Teisėjo M.Povilansko nutartis – ištisinė klastotė

Teisėjo M.Povilansko nutartis – vien klastotės

Aurimas Drižius

Tokio Vilniaus apygardos teismo teisėjo M.Povilansko (nuotr. viršuje) nutartis – stačiai klastočių rinkinys, nes visi teiginiai, kuriais pasirėmė šis teisėjas, yra jo išgalvoti ir nė vienas neatitinka tikrovės. Prokuratūra ir teismai, kai reikia ištirti vadinamų “valstybės tarnautojų” nusikalstimus, “įjungia durą” ir ima rašyti lotyniškai, nes lietuviškai jau nebemoka išsukti valdininkų nuo atsakomybės.

M.Povilanskas išnagrinėjo mano prašymą iškelti bylą Žurnalistų etikos inspektorei Gražinai Ramanauskaitei, kuri prieš pusantrų metų daugiau nei šimtui interneto paslaugų tiekėjų išplatino tikrovės neatitinkantį ir šmeižiantį visuomenės informavimo priemonę www.laisvaslaikrastis.lt ir jos leidėją ir redaktorių Aurimą Drižių raštą Nr. S-288 “Dėl neskelbtinos informacijos”.
Šiame rašte buvo nurodyta : Žemiau nurodytose interneto tinklalapiuose skelbiama dezinformacija – tyčia skleidžiama melaginga informacija apie Rusijos ir Baltarusijos agresiją prieš Ukrainą, atspindimas Rusijos kuriamas ir propaguojamas naratyvas apie karinės agresijos priežastis, karinių veiksmų eigą, neva Ukrainos ginkluotąją pajėgų atliekamus nusikaltimus ir pan. Tokiu būdu yra klaidinami informacijos vartotojai, o jiems pateikiama informacija ne tik neatitinka tikrovės, bet yra žinomai melaginga.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo bei Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. XIV-932 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ 2 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis, reikalaujame nedelsiant panaikinti galimybę pasiekti Lietuvos Respublikoje šiuos interneto tinklalapius:
https://laisvaslaikrastis. lt.

Nurodžiau, kad G.Ramanauskaitė tyčia ir plačiai paskleidė žinią, kad portalas www.laisvaslaikrastis.lt ir aš, jo redaktorius Aurimas Drižius, platiname dezinformaciją ir tyčia skleidžiame melagingą informaciją. Kitaip sakant aš, portalo redaktorius A.Drižius buvau apkaltintas, kad nuolat darau nusikaltimą – tyčia skleidžiu dezinformaciją, melagingą informaciją.
Ši žinia buvo paskleista labai plačiai, per visus Lietuvos interneto paslaugų tiekėjus, kurie nedelsiant įvykdė ŽEIT nurodymą ir apribojo prieigą, tai yra išjungė portalą www.laisvaslaikrastis.lt.

Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymas dezinformaciją apibrėžia kaip tyčia viešai paskleistą melagingą informaciją.
Minėti ŽEIT vadovės Ramanauskaitės teiginiai apie tai, kad laisvaslaikrastis.lt platina žinomai melagingą informaciją, yra tyčia paskleistas šmeižtas. Tai yra G.Ramanauskaitė, išplatindama savo raštą Nr. S-288, padarė nusikaltimą – apšmeižė portalą laisvaslaikrastis.lt ir mane, jo leidėją, apkaltinusi, kad aš nuolat darau neteisėtus veiksmus – platinu dezinformaciją ir melagingas žinias.
Šis nusikaltimas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia, t.y. kaltininkas turi suvokti, kad jo skleidžiamos žinios neatitinka tikrovės ir gali paniekinti ar pažeminti asmenį, pakirsti pasitikėjimą juo. Tai, kad Ramanauskaitė žinojo, kad jos paskleista žinia “Dėl neskelbtinos informacijos” yra šmeižtas, įrodo ir sekantys jos veiksmai.
Savo sprendimo uždaryti portalą ŽEIT mums nepranešė, apie jį sužinojome tik iš trečiųjų asmenų po mėnesio iš trečiųjų asmenų kai kreipėmės į teismą dėl ŽEIT savivalės.
Teismas pernai gruodį nustatė, kad minėtas ŽEIT raštas yra neteisėtas ir nepagristas, todėl jį panaikino.
Tada kreipiausi dėl šmeižto į prokuratūrą – nurodžiau, kad minėtas ŽEIT vadovės Ramanauskaitės raštas buvo paremtas ir iš esmės buvo grindžiamas kita klastote, kurią surašė Ramanauskaitės pavaldinė Aliona Gaidarovič. Nors Gaidarovič klastotė buvo melaginga ir visiškai nepagrįsta, tačiau teismas jos nevertino.
Kaip portalo platinamos dezinformacijos įrodymą ŽEIT nurodė britų portale www.off-quardian.org paskelbtus du straipsnius, kuriuos į lietuvių kalbą išvertė ir paviešino www.laisvaslaikrastis.lt, o taip pat ŽEIT ekspertės Alionos Gaidarovič patikrinimo aktą ST-3, kuriame nurodyta, neva minėtų straipsnių „publikacijų tonas, dėstomi faktai ir aprašomos aplinkybės skirtos tam, kad diskredituotų įvykius Ukrainoje, nurodant, kad jie yra arba netikri, arba išgalvoti, arba jų pavaizdavimui panaudoti vaizdo įrašai iš kitų konfliktų zonų ir kitu, nei vykstantis karinis konfliktas, metu darytos nuotraukos“.
Minėtos publikacijos, kuriass Gaidarovič įvertino kaip dezinformaciją, tai yra “Septynios melagingų naujienų istorijos iš Ukrainos” ir “Realybės patikrinimas: „Neskraidymo zona“ virš Ukrainos reiškia KARą” yra išverstos į lietuvių kalbą – jose nėra jokios dezinformacijos arba tyčia platinamo melo, ir žiniasklaidos ekspertė A.Gaidarovič to negalėjo nesuprasti:
https://www.laisvaslaikrastis.lt/global-research/
https://www.laisvaslaikrastis.lt/realybes-patikrinimas-neskraidymo-zona-virs-ukrainos-reiskia-kara/
ŽEIT ekspertė A.Galidarovič turėjo suvokti, kad jos ekspertinė išvada – „publikacijų tonas“ – niekaip neatitinka dezinformacijos apibrėžimo. Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymas[1] dezinformaciją apibrėžia kaip tyčia viešai paskleistą melagingą informaciją.
Tačiau minėtuose britų portalo straipsniuose niekur nebuvo tyčia viešai paskleistos melagingos informacijos. Priešingai – minėtame portale buvo aprašomi įvykiai ir pateikiami įrodymai, kaip vaizdo įrašai iš kitų šalių ir kitų karų, arba net vaizdo įrašai iš kompiuterinių žaidimų buvo pateikiami kaip karo Ukrainoje pavyzdžiai.
Visi šie pavyzdžiai buvo pateikiami su aiškiomis nuorodomis, todėl ŽEIT ir nenurodė jų kaip „dezinformacijos“, tačiau tik parašė, kad jiems nepatinka „publikacijų tonas“. Mes neprivalome savo publikacijomis arba jų tonu patikti ŽEIT. Priešingai, Visuomenės informavimo įstatymas aiškiai sako, kad : 9 straipsnis. Teisė viešai kritikuoti valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų ir pareigūnų veiklą.

Ta “ekspertizė”, tai yra Gaidarovič pieštuku padarytos keverzonės pvz., “tendencingai parinkta informacija”, “skelbiama tik ta informacija, kuri atitinka informacijos skleidėjo nuostatas”, “neužtikrinama nuomonių įvairovė”, “kritiškai neįvertinami informacijos šaltiniai”, “abejonė pateikiama kaip tiesa”, “sarkazmas” ir pan. Tačiau niekur nėra nurodoma, kad šiuos straipsniuose yra “dezinformacija”, kuri draudžiama įstatymu.
Įstatymas nedraudžia skelbti “sarkazmo”, priešingai, įstatymas draudžia persekioti už kritiką. ŽEIT gruodžio 1 d. atsiliepimas tik patvirtina tai, ką aš kalbėjau 2022 m. lapkričio 24 d. posėdyje – ŽEIT priėmė melagingą ekspertizės aktą, apie tai, kad priėmė tą sprendimą, pareiškėjo neinformavo, nurodė interneto tiekėjams užblokuoti prieigą prie portalo laisvaslaikrastis.lt, tačiau nenurodė termino, kada jis galioja, todėl portalas yra užblokuotas iki šiol.

Norėdama suklaidinti teismą, ŽEIT atstovė Gaidarovič melagingai liudijo, kad neva perspėjo interneto tiekėjus panaikinti blokavimą, tačiau nieko panašaus ŽEIT nedarė. Pati Gaidarovič nurodė, kad “oficialaus rašto atblokuoti portalą mes nerašėme”.

Žodžiu, skundas dėl ŽEIT persekiojimo pasiekė Vilniaus apygardos teismą, ir tada jo teisėja išaiškino, kad nors ŽEIT šmeižtą paskelbė interneto tiekėjams, tačiau jis nebuvo paskelbtas per žiniasklaidos priemonę, kaip reikalauja šmeižto apibrėžimas.

Tada dar kartą kreipiausi į teismą, nurodžiau trūkstamą ŽEIT vadovės Ramanauskaitės nusikaltimo sudėtinę dalį – šmeižtas apie laisvą laikraštį buvo paskelbtas per agentūrą BNS, ir vėliau jos info išplatino daug regionų redakcijų.

Kitaip sakant, Ramanauskaitės padarė nusikaltimą – žinodama, kad jos teiginiai neatitinka tikrovės, tyčia išplatino apie laisvą laikraštį tikrovės neatitinkinančią informaciją ir padarė tai per žiniasklaidos priemonę.

Teisėjo Mindaugo Povilansko nutartis – ištisinė klastotė

Aurimas Drižius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Mindaugas Povilanskas nutarė, kad Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos vadovė Ramanauskaitė ir šios tarnybos ekspertė Aliona Gaidarovič nevertos baudžiamosios bylos už šmeižtą, nes gali atsakyti civiline tvarka.

Kreipiausi į prokuratūra po to, kai administracinis teismas panaikino Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos (ŽEIT) vadovės G. Ramanauskaitės sprendimą uždaryti portalą www.laisvaslaikrastis.lt, neva jis platina dezinformaciją.

Vilniaus apygardos teismas 2023 m. birželio 1 d. nutartimi nurodė, kad šmeižto kvalifikacijai trūksta vieno iš nusikaltimo požymio – tai yra šmeižtas nebuvo paviešintas per visuomenės informavimo priemones. Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad G. Ramanauskaitė ir A. Gaidarovič atliko baudžiamojo įstatymo uždraustus veiksmus, tačiau tai, kad šmeižtas nebuvo paskleistas per visuomenės informavimo priemones neleidžia jų patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
Todėl dar kartą kreipiausi į teismą, nurodydamas BNS agentūrą, per kurią Ramanauskaitė paskleidė šmeižikiško tūrinio informaciją apie portalą.
Tada prokuratūra ėmė visaip kaip traukti nuo atsakomybės minėtas ŽEIT vadoves, nurodė, kad neva nebegalima traukti šitų tarnautojų atsakomybėn dar kartą. Nors niekas jų netraukė, jos net nebuvo apklaustas, teismas nurodė, kad ramanauskaitės šmeižė mane ne per žiniasklaidą, reiškia, kad šmeižto nebuvo.
Kai pateikiau įrodymus, kad šmeižtas vis dėlto buvo paviešintas žiniasklaidoje, tada prokuratūra jau išmąstė, kad nebegalima traukti atsakomybėn antrą kartą.
“Prokurorė nutarime pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu, procesas dėl tų pačių aplinkybių, dėl kurių buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, negalimas. Vilniaus apygardos teismo
“2023 m. birželio 1 d. nutartimi buvo paliktas galioti procesinis sprendimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl tų pačių faktinių aplinkybių. Prokurorė akcentavo, kad non bis in idem principas draudžia bausti du kartus už tą patį dalyką. Nurodė, kad viena iš pagrindinių baudžiamosios atsakomybės nuostatų, nurodytų BK 2 straipsnio 6 dalyje, yra tai, kad niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą. Šia nuostata įgyvendinamas draudimo persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą principas įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, – nurodė teisėjas Povilanskas, – Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėja, išnagrinėjusi Aurimo Drižiaus skundą dėl prokurorės nutarimo, 2023 m. birželio 30 d. priėmė nutartį, kuria Aurimo Drižiaus skundą atmetė. Ikiteisminio tyrimo teisėja Skundžiamoje nutartyje nurodė, kad prokuroro nutarimas, kuriuo atmestas pareiškėjo skundas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, yra pakankamai motyvuotas, priimtas išsamiai išanalizavus Aurimo Drižiaus pareiškime nurodytas aplinkybes ir argumentus, tinkamai juos įvertinus. Ikiteisminio tyrimo teisėja sutiko su ikiteisminio tyrimo pareigūno ir prokuroro padarytomis išvadomis, kad Aurimo Drižiaus nurodytos aplinkybės jau yra įvertintos įsiteisėjusia ir galutine Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 1 d. nutartimi, todėl tirti jų antrą kartą nėra pagrindo.
Ikiteisminio tyrimo teisėja akcentavo, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytos aplinkybės nebegali būti revizuojamos bei vertinamos iš naujo, o įsiteisėję teismų sprendimai (tarp jų įsiteisėję teismo nuosprendis ir nutartis baudžiamosiose bylose) yra visiems privalomi.
Pareiškėjas Aurimas Drižius, nesutikdamas su Skundžiama nutartimi, Vilniaus apygardos teismui pateikė skundą. Skundu prašoma panaikinti Skundžiamą nutartį. Skunde Aurimas Drižius nurodo, kad:
Skundžiama nutartis yra neteisėta, todėl turi būti panaikinta. Ikiteisminio tyrimo teisėjas, nagrinėdamas skundą dėl prokuroro nutarimo, dėl skunde nurodytų nusikaltimo aplinkybių nepasisakė, o tiesiog pažymėjo, kad sutinka su prokurorės nuomone, kuri yra visiškai nepagrįsta ir neteisėta.
Skunde akcentuojama, kad G. Ramanauskaitė tyčia ir plačiai paskleidė žinią, kad portalas www.laisvaslaikrastis.lt ir jo redaktorius Aurimas Drižius, platina dezinformaciją ir tyčia skleidžia melagingą informaciją. Pareiškėjo vertinimu, jis (Aurimas Drižius) buvo apkaltintas, kad nuolat daro nusikaltimą – tyčia skleidžia dezinformaciją, melagingą informaciją. Ši žinia buvo paskleista labai plačiai, per visus Lietuvos interneto paslaugų tiekėjus, kurie nedelsiant įvykdė ŽEIT nurodymą ir apribojo prieigą, tai yra išjungė portalą www.laisvaslaikrastis.lt. Minėti G. Ramanauskaitės teiginiai yra tyčia paskleistas šmeižtas. G. Ramanauskaitė, išplatindama savo raštą Nr. S-288, padarė nusikaltimą – apšmeižė portalą laisvaslaikrastis.lt ir jos leidėją (Aurimą Drižių).
Skunde cituojant BK 154 straipsnio turinį ir teismų praktiką, nurodoma, kad Žurnalistų etikos inspektorė G. Ramanauskaitė tyčia, žinodama, kad jos teiginiai nėra pagrįsti, išplatino šmeižtą apie visuomenės informavimo priemonę „Laisvą laikraštį“ ir jo leidėją bei redaktorių Aurimą Drižių. Dėl tokių G. Ramanauskaitės veiksmų laikraštis prarado savo skaitytojus.
Skunde Aurimas Drižius detaliai aprašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. 12-3911-535/2022, kuriuo panaikintas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos 2022 m. kovo 18 d. sprendimas Nr. 288 „Dėl neskelbtinos informacijos“ bei šios administracinės bylos nagrinėjimo eigą.
Skunde nurodomos Vilniaus apygardos administracinio teismo išvados, kurios Aurimo Drižiaus vertinimu, patvirtina, kad G. Ramanauskaitė ir A. Gaidarovič tyčia apšmeižė jį (Aurimą Drižių) ir jo leidžiamą laikraštį bei suklastojo ekspertizės aktą.
Skunde Aurimas Drižius kvestionuoja Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 1 d. nutartyje pateiktas išvadas. Nurodo, kad gavęs Vilniaus apygardos teismo išaiškinimą, jog šmeižtas gali būti paskleistas tik per visuomenės informavimo priemones, jis (Aurimas Drižius) pateikė naują skundą ir naujus įrodymus, kad šmeižtas buvo tyčia išplatintas ir per visuomenės informavimo priemones. Be to, cituojant Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 1 d. nutarties turinį, nurodoma, kad nesutinka su teismo išvadomis, jog nebuvo padaryta veika, turinti nusikalstamos veikos, numatytos BK 235 straipsnio 1 dalyje, požymių.
Skunde, cituojant BPK 217 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, nurodoma, kad kartu su nauju skundu buvo pateikti nauji įrodymai, paaiškėjo naujos aplinkybės apie tai, kad šmeižikiška informacija buvo pateiktas ir per visuomenės informavimo priemones, todėl buvo būtina atnaujinti ikiteisminį tyrimą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių.
III. Aukštesnės instancijos teismo argumentai ir išvados
Pareiškėjo Aurimo Drižiaus skundas atmestinas.

7. Susipažinus su pareiškėjo Aurimo Drižiaus skundu nustatyta, kad skunde aukštesniajam teismui pareiškėjas iš esmės pakartoja tuos pačius argumentus kaip ir skunde ikiteisminio tyrimo teisėjui, skųsdamas prokuroro priimtą nutarimą, kuriuo paliktas galioti procesinis sprendimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Iš skundų turinio (tiek ikiteisminio tyrimo teisėjui, tiek aukštesnės instancijos teismui) matyti, kad Aurimas Drižius, jau esant priimtam ir įsiteisėjusiam procesiniam sprendimui atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, antrą kartą prašo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl tų pačių aplinkybių pagal požymius nusikalstamų veikų, numatytų BK 154 straipsnio 1 dalyje, 235 straipsnio 1 dalyje.
   (tai teisėjo Povilansko melas, nes jam buvo pateiktas visai kitas skundas, nurodant kad šmeižtas buvo paskleistas per žiniasklaidą, ko nebuvo pirmame skunde -aut. pastaba)
   Aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su medžiaga, kurioje atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą (prieiga per Integruota baudžiamojo proceso sistemą – (toliau – ir IBPS)), taip pat išreikalauta Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 1 d. nutartimi, pareiškėjo skundo, Skundžiamos nutarties ir prokuroro bei ikiteisminio tyrimo pareigūno priimtų nutarimų motyvais, daro išvadą, kad pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, kuriais ginčijama Skundžiama nutartis, yra nepagrįsti, o skundžiamuose procesiniuose sprendimuose padarytos išvados pagrįstos, išsamios ir motyvuotos. Pareiškėjo skundą nagrinėjantis teismas, pritardamas ikiteisminio tyrimo teisėjos procesiniame sprendime išdėstytiems motyvams, jų išsamiau neanalizuoja ir pakartotinai Skundžiamoje nutartyje nurodytų argumentų nedėsto, o tik juos papildo atsakydamas į esminius pareiškėjo skundo argumentus. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas neprivalo atsakyti į kiekvieną skunde dėstomą samprotavimą, o pasisako dėl esminių skundo klausimų, kurie gali turėti įtakos galutiniam teismo sprendimo priėmimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-548/2013), teismas neprivalo atsakyti į absoliučiai visus skundo argumentus, kurie yra akivaizdžiai nepagrįsti ir subjektyvūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K 296 788/2017).
   (tai dar vienas teisėjo Povilansko melas, nes teismas nepasisakė nė dėl vieno mano skunde išdėstyto argumento – ŽEIT vadovė Ramanauskaitė tyčia, žinodama kad rašo netiesą, paskleidė apie mane šmeižtą, kad neva laisvaslaikrastis.lt platina dezinformaciją, ta yra daro nusikaltimus. Šmiežtą Ramanauskaitė išplatino per žiniasklaidos priemonę – BNS agentūrą. Apie visas šias aplinkybes nei prokuratūra, nei teismas nepasisakė nė vieno žodžio, todėl šis teismo sprendimas yra klastotė)
   Tiek pradedant baudžiamąjį procesą, tiek jau vykstančio proceso metu privalu įsitikinti, jog nėra priežasčių, dėl kurių procesas negali būti vykdomas. BPK 168 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas gali atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą esant vienai iš dviejų įstatymo leidėjo numatytų alternatyvių sąlygų – kai skunde, pareiškime ar pranešime, o reikiamais atvejais – ir jų patikslinime, apie nusikalstamą veiką nurodyti faktai yra akivaizdžiai neteisingi arba yra aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. Baudžiamojo proceso pradėjimas, nesant tam pakankamo pagrindo, galėtų būti vertinamas kaip neleistinas žmogaus teisių varžymas, todėl, jei yra aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas.
8. Nagrinėjamu atveju ikiteisminį tyrimą atsisakyta pradėti, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu, t. y. nustačius, kad dėl pareiškime nurodytų aplinkybių jau buvo priimtas procesinis sprendimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kuris buvo patikrintas procesine tvarka ir yra įsiteisėjęs.
   (Tai trečias teisėjo Povilansko melas, nes mano skundas dėl šmeižto per žiniasklaidos priemonę nėra įsiteisėjęs ir niekas dėl jo nepasisakė – aut. pastaba).
   Atsakydamas į skundo argumentus aukštesnysis teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje non bis in idem principas aiškinamas taip, kad, priėmus galutinį sprendimą byloje, negalima ne tik bausti, bet ir kartoti baudžiamojo proceso dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų, neatskiriamai susijusių su tuo pačiu laiku ir ta pačia vieta (Didžiosios kolegijos 2009 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Sergey Zolotukhin prieš Rusiją, peticijos Nr. 14939/03; 2009 m. birželio 16 d. sprendimas byloje Ruotsalainen prieš Suomiją, peticijos Nr. 13079/03; Didžiosios kolegijos 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje A ir B prieš Norvegiją, peticijų Nr. 24130/11 ir 29758/11). Nagrinėjamo skundo kontekste svarbu akcentuoti, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, plėtodamas non bis in idem principo aiškinimą, yra nurodęs, kad tokio principo įtvirtinimo tikslas yra uždrausti ne tik nubaudimą už tą pačią veiką, dėl kurios baudžiamasis procesas buvo pabaigtas galutiniu sprendimu, bet ir baudžiamojo proceso dėl tokios veikos pakartojimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-167-788/2015, 2K-7-29-942/2016).
9. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad non bis in idem principo pažeidimui nustatyti nėra būtina, kad teisiškai reikšmingi faktai abiejuose procesuose sutaptų visiškai: pakanka, kad asmuo antrą kartą persekiojamas dėl tam tikrų faktinių aplinkybių, dėl kurių jau buvo galutinai baigtas baudžiamasis procesas. To paties įvykio aplinkybės gali šiek tiek skirtis, jei tokie skirtumai nėra esminiai; viename iš procesų atitinkamos aplinkybės gali sudaryti tik vieną iš teisės pažeidimo sudėties požymių arba asmeniui abiejuose procesuose inkriminuojamas veikos laikotarpis gali sutapti tik iš dalies (2011 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Tomasovic prieš Kroatiją,peticijos Nr. 53785/09; 2001 m. gegužės 29 d. sprendimas byloje Franz Fischer prieš Austriją,peticijos Nr. 37950/97; mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) 2005 m. sausio 27 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Smolickis prieš Latviją, peticijos Nr. 73453/01, kasacinė nutartis Nr. 2K-140-387/2023).
10. Nagrinėjant Aurimo Drižiaus skundą, aukštesniojo teismo sprendimą lemianti aplinkybė yra ta, kad dėl Aurimo Drižiaus pareiškime, o vėliau ir skunduose prokurorui, ikiteisminio tyrimo teisėjui ir aukštesniajam teismui nurodytų aplinkybių, jau buvo priimtas procesinis sprendimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kurio teisėtumas yra patikrintas galutine ir neskundžiama Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 1 d. nutartimi.
    (Ketvirtas Povilansko melas, nes šioje nutartyje nė žodžio apie šmeižtą mano atžvilgiu per žiniasklaidą – aut. pastaba).
    Kitaip tariant, dėl Aurimo Drižiaus nurodytų aplinkybių baudžiamasis procesas yra galutinai baigtas įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu.
11. Aukštesnysis teismas, atsakydamas į skundo argumentus, pažymi, kad sugretinus 2023 m. kovo
    29 d. prokuratūroje gauto Aurimo Drižiaus skundo turinį su 2023 m. birželio 2 d. pareiškimu dėl
    ikiteisminio tyrimo pradėjimo akivaizdu, jog abiejuose Aurimo Drižiaus procesiniuose
    dokumentuose prašoma pradėti ikiteisminį tyrimą dėl tų pačių aplinkybių, t. y. dėl to, kad Gražina
    Ramanauskaitė 2022 m. kovo 18 d. daugiau nei šimtui interneto paslaugų tiekėjų išplatino tikrovės
    neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti visuomenės informavimo priemonę
    www.laisvaslaikrastis.lt ir jos leidėją A. Drižių, ar galinčią pakirsti pasitikėjimą jais, bei kad jis
    nuolat daro nusikaltimą – tyčia skleidžia dezinformaciją melagingą informaciją.
12. Svarbu akcentuoti, kad vien tai, jog 2023 m. birželio 2 d. Aurimo Drižiaus pareiškime nurodyta
    papildoma aplinkybė, jog, Aurimo Drižiaus vertinimu šmeižikiška informacija, buvo paskleista ir
    per BNS naujienų agentūrą, nepaneigia išvadų, jog procesinis sprendimas atsisakyti pradėti
    ikiteisminį tyrimą buvo priimtas dėl tų pačių (identiškų) aplinkybių. Šio procesinio sprendimo 12
    punkte jau buvo minėta, kad non bis in idem principo pažeidimui nustatyti nėra būtina, kad teisiškai
    reikšmingi faktai abiejuose procesuose sutaptų visiškai: pakanka, kad asmuo antrą kartą
    persekiojamas dėl tam tikrų faktinių aplinkybių, dėl kurių jau buvo galutinai baigtas baudžiamasis
    procesas. Nagrinėjamu atveju Aurimo Drižiaus papildomai nurodytos aplinkybės nėra esminės, jos
    egzistavo ir buvo žinomos priimant Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 1 d. nutartį. Kartu
    aukštesnysis teismas pažymi ir tai, kad įstatymas nesuteikia teisės tos paties grandies teismui ar juo
    labiau ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui, naikinti anksčiau dėl tų pačių faktinių
    aplinkybių priimtus teismo sprendimus.
13. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. birželio 1 d. nutartyje Aurimo Drižiaus pareiškime
    nurodytas aplinkybes jau įvertino tiek BK 154 straipsnio 1 dalies, tiek BK 235 straipsnio 1 dalies
    kontekste, padarė galutines ir neskundžiamas išvadas, jog nebuvo padarytos veikos turinčios
    nusikalstamų veikų požymių, todėl tas pačias aplinkybes vertinti antrą kartą ar juo labiau daryti
    priešingas išvadas, nėra pagrindo.
14. Atsakant į Aurimo Drižiaus skundo argumentus dėl, jo vertinimu, netinkamo BPK 217
    straipsnio taikymo, aukštesnysis teismas pažymi, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, kad įstatyme
    yra nurodyta procesinė galimybė prokurorui pagal savo kompetenciją atnaujinti tik nutrauktą
    ikiteisminį tyrimą, kaip nurodyta BPK 217 straipsnyje, ir tais atvejais, kai paaiškėja esminės
    aplinkybės, turinčios reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurios nebuvo nustatytos priimant sprendimą
    nutraukti ikiteisminį tyrimą. Tuo tarpu, ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui atsisakius
    pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BPK 168 straipsnio taisykles, gali būti sprendžiamas tik tokio
    procesinio sprendimo panaikinimo klausimas (kasacinė nutartis Nr. 2K-172-495/2023).
    Nagrinėjamu atveju dėl Aurimo Drižiaus pareiškime nurodytų aplinkybių ikiteisminį tyrimą buvo
    atsisakyta pradėti, ikiteisminis tyrimas nebuvo atliekamas, todėl šioje procesinėje situacijoje BPK
    6 217 straipsnyje įtvirtintas reguliavimas negali būti taikomas. Juo labiau, kad šio procesinio
    sprendimo 15 punkte jau buvo minėta, kad Aurimo Drižiaus papildomai nurodytos aplinkybės
    negali būti laikomos esminėmis ar naujai paaiškėjusiomis.
15. Nevertindamas Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 1 d. nutarties pagrįstumo, teismas
    pažymi, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje yra kraštutinė priemonė (ultima
    ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai išnaudojus visas kitas
    galimas teisinės gynybos priemones, švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų pasiekti negalima.
    Taigi, jei Aurimas Drižius, būdamas įsitikinęs, kad buvo pažeistos jo ir/ar jos atstovaujamo juridinio
    asmens (laikraščio) teisės bei siekdamas jas apginti, turi teisę kreiptis į teismą civilinio proceso
    tvarka, kadangi fizinio asmens garbės ir orumo, o juridinio asmens dalykinės reputacijos gynimas
    yra galimas CK 2.24 straipsnio pagrindu.
16. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, aukštesnysis teismas pripažįsta, kad Skundžiama
    ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis yra teisėta, pagrįsta, priimta tinkamai įvertinus visas aplinkybes
    bei nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Pateikto skundo argumentai
    nesuteikia pagrindo padaryti priešingas išvadas, nei tai buvo padaryta Skundžiama nutartimi, todėl
    ją keisti ar naikinti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.
    Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442
    straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi,
    n u t a r ė :
    atmesti pareiškėjo Aurimo Drižiaus skundą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės
    teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2023 m. birželio 30 d. nutartį.
    Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiam

Teisėjas Povilanskas priėmė nutartį: