Teisėjo J.Furmanavičiaus žudikai laisvėje (pateikiami įrodymai, kaip suklastota Garliavos byla – pildoma)

Aurimas Drižius

Po trijų mėnesių atkaklių bandymų pasidaryti teisėjo Jono Furmanavičiaus nužudymo bylos kopijas man tai pavyko.

Todėl jas ir pateikiu, nes bylos klastotės yra tiesiog neįsivaizduojamos. Visų pirma, prokuratūra ir teismas „nustatė”, kad teisėją neva nušovė vienas žudikas – Drąsius Kedys. Jis neva veikė vienas. Nuotr. viršuje – gen prokuroras sveikina prokurorą Redą Savicką, kuris ir tyrė minėtą bylą, tapus „metų prokuroru”.

Tačiau tai paneigia trys nužudymo vietoje buvę liudininkai, apie kuriuos nei teismas, nei prokuratūra kažkodėl neužsiminė. Trys liudininkai tiek policijai, tiek ir teismė teigė, kad žudikų buvo du, nė vienas nepanašus į Drąsių Kedį

Tai yra liudininkė parodė : „2009-10-04 naktį praleidau savo tėvų namuose, esančiuose….2009
10-05 prabudau nuo triukšmo. Tuo metu buvo maždaug apie 8 vai. 30 min. 8 vai. ryte man skambino mano draugas , 0 _ . kurio aš paprašiau perskambinti už pusvalandžio, kadangi buvau užsimiegojusi. Man jis perskambino 8 vai. 43 min. kadangi išlikęs telefone priimto skambučio įrašas. Kaip jau ir minėjau, šios dienos ryte aš prabudau 8 vai. Po kurio laiko užsnaudusi vėl prabudau nuo neįprasto garso, tarsi kas būtų trenkęs ar kritęs. Garsas sklido iš Sladkevičiaus gatvės, kadangi kambario, kuriame aš miegojau, langai yra būtent į Sladkevičiaus gatvės pusę. Garsas kuris man pažadino priminė tarsi automobilių susidūrimą, kadangi buvo labai garsus, rėžiantis. Po šio garso aš išgirdau šūvių garsus. Esu girdėjusi šūvio garsus, tačiau šie buvo duslesni, ne tokie skardūs, kaip mano girdėti. Šūvių skaičiaus pasakyti negaliu, tačiau jų buvo tikrai daugiau kaip du.
Liudytojo apklausos protokolo tęsinys:

skaičiaus pasakyti negalėčiau, kadangi išgirdus šūvius, prieš tai įvykusi trenksmą, aš sunerimau nuėjau pažiūrėti prie kambario lango. Atėjusi prie lango (schemoje pažymėta x1) praskleidžiau užuolaidas ir pamačiau palei priešais esančio namo sieną gulintį žmogų (schemoje pažymėta X2). Šalia stovintį automobilį baltos spalvos krovininį autobusiuką (schemoje pažymėta ), Mano dėmesys
pradžioje susikoncentravo į gulintį žmogų. Po to pamačiau, kaip prie to žmogaus lenkiasi vyriškis (schemoje pažymėta x4). Pamaniau, kad jis nori padėti gulinčiam, tačiau pamačiau, kaip ties gulinčiuoju pasilenkęs vyriškis ištiestoje rankoje laikydamas matinės metalo spalvos ginklą paleido šūvį šiam į veido sritį. Šūvį paleidęs vyriškis stovėjo ties pečių linija žmogaus, gulėjusio ant žemė. Paleisto šūvio garsas buvo tokio paties duslumo kaip ir mano pirmiau girdėtieji. Prieš paleidžiant šūvį, ant žemės gulėjęs žmogus dar buvo gyvas ir matėsi kaip reaguoja keldamas gaivą į artėjantį prie jo vyrą. Jis buvo perkreiptu veidu ir gulėdamas ant žemės kėlė galvą. Po pasigirdusio šūvio į veidą jis tiesiog sukniubo. Po to mano matytas vyriškis neskubėdamas priėjo prie autobusiuko ir atsisėdo vairuotojo vietą (schemoje pažymėta x5-). Mačiau kaip šalia vairuotojo sėdėjo dar vienas žmogus (schemoje pažymėta x>-). Autobusiuke buvęs vairuotojas bei keleivis buvo su žalsvai, gelsvomis švie atspindinčiomis ryškiomis liemenėmis, kurių apatinėje dalyje buvo dvi pilkos juostos. Apibūdindama mano matytą žmogų, paleidusį gulinčiam vyriškiui šūvį į veidą, galiu pasakyti, kad jis galėtų būti apie 180 cm ūgio. nestambaus kūno sudėjimo, 30-40 metų amžiaus. į akis krito tai. kad jis buvo su rudais plaukais, kurie gana ilgoki ir tankūs buvo, dengiantys ausis. Jie buvo šviesiai rudi, Veidas buvo be ūsų, nedėvėjo jokių akinių, nebuvo dengtas jokiomis priemonėmis. Po liemene buvo tamsūs rūbai, tačiau kokie – konkrečiau pasakyti negaliu, kadangi neįsidėmėjau. Gal nesuklysiu pasakydama, kad galėjo būti striukė ir. kelnės. Nebuvo panašūs į darbinius drabužius. Galiu dar pasakyti, kad šaudamas į gulintįjį jis ginklą laikė dešinėje rankoje. Mano matytas ginklas, kaip jau minėjau, buvo matinės metalo spalvos. Nuo pistoleto dalies, ties kuria prasideda vamzdis, matėsi prailginta dalis, kuri, kaip suprant galėjo būti duslintuvas. Taip teigiu, kadangi besimokydama aš esu mačiusi ir ginklų ir jų dalių, todėl turiu bendrą supratimą apie ginklus. Konkretaus modelio, kurį man primintų mano matytas ginklas, nurodyti negalėčiau. Mano apibūdinamas žmogus judėjo pakankamai užtikrintai, neskubėdamas, matėsi, kad jis viską daro apgalvotai ir nesikarščiuodamas. Tas šaltakraujiškumas mane nustebino, mane nustebino tai, kad taip šaltakraujiškai galima šauti į žmogų ir neskubant pasišalinti. Pastebėjau, kad su pistoletu buvęs žmogus buvo be pirštinių. Antrasis, automobilyje sėdėjęs žmogus, savo išvaizda buvo panašus į mano apibūdintąjį šaulį. Jis automobilyje sėdėjo ramiai. Apsirengęs buvo panašiais tamsiais rūbais, šviesą atspindinčia liemene. Jį mačiau per automobilio priekinį stiklą. Nieko jis neišsiskyrė, sakyčiau netgi buvo labai vienas į kitą panašūs. Kadangi antrasis išlipęs nebuvo, smulkiau jo apibūdinti negalėčiau. Savo kūno sudėjimu antrasis taip pat buvo panašus į pirmąjį. Kalbant apie autobusiuką, jis buvo baltos spalvos, krovininis, kadangi langai buvo tik vairuotojo ir keleivio dalyje. Autobusiuko (matytą autobusiuko išvaizdą pateikiu nupieštą atskirame lape) galas buvo be langų. Ant autobusiuko stogo nebuvo taip pat jokių angų. Automobilis nebuvo labai senas, nes buvo pakankamai švarus, rudžių nesimatė. Kėbulas buvo kvadratinės formos, priekyje buvo nedidelė nosis. Priekis formos buvo pakankamai apvalios. Automobilio dešinėje pusėje (jis stovėjo galine dalimi prie varių priekyje esančio namo kiemą)- per visą kėbulą buvo užrašas „Kauno keliai” užrašas buvo juodos spalvos, priekinė raidė buvo juodos spalvos su žalios spalvos užpildymu. Kažkas ant stogo buvo kitokios spalvos, tačiau kas konkrečiai ir kokios spalvos ten buvo pasakyki negaliu, kadangi dėmesį patraukė stambus ir ryškus užrašas ant automobilio šono. Mano paminėtas automobilis, po man paminėto įvykio, pajudėjęs iš savo vietos nuvažiavo link Kumelių gatvės, palei Katedros tvorą. Automobilio numerių aš neįsidėmėjau, todėl apie juos pasakyti negaliu. Pamenu, kad tai buvo normalūs juodi numeriai. Negaliu tvirtai sakyti, tačiau piimoji jų raidė galėjo būti „M. Matytų asmenų veido bruožų neįsidėmėjau, todėl atpažinti negalėčiau,. Taip pat negalėčiau sudaryti ir jų fotorobotų, kadangi automobilio ir aprangos ryškūs elementai užgožė veido bruožai. Vienintelė dalis – tik rusvi plaukai, kas krito į akis. Šalia vairuotojo sėdėjusio asmens plaukų pasakytį negalėčiau, kadangi per stiklą neįsidėmėjau, tik žinau, kad jis buvo tikrai ne blondinas.

Ši moteris buvo dar kartą apklausta ir savo parodymų neišsižadėjo:

Nors teismas teisėjo J.Furmanavičiaus nužudymo bylos tiesiogiai nenagrinėjo, tik paskelbė, kad jo žudikas yra Garliavos gyventojas Drąsius Kedys, kuris visomis išgalėmis bandė gelbėti savo dukrą nuo pedofilų. J.Furmanavičius buvo nužudytas 2009 m. lapkričio mėnesį, po metų nužudytas ir D.Kedys – ant Kauno marių kranto buvo aptiktas ir kūnas. „Prokuratūra” paskelbė, kad jis užspringo „žolės lapu”, nors visas kūnas buvo nusėtas kankinimo žymėmis. Kadangi Kedys buvo rastas negyvas, tyrimas jo atžvilgiu buvo nutrauktas, niekas rimtai J.Furmanavičiaus bylos nenagrinėjo.

Tik prokuratūra kažkodėl į teismą perdavė tokio aklo kauniečio Raimundo Ivanausko bylą. Jis buvo D.Kedžio draugas, kartu vaikščiodavo į tą patį sporto klubą. Ten trynėsi ir toks garsus recidyvistas Mindaugas Žalimas, kuris vėliau tapo prokuratūros specialiuoju liudininku.

Nors teisėjo nužudymo liudininkai iš karto sakė, kad žudikų buvo du – vienas šaudė, kitas sėdėjo automobilyje, užtvėrusiame kelią teisėjo mercedesui, tačiau prokuratūrai sunkiai sekėsi „siūti bylą” Kedžiui ir Ivanauskui. Mat R.Ivanauskas nusikaltimo metu buvo gydymo įstaigoje, jam buvo daromos akių procedūros – tai patvirtino daug liudininkų.

Todėl prokuratūra iš karto paskelbė, kad žudikas Drąsius Kedys, tačiau sunkiai sekėsi rasti antrą kandidatą į nusikaltėlius. Todėl matyt prokurorai nusprendė, kad užteks vieno D.Kedžio – jis gi miręs, vis tiek negalės apsiginti.

Tačiau R.Ivanausko vis tiek nepaliko ramybėje. Nors jokių įrodymų nebuvo, kad jis kažkaip prisidėjęs prie teisėjo nužudymo, tačiau prokurorai jį galiausiai apkaltino, kad jis neva „skatino Drąsių Kedį žudyti”. Kita vertus, akivaizdu, kad prokuratūra turėjo bet kokiu būdu apkaltinti D.Kedžio seserį Neringą Venckienę, kuri taip pat dirbo Kauno apygardos teisme teisėja. R.Ivanauskas vėliau sakė, kad prokuratūra jam siūlė sandėrį – jam tereikia paliūdyti, kad jis matė, kaip Venckienė neva ragino savo brolį Kedį žudyti, ir jis liks liudininku. Tačiau šis atsisakė – jis gyvenime niekada nebuvo sutikęs Venckienės, ir negalėjo melagingai liudyti.

Todėl R.Ivanauskas buvo nuteistas septyniems metams kalėjimo ir visą bausmę atsedėjo kalėjime, net ir būdamas aklas, tik neseniai paleistas iš kalėjimo.

Tačiau baisiausia šioje klastojimo byloje yra tai, kaip veikia prokuratūra ir teismai.

Vienintelis R.Ivanausko kaltės įrodymas – tokio jau minėto M.Žalimo parodymai. M.Žalimas kaip tik tuo metu buvo iki komos primušęs Baltarusijos pilietį Revinskį, ir turint omenyje, kad jau sėdėjo už plėšimus, turėjo ilgam keliauti į kalėjimą. Tada jis pradėjo blaškytis – nubėgo į Policijos deparatentą, pats tokį savo „dėdę” Stončaitį, Sauliaus Skvernelio parankinį. Jam pripasakojo, kad gali būti naudingas mainais už laisvę. taip policijoje ir prokuratūroje ir buvo „susiūta” byla R.Ivanauskui. M.Žalimas paliudijo matęs, kaip jis beva ragino Kedį „žudyti velnius”. Mainais M.Žalimas išvengė kalėjimo Revinskio byloje, ir tai, kad melagingus parodymus Ivanausko byloje davė tik todėl, kad išvengtų kalėjimo baltarusio byloje, prisipažino ir žurnalistui Virginijui Gaiveniui, kuris prikepė apie jį eilę TV laidų TV-3 televizijoje.

Tiesa, vėliau V.Gaivenis gailėjosi, ir sakė tik vėliau supratęs, kad Žalimas melagis, ir tai paliudijo ir teisme, kuriame buvo apklaustas Revinskio byloje.

Gaivenio parodymai : Žalimas sakė, kad jeigu jam bus pareikšti įtarimai Revinskio byloje, jis neduos parodymų Ivanausko byloje:

Koks visas šios istorijos moralas?

Tas, kad Vilniaus apygardos teismo teisėja Kazlauskienė sąmoningai ir tyčia, žinodama, kad R.Ivanauskas nekaltas ir apkalbėtas nusikaltėlio, siekiančio išvengti kalėjimo, nuteisė ir pasiuntė į kalėjimą septyneriems metams. Vėliau šį nuosprendį irgi tyča ir sąmoningai, žinodami kad Ivanaukas nekaltas, patvirtino ir išplėstinė taip vadinamo Lietuvos aukščiausiojo teismo kolegija.

Tai, kad teisėjo Furmanavičiaus žudikai iki šiol yra nenustatyt ir prokyratūros slepiami.

Perskaičiau R.Ivanausko bylą ir nekalėjau patikėti savo akimis – trys liudininkai, buvę nusikaltimo vietoje, sakė tą patį – žudikai buvo du, vienas šaudė, kitas sėdėjo automobilyje.

Visų jų parodymai nuoseklūs ir vienodi.

Tačiau prokuratūra sukūrė legendą, kad šaudė vienas Kedys, o antras žudikas, kuris sėdjo mašinoje, tebuvo „liemenė”. tačiau teisme apklausta liudininkė parodė, kad „ten buvo žmogus, o ne liemenė, aš net įsidėmėjau jo veido bruožus”.

Visą tai teismas uždraudė man kopijuoti ir viešinti.

Vėliau apeliacinis teismas šį draudimą panaikino, tačiau jau minėtas nutarčių klastotojas Povilanskas man nurodė, kad reikės mėnesio laiko peržiūrėti bylą, kad „nustatyti, kokius dokumentus galima kopijuoti. Vėliau šį terminą pratesė iki lapkričio vidurio.

Žodžiu, visa Lietuvos „teisinė” sistema skęsta žiaurioje korupcijoje ir turi būti nedelsiant išvaikyta ir atsakyti už savo nusikaltimus.

Manau, kad teisėjai vykdė tiesioginius prezidentės Dalios Grybauskaitės nurodymus, nes ji siūlė Neringai Venckienei pamiršti mažąją pedofilų auką, nes „niekas nebegali jai padėti”. Tačiau Venckienė nepaklūso, ir bandė priešintis, tačiau visas jos gyvenimas taip pat buvo sunaikintas. Venckienė bando pamiršti savo gimtają šalį ir su tėvais gyvena Olandijoje.

„Jeigu „sistema” nusprendė ir yra užsakymas, tai teisme niekas nieko netiria, – teigia redakcijos šaltiniai, – tokių dalykų mačiau ir prieš 20 metų, matau ir dabar. Galiu tik pasakyti, kad tuo teisėjo Furmanavičiaus nužudymu pati valdžia ir buvo suinteresuota labiau, nei kas kitas. Būtent todėl viskas taip ir vyko. Nors mes šito nežinome, tačiau tokios bylos tikrai jau dabar yra studijuojamos Riomeryje ir tikrai po kažkiek laiko pasikeis jų vertinimas. Ir dėstytojai tada pradės atviriau kalbėti apie visus tose bylose padarytus klastojimus ir nesąmones. Gal tada pasikeis ir prokuratūros požiūris. Truputį keičiasi, bet ne viska