinio administravimo subjektas, ir neaišku, kodėl teismas nusprendė, kad gen. prokuratūrai ir jos priimtiems teisės aktams nebegalioja ABTĮ.
    Gen. prokuratūros neveikimas – atsisakymas vykdyti savo pareigas rašant “raštelius”, o ne nutarimus pradėti arba ne IT – yra akivaizdus.
    Mnao nuomone, prokuratūra jau seniai neteisėtai rašinėja “raštelius”, siekdama išvengti savo pareigos, o teismai tai toleruoja, žinodami, kad tai neteisėta ir užmerkdami akis.
    Teismas teisingai man nurodė, kad aš, paduodamas skundą, turiu pareigą pagrįsti, kad ginčas yra kilęs būtent iš administracinių teisinių santykių, kurį turėtų nagrinėti administracinis teismas. Būtent toks administracinis santykis ir yra prokuratūros skundžiamas raštelis Nr. 17.2-852, kuris yra neteisėtas tiek pagal ABTĮ, tiek ir pagal Baudžiamąjį kodeksą.
    Teismas kažkodėl padaro klaidingą išvadą, kad aš aš iš esmės siekiu, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl, pareiškėjo manymu, jo baudžiamąsias bylas nagrinėjusios teisėjos padarytų nusikaltimų.
    Tačiau tai ne teismo reikalas spręsti, ko aš siekiu, teismo pareiga yra vertinti, ar minėtas skundžiamas prokuratūros raštelis yra atitinkantis įstatymų reikalavimūus, ar ne. Tuo labiau, kad joks įstatymas nenumato teismui teisės vertinti, koks yra mano tikslas. Mano tikslas yra pasiekti teisingumą.
    Teismas taip pat netinkamai aiškina įstatymų reikalavimus, neva mano skundas nėra susijęs su viešojo administravimo sritimi.
    Yra kaip tik priešingai – prokuratūra pažeidžia ABTĮ 3 straipsnį:
29. Administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus.
    10
30. Teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus.
    Šiuo atveju teismas turi pareigą įvertinti, ar skundžiamas prokuratūros raštelis Nr. 17.2-852 nepažeidė įstatymo, ir ar šis raštelis neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus.
    Aš įrodinėju, kad skundžiamas raštelis prieštarauja BPK 168 str, kuris karegoriškai nurodo, kad atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą prokuroras gali tik tada, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi. Šiuo atveju mano skunde nurodytos aplinkybės – dokumento suklastojimas, įrašant į jį tikrovės neatitinkančius duomenis – yra akivaizdūs ir lengvai patirkinami.
    BPK nenumato galimybės prokuratūrai atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą parašant “raštelį”, o šių raštelių rašymas ir įteisinimas prisidengiant “prokuratūros darbo aprašu” taip pat yra neteisėtas. Šis darbo aprašas tiesiogiai prieštarauja įstatymui, tai yra tam pačiam BPK, kuris nurodo, kad gavęs skundą dėl nusikaltimo, prokuroras priima nutartį pradėti arba ne ikiteisminį tyrimą. BPK nenumato, kad sunkius nusikaltimus prokuratūra gali atsisakyti tirti remdamasi savo “rašteliais”. Prokuratūros Aprašas negali prieštarauti įstatymui. Kadangi BPK 168 str. nustato konkrečias sąlygas, kurioms esant galima atsisakyti atlikti ikiteisminį tyrimą, Aprašas negali išplečiamai aiškinti įstatymą ir nustatyti kitaip.
    BPK 1. str. nurodo, kad Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.
    Žodžiu įstatymai aiškiai numato, kad prokuratūra gali atsisakyti pradėti IT tik tada, kai nurodyti melagingi duomenys.
31. Skundžiama teismo nutartis taip pat prieštarauja ir Viešojo
    11
    administravimo įstatymo 1, 3 ir 14 straipsniams.
    4) įstatymo viršenybės. Šis principas reiškia, kad įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą viešojo administravimo subjektams turi būti nustatyti laikantis šio įstatymo nustatytų reikalavimų, o viešojo administravimo subjektų veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai sprendimai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais;
    Kaip jau minėta, įstatymas nenumato galimybės prokuratūrai atsisakyti pradėti arba ne ikiteisminį tyrimą parašant “raštą”. BPK aiškiai nurodo, kad tokiu atveju prokuratūra priima nutartį.
    Remdamasis išdėstytu, ABTĮ 3 str., BPK 168 str., Viešojo administravimo įstatymu, prašau panaikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį.
    Aurimas Drižius
    12