Teisėjas Bužinskas legalizavo sunkius gen. prokurorės Grunskienės nusikaltimus

0

Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą
Pareiškėjas Aurimas Drižius

Skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties (2024-03-15 Nr. IBPS-V-740793-24)

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Bužinskas skundžiama nutartimi nusprendė mano 2024 m. kovo 5 d. skundą palikti nenagrinėtu.
Tokia nutartis yra žinoma kad neteisėta, tačiau aišku ir tai, kad visa teismų sistema vienu frontu dengs visus savo kolegų padarytus nusikaltimus.
Tikiuosi, kas vieną dieną šitie niekšai sulauks teisingumo.
Teisėjas Bužinskas nepasisakė nė dėl vieno mano argumento. O jie tokie:

  1. Generalinės prokuratūros prokuroras S.Verseckas raštu į mano 2024-01-30 skundą Nr. 17.2.-AP-2637 mane informavo, kad mano skundus dėl sunkių prokurorų ir teisėjų nusikaltimų prokuratūra daugiau nenagrinės, nes tada tektų atskleisti organizuotą nusikalstamą susivienijimą, kurio sudėtinė dalis ir yra generalinė prokuratūra. O pats Saulius Verseckas asmeniškai pridenginėjo sunkius prokuratūros nusikaltimus, todėl niekaip negalėjo spręsti klausimo dėl savo paties padarytų nusikaltimo atskleidimo.
    Saulius Verseckas turėjo išspęsti klausimą dėl savo viršininkės – gen. prokurorės Nidos Grunskienės nusikaltimų.


  1. Tačiau prokuroras Verseckas niekaip negalėjo spręsti šio klausimo, nes įstatymai jam tokios teisės nenumato.
    Tai yra Verseckas nurodė, kad mano skunde išdėstyti faktai apie sunkius teisėjų ir prokurorų nusikaltimus mano atžvilgiu tėra jų „tiesioginių darbinių fukcijų” vykdymas. Verseckas nurodė, kad aš skunde nepateikiau jokių „objektyvių duomenų” apie teisėjų nusikaltimus.
    Tai yra eilinė prokuroro Versecko klastotė, nes mano skunde aiškiai ir išsamiai aprašyti visi faktiniai duomenys apie teisėjų nusikaltimus. Žinodamas, kad reikia šiuos nusikaltimus pridengti ir palspėti, prokurorai Grunskienė ir Verseckas sąmoningai rašo „neskundžiamus raštelius”, kad šie nusikaltimai nebūtų ištirti.
    Todėl teismui nurodau tai, kad prokurorai Verseckas ir Grunskienė vadina „tiesioginėmis prokurorų ir teisėjų funkcijų vykdymu”:
  2. Kreipiausi į taip vadinamą prokuratūrą dėl to, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas M.Striaukas (tas pats, kuriam pavesta nuteisti „riaušininkus”, ir jis tai neabejotinai padarys) ir Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija (iš Audriaus Cinino, Virginijos Pakalnytės- Tamošiūnaitės, Gintaro Dzedulionio, prokurorės Kisinienės) mane nuteisė už visiškai teisėtą veiklą baudžiamojoje byloje Nr. 1A-815-497/2014 nuosprendžiu, paskelbtu 2015 m. vasario 2 d. Minėti teisėjai mane nuteisė už teisėtą veiklą – žurnalistiką, paskelbę ją nusikalstama veikla. T.y. teisėjai mane nuteisė, puikiai žinodami, kad aš esu nekaltas ir kad man inkriminuojamas nusikaltimas nėra nusikaltimas, nes žurnalistika Lietuvoje nėra paskelbta nusikalstama veikla.
    Vilniaus miesto apylinkės teismas dar 2009 m. įvedė cenzūrą man ir savaitraščiui „Laisvas laikraštis“, uždrausdamas rašyti straipsnius apie buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Alvydo Sadecko veiklą privatizuojant AB „Mažeikių nafta“. Cenzūra buvo pavadinta „teismo sprendimo nevykdymu”.
    Baudžiamojoje byloje Nr. 1A-815-497/2014 buvau nuteistas už tariamą teismo sprendimo nevykdymą (tai yra cenzūrą). Mat Vilniaus pateikiau įrodymus apie šio asmenis dalyvavimą minėtame privatizavime, ir toliau rašiau straipsnius, to pačios Vilniaus apylinkės ir apygardos teismų buvau penkis kartus nuteistas vien už tai, kad sąžiningai vykdžiau savo žurnalisto pareigą, ir pateikiau įrodymus, kad minėtas draudimas yra nusikalstamas.
    T.y. Alvydas Sadeckas dar 2008-01-21 m. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su melagingu „prevenciniu ieškiniu“ , kuriame reikalavo uždrausti man rašyti straipsnius, kuriuose jis būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu. Vilniaus miesto apylinkės teismas (teisėja R. Vancevičienė) patenkino šį A.Sadecko „prevencinį“ ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-117-734-2009 ir uždraudė atsakovams Aurimui Drižiui ir UAB „Laisvas laikraštis“ savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ publikuoti rašinius, kuriuose Alvydas Sadeckas būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu ir Gedemino Kiesaus nužudymu.
  3. Tokiu būdu Vilniaus miesto apylinkės teismas įvedė neteisėtą cenzūrą, kurią tiesiogiai draudžia Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kas yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.”.
    Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus” sako: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.”.
  4. Minėti Vilniaus miesto apylinkės, apygardos ir aukščiausias teismas jau net 12 kartų atmetė mano prašymus panaikinti cenzūrą, per tą laiką buvau nuteistas net septynis kartus už teisėtą veiklą, dėl tariamo “teismo sprendimo nevykdymo” (t.y. cenzūros), mano ir mano šeimos turtas parduotas varžytinėse, o aš pats paverstas ubagu ir invalidu, tai pačiai „teismų“ sistemai ignoruojant bet kokius Konstitucijos ir įstatymo reikalavimus.
    Be to, teismui pateikiau įrodymus, kad A.Sadeckas buvo kertinė figūra privatizuojant „Mažeikių naftą“, pats asmeniškai sprendęs, kam turi būti parduotos šios įmonės akcijos, ir pakeitęs įstatymus taip, kad šią įmonę galėtų pakeisti Rusijos bendrovė „Jukos“. Nurodžiau, kad mane jau daug metų už žurnalistiką persekioja vadinamoji prokuratūra ir teismų sistema, kuri visiškai ignoruoja įstatymo ir Konstitucijos reikalavimus, mano pateikiamus rašytinius įrodymus ir dokumentus ignoruoja ir pateikia juos kaip mano išgalvotus arba neegzistuojančius.
    Negana to, vadinamieji teisėjai apsimeta, kad nežino pagrindinio šalies įstatymo – Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Konstitucijos 6 straipsnis sako : Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. 7 straipsnis Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.
    Šiuo atveju visi teismų sprendimai – cenzūros įvedimas, ir spaudos persekiojimas pagal melagingus Sadecko skundus ir parodymus – tiesiogiai prieštarauja minėtiems Konstitucijos punktams.
  5. Tokiu būdu, paskelbdami man nuosprendį už teisėtą veiklą, Vilniaus apygardos teismo teisėjai A.Cininas, Pakalnytė-Tamošiūnaitė ir G.Dzedulionis ir apylinkės teismo teisėjas M.Striaukas, šioje byloje mane nuteisdami už teisėtą veiklą, žurnalistiką, sąmoningai ir tyčia pažeidė Konstituciją, kurią prisiekė saugoti, o taip pat padarė nusikaltimus : piktnaudžiavimą tarnyba ir tarnybos pareigų neatlikimą. Dėl to man buvo padaryta didelė žala – buvau nuteistas, atlikau bausmę, mano ir mano šeimos nekilnojamasis turtas buvo iš manęs atimtas ir parduotas varžytinėse, o nusikaltėliai – teisėjai toliau neva vykdo teisingumą.
  6. Prašiau pradėti ikiteisminį tyrimą dėl piktnaudžiavimo ( Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. 229 straipsnis. Tarnybos pareigų neatlikimas (Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs, jeigu dėl to valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų).
  7. Prokuratūra atsisakė vykdyti savo pareigas ir nurodė, kad minėtų teisėjų grupės veikoje nėra nusikaltimų sudėties visumos, todėl jie negali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn. Tyčinis žmogaus nuteisimas už teisėtą veiklą, taikant Konstitucijoje ir įstatymais uždraustą veiksmą – cenzūrą – yra akivaizdus piktnaudžiavimas tarnyba.
    Kad teisėjai suprato, kad nuteisia nekaltą žmogų už teisėtą veiklą, jie patys pripažino savo paskelbtame nuosprendyje, nurodę visus mano išvardintus argumentus, tačiau dėl jų nieko nepasisakydami. Be to, minėtų teisėjų veikla yra ne tik pavojinga ir nusikalstama, tačiau tai yra ir labai pavojingi nusikaltimai, nes tai yra nusikaltimai teisingumui, kurie turi didelę visuomeninę reikšmę.
  8. Kadangi Lietuvoje teisingumą vykdo tik teismai, tai jiems tenka didžiausia atsakomybė už teisingumo vykdymą, ir teisėjų piktnaudžiavimas tarnyba turėtų būti negailestingai baudžiamas. Tuo labiau, kad savo straipsniuose, už kurių išspausdinimą buvau nuteistas, buvo aprašyti teisėjų nusikaltimai ir piktnaudžiavimas tarnyba.
    Prokuratūra nuolat kartoja, kad viso šito persekiojimo nėra buvę, o tai tėra mano haliucinacijos ir prielaidos. Atimtas mano šeimos nekilnojamasis turtas – žemės sklypas, kuriame norėjome su šeima gyventi – nėra mano haliucinacija, tai realybė, su kuria aš ir mano žmona iki šiol negalime susitaikyti.
    Todėl visiškai nepagrįstas prokuratūros motyvas, kad ikiteisminis tyrimas nepradėtinas pagal prokuratūros rekomendacijas.
  9. Nurodžiau, kad visi šie įvykiai – man iškeltos baudžiamosios bylos ir nesibaigiantys persekiojimai – yra įvykę ir tebesitęsiantys, prokurorams ir teisėjams masiškai darant sunkius nusikaltimus mano atžvilgiu, ir nesulaukiant jokios atsakomybės už mano išvardintus nusikaltimus. Prokuroras man nurodo, kad mano išvardintos aplinkybės apie prokurorės Kisinienės, teisėjų Striauko, V.Pakalnytės, Dzedulionio ir Cinino nusikaltimus yra „formalios“ apie tai, kad teisėjai netinkamai vykdė Konstituciją ir įstatymus. Taip pat prokuroras teisingai pastebi, kad tiek Teisėjų veiklą, tiek prokurorų veiklą reglamentuojantys teisės aktai įpareigoja, nagrinėjant bylas (atliekant ikiteisminį tyrimą), remtis tik galiojančiais Lietuvos Respublikos įstatymais. Teismų įstatymas įpareigoja teismą bylą nagrinėti, klausant tik įstatymo. Įstatymas ir Konstitucija imperatyviai teismams ir prokuratūrai nurodo, kad „cenzūra uždrausta“, tačiau nei teismas, nei prokuratūra šio imperatyvo negirdi ir apsimeta, kad to tiesiog nėra.
    Akivaizdu, kad tai yra tyčinė ir sąmoninga nusikalstama veikla, nes teismas net savo nuosprendyje išdėsto mano argumentus, kad cenzūrą draudžia Konstitucija, tačiau teismas ją sąmoningai ignoruoja.
  10. Bet kokia teisei prieštaraujanti vadinamųjų teisėjų veikla, ypač kai yra nuteisiami nekalti žmonės, ir jiems padaroma didelė žala, gali būti baudžiama tik pagal BK ir įvardijama kaip „piktnaudžiavimas tarnyba“ ir „tarnybos pareigų neatlikimas“. Jeigu sąmoningas nekaltų žmonių siuntimas į kalėjimą nėra nusikaltimas, tai kas tada yra piktnaudžiavimas tarnyba?
  11. Lietuvos Konstitucija numato, kad teisingumą vykdo tik teismai, taip pat nurodo, kad prieš įstatymus visi Lietuvos piliečiai yra lygūs. Teismų įstatymo 43 straipsnis. Teisėjo pareigos numato, kad 1. Teisėjas privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų, vykdyti Teisėjų etikos taisyklių reikalavimus. Teismų įstatymas nurodo, kad teisėjai, vykdydami teisingumą, veikia nešališkai ir klauso tik įstatymų. Pagrindinis šalis įstatymas – Konstitucija – kategoriškai ir imperatyviai draudžia cenzūrą. Ją draudžia ir Visuomenės informavimo įstatymas. Todėl teisėjai, pritaikę cenzūrą, ir už ją nuteisę nekaltą žmogų, padarė nusikaltimą – piktnaudžiavimą tarnyba. Tam, kad išgelbėti nusikaltimą padariusius teisėjus, teisėja Vaidachavičienė suklastoja savo nutartį, nurodžiusi, kad skunde aprašytų aplinkybių nėra buvę. Įtarus teisėją padarius nusikalstamą veiką, būtina sustabdyti jo įgaliojimus, kol teismas byloje paskelbs galutinį sprendimą ir jis įsiteisės.
    Nurodžiau, kad kadangi visa teismų sistema daug metų klastoja savo nutartis ir dengia šią organizuotą gaują, atsisako panaikinti cenzūrą, tai man nelieka kitos išeities, kaip tik persekioti juos baudžiamąją tvarką už piktnaudžiavimą. BPK 444 straipsnis. Naujai paaiškėjusios aplinkybės, dėl kurių galima atnaujinti baudžiamąją bylą :
  12. Naujai paaiškėjusios aplinkybės, dėl kurių galima panaikinti nuosprendį ar nutartį ir atnaujinti baudžiamąją bylą, yra šios: 2) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad nagrinėdami bylą teisėjai nusikalstamai piktnaudžiavo; Man belieka tik įrodyti, kad tiek teisėjai, tiek ir prokuroras šioje byloje taikė neteisėtą cenzūrą, dėl ko aš buvau nuteistas, tai yra nusikalstama piktnaudžiavo.
  13. Prokuratūra puikiai žino, kad gali atsisakyti pradėti IT tik tada, jeigu pareiškimas būtų melagingas.
    Šiuo atveju viskas yra labai lengvai patikrinama tiesa. Prokuratūra kažkada turi imtis vykdyti savo pareigą tirti ir teisėjų nusikaltimus. Remdamasis išdėstytu, prašiau pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Panevėžio apygardos teismo teisėjos Vaidachavičienės įtariamo nusikaltimo – dokumento suklastojimo.
  14. Prokuroras G.Ivanauskas, turėdamas pareigą ištirti sunkius nusikaltimus, juos nuslėpė, parašydamas neskundžiamą „raštelį” Nr. 17.2-852, neva nieko panašaus nėra buvę : nesant objektyvių duomenų. Tokiu būdu prokuroras taip pat suklastojo savo nutartį, puikiai žinodamas, kad visi šie įvykiai tikrai buvę, tačiau juos nuslėpdamas. Tokiu būdu prokuroras Ivanauskas, informuotas apie šiuos nusikaltimus ir turintis pareigą juos ištirti, piktnaudžiavo tarnyba, parašęs „raštelį”, kuriuo atsisakė tirti šiuos nusikaltimus. Taip padarė nusikaltimą – neatliko tarnybos pareigų ir piktnaudžiavo.
    Gen. prokuratūros neveikimas – atsisakymas vykdyti savo pareigas rašant „raštelius”, o ne nutarimus pradėti arba ne IT – yra akivaizdus. Mano nuomone, prokuratūra jau seniai neteisėtai rašinėja „raštelius”, siekdama išvengti savo pareigos, o teismai tai toleruoja, žinodami, kad tai neteisėta ir užmerkdami akis.
    Remdamasis išdėstytu, prašiau pradėti ikiteisminį tyrimą dėl visų mano skunde išvardintų valstybės tarnautojų nusikaltimų – piktnaudžiavimo, pareigų neatlikimo, dokumentų klastojimo. Prašau pradėti tyrimą ir pagal BK 26 str – veikimo organizuotoje grupėje, nes nusikaltimus susitarę vykdė daug valstybės tarnautojų.
  15. Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas 2023 m. gruodžio 6 d. nutartimi Pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies ir Generalinė prokuratūra įpareigota išnagrinėti Aurimo Drižiaus 2023 m. birželio 5 d. elektroniniu paštu pateiktą pareiškimą ir priimti motyvuotą procesinį sprendimą bei išsiųsti jį pareiškėjui.
    Skundu Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas Gintas Ivanauskas prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį ir priimti dėl skundo naują sprendimą – A. Drižiaus 2023 m. rugsėjo 18 d. skundą palikti nenagrinėtu. Prokuroras Ivanauskas skunde nurodė, kad : „Papildomai skunde pažymima, kad Pareiškėjas sistemingai kreipiasi į Generalinę prokuratūrą ir kitas institucijas keldamas analogiškus klausimus, t. y. prašydamas persekioti asmenis už jų profesinę veiklą, o tai neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo paskirties ir tikslų, o įstatymo suteiktomis teisėmis asmuo turi naudotis sąžiningai ir jomis nepiktnaudžiauti. Tais pačiais klausimais prokuratūros atsakymuose ne kartą buvo išaiškinta, kad neva padarytų nusikalstamų veikų kildinimas iš jų sprendimų, priimtų vykdant darbines funkcijas, yra nepagrįstas ir nemotyvuotas veikimas, kuriuo kuriama klaidinga teisės taikymo praktika ir pan.
    Atsiliepimu Pareiškėjas prašo atmesti Prokuroro skundą kaip nepagrįstą ir nusišalinti nuo šio skundo nagrinėjimo visą Vilniaus apygardos teismą, nes daugiau nei dešimt šio teismo teisėjų yra padarę jo atžvilgiu sunkius nusikaltimus. Atsiliepimo dalyje, susijusioje su prašymu atmesti Prokuroro skundą, Pareiškėjas nurodo, kad Aprašas negali prieštarauti BPK. Jo manymu, Prokuratūra sąmoningai klaidina žmones siųsdama juos skųsti savo raštus į administracinį teismą, puikiai žinodama, kad tai ne administracinių teismų kompetencija. Prokuroras klastoja savo skundą nurodydamas, kad Pareiškėjo išvardintos aplinkybės ir nusikaltimai tėra jo deklaratyvūs teiginiai. Kitoje atsiliepimo dalyje dėstomi argumentai, kuriais tiesiogiai neatsiliepiama į Prokuroro skundo argumentus.
  16. Prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, o reikiamais atvejais – ir jų patikslinimą, atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. Gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo duomenų patikslinimui gali būti atlikti veiksmai, kurie nesusiję su procesinėmis prievartos priemonėmis: įvykio vietos apžiūra, įvykio liudytojų apklausos, taip pat iš valstybės ar savivaldybės įmonių, įstaigų, organizacijų, pareiškėjo ar asmens, kurio interesais pateiktas skundas, pareiškimas ar pranešimas, reikalaujami duomenys ar dokumentai, atliktos pareiškėjo ar asmens, kurio interesais pateiktas skundas, pareiškimas ar pranešimas, apklausos. Tokie proceso veiksmai turi būti atlikti per kuo trumpesnius terminus, bet ne ilgiau kaip per dešimt dienų.
    Šiuo atveju visi mano skunde pateikti faktiniai duomenis atitinka tikrovę, jie yra realiai įvykę, ir tai labai lengva patikrinti, tuo labiau, kad visi tie faktiniai duomenys yra patvirtinti įsiteisėjusiais teismų nuosprendžiais ir nutartimis.
    O prokuroras Verseckas surašo dar vieną raštelį – kad neva gen. prokurorė Grunskienė, netirdama sunkių nusikaltimų, šauniai eina savo pareigas.
    Primenu teismui, kad visa ši organizuota nusikalstama teisėjų ir prokurorų gauja (teisėjai Striaukas, Cininas, Dzedulionis, Pakalnytė-Tamošiūnaitė, Vaidachavičienė, Grunskienės, Ivanauskas, Verseckas) save laiko teisės „elitu”.
    Nei teismas, nei prokurorai nė karto nepasisakė, kodėl jie cenzūros taikymą ir žurnalistų įkalinimą už jų tiesioginį darbą laiko „tiesioginių pareigų ir funkcijų vykdymu”. Nors tai yra akivaizdus piktnaudžiavimas. Bet kokios pastangos priversti teisėjus laikytis Konstitucijos ir įstatymų atsiremia į gelžbetoninę „teisine” sistema, kuri neturi nieko bendro su įstatymais.
    Teisėjai pasižyrę daryti naujus nusikaltimus, kad tik išgelbėti šią organizuotą gaują. Matyt, tik dėl to, kad ir patys jai priklauso.
    Kaip minėjau, visi šie nusikaltimai nėra ištirti, o BPK aiškiai įpareigoja prokuratūrą, gavus skundą, priimti nutarimąpradėti arba atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. tačiau prokurorai Verseckas ir Grunskienė toliai laužo įstatymus ir rašo neskundžiamus „raštelius”. Remdamasis BPK 2 str. ir BPK 168 str. prašiau teismo įpareigoti prokuratūrą priimti tinkamą teisės aktą, o ne „špargalkę”.
    Teisėjas Bužinskas man nurodė, kad Generalinės prokuratūros prokuroro S. Versecko 2024-02-28 informaciniame – aiškinamajame rašte Nr. 17.2. -726 „Dėl skundo” man išaiškinta, kodėl mano skundas yra nenagrinėtinas ir, kad, vadovaujantis Asmenų aptarnavimo Lietuvos Respublikos prokuratūroje tvarkos aprašo 56.1 punkto nuostatomis, šis informacinio-aiškinamojo atsakymas yra neskundžiamas.
    Teisėjas Bužinskas man taip pat nurodė, kad minėtas raštas yra tas futbolas, kurį žaidžia prokuratūra, kai nenori tirti sunkių savo pačios padarytų nusikaltimų.
    Teisėjas Bužinskas pritaria šiai nusikalstamai prokuratūros praktikai ir nurodė, kad asmenų aptarnavimo Lietuvos Respublikos prokuratūroje tvarkos aprašas ir BPK nenumato galimybės teikti skundus ikiteisminio tyrimo teisėjui dėl prokuroro aiškinamųjų raštų, kuriais yra atsakoma į asmens pateiktą prašymą, pareiškimą ar skundą, todėl Pareiškėjo 2024-03-05 skundas paliktinas nenagrinėtu.
    Teisėjas Bužinskas pamiršo savo pareigą – prižiūrėti, kad prokuratūra laikytųsi įstatymų.
    Įstatymai kategoriškai numato prokuratūrai pareigą ištirti nusikaltimus, o jau minėtas BPK 168 straipsnis Atsisakymas pradėti ikiteisminį tyrimą numato prokuratūrai pareigą, gavus skundą, priimti nutarimą pradėti arba ne ikiteisminį tyrimą. BPK nenumato galimybės prokuratūrai ištirti nusikaltimo „rašteliais”. Tai yra akivaizdus piktnaudžiavimas, kuris tęsiasi jau daugiau nei 15 metų.
    Blogiausia, kad teisėjas Bužinskas nuėjo lengviausiu keliu – nuplaukė pasroviui, atsisakęs vykdyti savo pareigas. Aš prašaiau teismo vykdyti savo pareigas ir laikytis įstatymo, o teisėjas Bužinskas nutarė, kad jam lengviau tapti šios organizuotos grupuotės nariu, ir leido prokuratūrai sunkius nusikaltimus nurašyti „rašteliais”.
    Remdamasis išdėstytu ir BPK 168 str., prašau panaikinti skundžiamą teismo nutartį.
    Aurimas Drižius

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

0
    0
    Jūsų krepšelis
    Jūsų krepšelis tuščias