Teisėjų mafija bando likti nebaudžiama

0


Aurimas Drižius
Parašiau atsiliepimą Lietuvos apeliaciniam teismui – šio teismo teisėjas Namavičius priėmė generalinės prokurorės N.Grunskienės skundą dėl neskundžiamos Vilniaus apygardos teismo nutarties.
Kaip žinia, bene pirmą kartą Vilniaus apygardos teismas nurodė prokuratūrai laikytis įstatymo ir tirti sunkius teisėjų ir prokurorų nusikaltimus. Tarp jų – ir garsiajam bylų klastotojui Audriui Cininui (nuotr. viršuje) išgarsėjusiam tuo, kad nusprendė, kad pedofilijos nebuvo, nes mažametė auka labai tyliai ir nedrąsiai apie tai pasakojo.


Dabar teismas pirmą kartą nurodė prokurormas vykdyti savo pareigas, tačiau nors ši nutartis yra neskundžiama, tačiau gen. prokurorė Grunskienė atsisakė vykdyti savo pareigas ir tirti nusikaltimus. Mat tokiu atveju tektų patraukti baudžiamojon atsakomybėn bent 30 apygardos, apeliacinio ir aukščiausiojo teismo teisėjų – visi jie padarė karjerą mane nuteisdami už teisėtą veiklą.
Todėl prokurorė surašė skundą apeliaciniam teismui, o šis skundą priėmė ir nagrinės.

Kartu apeliacinis teismas paprašė ir mano atsiliepimo, kurį su mielu noru ir parašiau:

Atsiliepimas į generalinės prokurorės Grunskienės skundą dėl neskundžiamos nutarties

Gen. prokurorės Grunskienės skundas dėl neskundžiamos Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 16 d. nutartis (byla Nr. 1S-107-1121/2024) savaime yra komiškas ir puikiai iliustruojantis vadinamos „prokuratūros” požiūrį į savo pareigas ir įstatymų laikymąsi.
Minėta nutartimi prokuratūrai buvo nurodyta vykdyti savo pareigas tirti nusikaltimus ir įstatymus, ką vadinamoji generalinė prokuratūra sąmoningai vengia daryti nuo 2009 m., tai yra daugiau nei 15 metų.
Šios bylos esmė labai paprasta – teismo sprendimais yra įvesta cenzūra ir laisvos spaudos darbas prilygintas sunkiems nusikaltimams, ir dėl to aš esu persekiojamas minėtus 15 metų:

  1. Buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas A.Sadeckas dar 2008-01-21 m. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su melagingu „prevenciniu ieškiniu“ , kuriame reikalavo uždrausti man rašyti straipsnius, kuriuose jis būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu.
    Vilniaus miesto apylinkės teismas (teisėja R. Vancevičienė) patenkino šį A.Sadecko „prevencinį“ ieškinį civilinėje byloje, nors ir žinojo, net savo nutartyje parašė, kad įveda neteisėtą cenzūrą. Tokiu būdu Vilniaus miesto apylinkės teismas įvedė neteisėtą cenzūrą, kurią tiesiogiai draudžia Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kas yra cenzūra: “Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos.
    Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.”.
  2. Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus” sako: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.”.
  3. Vien todėl, kad aš toliau vykdžiau savo žurnalisto pareigas ir rašiau straipsnius apie A.Sadecko vaidmenį minėtame privatizavime, buvau šešis kartus nuteistas kaip kriminalinis nusikaltėlis. Ironiška, kad teismas net savo nuosprendžiuose rašė : „Aurimas Drižius, rašydamas straipsnius, toliau tęsė nusikalstamą veiklą”. Nepalioviau stebėtis vadinamąją „teisine sistema”, kai pagal melagingus Sadecko parodymus buvau daug kartų nuteistas, o Sadeckas reikalavo net pripažinti mane recidyvistu. Nors pateikiau įrodymus, kad Sadeckas asmeniškai keitė rengė įstatymus dėl ‘Mažeikių naftos” privatizavimo, o jo privati įmonė ‘Ekskomisarų biuras” teikė šiai įmonei vadinamąsias „valdymo paslaugas”, pats Sadeckas teisme neigė bet kokias savo sąsajas su minėtu privatizavimu, o teismas ignoravo mano pateikiamus įrodymus, kad Sadeckas meluoja. Vienintelį kartą Vilniaus apygardos teismas dar 2013 m. nurodė prokuratūrai pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Sadecko melagingų parodymų, tačiau Sadeckas teisme pasakė, kad tai „laikinas nesusipratimas”, o po mėnesio mano automobilį kelyje taranavo sunkiasvoris vilkikas, per stebuklą likau gyvas. Esu įsitikinęs, kad tai Sadecko darbas.

Nuotr. – taip atrodė mano „Twingo” po vilkiko pabučiavimo praėjus mėnesiui po to, kai teismas nurodė kelti bylą A.Sadeckui

  1. Nuo 2009 net 15 kartų kreipiausi į Vilniaus apylinkės teismą dėl cenzūros panaikinimo, tačiau visus kartus teismai atmetė šiuos mano prašymus rašydami visiškas nesąmones ir pasiremdami savo išgalvotais duomenimis. Negalėjau patikėti, kad visa teismų sistema 15 metų gali nebaudžiama klastoti nutartis, tuo pačiu metu visiškai ignoruodama Konstitucijos ir įstatymo reikalavimus.
  2. Daug kartų kreipiausi į vadinamą prokuratūros sistemą dėl sunkių nusikaltimų – teisėjų ir prokurorų piktnaudžiavimo ir dokumentų klastojimo. Nurodžiau, kad persekioti žmogų už visiškai teisėtą veiklą – žurnalistiką, pritaikius cenzūrą yra piktnaudžiavimas, baudžiamas pagal įstatymus. Nurodžiau, kad buvau daug kartų nuteistas už teisėtą veiklą, atlikau bausmę, iš manęs ir mano šeimos buvo atimtas žemės sklypas, parduodant jį varžytinėmis neva atlyginti Sadecko „patirtą” žalą.
    Būdamas žurnalistu, negalėjau patikėti, kad prokuratūra jau seniai virtusi ne nusikaltimus tiriančia įstaiga, tačiau pati juos metodiškai daro ir dengia. Turėdami mano pateiktus įrodymus apie tai, kad mano atžvilgiu buvoi padaryti sunkūs nusikaltimai, prokuratūra apsimeta, kad „nėra objektyvių duomenų”, arba rašo neskundžiamus „raštelius”.
  3. O teismai nuolaidžiauja tokiai praktikai, ir apsimeta, kad „visas teisėta”. Nors BPK įpareigoja prokuratūrą, gavus skundą, priimti nutarimą pradėti arba ne IT, tačiau prokuratūra nevykdo įstatymo, ir rašo „raštelius”, kitaip sakant tyčiojasi.
  4. Vilniaus apygardos teismas bene pirmą kartą nurodė prokuratūrai laikytis įstatymo – tai yra 2024 m. balandžio 29 d. nutartimi (bylos Nr. 1S-107-1121/2024) prokuratūra buvo įpareigota priimti procesinį sprendimą pagal BPK reglamentuotą tvarką.
    Teismas įvertino pačios gen. prokurorės Grunskienės „raštelį” (sausio 29 d. atsakymas Nr. 17.2.-440) – pasirinkta atitinkamo dokumento forma nėra tinkama.

Teismas nurodė, kad Vilniaus apylinkės teismas taip pat nenagrinėjo mano skundo ir neperdavė prašymo nagrinėti BPK nustatyta tvarka, dėl šių priežasčių Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 13 d. nutartis naikinama ir priimamas naujas sprendimas – Aurimo Drižiaus 2024 m. sausio 9 d. prašymas grąžinamas nagrinėti prokuratūrai BPK įtvirtinta tvarka.

  1. Ironiška, kad prokurorė Grunskienė skundžia apygardos teismo nutartį, kuri yra neskundžiama, tačiau skundžia ir tai, kad teismas jau įvertino jos pačios pareigų neatlikimą ir neprofesionalumą – tai yra teismas nurodė, kad Grunskienės „raštelis” nėra tinkama forma ištirti sunkius nusikaltimus.
    Jeigu net pati generalinė prokurorė Grunskienė nesugeba tinkamai atlikti savo pareigų ir tirti nusikaltimus, tai ko norėti iš jai pavaldžių prokurorų?
    Prokuratūros piktnaudžiavimas yra akivaizdus – vietoj to, kad laikytusi įstatymo, ji nevykdo pareigų, ir galiausiai skundžia neskundžiamą nutartį. Toks elgesys yra akivaizdus teismo sprendimo nevykdymas ir turėtų būti atitinkamai vertinamas.
  2. Gen. prokurorė Grunskienė, teismo įpareigota laikytis įstatymo, ne tik kad ignoruoja teismo nutartis, tačiau ir dar melagingai nurodo, kad neva klausimas dėl mano skundo jau buvo išnagrinėtas ir dėl jo pasisakė Vilniaus apygardos teismas.
  3. Tačiau tiesa tokia, kad tai visai kita byla – kreipiausi į prokuratūrą dėl jau minėto Grunskienės raštelio prašydamas kelti bylą dėl tarnybos pareigų neatlikimo. Generalinės prokuratūros prokuroras S.Verseckas raštu į mano 2024-01-30 skundą mane informavo, kad mano skundus dėl sunkių prokurorų ir teisėjų nusikaltimų prokuratūra daugiau nenagrinės, nes tada tektų atskleisti organizuotą nusikalstamą susivienijimą, kurio sudėtinė dalis ir yra generalinė prokuratūra. Nurodžiau, kad Saulius Verseckas turėjo išspęsti klausimą dėl savo viršininkės – gen. prokurorės Nidos Grunskienės nusikaltimų. Tačiau prokuroras Verseckas niekaip negalėjo spręsti šio klausimo, nes įstatymai jam tokios teisės nenumato.
  4. Todėl byloje Nr. 1S-107-1121/2024 buvo prašoma įvertinti, kiek teisėtas yra prokuroro Versecko „raštelis”, legalizuojant prokurorės Grunskienės „raštelį”, kuriuo man buvo išaiškinta, kad žurnalistų sodinimas į kalėjimą vien už tai, kad jie sąžiningai vykdo savo pareigas yra „tinkamas pareigų atlikimas”.
    Kitaip sakant, byloje Nr. 1S-107-1121/2024 buvo prašoma įvertinti visai kitas dalykas – tai yra prokuroro Versecko „raštelis”, nors gen. prokurorės Grunskienės sausio 29 d. „raštelis” jau buvo legalizuotas Vilniaus apygardos teismo teisėjos Dabulskytės-Raizgienės, etatinės dokumentų klastotojos, dėl kurios klastočių ne vieną kartą buvau kreipęsis į tą pąčią prokuratūrą, ir kuri niekaip negalėjo net prisiliesti prie mano skundų.
    Žodžiu, kuo toliau, tuo labiau šiam prokuorų organizuotam susivienijimui sunkiau slėpti savo nusikaltimus ir nusikalstamą neveikimą.
  5. Visais atvejais prokuratūra nevykdo pagrindinės savo funkcijos – tirti nusikaltimų (BPK 2 straipsnis).
    Žurnalistų persekiojimas ir sodinimas į kalėjimą už teisėtą veiklą, taikant Konstitucijoje ir įstatymais uždraustą cenzūrą, yra akivaizdus piktnaudžiavimas (BK 228 straipsnis. Piktnaudžiavimas -1. Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo).
  6. Kad nuslėpti šiuos nusikaltimus, prokuratūra toliau daro sunkius nusikaltimus – atsisako juos tirti ir rašo „raštelius”, besiremdama kažkokiu savo „tvarkos aprašu”. „Tvarkos aprašas” negali prieštarauti įstatymui – tam pačiam BPK.

  7. Visi tai puikiai žino ir supranta, tačiau šis teisinis banditizmas toliau klesti.
    Ironiška, kad žurnalistų persekiojimą už savo darbą prokurorė įvardina kaip „tiesioginį savo pareigų atlikimą”. ir kaip mantrą mes kartojame – Lietuva teisinė demokratinė valstybė, kurioje žurnalistai sodinami į kalėjimą vien už tai, kad rašo apie korupciją ir neteisėtą valstybės įmonių privatizavimą.
    Todėl minėtas prokurorės Grunskienės skundas yra nepagrįstas, ir jis net negalėjo būti priimtas nagrinėti. Remiantis išdėstytomis, reikalauju atsisakyti nagrinėti prokurorės Grunskienės skundą

Aurimas Drižius

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

0
    0
    Jūsų krepšelis
    Jūsų krepšelis tuščias