Teisėjas Kursevičius : „Aš negaliu priversti prokurorų ištirti, kas nužudė teisėją J.Furmanavičių”
Aurimas Drižius
Vilniaus apygardos teismo teisėjas Kursevičius savo nutarime pripažino : „Aš negaliu priversti prokurorų ištirti, kas nužudė teisėją Joną Furmanavičių”.
Toks prisipažinimas būtų graudus ir keltų gailestį, jeigu ne viena aplinkybė – teisėjas Marijus Kursevičius turi išimtinę teisę priversti prokurorus dirbti, tačiau sąmoningai šių teisių atsisako ir jų nenaudoja.
Nes jeigu teisėjas Kursevičius imtų vykdyti teisingumą ir pradžiai bent jau išsiaiškintų, kas ir kodėl nužudė jo kolegą Joną Furmanavičių, tai subyrėtų visa vadinamoji „teisinė sistema”, kurią aš vadinu paprastai – tai Lietuvą užvaldžiusi mafija. Politikai nesikiša į šios mafijos reikalus, nes ji jiems tarnauja. Todėl Nausėda sako, kad „aš nesikišu į teismų darbą”, tačiau paskui nurodo, kad „reikia pasodinti Žemaitaitį į teisiamųjų suolą”. Net Grybauskaitė vengdavo tokių tiesioginių nurodymų, o visus savo nurodymus teismams perduodavo telefonu per savo patarėjus ir patikėtinius. Tiesa, su tokiu Eligiju Masiuliu „tulpė” susidašynėdavo tiesiogiai elektroniniu paštu, ir Eligijus tikėjosi, kad šia „tulpės” mafija jo nelies. Todėl visi verslininkai, gaudavę užsakymų per Susisiekimo ministeriją ir jos ministerį Eligijų, oficialiai mokėdavo otkatus į Liberalų sąjūdžio sąskaitą. Šios paprastos sistemos, žinoma, nežinojo ir senasis liberalų tėvas Eugenijus Gentvilas.
Beje, jau minėto teisėjo Marijaus Kursevičiaus biografija yra tipiška – jo tėvas Vytautas Kursevičius – Šiaulių apygardos teismo teisėjas.
Teisėjai kitaip karjeros nedaro, nes karjeros laiptais kyla tik tie, kuriuos tempia jų tėvėliai, arba globėjai. Pats V.Kursevičius spaudoje sakė, kad didžiuojasi tuo, kad sūnus „pasuko tėvo” keliu”, ir jam čia viskas einasi kaip per sviestą. Nes Marijus Kursevičius žino paprastą tiesą – reikia tarnaujti šiai mafijai, o ne teisingumui, ir viskas bus puiku. Kar rūpi, kad sudaužyti nekaltų žmonių gyvenimai? Tėvas sako, kad „ieškojo tiesos kelio”, tačiau tuo aš labai abejoju.
Grįžtam prie teisėjo nužudymo. Perskaičiau bylą, kurioje į kalėjimą septyniems metams nusiųstas aklas žmogus Raimundas Ivanauskas, ir pašiurpau – byla yra tokia banali klastotė, kad net nejuokinga.
Negaliu patikėti, kad tiek apylinkės, tiek apygardos teismas net nebando atskleisti teisėjo Jono
Furmanavičiaus nužudymo kaltininkų, užsakovų ir motyvų. Teismui pateikiau įrodymus, kad šis
nusikaltimas yra neatskleistas, žudikai nenustatyti, tačiau vietoj to, suklastojus nekaltam žmogui
baudžiamąją bylą, jis ilgiems metams pasodinamas į kalėjimą. Vietoj to, kad atskleistų šį nusikaltimą,
teismas prisidengia formaliu atsakymu, kad neva mano prašymas kartotinis, visas šias aplinkybes jau
neva teismas išnagrinėjo. Toks požiūris tik iliustruoja tą apgailėtiną dabartinę teisinę sistemą, kuri
atsidūrė nepavydėtinoje situacijoje tik todėl, kad klausė ne įstatymų, tačiau politikų nurodymų.
Kartoju, kad teisėjo nužudymas iki šiol neatskleistas, ir tai yra gėda visai teisinei sistemai, kuri net
teisėjo nužudymą praleidžia negirdomis, ir ignoruoja įrodymus, kad visa ši byla yra viena ištisinė klastotė.
Todėl manau, kad Lietuvos apeliaciniam teismui neišvengiamai, objektyviai būtina atlikti apygardos
teismo, nagrinėjusio skundą kaip aukštesnės instancijos teismas, priimto sprendimo patikrą ir įvertinti jo
teisėtumą ir pagrįstumą. Nes visuomenė reikalauja atsakymų šioje byloje, o teismų bandymas
„numuilinti” šią bylą tik dar labiau skatina nepastikėjimą teisine sistema.
Savo skunde teismui nurodžiau visiškai naujas aplinkybes, kurias teismas atsisakė vertinti. Nevardinsiu
visų šių aplinkybių, nes jos smulkiai išdėstytos mano skunde, tačiau jų esmė yra paprasta – teisėjo
J.Furmanavičiaus nužudyme dalyvavo du asmenys, ir nė vienas iš jų nėra nustatytas. Šias aplinkybes
patvirtino net trys liudininkai, tiesiogiai matę šį nusikaltimą ir jų parodymai sutampa – nusikaltėlis buvo
ne vienas, jie buvo du. Komiškai atrodo prokuratūros bandymas kitą žudiką įvardinti kaip „liemenę” ant
automobilio sėdynės, kai liudininkė aiškiai sako, kad mačiusi „liemenės” veido bruožus. Lygiai tą patį
paliudijo ir kita moteris, mačiusi nusikaltimą – žudikų buvo du. Nė vienas nepanašus į Drąsių Kedį, kurį
teismas pripažino kaip teisėjo žudiką. Šios aplinkybės Vilniaus apygardos teisme buvo ignoruotos, teismas
nuėjo lengviausiu keliu, viską „nurašydamas” ant nužudyto Drąsiaus Kedžio, nors nėra jokio pagrindo
abejoti liudininkų parodymais, kad nusikaltėlių buvo du.
Teismas visiškai nevertino tos aplinkybės, kad D.Kedžiui tariamai padėjusio Raimundo Ivanausko byla
yra ištisinė klastotė. Vienintelis prokuratūros liudininkas Mindaugas Žalimas davė neabejotinai
melagingus parodymus, siekdamas išvengti atsakomybės kitoje byloje, kurioje jis buvo kaltinamas
sumušęs Baltarusijos pilietį Revinskį. Prokuratūra dėl šio nusikaltimo apkaltino kitą žmogų, taip padėdama M.Žalimui išvengti atsakomybės. Faktą, kad M.Žalimas davė žinomai melagingus parodymus,
siekdamas išvengti atsakomybės kitoje byloje, teisme patvirtino ir Tv-3 žurnalistas V.Gaivenis.
Visas šias aplinkybes teismas įvertino kaip neva jau išnagrinėtas, tačiau teismas pamiršo vieną esminę
aplinkybę – tai yra Vilniaus miesto anvlinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-38-
536/2014 konstatuota, kad M. Žalimas iš tikrųjų 2009-09-16 kontaktavo su policijos pareigūnais, bet
jiems nesuteikė jokios konkrečios informacijos apie Drąsiaus Kedžio rengiamus nusikaltimus, kurios
pagrindu policijos pareigūnai būtų galėję suvokti apie rengiamus nužudymus. Tą patvirtina minėtos bylos
ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu duoti išteisintųjų policijos pareigūnų
V.Račkausko, T.Ulpio, E.Damukaičio, D.Sinkevič, V.Vitkovskio parodymai.
Minėtas nuosprendis yra įsiteisėjęs, tai yra juridiškai konstatuotas faktas, kad 2009-09-16 M.Žalimas,
vien tik formaliai kontaktuodamas su policijos pareigūnais, nepranešė jiems apie rengiamą ir planuojamą
nužudymą, ir dėl šių priežasčių nebuvo užkardyti labai sunkūs nusikaltimai, planuojant ir kuriuos rengiant
iis pats aktyviai dalyvavo. Todėl šios bylos nagrinėjimo stadijoje nėra galimybių konstatuoti, kad pranešė
teisėsaugai apie rengiamus nusikaltimus ir tuo savanoriškai atsisakė pabaigti savo ir kitų bendrininkų
bendrai paties suplanuotas ir įvykdytas nusikalstamas veikas.
Problema ta, kad prokuratūra ir teismas nenagrinėja visų šių nusikaltimų kaip vieno testinio
nusikaltimo, nors jie visi susiję. Faktą, kad vaikų prievartavimas Garliavos byloje tikrai buvo, nustatė ir
vienos iš aukų medicininė ekspertizė, kuri nustatė, kad vaiko „storoji žarna” buvo veikiama „kietu buku daiktu”. Tačiau įtariamoji savadavimu motina dalyvavo savo dukros apklausoje – akivaizdu, kad vaikas tokioje situacijoje negalėjo kalbėti tiesos. Lygiai tas pats pasakytina ir apie Deimantę Kedytę – valstybinė psichaitrinė ekspertizė nustatė, kad ji nemelavo pasakodama apie seksualinę prievartą jos atžvilgiu.
Todėl faktas, kad visi šie nusikaltimai nėra ištirti, o daug žmonių – J.Furmanavičius, A.Ūsas,
V.Naruševičienė, D.Kedys ir kiti yra nužudyti ir šie sunkūs nusikaltimai iki šiol neištirti. Tik aklam žmogui
R.Ivanauskui sufabrikuota byla, pasinaudojus neabejotinai žinomai melagingais recydisto M.Žalimo
parodymais.
Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Šioje dalyje nustatyta, kad
teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių
išnagrinėjimu. Įstatymas numato , kad Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y.
jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir
savo sprendimų argumentavimu, šiuo konkrečiu atveju Teismas nesivadovavo minėtu įstatymu. Teismas
įrodymus vertino nepašalinęs prieštaravimų – trys tiesioginiai liudininkai matė, kad žudikų buvo du, nors
žudiku pripažintas vienas D.Kedys. Vienintelis įrodymas buvo M.Žalimo parodymai, kurie to pačio Vilniaus
miesto apylinkės teismo jau pripažinti melagingais, pripažinta, kad M.Žalimas nieko nežinojo apie
D.Kedžio planus, tik girdėjo jo kalbas apie tai, kad visą gyvenimą kovos su jo dukterį išprievartavusiais
pedofiljais. Todėl nieko konkretaus policijos pareigūnai nesužinojo ir nekreipė dėmesio. Teismų
praktikoje nuosekliai aiškinta kad įrodymų vertinimas ir tik jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais
klausimais darymas yra teismo pareiga, tačiau teismas šios pareigos neatliko.
Teismas padarė esminius įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimus , nes teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti;
nebuvo vertinti liudininkų parodymai, melagingi M.Žalimo parodymai, taip pat faktas, kad prokuratūra
siūlė Ivanauskui melagingai liudyti prieš teisėją Neringą Venckienę. Visų šių įrodymų nei prokuratūra, nei
teismas BPK nustatytais proceso veiksmais nepatikrino ir netyrė, galimai paslėpė ir teismui nepateikė,
todėl vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio. Teismas labai sunkiai gali pripažinti, kad
pridarė labai daug klaidų šioje byloje, dėl ko buvo sunaikinti daugelio žmonių gyvenimai. Teismas taip pat
nevertino ir politikų kišimosi į šią bylą – prezidentė D.Grybauskaitė tiesiogiai dėl šios bylos kvietėsi pas
save prokurorą Valantiną, ir davė jam tiesioginius nurodymus, kokius kaltinimus ir kam reikia pareikšti
Garliavos pedofilijos byloje, taip tiesiogiai kišosi į bylos tyrimą. Visos šios aplinkybės teismų nebuvo
vertintos, o nutylimos, bandant nepripažinti politikų kišimosi į teismų darbą.
Itin juokinga, kad tiek daug nusikaltimų padariusi generalinė prokuratūra iki šiol visus mano
pareiškimus vertina ne BPK numatyta tvarka, o rašo „špargalkes”. Nors šią bylą labai lengva ištirti –
apklausiamas M.Žalimas labai lengvai pripažintų, kas jam pasiūlė sandėrį melagingai liudyti prieš
Ivanauską, ir taip išvengti atsakomybės. Vienintelė bėda, kad tai padarę prokurorai vėliau buvo paskelbti
„metų prokurorais”.
Todėl nepagrįstas prokuroro Ivanausko „raštelis” atsisakyti tirti tos pačios prokuratūros nusikaltimus.
Neteisėtas yra ir prokuroro Ginto Ivanausko 2024 m. gruodžio 9 d. raštelis Nr. 17.2.- 3129 bei Vilniaus
miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2025 m. sausio 10 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti
pareiškėjo skundą dėl minėto raštelio. Beje, faktą, kad prokuroro Ivanausko raštelis yra neteisėtas,
pripažįsta ir jau minėtas Vilniaus apygardos teismo teisėjas, kurio nutartis skundžiama.
Tiesa, pripažinęs, kad prokuroras Ivanauskas pažeidė įstatymą ir BPK normas, teisėjas Kursevičius
kažkodėl nusprendžia, kad „bus gerai”, „praslysim”. Visiškai nepagrįsta ir teisėjo Kursevičiaus nuomonė,
kad „kad teismas negali įpareigoti prokurorą arba ikiteisminio tyrimo pareigūną pradėti ikiteisminį
tyrimą, nes tai yra išimtinė šių ikiteisminio tyrimo subjektų kompetencija (BPK 169, 171 straipsniai). BPK
2 straipsnis numato prokuroro pareigą ištirti, o ne nuslėpti sunkius nusikaltimus, kaip ir BPK norma
įpareigojanti priimti tinkamą procesinį dokumentą.
Labai keista, kad teisėjas Kursevičius pripažįsta, kad „apeliantas yra teisus teigdamas, kad,
vadovaujantis BPK 168 straipsnio 2 dalimi, atsisakydamas pradėti ikiteisminį tyrimą, prokuroras ar
ikiteisminio tyrimo pareigūnas surašo motyvuotą nutarimą”. Tačiau kažkodėl nusprendžia atmesti mano
skundą, pripažinęs, kad jis yra pagrįstas. Nepagrįsta ir teisėjo Kursevičiaus nuomonė, kad mano skundas
yra kartotinis, ir kad neva dėl to teismas jau pasisakė. Iš esmės tokia išvada yra visiškas melas ir
dokumento suklastojimas, nes nė vienas teismas nevertino visų šių nusikaltimų ir jų klastočių bendrame
kontekste – pedoflija tikrai buvo, tačiau politikų nurodymu įtariamajam pateikštas tik kaltinimas
„priekabiavimu” (kaip „priekabiavimas” susijęs su „kieto buko daikto” kišimą vaikui į užpakalį, teismas ir
prokuratūra nepaaiškino), teisėjo žudikai buvo du, ir jie nenustatyti, o paslėpti, byla suklastota nekaltam
žmogui už tai, kad jis atsisakė melagingai liudyti prieš N.Venckienę. Vienintelis įrodymas – M.Žalimo
melagingi parodymai, kurie teismo jau pripažinti kaip melagingi. Nė vienas iš šių nusikaltimų nebuvo
ištirtas ir teisėjas Kursevičius meluoja, sakydamas, kad jie jau buvo ištirti ir teismų įvertinti. Tai banalus ir
apgalėtinas melas, kurį teisėjas įrašo į savo nutartį ir taip šiuos nusikaltimus pridengia.
- Teisėjas Kursevičius išvardina visą eilę procesinių dokumentų, kuriuose aš buvau nuteistas už visiškai
teisėtą veiklą, teismams pritaikius cenzūrą. Visi šie nusikaltimai taip pat nėra ištirti, ir dar laukia savo
laiko. - Teisėjas Kursevičius galiausiai pripažįsta, kad nė vienas iš mano skunde nurodytų nusikaltimų nėra
ištirtas, ir nurodo, kad „pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės niekada nebuvo tiriamos, tačiau tokios
aplinkybės greičiau vertintinos BPK XXXIII skyriuje nustatyta tvarka, vis tik pareiškėjas ne tik, kad
nenurodo šiuo aspektu naujų aplinkybių, pagrindžiančių prokurorų ar kitų asmenų piktnaudžiavimą, bet ir neturi teisės kreiptis į teismą šia tvarka”. - Primenu teisėjui Kursevičiui apie BK 238 straipsnį. Nepranešimas apie nusikaltimą
- Tas, kas be svarbios priežasties nepranešė teisėsaugos įstaigai arba teismui apie jam žinomą daromą ar
padarytą labai sunkų nusikaltimą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu,
arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.
Šiuo atveju atlikęs žurnalistinį tyrimą, ir būdamas nuteistas už tai, kad parašiau tiesą apie Garliavos
pedofilijos bylą, tai yra tiesiogiai dėl visų šių nusikaltimų nukentėjau, aš vis tiek neturiu teisės „kreiptis į
teismą šią tvarka”? Kreipiausi į prokuratūrą dėl sunkių nusikaltimų, nes turėjau pareigą tai padaryti.
Apeliacinio teismo prašau vertinti teisėjo Kursevičiaus nutarimą ir pagal BK 237 straipsnį. Nusikaltimo ar
nusikaltimą padariusio asmens slėpimas.
Nes akivaizdu, kad teisėjas Kursevičius slepia savo kolegų iš Vilniaus apygardos teismo nusikaltimus,
nuteisiant nekaltą žmogų R.Ivanauską. Nors ir prašiau visą šį teismą nusišalinti, nes jis tiesiogiai
suinteresuotas minėtos bylos baigtimi.
- Teisėjo Kursevičiaus nuomonė, kad „iš esmės skunde nenurodoma, jokių pareiškėjo prokuratūrai
teiktuose skunduose minimų pareigūnų galimai padarytų naujų nusikalstamų veikų, dėl kurių nebūtų
pasisakyta anksčiau priimtuose procesiniuose sprendimuose, ar teiktuose pareiškėjui atsakymuose,
požymių” visiškai neatitinka tikrovės. Teismai ir prokuratūra niekada netyrė savo organizuotų
nusikaltimų, t.y. veikė kaip vienas organizuotas nusikalstamas susiviejinimas, todėl ir teisėjo nuomonė
apie tai, kad neva nepranešta apie „naujus pareigūnų nusikaltimus” yra visiška nesąmonė. Užtenka tik
paskaityti apie prokuroro, sufabrikavusio bylą R.Ivanauskui, pastangas, kurios niekada nebuvo vertintos.
Remdamasis išdėstytu, BPK 2 str. BPK 168 str. prašau panaikinti skundžiamą apygardos teismo nutartį ir
spręsti klausimą dėl šio teismo nušalinimo ir atsakomybės. Taip pat prašau nušalinti taip vadinamą gen.
prokuratūrą nuo sunkių savo pačios padarytų nusikaltimų ištyrimo.
Aurimas Drižius
