Teismas nurodė, kad tirti sunkius nusikaltimus “ne jo kompetencija”

Aurimas Drižius

Tokia vyriausiojo administracinio teismo pirmininkė Skirgalė Žalimienė (buvusi KT pirmininko Dainiaus Žalimo sutuoktinė, nuotr. viršuje) man išaiškino, kad ne teismų kompetencija tirti sunkius nusikaltimus, kurie buvo padaryti mano atžvilgiu:

Tai yra Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Eglė Žulytė Janulionienė 2022 m. gruodžio 16 d. nutartimi jau trečią kartą atsisakė priimti nagrinėti mano skundą, kuriuo aš prašiau teismo įpareigoti prokuratūrą dirbti savo darbą ir tirti sunkius nusikaltimus.

Nurodžiau, kad iš esmės tai yra sisteminė korupcija prokuratūros ir teismų sistemoje ir teismų piktnaudžiavimas jiems suteiktais įgaliojimais, slepiant sunkius nusikaltimus. Teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė savo nutartimi iš esmės atsisako vykdyti savo, kaip teisėjos pareigas vertinti prokuratūros nuolat vykdomus sunkius nusikaltimus. Tokiu būdu teisėja Žulytė-Janulionienė tampa šių
nusikaltimų bendrininke. Iš esmės ji atsisako vertinti prokuratūros praktiką nevykdyti savo pareigų dėl to, kad neva įstatymai nesuteikia jai tokios teisės ir pareigos. Taip tikrai nėra ir tai eilinis teisėjos piktnaudžiavimas, nes:

1. 2022 m. rugpjūčio 26 d. kreipiausi į Vilniaus apygardos administracinį teismą skundu dėl generalinės prokuratūros prokuroro R.Valentukevičiaus “raštelio” (2022-08-23, Nr. 17.2-2539), kuriuo atsisakoma tirti sunkius nusikaltimus. Prokuroras Valentukevičius pridengė savo kolegės, Gen. prokuratūros prokurorės Beinorytės nusikaltimą – jos “raštelį”, kuriuo pastaroji taip pat atsisakė tirti sunkius nusikaltimus.

1. 
   Prokuroras R.Valentukevičius vertino mano skunde išvardintus nusikaltimus – kreipiausi į taip vadinamą generalinę prokuratūrą skundu, kuriame pateikiau eilę sunkių nusikaltimų, kurie buvo padaryti mano atžvilgiu, persekiojant už teisėtą veiklą – žurnalistiką, ją tyčia kriminalizaus ir panaudojus LR Konstitucijoje ir Visuomenės informavimo įstatyme uždraustą cenzūrą, prašiau pradėti tirti šiuos nusikaltimus.
2. Tai yra savo skunde gen. prokuratūrai nurodžiau tokias aplinkybes: Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Lina Beinarytė 2022-07-08 parašė raštelį Nr. 17.2-2138, kuriuo paliko mano skundą dėl skunkių nusikaltimų ištyrimo nenagrinėtu. Nurodžiau, kad tai tęstinė nusikalstama taip vadinamos generalinės prokuratūros veikla, kai prokuratūra oficialiai atsisakė tirti sunkius nusikaltimus, ir parašo neskundžiamus „raštelius“.
3. Toks „raštelis“ yra net tik neteisėtas, bet ir nusikalstamas tolimesnis sunkių nusikaltimų
   dengimas. BPK 2 straipsnis. Pareiga atskleisti nusikalstamas veikas nurodo, kad Prokuroras ir
   ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika.
   BPK 166 str.Ikiteisminio tyrimo pradžia nurodo, kad :
   Ikiteisminis tyrimas pradedamas:
   1) gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką;
   2) prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius
   nusikalstamos veikos
   požymius.
4. Šio Kodekso nustatytais atvejais ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra
   nukentėjusiojo skundas.
5. BPK 168 straipsnis. Atsisakymas pradėti ikiteisminį tyrimą nurodo, kad : „1. Prokuroras ar
   ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, o reikiamais atvejais – ir
   jų patikslinimą, atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti duomenys apie
   nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalyje
   nurodytos aplinkybės.
6. Šiuo atveju prokurorė Beinarytė, gavusi mano skundą su labai konkrečiai duomenimis –
   baudžiamųjų bylų nutartimis ir nuosprendžiais ir labai konkrečiais faktais apie nusikaltimus,
   apsimetė, kad ji neva nesuprato, ko aš noriu.
7. Negana to, prokurorė Beinarytė suklastojo minėtą raštelį, nurodydama jame tokias aplinkybes :
   „Iš Jusų Pareiškimo turinio matyti, kad aplinkybės , nurodytos Pareiškime, grindžiamos
   akivaizdžiai tikrovę neatitinkančiais faktais, pateikiamas subjektyvus teismų sprendimų ,
   prokurati.lros atsakymų vertinimas. Pareiškimas yra nesuprantamo turinio, neaiškus dėl
   nekonkrečiai nurodyto prašymo dalyko“.
8. Nurodžiau, kad tai žinomai melagingi duomenys, nes visos mano skunde išdėstytos aplinkybės atitinka tikrovę ir yra faktinės, o ne mano išgalvotos. Todėl prašau pradėti GP ir ikiteisminį tyrimą dėl prokurorės Beinatytės dokumento klastojimo.
9. Visos šios mano išvardintos faktinės aklinkybės, kurias turėjo vertinti prokurorė Beinorytė, yra labai konkrečios ir aiškios:
10. Kreipiausi į prokuratūrą dėl organizuoto nusikalstamo susivienijimo teismų sistemoje, sunkių
    nusikaltimų nuolatinio dengimo, persekiojimo už teisėtą veiklą (Dėl LAT teisėjų Olego Fedosiuko, Dalios Bajerčiūtės, Armano Abramavičiaus ir Aldonos Rakauskienės, Vilniaus apygardos teismo teisėjų Cinino, V.Pakalnytės-Tamošiūnaitės, G.Dzedulionio, M.Striauko ir gen. prokurorės N.Grunskienės ir jo pavaduotojo G.Ivanausko patraukimo baudžiamojon atsakomybėn dėl organizuoto susivienijimo)
11. Teiisėjas O. Fedosiukas tęsia tuos pačius nusikaltimus, kuriuos daugiau nei dešimt metų vykdo visa eilė teisėjų ir prokurorų, persekiojančių žmones už teisėtą veiklą – žurnalistiką. O. Fedosiuko minimoje LAT 2016-04-21 nutartyje kolegija (iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės, Armano Abramavičiaus ir Aldonos Rakauskienės) man nurodė, kam mano atžvilgiu jokie įstatymai negalioja ir kad mane asmeniškai galima teisti ir nuteisti kalėjimo bausme už žurnalistiką.
    Žinoma, kad tai piktnaudžiavimas, tarnybos pareigų neatlikimas ir dokumento klastojimas, todėl
    prašau pradėti IT ir minėtos kolegijos atžvilgiu.
12. Minėta LAT kolegija 2016-04-21 priėmė nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2PA-26/2016. Nors minėtai kolegijai buvo išaiškinta, kad Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 dalyje numatyta, kad
    masinės informacijos cenzūra draudžiama. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kas yra cenzūra:
    ,,Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų
    renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos.
    Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia
    reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti
    nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio“.
    Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti
    neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ sako: ,,Viešosios informacijos cenzūra
    Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti
    visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios
    informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus“.
    
13. Negana to, vadinamieji teisėjai apsimetė, kad nežino pagrindinio šalies įstatymo – Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Konstitucijos 6 straipsnis sako : Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija.
    7 straipsnis Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai. Šiuo atveju visi teismų sprendimai – cenzūros įvedimas, ir spaudos persekiojimas pagal melagingus Sadecko skundus ir parodymus – tiesiogiai prieštarauja minėtiems Konstitucijos punktams. Tai, kad teisėjai sąmoninga ir tyčia, žinodami, kad nuteisia žmogų už teisėtą veiklą, padaro juos kriminaliniais nusikaltėliais, ir todėl jie turi atsakyti pagal BK straipsnius Tarnybos pareigų neatlikimas ir piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi.
14. Dėl teisėtos veiklos – žurnalistikos, įvedę neteisėtą cenzūrą, mane nuteisė tokie minėti teisėjai, puikiai žinoję, kad cenzūra yra uždrausta, tačiau nepaisę pagrindinio šalies įstatymo reikalavimų. Nurodžiau, kad tokiu būdų minėta organizuota valstybės pareigūnų grupė (kolegija, susidedanti iš Dalios Bajerčiūtės, Armano Abramavičiaus ir Aldonos Rakauskienės) padarė tokius nusikaltimus :
    Piktnaudžiavimas (BK 228 straipsnis) ir tarnybos pareigų neatlikimas (BK 229 straipsnis)
    Visi šie įvykiai – man iškeltos baudžiamosios bylos ir nesibaigiantys persekiojimai – yra įvykę ir
    tebesitęsiantys, prokurorams ir teisėjams masiškai darant sunkius nusikaltimus mano atžvilgiu, ir
    nesulaukiant jokios atsakomybės už mano išvardintus nusikaltimus. Šiuo atveju teismas
    pasiskelbia, kad jis yra nepriklausomas nuo įstatymų ir Konstitucijos, nors sprendimus turi
    priimti „klausydamas tik įstatymo“.
    12 Nurodžiau, kad jeigu sąmoningas nekaltų žmonių siuntimas į kalėjimą nėra nusikaltimas, tai kas tada yra piktnaudžiavimas tarnyba? Teismų įstatymo 46 straipsnis. Teisėjų ir teismų nepriklausomumas nurodo : „Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Teisėjai,
    nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Priimdamas sprendimą teismas vadovaujasi tais įstatymais, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, įstatymams neprieštaraujančiais Vyriausybės nutarimais, įstatymams ir Vyriausybės nutarimams neprieštaraujančiais kitais
    norminiais aktais“.
15. Šiuo atveju akivaizdu, kad teisėjai ne tik kad neklausė įstatymo, tačiau nepaisė ir Konstitucijos, o rėmėsi nusikalstamu ir neteisėtu „teismo sprendimu“ įvesti cenzūrą. Ir teismai, piktnaudžiaudami tarnyba ir klastodami savo nutartis, atsisako šią cenzūrą panaikinti jau daugiau nei dešimt metų – mano prašymas panaikinti cenzūrą buvo atmestas net aštuonis kartus, teisėjams klastojant savo nutartis. Todėl tai yra organizuota nusikalstama veikla.
16. Nurodžiau, kad Lietuvos Konstitucija numato, kad teisingumą vykdo tik teismai, taip pat nurodo, kad prieš įstatymus visi Lietuvos piliečiai yra lygūs. Teismų įstatymo 43 straipsnis. Teisėjo pareigos numato, kad Teisėjas privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų, vykdyti Teisėjų etikos taisyklių reikalavimus. Teismų įstatymas nurodo, kad teisėjai, vykdydami teisingumą, veikia nešališkai ir klauso tik įstatymų. Pagrindinis šalis įstatymas – Konstitucija – kategoriškai ir
    imperatyviai draudžia cenzūrą. Ją draudžia ir Visuomenės informavimo įstatymas.
    Todėl teisėjai, pritaikę cenzūrą, ir už ją nuteisę nekaltą žmogų, padarė nusikaltimą –
    piktnaudžiavimą tarnyba. Įtarus teisėją padarius nusikalstamą veiką, būtina
    sustabdyti jo įgaliojimus, kol teismas byloje paskelbs galutinį sprendimą ir jis įsiteisės.
    Remdamasis išdėstytu, prokuratūros prašiau :
    Pripažinti gen prokurorės Beinarytės minėtą raštelį neteisetu, ir jį panaikinti, pradėti
    ikiteisminį tyrimą dėl dokumento klastojimo.
    Spręsti klausimą dėl LAT teisėjų Olego Fedosiuko, Dalios Bajerčiūtės, Armano Abramavičiaus ir Aldonos Rakauskienės, Vilniaus apygardos teismo teisėjų Cinino, V.Pakalnytės-Tamošiūnaitės, G.Dzedulionio, M.Striauko ir gen. prokurorės N.Grunskienės ir jo pavaduotojo G.Ivanausko patraukimo baudžiamojon atsakomybėn dėl organizuoto susivienijimo, piktnaudžiavimo, tarnybos pareigų neatlikimo, dokumentų klastojimo.
    Nušalinti visą taip vadinamą gen. prokuratūrą nuo šio tyrimo, nes jai tektų tirti save pačią
    Generalinės prokuratūros prokuroras Valentukevičius 2022-08-23 parašė “raštelį” Nr. 17.2-2539, kurį taipogi suklastojo, įrašęs žinomai melagingus duomenis. Tai yra prokuroras Valentukevičius nurodė, kad visi mano skunde išvardinti teisėjų ir prokurorų nusikaltimai niekada nebuvo
    padaryti : “pateikiami neargumentuoti teiginiai, kurie yra nekonkretūs bei grindžiami akivaizdžiai tikrovės neatitinkančiais faktais ir jūsų subjektyviu vertinimu”.
17. Taip prokuroras Valentukevičius taip pat padarė nusikaltimą – suklastojo savo dokumentą, įrašęs žinomai melagingus duomenys, neva mano skunduose aprašytos aplinkybės “neatitinka tikrovės”. Visi mano skunde minimi faktai – mano nuteisimas už teisėtą veiklą – žurnalistiką, o taip pat vadinamo aukščiausiojo teismo teisėjų nusikaltimai, kai jie mane nuteisė, nurodydami, kad baužiamasis persekiojimas už teisėtą veiklą nepažeidžia jokių Lietuvos teisės aktų – yra akivaizdūs faktai, kuriuos labai lengva patikrinti.
18. Prokuratūra tam, kad paslėpti šiuos nusikaltimus, nesugalvoja nieko gudriau, kaip tik parašo, kad nieko panašaus nėra buvę. Ir tai toliau daro nusikaltimus, nors kaip žinia, prokuratūros paskirtis yra nusikaltimų ištyrimas.
19. Atkreipiamas teismo dėmėsys, kad visi generalinės prokuratūros vadovai, įskaitant gen. prokurorę Nidą Grunskienę ir jos pavaduotojas, raštu atsisako tirti sunkius nusikaltimus mano atžvilgiu ir klastoja savo nutartis, įrašydamai žinomai melagingas aplinkybes.
    Tai, kad generalinė prokuratūra virtusi organizuotu nusikalstamu susiviejimu, arba mafija,
    verčia mane prašyti, kad generalinė prokuratūra būtų nušalinta nuo mano skundų nagrinėjimo,
    nes jai teks tirti savo vadovų nusikaltimus.
20. Pareiškimo reikalavimas
21. Kaip jau minėjau, BPK 168-168 str. reikalauja, kad prokuratūra dėl skundo priimtų
    nutarimą. Šiuo atveju prokuratūra slepia nusikaltimus, ir mano, kad rado būdą apeiti įstatymo
    reikalavimą – ji rašo “raštelius”, kurių negalima skųsti teismui. Žinoma, kad tai testinė nusikalstama prokuratūros veikla. Rašydama “raštelius”, arba “špargalkes” prokurorai remiasi Asmenų aptarnavimo prokuratūroje aprašu, kuris patvirtintas gen. prokuroro įsakymu.
    Toks aprašas negali prieštarauti BPK, arba įstatymui, reikalaujančiam kiekvienu atveju dėl pranešimo apie nusikaltimus prokuratūrai priimti nutarimą. Prokurorai slepiasi po “aprašu”, kuris prieštarauja baudžiamojo proceso kodeksui, ir teismas turi įvertinti tokią praktiką. Tokia praktika, kai sunkius
    nusikaltimus tirti prokuratūra atsisako parašydama „raštelį“, yra nusikalstama ir turi būti vertinama kaip piktandužiavimas tarnyba ir tarnybos pareigų neatlikimas.
22. Be to, „raštelius“ prokurorai rašo remdamiesi „prokuratūros darbo aprašu“. Šis darbo aprašas tiesiogiai priešatarauja įstatymui, tai yra tam pačiam BPK, kuris nurodo, kad gavęs skundą dėl nusikaltimo, prokuroras priima nutartį pradėti arba ne ikiteisminį tyrimą. BPK nenumato, kad
    sunkius nusikaltimus prokuratūra gali atsisakyti tirti remdamasi savo „rašteliais“. Prokuratūros Aprašas negali prieštarauti įstatymui. Kadangi BPK 168 str. nustato konkrečias sąlygas, kurioms esant galima atsisakyti atlikti ikiteisminį tyrimą, Aprašas negali išplečiamai aiškinti įstatymą ir
    nustatyti kitaip.
    Kaip minėjau, įstatymas nenumato galimybės atsisakyti tirti sunkius nusikaltimus „rašteliais“,
    todėl toks „raštelių“ rašymas yra taip pat nusikalstama veikla, kuri turi būti atitinkamai įvertinta.
23. Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnis. Bylos, priskirtos administracinių teismų
    kompetencijai nurodo, kad 1. Administraciniai teismai sprendžia bylas dėl:
    1) valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo,
    taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus (toliau – vilkinimas
    atlikti veiksmus);
    Šiuo atveju valstybinio administravimo subjektas – generalinė prokuratūra –
    veikia neteisėtai, atsisakydama tirti jai priskirtą funkciją tirti sunkius nusikaltimus ir rašydama neteisėtus “raštelius”, o ne nutartis pradėti arba ne ikiteisminį tyrimą.
24. Teisėja Žulytė-Janulionienė skundžiama nutartimi man nurodo, kad administraciniai teismai neva negali vertinti prokuratūros praktikos slėpti sunkius nusikaltimus parašant neskundžiamus “raštelius”. Teisėja man nurodė, aš kreipiausi į prokuratūrą dėl pačių prokurorų nusikaltimų ir savo funkcijų nevykdymo, tačiau prokuratūros “rašteliai” nėra siejami su “viešojo administravimo sritimi”. Teisėja taip pat man iš esmės išaiškino, kad “keliamo ginčo pobūdis pagal savo esmę – tikrąjį tikslą, nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai”.
    
25. Kartoju, tai yra tęstinė nusikaltama veikla, nes nei prokuratūra, nei
    teismai neturi įgaliojimų atsisakyti vertinti sunkių nusikaltimų, kurie
    padaryti mano atžvilgiu. Buvau nuteistas už teisėtą veiklą, teismams
    pritaikius cenzūrą, kurią kategoriškai draudžia aukščiausias Lietuvos teisės
    aktas – LR Konstitucija. Kadangi teismai ir toliau atsisako pripažinti, kad
    veikė neteisėtai ir nusikalstamai, todėl man nelieka nieko kito, kaip prašyti
    atnaujinti minėtą baudžiamąją bylą dėl teisėjų piktnaudžiavimo.
    BPK 444 straipsnis. Naujai paaiškėjusios aplinkybės, dėl kurių galima
    atnaujinti baudžiamąją bylą nurodo, kad byla atnaujinama:
26. Naujai paaiškėjusios aplinkybės, dėl kurių galima panaikinti nuosprendį
    ar nutartį ir atnaujinti baudžiamąją bylą, yra šios:
    1) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytas liudytojo ar nukentėjusiojo
    parodymų arba ekspertizės akto melagingumas, taip pat kitų įrodymų,
    kuriais paremtas nuosprendis ar nutartis, netikrumas;
    2) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad nagrinėdami bylą
    teisėjai nusikalstamai piktnaudžiavo;
    3) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad atlikdami ikiteisminį
    tyrimą pareigūnai nusikalstamai piktnaudžiavo ir dėl to buvo priimtas
    neteisėtas ir nepagrįstas nuosprendis;
27. Šioje byloje įrodinėju, kad tiek prokurorai, tiek ir mane nuteisę teisėjai
    piktnaudžiavo jiems suteiktais įgaliojimais, persekiodami ir nuteisdami
    mane už teisėtą veiklą. Tada, kai prašau pradėti ikiteisminį tyrimą dėl
    teisėjų ir prokurorų nusikaltimų, juos pridengia minėtų pareigūnų kolegos,
    ir patys darydami nusikaltimus, kaip Beinorytė arba Valentukevičius,
    rašydami neskundžiamus “raštelius”. Tada visą šią nusikalstamą tariamos
    teisėsaugos piramidę užbaigia teisėja Žulytė-Janulionienė, man kažkodėl
    nurodydama, kad “rašteliai” yra visiškai teisėtas būdas atsisakyti tirti
    sunkius nusikaltimus.
28. Visos mano skunde suminėtos aplinkybės įrodo priešingai – BPK
    įpareigoja prokuratūrą priimti nutarimą dėl skundo apie nusikaltimą, o ne
    “špargalkę”. Taip pat teismai yra įpareigoti vertinti tokią prokuratūros
    praktiką kaip nusikalstamą.
    Tai, kad prokuratūra man nurodo jos “raštelius” skųsti administraciniam
    9
    teismui, o administracinis teismas įrodinėja, kad neturi teisės ir pareigos
    vertinti minėtų “raštelių”, sukuria chaosą ir betvarkę, kai prokuratūra gali
    bet kokį nusikaltimą pridengti neskundžiamu “rašteliu”.
29. ABTĮ 3 straipsnis. Ginčai dėl teisės nurodo :
30. Administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus.
31. Teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo)
    politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu
    atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo
    administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas
    arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl
    kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus.
    17 straipsnis. Bylos, priskirtos administracinių teismų kompetencijai
    nurodo, kad
32. Administraciniai teismai sprendžia bylas dėl:
    1) valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų
    (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų
    kompetencijai priskirtus veiksmus (toliau – vilkinimas atlikti veiksmus);
33. Įrodinėju, kad generalinė prokuratūra, rašydama neskundžiamus
    “raštelius” ir nevykdydama savo įstatymu jai nustatytos funkcijos tirti
    nusikaltimus ir vertinti įrodymus, pažeidžia minėtus ABTĮ straipsnius
    (neveikimas prieštarauja generalinės prokuratūros funkcijai – BPK 2
    straipsnis. Pareiga atskleisti nusikalstamas veikas. Prokuroras ir
    ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos
    veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų
    numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir
    atskleista nusikalstama veika).
    Be to, ABTĮ 4 straipsnis. Įstatymų taikymas nagrinėjant administracines
    bylas nurodo, kad “1. Teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja
    Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija). Mane
    nuteisiant, teismai taikė cenzūrą, kurią draudžia Konstitucija, tai yra taikė
    įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai
    Remdamasis išdėstytu, ir ABTĮ 3, 4 ir 17 str. prašau panaikinti
    skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį.
    10
    Aurimas Drižius
    11