Teismas neįgalus ištirti gen. prokurorės Grunskienės nusikaltimus
Administracinė byla Nr. eI2-10654-979/2023 Lietuvos Vyriausiajam administraciniam teismui per taip vadinamą Vilniaus apygardos administracinį teismą
Pareiškėjas Aurimas Drižius, Moliakalnio 86, Vilnius
Atskirasis skundas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 20 d. nutarties
Šio teismo teisėja Indrė Žvaigždinienė (nuotr.) susipažinusi su pareiškėjo Aurimo Drižiaus atskiruoju skundu, nusprendė, kad mano skundas neva neatitinka įstatymo reikalavimų ir nurodė pateikti ABTĮ 134 straipsnio reikalavimus atitinkantį atskirąjį skundą, kuriame būtų nurodyti aiškūs nesutikimo su minėta nutartimi argumentai.
Nelabai supratau, kodėl mano atskirasis skundas neatitinka minėto įstatymo reikalavimo, nes jame labai aiškiai išdėstyti visi įstatymų pažeidimai, kuriuos padarė taip vadinama prokuratūra ir taip vadinamas teismas.
Pateikiau atskirąjį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniame teismui dėl teismo neįgalumo priversti prokuratūrą laikytis įstatymų.
Nurodžiau, kad prokuratūros “rašteliai” arba „špargalkės“ atsisakant tirti sunkius nusikaltimus yra neteisėtos pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnį, ir prašiau teismą priimti nutartį, kurioje būtų išaiškinta, kad prokuratūra daugiau negalėtų slėpti sunkių nusikaltimų parašydama “špargalkes”.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. birželio 20 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu (skundas nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka).
Tada padaviau skundą Vyriausiajam administraciniam teismui, kurio teisėja Žvaigždinienė nesuprato ir nurodė, kad apeliacinio skundo formos ir turinio reikalavimus reglamentuoja ABTĮ 134 straipsnis.
134 straipsnis. Apeliacinis skundas nurodo, kad :
- Apeliacinį skundą gali paduoti visi proceso dalyviai.
- Apeliaciniame skunde nurodoma:
1) teismo, kuriam adresuojamas apeliacinis skundas, pavadinimas;
2) apelianto vardas, pavardė (pavadinimas), asmens kodas (kodas) ir adresas, jeigu apeliantas turi, – ir elektroninio pašto adresas, telefono ir fakso numeriai ar kitų elektroninių ryšių priemonių adresai;
3) kitų proceso dalyvių, išskyrus proceso šalių atstovus, pavadinimai ir adresai, jeigu žinoma, – ir elektroninio pašto adresas, telefono, fakso numeriai ar kitų elektroninių ryšių priemonių adresai;
4) skundžiamas sprendimas ir teismas, priėmęs tą sprendimą;
5) ginčijami klausimai;
6) įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (apeliacinio skundo juridinis pagrindas);
7) apelianto prašymas (apeliacinio skundo dalykas);
8) įrodymai, patvirtinantys apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes;
Kadangi teisėja Žvaigždinienė nesuprato, kodėl prokuratūros praktika išvengti pareigos tirti sunkius nusikaltimus parašant “špargalkes” yra neteisėta, paaiškinu dar kartą:
- Nurodžiau, kad nenustebau, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jūratė
Bliznikaitė-Povilanskienė nutartimi atsisakė priimti nagrinėti mano skundą.
Nurodžiau, kad tokia nutartis yra neteisėta ir naikintina, nes teisėja Povilanskienė dengia sunkius
nusikaltimus, tai yra pati daro nusikaltimą – tarnybos pareigų neatlikimą. Nurodžiau, kad manau, kad šitie vadinami teisėjai mano, kad niekada nesulauks atsakomybės už savo veiksmus. Aš teisėjų veiksmus vadinu “įjungti durnių”. Apgailėtina, kad tai elgiasi visas Vilniaus apygardos administracinis teismas.
- Savo skunde Vilniaus administraciniam teismui nurodžiau sunkius nusikaltimus, kuriuos generalinė prokurorė Grunskienė pridengė, parašydama neskundžiamą “raštelį” (visi tiek klastojimai aprašyti
mano skunde prokuratūrai ir teismui puikiai žinomi, todėl jų nekartosiu). Prokurorė tai padarė tyčia, žinodama, kad toi raštelio negalėsiu skųsti teismui, taigi, nusikaltimas liks neišaiškintas.
Kadangi teisėja Bliznikaitė nusprendė, kad aš siekiu teisingumo teismų sistemoje, ir nurodė, kad tai nėra šio teismo funkcija, tai aš nurodžiau, kad manau, kad tikrasis teisėjos Bliznikaitės tikslas yra nusikaltimo pridengimas ir neišaiškinimas.
- Teisėja Povilanskienė man nurodo, kad ABTĮ 18 straipsnio 2 dalis numato, jog administracinių
teismų kompetencijai nepriskiriama tirti prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu. Tačiau aš nurodžiau, kad mano skundo dalykas yra ne ikiteisminio tyrimo pradėjimas, o grynai administracinis pažeidimas – tai, kad prokurorė dėl sunkaus nusikaltimo parašė ne nutarimą, kurį galima skųsti teismui, tačiau raštelį, kurio skųsti negalima. - Žinoma, visa tai daroma tyčia ir sąmoningai, nes tiek gen. prokurorė, tiek ir teisėja siekia nuslėpti sunkius nusikaltimus, ir aš manau, kad jie yra šios organizuotos gaujos bendrininkai.
Teisėja puikiai žino, kad dėl skundo dėl sunkių nusikaltimų prokurorė turi priimti nutarimą, o ne
“špargalkę”. Todėl tai yra administracinė byla, nes prokurorė padarė administracinį įstatymo
pažeidimą – vietoj nutarties surašė “špargalkę”. - BPK 168 straipsnis. Atsisakymas pradėti ikiteisminį tyrimą nurodo, kad : 1. Prokuroras
ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, o reikiamais
atvejais – ir jų patikslinimą, atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai
nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio
Kodekso straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. 2. Atsisakydamas pradėti ikiteisminį
tyrimą, prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas surašo motyvuotą nutarimą.
Ikiteisminio tyrimo pareigūnas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą gali tik ikiteisminio
tyrimo įstaigos vadovo arba jo įgalioto asmens sutikimu.
Kitaip sakant, prokuroras gali atmesti skundą pradėti tyrimą dėl sunkių nusikaltimų tik tada, jeigu skundas melagingas. Tai jiems nurodo įstatymas – tas pats Baudžiamojo proceso kodeksas. Tada, kai mato, skundas pagrįstas, tačiau jie nenori tirti nusikaltimų, prokurorai “įjungia durnių”, ir parašo ne nutarimą, tačiau nepasirašytą ir be numerio “špargalkę”.
Tiesa, prokuratūra nurodo, kad “raštelio” formą” gali skųsti administraciniam teismui puikiai žinodama, kad administracinis teismas parašys, kad ne jo darbas yra vertinti “špargalkių” teisėtumą.
O administracinis teismas nurodo, kad neva tai ne kompetencija. Taip sunkus nusikaltimas lieka neišaiškintas.
- Atrodo, viskas aišku kaip diena net ir man, ne teisininkui. Tačiau teisėja Žvaigždinienė tęsia tą prokuratūros ir teismų praktiką “įjunginėti durnių”.
Aš jau pavargau skųsti tuos vadinamųjų teisėjų sprendimus dėl prokuratūros “špargalkių”.
Teisėjai puikia žino, kad parašydami “raštelį”, kuriuo atsisakoma tirti sunkius nusikaltimus, prokuratūra padaro pirmąjį nusikaltimą – suklastoja dokumentą ir neatlieka pareigų. Mat įstatymas jiems aiškiai nurodo, kad prokuratūra turi surašyti “motyvuotą nutarimą” atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą”. O prokuratūra “įjungia durnių” ir remiasi savo sugalvotu “prokuratūros darbo aprašu”, kuri pasirašė
generalinis prokuroras.
Tačiau prokuratūros “darbo aprašas” niekaip negali prieštarauti įstatymui – Baudžiamojo
proceso kodeksui. O “aprašas” tiesiogiai prieštarauja įstatymui, nes leidžia prokuratūrai
sunkius nusikaltimus nurašyti neištirtus, parašant “špargalkę”. Tai, kad prokuratūros
“darbo aprašas” tiesiogiai prieštarauja įstatymui, ir prokurorai juo naudojasi, kad galėtų
išvengti savo pareigos ištirti sunkius nusikaltimus, padaro juos organizuotais nusikaltėliais.
Prokuratūros darbo aprašas tiesiogiai prieštarauja įstatymui, tai yra tam pačiam BPK,
kuris nurodo, kad gavęs skundą dėl nusikaltimo, prokuroras priima nutartį pradėti arba
ne ikiteisminį tyrimą. BPK nenumato, kad sunkius nusikaltimus prokuratūra gali atsisakyti
tirti remdamasi savo “rašteliais”. Prokuratūros aprašas negali prieštarauti įstatymui.
Kadangi BPK 168 str. nustato konkrečias sąlygas, kurioms esant galima atsisakyti atlikti ikiteisminį tyrimą, Aprašas negali išplečiamai aiškinti įstatymą ir nustatyti kitaip.
- BPK 1. str. nurodo, kad Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir
piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti
nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs
asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.
Žodžiu įstatymai aiškiai numato, kad prokuratūra gali atsisakyti pradėti IT tik tada, kai
nurodyti melagingi duomenys. Visais kitais atvejais prokuratūra privalo priimti
motyvuota nutarimą atsisakyti pradėti arba pradėti IT.
Prokuratūra ir teismai jau seniai bendradarbiauja organizuotoje nusikalstamoje gaujoje.
Tai yra teisėjai masiškai klastoja savo nutartis, įrašydami į jas žinomai melagingas
aplinkybes, tačiau kai prokuratūros pareikalauji vykdyti savo pareigas ir kelti bylas
teisėjams už klastotę, tai prokuratūra parašo ne nutartį, o “špargalkę”, kuri
neskundžiama. Prokurorai mielai nurodo, kad “špargalkę” gali skųsti administraciniam
teismui, o pastarasis irgi mielai tau paaiškino, kad skundas nėra “susijęs su viešojo
administravimo sritimi”.
Ratas užsidaro, sunkūs nusikaltimai lieka neištirti, juos pridengus naujais nusikaltimais.
Tiesa, įstatymai minėtus dalykus reglamentuoja visiškai kitaip, nei išaiškina teismų ir
prokuratūros sistema. - Tačiau Administracinių bųlų teisenos įstatymas ABTĮ 3 straipsnis nurodo:
- Administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus.
- Teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar
ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas
įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo
kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja
tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus.
Šiuo atveju teismas turi pareigą įvertinti, ar skundžiamas prokuratūros raštelis neprieštarauja prokuratūros tikslui ir paskirčiai – tai yra tirti nusikaltimus.
Šioje vietoje net ir arkliui aišku, kad prokuratūros sugalvota sistema, kaip išvengti pareigos ištirti nusikaltimus yra neteisėta.
Tačiau tai dar nėra aišku lietuviškiems teismams. Tačiau aš manau, kad teisėjai visą tai puikiai supranta, tačiau taip pat “įjungia durnių”, apsimeta, kad “darbo
aprašas” yra aukščiau įstatymo, arba kad tai nepatenka į teismų kompetenciją.
- Aš įrodinėju, kad skundžiamas raštelis 17.2-1713 prieštarauja BPK 168 str, kuris
karegoriškai nurodo, kad atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą prokuroras gali tik tada,
kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi. Šiuo atveju
mano skunde nurodytos aplinkybės – dokumento suklastojimas, įrašant į jį tikrovės
neatitinkančius duomenis – yra akivaizdūs ir lengvai patikrinami.
Be to, prokuratūros “rašteliai” prieštarauja ir Viešojo administravimo įstatymo 1, 3 ir
straipsniams : 4) įstatymo viršenybės. Šis principas reiškia, kad įgaliojimai atlikti viešąjį
administravimą viešojo administravimo subjektams turi būti nustatyti laikantis šio
įstatymo nustatytų reikalavimų, o viešojo administravimo subjektų veikla turi atitikti
šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai sprendimai, susiję su
asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. - Žinoma, kad tai tęstinė nusikalstama veikla, nes ABTĮ nenumato teisėjams
galimybės nenagrinėti šio skundo. Teisėjai remiasi savo išgalvota formuluote, kad “pareiškėjas, prašydamas
teismo pripažinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros raštus neteisėtais ir
juos panaikinti, kaip minėta, siekia iš esmės, jog būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl
minimų prokurorų ir teisėjos veiksmų. Taigi, teismo vertinimu, keliamo ginčo pobūdis
pagal savo esmę – tikrąjį tikslą, nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai”.
Toks teismo išaiškinimas prieštarauja ABTĮ 3 straipsniui. Ginčai dėl teisės
- Administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus.
- Teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar
ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas
įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo
kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja
tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus.
Teismas turi pareigą įvertinti, ar prokuratūra, kuri sunkius nusikaltimus pridengia
neteisėtais “rašteliais”, kurių negalima skųsti teismui, elgiasi teisėtai, ir ar tokia praktika
neprieštarauja prokuratūros funkcijai – tirti nusikaltimus.
Akivaizdu, kad prokuratūros praktika atsisakyti vykdyti savo pareigą prisidengiant
“rašteliais” yra neteisėta, ir prieštaraujanti BPK.
Akivaizdu, kad tokią praktiką legalizavusi teisėja pažeidė minėtą įstatymą ir savo pareigą nustatyti, ar tokia prokuratūros praktika neprieštarauja įstatymams.
Nurodžiau, kad man akivaizdu, kad visa “teisinė sistema” yra tapusi organizuota nusikalstama grupuote,
kitaip sakant, mafija. Suprantu, kad teisėjams tai sunku tai pripažinti, tačiau geriau pavadinti daiktus tikrais vardais, o ne apsimetinėti, kad gyvename “teisinėje valstybėje”. Tokia praktika ilgai tęstis negalės.
Generalinė prokuratūra yra valstybinio administravimo subjektas, ir neaišku, kodėl
teismas nusprendė, kad gen. prokuratūrai ir jos priimtiems teisės aktams nebegalioja
nei BPK, nei ABTĮ normos.
Gen. prokuratūros neveikimas – atsisakymas vykdyti savo pareigas rašant “raštelius”, o
ne
nutarimus pradėti arba ne IT – yra akivaizdus. Mano nuomone, prokuratūra jau seniai
neteisėtai rašinėja “raštelius”, siekdama išvengti savo pareigos, o teismai tai toleruoja,
žinodami, kad tai neteisėta ir užmerkdami akis.
Teismas teisingai man nurodė, kad aš, paduodamas skundą, turiu pareigą pagrįsti, kad
ginčas yra kilęs būtent iš administracinių teisinių santykių, kurį turėtų nagrinėti
administracinis teismas. Būtent toks administracinis santykis ir yra prokuratūros
skundžiamas raštelis Nr. 17.2-852, kuris yra neteisėtas tiek pagal ABTĮ, tiek ir pagal
Baudžiamąjį kodeksą.
Teisėja turi pareigą įvertinti, ar skundžiamas prokuratūros raštelis Nr. 17.2-852
nepažeidė įstatymo, ir ar šis raštelis neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių
institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus.
ABTĮ 86 straipsnis. Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas nurodo, kad :
- Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas.
- Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus
įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra
nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar
skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Skundas (prašymas, pareiškimas) gali
būti tenkinamas visiškai ar iš dalies.
Kaip minėjau, teismas nurodė, kad tai ne jo komepencija tirti prokuratūros bandymą
išvengti savo pareigų slepiant sunkius nusikaltimus, ir taip suklastojo dokumentą, tai
yra padarė nusikaltimą – neatliko savo pareigų ir piktnaudžiavo.
Kadangi tai tęsiasi jau daug metų, įspėju, kad man užteks kantrybės rašyti skundus iki
tol, kol imsite vykdyti įstatymus.
Remiantis išdėstytu, ABTĮ 3 ir 86 straipsniu, išvardintais BPK straipsniais
prašau panaikinti skundžiamą administracinio teismo nutartį.
Prašau Vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimo, ar prokuratūros
“špargalkės” atsisakant tirti sunkius nusikaltimus yra neteisėtos pagal ABTĮ 3 str., kad
apygardų teismai daugiau negalėtų slėpti sunkių nusikaltimų, nuolat daromų
“prokuratūros”.
Aurimas Drižius
