Teisėjas A.Bartkus teismo nepriklausomybę primityviai suvokia kaip teisėjo teisę į savivalę

Generalinei prokuratūrai, taip vadinamai, iš tikrųjų banditų lizdui

Pareiškėjas Aurimas Drižius, llredakcija@gmail.com
2023-09-08
Dėl Vilniaus apygardos teismo teisėjo Arūno Bartkaus nusikaltimo – piktnaudžiavimo

2023-08-09 Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Arūnas Bartkus priėmė nutartį (2023-08-09 Nr. IBPS-V-1955860-23) kuria nutarė atmesti pareiškėjo Aurimo Drižiaus skundą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2023 m. liepos 13 d. nutartį.

Teisėjas A.Bartkus nusprendė atleisti nuo atsakomybės Žurnalistų etikos inspketoriaus tarnybos vadovę Gražiną Ramanauskaitę už tai, kad ji neturėdama jokio pagrindo, du kartus už tą patį tariamą pažeidimą nutarė uždaryti mano administruojamą interneto portalą www.laisvaslaikrastis.lt.

Deja, bet įstatymai nesuteikia teismams įgaliojimo atleisti nusikaltėlius nuo atsakomybės, ir teisėjai neturi įgaliojimo du kartus už tą patį tariamą pažeidimą bausti LR piliečių.
Piliečių persekiojimas už teisėtą veiklą, net du kartus kreipiantis į teismą už tą patį tariamą pažeidimą, kurio nebuvo, ir kuris buvo tik Ramanauskaitės haliucinacijose, yra piktnaudžiavimas.

Piktnaudžiavimas yra baudžiamas pagal BPK.
Tačiau LR teisėjai ne tik kad nesilaiko LR įstatymų, tačiau juos nuolat pažeidinėja. Todėl tokia pseudoteisėjo veikla yra tas pats piktnaudžiavimas, kuris turi būti persekiojamas pagal LR įtatymus.

LR Konstitucijos 109 straipsnis nurodo, kad
Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai.
Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi.
Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo.

Savo skunde nurodžiau, kad ŽEIT vadovė G.Ramanauskaitė, kuri du kartus kreipėsi į teismą dėl to pačio tariamo mano administruojamo portalo įstatymų pažeidimų, piktnaudžiavo jai suteiktais įagliojimais, tai yra padarė nusikaltimą – piktnaudžiavimą.

LR Konstitucijos 31 straipsnis nurodo, kad “as negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą”.

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 50 straipsnis – Teisė nebūti du kartus teisiamam ar baudžiamam už tą pačią nusikalstamą veiką.

Administracinių nusižengimų kodekso 2 str. 5 punktas nurodo, kad niekam negali būti antrą kartą skiriama administracinė nuobauda už tą pačią veiką.
Nepaisant to, ŽEIT vadovė Ramanauskaitė du kartus kreipėsi dėl tariamo to pačio administracinio pažeidimo, ir abu kartus Vilniaus apygardos administracinis teismas šiuos prašymus patenkino “už akių”, atsakovams nieko apie tai nežinant ir jų neinformavus.
Nurodžiau, kad tai akivaizdus piktnaudžiavimas, nes net Administracinių nusižengimų kodekso 2 str. 5 punktas nurodo, kad niekam negali būti antrą kartą skiriama administracinė nuobauda už tą pačią veiką.
Nepaisant to, ŽEIT du kartus sąmoningai ir tyčia kreipėsi į teismą dėl to pačio tariamo pažeidimo.
Todėl kreipiausi į prokuratūrą dėl Ramanauskaitės nusikaltimo – piktnaudžiavimo.
Mano skundas buvo persiųstas STT, kurios vyresnysis specialistas Rolandas Olšauskas skundžiamu nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, nurodęs, kad “nėra duomenų, kad ŽEIT kaip nors piktnaudžiavo, arba nesivadovavo jos veiklą reglamentuojančiais teisės aktais”. Iš esmės STT surašė penkis puslapius samprotavimų ir išvedžiojimų, nieko nepasisakydama apie šio skundo esmę – ŽEIT vadovė du kartus tyčia kreipėsi į teismą dėl to paties tariamo administracinio pažeidimo, puikiai žinodama, kad jokio pažeidimo nėra padaryta.
Tačiau slapta kreipėsi į teismą, du kartus nurodydama tas pačias tariamo pažeidimo aplinkybes, ir abu kartus teismas patenkino jos skundus “už akių”, sustabdydamas visuomenės informavimo priemonės veiklą. Ji iki šiol yra sustabdyta, pažeidžiant bet kokius įstatymus. Nurodžiau, kad tai yra tyčinė sąmoninga veikla, siekiant pakenkti ir uždaryti portalą, nes kitaip tokio veikimo paaiškinti negalima. O STT pareigūnas kažkodėl nustatė, kad ŽEIT vadovių veikmsuose neva nebuvo tyčios arba samoningo neteisėtų veiksmų padarymo. Su tokia nuomone ir išvada niekaip negalima sutikti, nes visos skunde aprašytos aplinkybės kaip tik ir įrodo, kad buvo veikiama tyčia ir siekiant pakenkti.
ŽEIT vadovė Ramanauskaitė jau seniai neteisėtai persekioja portalą. Tai yra Ramanauskaitė dar 2022 m. kovo 18 d. visiems interneto paluagų tiekėjams nurodė uždaryti portalą www.laisvaslaikrastis.lt, neva jis platina dezinformaciją. Tas nedelsiant ir buvo padaryta mums nieko apie tai nepranešus. Tik kai kreipėmės į Vilniaus apygardos administracinį teismą ieškiniu dėl ŽEIT saviveiklos, teismas administracinėje byloje Nr. I2 -3911-535/2022 nurodė “panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos 2022-03-18 sprendimą Nr. 288 “Dėl neskelbtinos informacijos”. Teismas nurodė, kad ŽEIT, uždariusi portalą, nesikreipė į teismą, kaip kad reikalauja Visuomenės informavimo įstatymas, kitaip sakant, teismas konstatavo visišką ŽEIT savivalę.
Tačiau gavusi ieškinį teismą, ir žinodama, kad veikia neteisėtai, tačiau jai nurodyta bet kokia kaina uždaryti portalą, ŽEIT vadovė Ramanauskaitė du kartus kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su tuo pačiu skundu, nurodydama tas pats aplinkybes, ir visuomenės informavimo priemonė buvo du kartus nubausta už tą patį tariamą pažeidimą, jai nieko apie tai nepranešus.
Tai yra tik iš trečiųjų asmenų sužinojau, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas du kartus išnagrinėjo ŽEIT skundus dėl to pačio tariamo pažeidimo:
Tai yra administracinėje buloje Nr. eI2-4813 -983 -2022 VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS 2022 m. gegužės 25 d. priėmė nutartį: Tenkinti Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos 2022 m. gegužės 24 d. prašymą Nr. S-546 dėl leidimo duoti privalomus nurodymus.

1. Išduoti Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai leidimą duoti privalomus nurodymus elektroninės informacijos prieglobos paslaugų teikėjams panaikinti galimybę pasiekti interneto portale www.laisvaslaikrastis.lt skleidžiamą neskelbtiną informaciją.
2. Nutartis neskundžiamą.
   Asta Adamonytė-Šipkauskienė
   Praėjus keturiems mėnesiams, ŽEIT dar kartą kreipiasi į tą patį Vilniaus apygardos adminisatracinį teismą, nurodo tas pačias aplinkybes, ir teismas dar kartą už tas pačias publikacijas taiko nuobaudą – uždaro žiniasklaidos priemonę tuo pačiu pagrindu.
   Kitaip sakant, ŽEIT, jau būdama atsakove administracinėje byloje dėl portalo uždarymo, du kartus kreipėsi į teismą dėl to pačio tariamo pažeidimo, ir abu kartus teismas išnagrinėjo skundus mūsų neinformavęs ir neleidęs pateikti atsiliepimo. Nurodžiau, kad sąmoningas dviejų skundų išsiuntimas teismui, nurodant tas pačias aplinkybes, ir prašant du kartus nubausti portalą už tariamą melą ir deiznformaciją yra tyčinė nusikalstama veikla, piktaudžiaujant ŽEIT suteiktais įgaliojimais.

Nors ABTĮ numato, kad mes šiose bylose buvome suinteresuota šalis, todėl turėjome būti traukiama atsakovais, suteikta teisė pateikti atsliepimą ir etc., tačiau šiuo atveju Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjo abu ŽEIT skundus “už akių” ir net kai mes paprašėme, atsisakė juos pateikti. Man akivaizdu, kad šiame teisme vyksta tai, ką advokatai vadina “teisinis banditizmas”.
VAAT administracinėje byloje Nr. eI2-4813-983-2022 nustatė, kad laisvaslaikrastis.lt yra neva nusikaltėlis : “Įstatymo 19 str. 1 d. 1 p, numatyta, kad visuomenės informavimo priemonėse draudžiama skelbti informaciją, kurioje skleidžiama dezinformacija, karo propaganda, kurstomas karas, raginama prievarta pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą – pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į jos nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą.
Įstatymo 52 str. 6 d. numatyta, kad Inspektorius, sužinojęs apie internete skleidžiamą šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 ar 3 punkte nurodytą neskelbtiną informaciją ir atsižvelgęs į informacijos pavojingumą, jos saugojimo vietą ar kitas reikšmingas aplinkybes, praneša apie tokią informaciją viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui, reikalaudamas šią informaciją nedelsiant pašalinti arba panaikinti galimybę ją pasiekti. Jeigu viešosios informacijos rengėjas ir (ar) skleidėjas per 8 valandas nuo inspektoriaus pranešimo gavimo nepašalina šios informacijos ar nepanaikina galimybės ją pasiekti arba jeigu per 8 valandas nuo inspektoriaus pastebėto pažeidimo momento nėra galimybės nustatyti viešosios informacijos rengėją ir (ar) skleidėją, inspektorius duoda privalomus nurodymus elektroninės informacijos prieglobos paslaugų teikėjams arba viešųjų elektroninių ryšių tinklų ir (ar) viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjams panaikinti galimybę šią informaciją pasiekti ne ilgiau kaip 72 valandoms, o privalomus nurodymus pašalinti šią informaciją arba panaikinti galimybę ją pasiekti ilgiau kaip 72 valandoms – su teismo leidimu.
Kaip ŽEIT “nustatė” dezinformaciją?
Nurodyta, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) tyčia ir tikslingai skelbia melagingą informaciją, turėdamas tikslą skelbti neteisingą informaciją apie karą Ukrainoje. Dėl šių priežasčių konstatuojama, jog viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), paskelbdamas minėtas publikacijas, pažeidė Įstatymo nuostatas ir paskleidė dezinformaciją, t. y. 19 straipsnio 1 dalies 1 dalyje numatytą draudžiamą skelbti informaciją. Tokio pobūdžio turinys yra traktuotinas kaip paveikus ir indoktrinuojantis, todėl, ginant visuomenės ir valstybės interesą saugoti demokratinę santvarką interneto portalo www.laisvaslaikrastis.lt sklaida Lietuvos Respublikoje turi būti nedelsiant ribojama.
Įvertinus aptartą teisinį reguliavimą nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, darytina išvada, kad publikacijose „Atrodo, kad žudynes Bučoje surengė Ukrainos didvyris „Botsmanas” (www.laisvaslaikrastis.lt. 2022-04-03. https://www.laisvaslaikrastis.lt/44052-2).
„Ant branduolinės bedugnės krašto“ (www.laisvaslaikrastis.lt. https:/A\rww.laisvaslaikrastis,lt7ant- branduolines- bedugnes-krastok „Kaip reaguoja į Ukrainos tragediją kvailiai, nevispročiai ir niekšai?“ iwww.laisvaslaikrastis.lt.
https://www.laisvaslaikrastis.lt/kaip-reaguoia-i-ukrainos- tragediiakvailiai-nevisprociai-irnieksai) pateikiamas turinys yra dezinformacinio pobūdžio, todėl vadovaujantis Įstatymo 19 str. 1 d. 1 p. tokią informaciją visuomenės informavimo priemonėse draudžiama skelbti.

Viskas gal ir būtų pusiau teisėta, jeigu jau minėtas VAAT būtų leidęs ieškovui susipažinti su savo minėtu teisėjos Šipkauskienės šedevru. Man atrodo, kad teisėja apskritai nėra skaičiusi minėtų publikacijų, jeigu sugebėjo įžiūrėti jose “karo propagandą ir dezinformaciją”.
Visuotinė lietuvių enciklopedija taip apibūdina, kas yra karo propaganda: kãro propagánda, vieša veikla per visuomenės informavimo priemones ar kitaip platinant ir populiarinant karo idėjas, viešai raginant ginkluotąsias pajėgas užpulti kitas valstybes ar tautas. Karo propaganda yra abstraktaus pobūdžio idėjų skleidimas, kitu atveju ji gali būti kvalifikuojama kaip ketinimas įvykdyti konkretų agresijos aktą. Ši propaganda nėra tėvynės gynimo idėjų propagavimas, kai visuomenė raginama aktyviai priešintis agresijai ar kitokiam ginkluotam užpuolimui, remti kariuomenės dalyvavimą tarptautinėse taikos ir saugumo palaikymo operacijose. Karo propaganda yra tarptautinis nusikaltimas, už kurį gali būti numatyta baudžiamoji atsakomybė pagal nacionalinius įstatymus. 1947 Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja rezoliucijoje Dėl priemonių prieš naujo karo propagandą ir kurstytojus pasmerkė visų formų propagandą, kuri gali išprovokuoti ar skatina grėsmę taikai, taikos pažeidimą ar agresijos aktą.
Karo propaganda Lietuvoje Lietuvoje karo propagandos draudimas įtvirtintas Konstitucijoje (1992). Baudžiamajame kodekse (2000) nustatyta atsakomybė tik už kurstymą prieš tautinę grupę. Visuomenės informavimo įstatyme (1996) tokia propaganda priskirta prie neskelbtinos informacijos, ją paskleidus teismas gali sustabdyti ar nutraukti viešosios informacijos rengėjo ar platintojo veiklą.
https://www.vle.lt/straipsnis/karo-propaganda/
Dezinformacija yra tyčia skleidžiama melaginga informacija. Kadangi teismas nepasivargino konkrečiai įvardinti, kas minėtuose straipsniuose yra karo propaganda, o kas dezinformacija, norėčiau kad tai būtų aiškiai nustatyta, nes neįmanoma ginčytis, kai ŽEIT ir teismas nustato, kad apskritai visas straipsnis yra karo propaganda.
Kadangi teismo nutartyje nenurodyta, kokie konkrečiai teiginiai pažeidžia įstatymą, prašau tai nurodyti tiksliai. Informuoju, kad visi minėti straipsniai, kuriuos ŽEIT ir teismas pripažino kaip karo propaganda ir dezinformacija, yra faktinėmis aplinkybėmis ir vaizdo įrašais patvirtinti faktiniai straipsniai.
Priešingai, nei teigia ŽEIT, šiš straipsnių šaltinis yra buvęs JAV karo žvalgas Scott Riiter. Visi šaltniai atitinka tikrovę, yra aiškiai įvardinti, o tai, kad straipsniuose keliamos abejonės, kad žmonės Bučios mieste neva nužudė Rusijos kariškiai, nereiškia, kad tai yra dezinformacija ir karo propaganda. Visus minėtus straipsnius galima atsiversti ir paskaityti – jose nėra jokios tyčia skleidžiamo melo ir karo propagandos.
Tai, kad ŽEIT tyčia ir sąmoningai persekioja laisvą spaudą, kuri atlieka savo funkcija – objektyviai atspindėti įvykius – rodo, kad ši valstybės įstaiga padarė nusikaltimą – piktnaudžiavimą.
Padaryti melagingą išvadadą apie mūsų straipsnius, du kartus su ta pačia melaginga išvada kreiptis į teismą, žinant, kad įstatymas tai draudžia rodo sąmoningą ir tyčinę veiklą, siekiant uždaryti portalą. Kiek aš žinau, įstatymas nenumato galimybės bausti antrą kartą už tą patį nusižengimą, tačiau teismas drąsiai tai daro, nesibodėdamas tokios klastotės.
Kaip jau minėta, teismas du kartus išnagrinėjo ŽEIT skundus dėl tų pačių publikacijų. Tai dar vienas įrodymas, kad teismas klusniai šoka pagal ŽEIT dūdelę, net nebando analizuoti minėtų straipsnių, nepaaiškina, kurie teiginiai jose yra karo propaganda, o kurie – dezinformacija.
Yra kaip tik priešingai – minėtos publikacijos kaip tik ir skelbia apie visą karo beprasmybę, baisumus ir kokias nenusakomas kančias jis atneša žmonėms, jokio pasigerėjimo karu arba jo propagandos jose nėra. Taip pat analizuojamos klastotės apie karo nusikaltimus. Kartoju, jose nėra nei karo propaganos, nei dezinformacijos. Jeigu teismas mano kitaip, prašau man pateikti konkrečius teiginius, kuriais yra propaguojamas karas arba tyčia skleidžiama dezinformacija. Kadangi teismas du kartus melagingais pagrindais nurodė ieškovui, kad laisvaslaikrastis.lt nėra šios bylos šalis, tai mes neturėjome galimybės jos apskųsti ir pateikti savo paaiškinimus.
Tai, kad teismas slėpė nuo mūsų savo priimamas nutartis, melavo, kad jos mūsų neliečia, nepripažino bylos dalimi reiškia, kad teismas vykdė teisinį banditizmą.
Itin įdomi teisėjos A.Balkaitienės, skundžiamo nutarimo autorės logika. Nors teismui buvo pateiktos identiškos teismo nutartys su tuo pačiu tariamu pažeidimu, skyrėsi tik data ir numeris, teisėja Balkaitienė nusprendė, kad “jog pareiškėjo skundo argumentai, kad ŽEIT du kartus kreipėsi į teismą dėl to pačio tariamo pažeidimo ir taip piktnaudžiavo tarnyba laikytini nepagrįsti”.
Teismas nurodė, kad ŽEIT į teismą antrą kartą su 2022 m. rugsėjo 1 d. prašymu Nr. S-868 kreipėsi po to, kai buvo nustatyta, kad nurodymas (2022 m. gegužės 27 d. raštu Nr. S-557) Lietuvos jurisdikcijoje esantiems elektroninės informacijos prieglobos paslaugų teikėjams panaikinti galimybę pasiekti interneto portale www.laisvaslaikrastis.lt skleidžiamą neskelbtiną informaciją šiuo konkrečiu atveju negali būti įgyvendintas ir būtina gauti teismo leidimą duoti privalomus nurodymus viešųjų elektroninių ryšių tinklų teikėjams panaikinti galimybę pasiekti interneto portale www.laisvaslaikrastis.lt skleidžiamą neskelbtiną informaciją”.
Tokia teismo nuomonė yra visiškai nepagrįsta, nes įstatymas nenumato galimybės bausti antrą kartą už tą patį tariamą pažeidimą, priešingai, įstatymas tai draudžia.
Tuo labiau, kad abiejose ŽEIT raštuose – tiek 2022-05-27 Nr.S-557, tiek ir 2022-09-05 Nr.S-872 nurodomas identiškos aplinkybės ir “vadovaudantis Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo istatymo 52 straipsnio 7 dalies nuostatomis, reikalaujame nedelsiant panaikinti galimybę pasiekti Lietuvos Respublikoje interneto tinklalapi www.laisvaslaikrastis.lt, čia pat nurodant identiškas tariamų pažeidimų aplinkybes.
Kaip jau minėjau, įstatymas draudžia pakartotinį baudimą už tą patį tariamą pažeidimą. Teismas jau nurodė uždaryti portalą, kas ir buvo padaryta, todėl pakartotinis kreipimasis į teismą nurodant tas pačias aplinkybes yra tyčinė veikla, piktnaudžiavimas tarnyba.
Teismas nieko nepaisakė ir dėl tų straipsnių, kurie buvo ŽEIT pripažinti kaip tariama dezinformacija ir karo propaganda, ir dėl kurių buvo uždarytas portalas.
Teisėja Balkaitienė tik nurodė, kad “atsakant į šiuos pareiškėjo skundo argumentus pažymėtina, kad jie paremti iš esmės tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, o ne objektyviais duomenimis”. Su tokia teisėjos nuomone niekaip negalima sutikti, nes visi straipsniai pagrįsti faktais ir juose reiškiama autorių nuomonė, o tai niekaip neatitinka dezinformacijos ir karo propagandos apibūdinimo.

Teisėjas A.Bartkus legalizavo nubaudimą antrą kartą už tą pačią neva įstatymus pažeidžiančią veiklą. Savo nutartyje jis nurodė, kad “taip pat nesutiktina su pareiškėjo teiginiais, jog ŽEIT pakartotinai kreipėsi į teismą dėl to paties tariamai padaryto pažeidimo, t. y., pažeidė dvigubo nebaudimo principą. Aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį į tai, jog ikiteisminio tyrimo teisėja detaliai ir visapusiškai pasisakė dėl skundo argumentų šioje dalyje skundžiamos nutarties 4-ame puslapyje bei išdėstė motyvus, kodėl ŽEIT veiksmai nelaikytini pakartotiniu kreipimusi į teismą. Papildomai pabrėžtina, jog ŽEIT teismui pateiktų prašymų turinys bei jų pagrįstumas VIĮ straipsnio kontekste nėra aukštesniojo teismo nagrinėjimo dalykas, kadangi šį klausimą sprendė ŽEIT prašymus nagrinėjęs Vilniaus apygardos administracinis teismas. Dėl to pakartotinai dėl šių skundo argumentų nepasisakoma. Vien tik tai, jog pareiškėjas nesutinka su jo atžvilgiu priimtais procesiniais sprendimais bei interpretuoja nustatytas faktines aplinkybes jam palankia linkme nėra pagrindas tenkinti pareiškėjo skundą”.

Kartoju – tiek Konstitucija, tiek ir įstatymai kategoriškai draudžia baudimą už tą pačią veiklą antrą kartą, todėl teisėjas Bartkus, legalizavęs tokius nusikaltimus, ir pats padarė nusikaltimą – piktnaudžiavo.

Mat LR Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalimi deklaruojamas teisėjo nepriklausomumas, neatskleidžiant nepriklausomumo esmės: siekiama teisėjo nepriklausomumo nuo išorinio poveikio (pavyzdžiui, politikų įtakos) ar teisėjas pagal savo funkcinę kompetenciją gali nepriklausyti nuo įstatymo bei faktinių aplinkybių.

Pastebėtina, kad to paties Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalis paneigia daugelio valstybės pareigūnų primityviai suvokiamą teisėjo teisę į savivalę, nes šioje konstitucinėje nuostatoje nurodoma, jog teisėjo pareiga, nagrinėjant bylas, klausyti tik įstatymo.

Negana to, Konstitucijos 112 str. 6 dalis, kuria įtvirtinta teisėjo priesaika, įpareigoja teisėją prisiekti ištikimybę Lietuvos Respublikai bei vykdyti teisingumą „tik pagal įstatymą“. Todėl neturi kilti abejonių, jog teisėjas konstituciškai nėra nepriklausomas nuo įstatymo.

Sistemiškai vertinant konstitucinį teisėjų veiklos reguliavimą, reikėtų suprasti, jog Konstitucijos normomis siekiama teisėjo nepaveikiamumo, o ne absoliutaus nepriklausomumo.

Greta to, Civilinio kodekso 1.5 straipsnio 4 dalis įpareigoja teisėją aiškinti ir taikyti įstatymus pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Tai reiškia, jog teisėjas, simuliuodamas protinį neįgalumą, tampa įstatymo pažeidėju ir duotos profesinės priesaikos laužytoju. Nors nuo Senovės Romos laikų žinomas principas, kad niekas negali būti teisėju savo byloje, tačiau Lietuvos valstybingumo praktika šį principą ignoruoja – pačiam teisėjui leista spręsti laikytis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų ar simuliuoti profesinį neįgalumą.

Todėl teisėjas Bartkus, legalizavęs G.Ramanauskaitės nusikalstamą veiklą, ir pats padarė nusiklatimą – piktnaudžiavo.

Dėl piktnaudžiavimo

BK 228 straipsnyje įtvirtintas piktnaudžiavimas pasireiškia tuo, kad nors valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo formaliai veikia kaip kompetentingas asmuo, tačiau iš tikrųjų jo tarnybos principai ir iškraipoma tarnybinės veiklos esmė, turinys, menkinamas konkrečveika yra nesuderinama su tarnybos interesais, nes ja pažeidžiami pagrindiniai valstybės ios valstybinės institucijos ir pačios valstybės autoritetas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-16-489/2021, 2K-68-788/2021, 2K-127-689/2020, 2K-23-1073/2020, 2K-187-976/2019, 2K-241-303/2018, 2K-263-696/2016, 2K-P-1-2014).
Piktnaudžiavimas gali būti padaromas dviem alternatyviomis veikomis – piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu.

Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69-648/2021, 2K-68-788/2021, 2K-186-689/2020, 2K-189-1073/2019, 2K-22-628/2019, 2K-7-84-489/2018, 2K-7-64-139/2016, 2K-249-895/2015, 2K-297/2014).
Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi padaromas aktyviais veiksmais (pavyzdžiui, turtines vertybes naudojant ne pagal paskirtį, sudarant neteisėtus, nepagrįstus sandorius, panaudojant pavaldinių darbą savo interesais, neteisėtai suteikiant sau ar kitiems asmenims lengvatų ar privilegijų) arba neveikimu, t. y. neatlikimu veiksmų, kurie, tinkamai vykdant įgaliojimus, buvo būtini (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-226-976/2020, 2K-23-1073/2020, 2K-161-693/2019, 2K-319-693/2016, 2K-7-64-139/2016). Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi neatliekant teisės aktuose nustatytų pareigų konstatuotas, pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-608-139/2015.

Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi gali pasireikšti tiek ilgalaikiu, sistemingu tarnybos pareigų netinkamu vykdymu, tiek vienkartiniu poelgiu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-359-697/2016, 2K-294-139/2016, 2K-198-693/2016, 2K-35-697/2016).
Piktnaudžiaujantis tarnybine padėtimi valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, skirtingai nuo asmens, viršijančio įgaliojimus, veikia pagal savo kompetencijos ribas, neįsiterpia į kitų asmenų kompetenciją (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-432-696/2016).

Šiuo atveju ŽEIT pareigūnai, žinodami, kad visi portale paskelbti straipsniai atitinkta faktines aplinkybes, yra su aiškiomis nurodomos, ir straipsniuose yra ne teiginiai, tačiau abejonės ir keliamos versijos : “Atrodo, kad žudynes Bučioje surengė Ukrainos didvyris Bocmanas” tai pateikė kaip dezinformaciją ir karo propagandą, be to, du kartus dėl tų pačių publikacijų kreipėsi į teismą, ir du kartus dėl tų pačių publikacijų teismas pritaikė sankcijas, uždarė portalą.
Visuomenės informavimo įstatymo 4 straipsnis. Informacijos laisvė nurodo, kad:

1. Kiekvienas asmuo turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, nevaržomai rinkti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Laisvė rinkti, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei yra būtina apsaugoti konstitucinę santvarką, žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę.
   5 straipsnis. Teisė rinkti ir skelbti informaciją
2. Kiekvienas asmuo turi teisę:
   1) rinkti informaciją ir ją skelbti visuomenės informavimo priemonėse;
   7 straipsnis. Redagavimo apribojimai
   Siekiant užtikrinti informacijos laisvę, draudžiama daryti įtaką viešosios informacijos rengėjui, skleidėjui, jų dalyviui ar žurnalistui, verčiant juos visuomenės informavimo priemonėse neteisingai ir šališkai pateikti informaciją.
   Šiuo atveju ŽEIT imasi cenzūruoti portalo straipsnius, ir nesidrovi net nurodyti, ką mes galime, ir ko negalime rašyti : “, minėta informacija yra siekiama aiškaus ir vienareikšmio tikslo – pateikti kitokio pobūdžio informaciją, nei yra skelbiama Vakarų pasaulio valstybių žiniasklaidoje, iškraipyti faktus, be to, pateikiamas karinių Rusijos veiksmų pateisinimas ir normalizavimas”.
   Niekur straipsniuose nėra pateisinama Rusijos karas Ukrainoje, tačiau ŽEIT mums nurodo, ką galime rašyti ir kuo turime remtis. Itin kvailai atrodo argumentas, kad mes pateikiame “kitokio pobūdžio informacija, nei skelbiama Vakarų žiniasklaidoje”. tai akivaizdus VIĮ pažeidimas, kai ŽEIT mums nurodo, ką galima rašyti, o ko ne, o kai neklausome jų “rekomendacijų”, tiesiog uždaro portalą.
   10 straipsnis. Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus

Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.
Šis straipsnis taip pat pažeistas, nes ŽEIT mums nurodo, kokia informacija galime pateikti iš anksto.
11 straipsnis. Teisė ginti informavimo laisvę

1. Kiekvienas asmuo turi teisę apskųsti teismui valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, pareigūnų sprendimus ir veiksmus, jeigu šie pažeidžia ar neteisėtai apriboja asmens teisę gauti, rinkti ar skleisti informaciją.
2. Draudžiama persekioti viešosios informacijos rengėją, skleidėją, jų dalyvį ar žurnalistą už paskelbtą informaciją, jeigu ją rengiant ir platinant nebuvo pažeisti įstatymai.
   ŽEIT persekioja portalą už teisėtą veiklą – jiems tai atrodo normalu. Viena nuomonė, viena partija, viena tiesa – grįžtame į Trečiąjį Reichą. Kada atsidursime koncentracijos stovykloje?
   Visas šis teisinis banditizmas, kuriuo užsiima ŽEIT, rodo, kad ši tarnyba sąmoningai ir tyčia veikia prieš laisvą spaudą – ją persekioja už teisėtą veiklą, faktinius straipsnius pripažįsta kaip karo propagandą ir dezinformaciją, du kartus kreipiasi į teismą dėl tariamo pažeidimo. Visa tai daro tyčia ir nuodugniai, siekdami vienintelio tikslo – uždaryti laisvą spaudą.
   Visi šie faktiniai duomenys apie neteisėtą tyčinį persekiojimą yra surašyti skunde, tačiau teismas nurodo, kad tai tėra “prielaidos” ir nurodo, kad tai, kad ŽEIT tyčia ir neteisėtai uždarė visuomenės informavimo priemonę, nereiškia, kad ji padarė nusikalstamas veikas.
   Mano visos išvardintos aplinkybės kaip tik ir įrodo, kad ŽEIT vadovė, du kartus kreipdamasi už tą patį tariamą pažeidimą į teismą, ir žinodama, kad jokio pažeidimo nėra padaryta, be to, darydama tai slaptą, kaip tik ir piktnaudžiavo tarnyba.
   Ši veika visiškai atitinka BK 228 straipsnį. Piktnaudžiavimas
   ŽEIT vadovė Ramanauskaitė, du kartus kreipdamasi į teismą dėl to paties tariamo pažeidimo, kurio nebuvo, nes jokios dezinformacijos ir karo propagandos mes neskleidėme, tai darė tyčia ir piktybiškai siekdama pakenkti portalui, todėl jos veikla turi būti atitinkamai vertinama.
   Dėl šio nusikalstamo tyčinio veikimo portalui buvo padaryta didelė žala, jis prarado apie 100 tūkst. skaitytojų, kuriuos turėjo iki uždarymo. Turint omenyje, kad kiekviena diena, kai portalas uždarytas, padaro jam turtinę ir neturtinę maždaug 3000 eurų žalą, akivaizdu, kad ŽEIT neteisėtais veiksmais padaryta žala jau viršyja 1 mln,. eurų. Ir tas nusikalstamas persekiojimas tęsiasi toliau, ŽEIT atsisako panaikinti savo neteisėtą sprendimą uždaryti portalą.
   Nors, kaip minėjau, VIĮ numato galimybę tik išimtinais atvejais apriboti visuomenės informavimo priemonės veikimą ne ilgiau kaip trims mėnesiams, tačiau tai tęsiasi jau daugiau nie metai,
   Kadangi nuo paskutinės teismo nutarties (priimtos 2022 rugsėjo 22 d.) apriboti prieigą prie portalo laisvaslaikrastis.lt praėjo beveik aštuoni mėnesiai, o portalas iki šiol nepagrįstai ir neteisėtai blokuojamas (įstatymas numato galimybė jį užblokuoti ne ilgiau kaip trims mėnesiams), prašau prokuratūrą nedelsiant imtis priemonių, kad ŽEIT nebeblokuotų portalo www.laisvaslaikrastis.lt ir toliau nevykdytų sunkių nusikaltimų mūsų atžvilgiu.
   Portalas neteisėtai blokuojamas nuo 2022 m. gegužės 25 dienos, tai yra daugiau nei metai, todėl žalos dydis kasdien didėja. Kadangi portalas blokuojamas jau daugiau nei metai, mes netekome 100 tūkst. skaitytojų, kurie nebegali jo skaityti, todėl mums padaryta žala jau viršijo milijoną eurų, todėl prašome teismą ir prokuratūrą imtis skubių veiksmų – įspėti ŽEIT nutraukti nusikalstamus veiksmus.
   ⦁ Šiuo atveju visi valstybės tarnautojos – ŽEIT vadovės Ramanauskaitės veiksmai neteisėtai ir tyčia persekiojant portalą laisvaslaikrastis.lt už visiškai teisėtą žurnalistinę veiklą yra akivaizdūs, tik neaiškūs Ramanauskaitės motyvai, todėl būtina pradėti ikiteisminį tyrimą ir ją apklausti.
   ⦁ BK 228 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui, piktnaudžiavusiam tarnybine padėtimi arba viršijusiam įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymą siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos nesant kyšininkavimo požymių.
   ⦁
   ⦁
   ⦁ Teisėjas A.Bartkus, savo neribotos fantazijos dėka legalizavęs G.Ramanauskaitės nusikaltimus, pats padarė nusikaltimą – piktnaudžiavo.

Teisėjas taip pat nurodė, kad visi mano skunde nurodyti faktai neatitinka tikrovės : “Aukštesnysis teismas pabrėžia, kad subjektyvūs pareiškėjo pamąstymai ir įtarimai, kurie nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, nėra pagrindas konstatuoti, jog ŽEIT veiksmuose yra nustatyti BK 228 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai. Dėl to spręstina, kad sprendimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą yra teisėtas ir pagrįstas”.

Tai žinomai melagingi duomenys, nes Bartkus nenurodė, kurie konkretūs mano skunde pateikti duomenys neatitinka tikrovės. Todėl Bartkus padarė dar vieną nusikaltimą – suklastojo dokumentą, tai yra savo nutartį.

Remdamasis išdėstytu, prašau pradėti ikiteisminį tyrimą Vilniaus apygardos teismo teisėjo A.Bartkaus atžvilgiu dėl nusikaltimo – piktnaudžiavimo ir dokumento suklastojimo.

Aurimas Drižius