Teismuose panika – teisėjams teks „sodinti” vieniems kitus

0

Lietuvos apeliacinis teismas nagrinės generalinės prokurorės Grunskienės skundą, kuriuo ji atsisako vykdyti Vilniaus apygardos teismo nutartį ir tirti didelio teisėjų nusikalstamo susivienijimo nusikaltimus.

Kadangi visą šią košę užviriau aš, teismui pateikiau ir savo atsiliepimą dėl minėto Grunskienės skundo:

Lietuvos Apeliaciniam teismui

Pareiškėjas Aurimas Drižius

Pareiškimas dėl nušalinimo (Byla Nr. 1S-127-1076/2024)

Gavau pranešimą, kad Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Aušros Bielskės, Justo Namavičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Ernesto Rimšelio, generalinės prokurorės Nidos Grunskienės skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 29 d. nutarties nagrinės rašytinio proceso tvarka 2024 m. birželio 4 d. 13.20 val.
Kaip jau nurodžiau savo ankstesniame atsiliepime, įstatymas nenumato, kad neskundžiami skundai gali būti skundžiami, todėl faktą, kad apeliacinis teismas priėmė nagrinėti neskundžiamą skundą, aš vertinu kaip eilinį piktnaudžiavimo suteiktais įgaliojimais pavyzdį.
Kaip aiškiai nurodyta apskųstoje neskundžiamoje Vilniaus apygardos teismo nutartyje, pagal BPK apygardos teismo, kaip aukštesniojo teismo, priimtos nutartys dėl ikiteisminio tyrimo teisėjo priimtų sprendimų yra galutinės ir neskundžiamos. Generalinė prokurorė teikdama skundą vadovaujasi BPK 440, 442 straipsniais, tačiau nei šie straipsniai, nei kitos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos nenumato galimybės proceso dalyviams skųsti apygardos teismo nutartį dėl apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimo.

Tai, kad minėta teismo nutartis yra neskundžiama, pripažįsta ir skundą pateikusi generalinė prokurorė Grunskienė.
Tačiau tam, kad apskųsti neskundžiamą nutartį, Grunskienė vėl piktnaudžiauja įgaliojimais ir įstatymu – nurodo, kad „tam tikrais atvejais gali būti taikomas ir vadinamasis trejopas apskundimas. Pažymėtina, kad jis taikomas iš esmės tada, kai dėl tam tikrų priežasčių apygardos teismas savo nutartimi skundą dėl apylinkės teismo nutarties atsisako priimti arba atsisako nagrinėti”.

Šiuo atveju minėtas išaiškinimas visiškai netinkamas, nes Vilniaus apylinkės teismas atsisakė priimti mano skundą, o Vilniaus apygardos teismas byloje Nr. 1S-107-1121/2024 panaikino minėtą nutartį ir įpareigojo prokuratūrą mano sausio 9 d. prašymą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo perduoti nagrinėti Lietuvos Respublikos prokuratūrai Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka.

Todėl tai ne tas atvejis, kai apygardos teismas atsisako priimti ar nagrinėti skundą dėl apylinkės teismo nutarties, todėl ir dėl šio motyvo gen. prokurorės Grunskienės skundas turi būti atmestas. Jokios klaidos čia nebuvo, priešingai – apygardos teismas aiškiai išaiškino, kad prokuratūra nebegali slėpti sunkių nusikaltimų rašydama „raštelius”, o ne nutartimis dėl IT. Apygardos teismas ištaisė apylinkės teismo klaidą.

Aš suprantu, kad teismams labai sunku taikyti įstatymus savo kolegų atžvilgiu, kai reikia vertinti jų veiksmus.

Tačiau šioje byloje viskas per daug paprasta ir akivaizdu, kad būtų galima vėl „išsukti” nusikaltimą padariusius teisėjus ir prokurorus. Dar kartą primenu – įstatymui visi lygūs.

Primenu, kad esu persekiojamas šios „teisinės sistemos” jau 15 metų, nuo 2009 m., teismams legalizavus cenzūrą, kurią tiesiogiai draudžia Konstitucija ir Visuomenės informavimo įstatymas, ir spaudos darbą prilyginus sunkiems nusikaltimams.

Tiesiog negalėjau patikėti, kad ši mafija tokia galinga, kad 15 metų nesugeba išspręsti tokio paprasto klausimo – cenzūros panaikinimo.

Dėl nušalinimo

Nustebau, kad klausimą dėl mano skundo nagrinės tokia teisėja Bielskė, kuri ne kartą yra aprašyta mano straipsniuose „Laisvame laikraštyje”.

Šiuo metu esu padavęs skundą prokuratūrai dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėjos Bielskės atžvilgiu dėl piktnaudžiavimo, išteisinant įtariamąjį Andrių Ūsą garsiojoje Garliavos pedofilijos byloje.

Todėl teisėja Bielskė niekaip negali nagrinėti mano skundų, nes yra tiesiogiai suinteresuota juos atmesti.

Primenu, kad teisėja Bielskė, kaip ir jos kolega Cininas, jau įėjo į Lietuvos istoriją, pranešę, kad „mažametė Deimantė Kedytė kalba labai tyliai ir labai nenoriai atsakinėja į klausimus (apie patirtą seksualinę prievartą), todėl jokios pedofilijos nebuvo”.

Primenu teismui, kad minėtas Bielskės-Cinino nuosprendis iki šiol šokiruoja ir yra klasikinis teisinio banditizmo pavyzdys.

Kaip žinia, šioje Garliavos pedofilijos byloje buvo atlikta valstybinė teismo kompleksinė – psichiatrinė mergaitės ekspertizė. Jos išvada aiški : „..Deimantė Kedytė gali teisingai suvokti teisingas bylas aplinkybes,, duoti apie tai parodymus, jai nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti, prievartai pasipriešinti ji negalėjo“.

Apie patirtą prievartą auka pasakojo tiek tėvui, kuris vėliau buvo nužudytas suderinus su generaline prokuratūra, tiek ir seneliams, kurie vėliau buvo nuteisti už tai, kad „priekabiavo prie anūkės“ – mat savo namuose garsiai kalbėjo apie tai, koks baisus pedofilų klanas.

„Mano keturių metų amžiaus dukros pasakojimai apie nuogus vyrus, dukros nurengimą nuogai, jos laižymą ir prašymą juos laižyti, didelius „sysalus” (kaip ji vadina lytinius organus), bėgantį kremą, tepimą jos su tuo „tikru” kremu, išbėgus kremui „sysalo” pasidarymą visai mažu, „sysalo” kišimą jai į burną, tampymą pirmyn atgal, garsų rėkimą, „sysalo” kišimą ir tampymą kambaryje, vonioje, tualete … visur, visada, šimtus kartų, kai ji būdavo pas savo „Mamą” savaitgaliais, net dukros Krikšto dieną, nejaudina nei vieno ikiteisminį tyrimą atliekančio pareigūno, – pasakojo vėliau nužudytas Drąsius Kedys, -Juk nieko čia neatsitiko. Mergaitė gyva. O motina turėjo iš ko gyventi, gaudama pinigus iš tų su dideliais sysalais”.

Tokios bielskės ir cininai net nedrįso iškviesti į Ūso teismą pagrindinės aukos, nors įstatymai nurodo, kad pagrindinis įrodymas tokiuose bylose yra nukentėjusiųjų parodymai. Cininai ir Bielskė nutarė, kad to nereikia, ir patys nustatė diagnozę : „mergaitės atmintis ištrinta“.

Itin ironiška, kad teismas atsisakė vertinti valstybinės psichiatrinės ekspertizės išvadas, kuriuos tokio pobūdžio bylose yra pagrindinės, ir rėmėsi psichologės Ilonos Čėsnienės, niekada nemačiusios mažametės aukos, išvadomis. Teisėjai nuosprendyje remiasi ir daugybę kartų kartoja I.Čėsnienės išvadą, bet nesiremia kitomis psichologų išvadomis, kurios patvirtina mažametės parodymų teisingumą. Nuosprendyje nepaminėta, kad I.Čėsnienę rekomendavo A.Ūso iškviesta į apklausą psichologė N.Grigutytė. I.Čėsnienė, teikianti mokamas paslaugas šioje byloje sutiko jas suteikti nemokamai.

„Nesiremiama byloje esančia 2009-04-23 – 05-25 Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-18 (1 t., b.l. 75-78) išvada, kurioje atliekant nurodytą ekspertizę mažametė nukentėjusioji išsakė detales apie byloje nagrinėjamą įvykį ir įtariamojo veiksmus, kurios iš esmės sutampa su jos parodymais duotais ankstesnių apklausų metu (atliktų specialiame apklausos kambaryje), kurių metu, atsakydama į klausimus mažametė nukentėjusioji pasakė, jog „mane laižo Ūsas”, „laižo liežuviu”, „laižė daug kartų”, (mergaitės anatominiame piešinyje pažymi ausį, burną, kaktą, krūtinę, pilvą, nugarą, sėdmenis, kojas), „laižė šikną”, „tuo metu buvo mama ir aš, ir buvo Andrius, tai buvo diena”, Andrius „raudonas”, „storu pilvu”, jis „prašė, kad laižyčiau” (vyro anatominiame piešinėlyje pažymi krūtinę, lytinius organus, kojas) ir pasako, jog „vaikams taip daryti negalima”. Šiame ekspertizės akte nurodyta, jog Kedytei psichikos sutrikimas nekonstatuojamas, – teigia Neringa Venckienė savo knygoje „Drąsiaus viltis – išgelbėti mergaitę”, – Padidintas polinkis fantazuoti ir nevalingai supainioti realius įvykius su vaizduotės produkcija tiriamajai nenustatytas. Nestebėta padidinto įtaigumo požymių, tačiau tiriamoji yra paklusni, linkusi vykdyti emociškai reikšmingų žmonių reikalavimus, prašymus. Tiriamajai nebūdingos tokios individualios psichologinės savybės, kurios trukdytų jai teisingai suvokti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes (įvykio vieta, jo dalyviai ir jų veiksmai, įvykio seka) bei duoti apie tai parodymus. Šio ekspertizės akto išvadoje konstatuojama, jog Kedytė, atsižvelgiant į jos amžių, išsivystymo lygį, individualias psichologines savybes bei psichinę būseną, gali teisingai suvokti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes (įvykio vieta, jo dalyviai ir jų veiksmai, įvykio seka) ir duoti apie tai parodymus. Kedytei nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti. Šiame ekspertizės akte nurodyta, jog ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra jokių objektyvių duomenų apie D. Kedžio daromą poveikį nukentėjusiajai ar jos parodymams.

Nesiremiama 2009-12-01 specialistės S. Lesinskienės atlikta mažametės parodymų analize, kurioje konstatuojama, jog mergaitės nurodomi jos atžvilgiu atlikti seksualinio pobūdžio veiksmai gali būti paremti realiu jos pačios patyrimu. Parodymus mergaitė duoda įsitempusi, jos nerimastingumas ženkliai padidėja, kai yra klausiama apie galimai buvusius su seksualine veikla susijusius dalykus, ji vengia ir nenoriai prisimena jai nemalonius nutikusius dalykus, nedrąsiai apie tai kalba, arba greit supyksta, nueina, gulasi, slepiasi. Galimai įvykusios seksualinės prievartos patyrimo apibūdinimų pagrindinės detalės, į tvirkinamo pobūdžio, ne pagal amžių ankstyvą jos įtraukimą į seksualinę veiklą išlieka vienodos ir tos pačios visuose mergaitės pasakojimuose ir parodymuose, tiek filmuojant tėvui namuose vaizdo kamera, tiek apklausų metu. Namų aplinkoje mergaitė lengviau pasakoja apie jos patirtus dalykus, apklausų metu, bendraujant su nepažįstamais žmonėmis, mergaitė labiau drovisi, jai sunkiau kalbėti, tai natūralu.

Nei žodžiu neužsiminta nuosprendyje apie 2009-09-07 Vilniaus apygardos prokuratūros nutarimą, kuriame nurodyta, kad mažametės atžvilgiu jos filmavimo metu nebuvo naudojamas nei psichologinis, nei fizinis smurtas. Mažametė nebuvo savo tėvo įžeidinėjama, nebuvo su ja grubiai elgiamasi, nenustatyti piktnaudžiavimo ar išnaudojimo požymiai. D.Kedys klausinėdamas savo dukros ir tai nufilmuodamas veikė siekdamas apsaugoti dukros interesus (8 tomas, b.l. 144-145).

Žodžiu, mane iki šiol krečia šiurpas, paskaičius tokių bielskių išvedžiojimus, kuriais bandoma išsukti sunkius nusikaltėlius.
Todėl prašau nušalinti teisėją Bielskę nuo mano skundų nagrinėjimo, ir atmesti gen. prokurorės skundą kaip nepagrįstą.

Aurimas Drižius

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

0
    0
    Jūsų krepšelis
    Jūsų krepšelis tuščias