Ukrainoje nuotaikos keičiasi – nuo „užimsime Kremlių” iki neišvengiamo pralaimėjimo laukimo

Ukraina – ar tikrai keičiasi naratyvas?
Naujausiame Alastairo Crooke’o straipsnyje jis aptaria naratyvo pasikeitimą, įvykusį dėl neseniai „The Economist” paskelbtų interviu apie Ukrainą:

The Economist pateikia interviu su Zelenskiu, generolu Zalužniu ir Ukrainos karo lauko vadu generolu Syrskiu. Interviu duodami visi trys – ne mažiau nei interviu The Economist. Toks dalykas nepasitaiko atsitiktinai. Tai – pranešimai, kuriais siekiama perteikti naująjį valdančiosios klasės naratyvą „auksiniam milijardui” (kurie visi jį perskaitys ir įsisavins).

https://www.economist.com/ukraines-fateful-winter

Iš pirmo žvilgsnio „The Economist” straipsnį galima skaityti kaip prašymą skirti daugiau pinigų ir daug daugiau ginklų. Tačiau pagrindinė žinutė aiški: „Kiekvienas, kuris nuvertina Rusiją, eina į pralaimėjimą”. Rusijos pajėgų mobilizacija buvo sėkminga; nėra jokių problemų dėl Rusijos moralės; ir Rusija rengia didžiulį žiemos puolimą, kuris netrukus prasidės. Rusija turi didžiules rezervines pajėgas (iki 1,2 mln. vyrų); tuo tarpu Ukraina dabar turi 200 000 žmonių, kurie yra kariškai apmokyti konfliktui. Kitaip tariant, „rašoma ant sienos”. Ukraina negali laimėti.
…
Skotas Riteris (Scott Ritter), diskutavęs su teisėju Neapolitano, mano, kad „The Economist” interviu atskleidžia, jog Vakarai stumia į šalį Zelenskį – kai Zalužnyj skiria jam didelę realybės dozę (kuri bus šokiruojanti daugeliui šerpų lojalistų). Taigi Economist interviu buvo aiškiai akcentuojamas generolas Zalužnyj, o Zelenskis buvo pabrėžtinai nušalintas – tai, Ritterio nuomone, rodo, kad Vašingtonas nori „pakeisti vadovavimo arklius”. Dar viena „žinia”?

Kad būtų aišku, generolas Zalužny kartą sakė, kad laiko save Rusijos generalinio štabo viršininko generolo Gerasimovo mokiniu. Pranešama, kad Zalužny yra susipažinęs su pastarojo raštais. Trumpai tariant, Zalužnyj Maskvoje žinomas kaip profesionalus kareivis (nors ir atsidavęs ukrainiečių nacionalistų reikalui).

Taigi, ar Vakarai ruošia savo naratyvą, kad nutrauktų šį neįveikiamą konfliktą – Ukrainą – ir judėtų toliau?

Tai iš tiesų gali būti įmanoma. Ar JAV ir NATO galėtų tiesiog išsisukti iš situacijos ir palikti Zalužnyj derėtis su Rusija dėl savo pralaimėjimo?

Bet argi J. Bidenas, NATO generalinis sekretorius J. Stoltenbergas ir Vokietijos kancleris F. Scholzas nesakė, kad Rusijai „negalima leisti laimėti”? Be abejo, taip.

Tačiau Crooke’as atkreipia dėmesį į Afganistaną ir į tai, kaip greitai chaotiškas atsitraukimas iš Kabulo išnyko iš žiniasklaidos ir dabar dažniausiai yra pamirštamas. Talibanas buvo dar vienas priešas, kuriam nebuvo galima leisti laimėti. Jie laimėjo. Ir tai niekam nerūpi.

Labai tikiuosi, kad scenarijus, kaip jį išdėsto Crooke’as, netrukus išsipildys Ukrainoje. Bet, deja, esu realistas. Rusija nesustabdys karo nepasiekusi savo tikslų. Zalužiniui nebus leista derėtis dėl taikos.

M. K. Bhadrakumaras pažymi, kad bet kokios taikos derybos priklauso nuo J. Bideno sutikimo:

Aiškiausias ženklas, kad JAV toli gražu neskuba derėtis, yra ne kas kitas, o Baltųjų rūmų patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Džeikas Sulivanas, kurio vizitas į Kijevą praėjusį mėnesį (prieš pat JAV vidurio kadenciją) sukėlė spėlionių, kad Vašingtonas spaudžia prezidentą V. Zelenskį derėtis.

Dabar Sullivano pastabos, išsakytos praėjusį savaitgalį Karnegio universitete, aiškiai parodė, kad JAV yra Ukrainoje ilgam. Jis sakė:

„Mes nežinome, kada tai baigsis. Žinome tik tai, kad mūsų užduotis yra toliau palaikyti karinę paramą Ukrainai, kad ji būtų kuo geresnėje padėtyje mūšio lauke, kad, jei ir kai pribręs diplomatija, ji būtų kuo geresnėje padėtyje prie derybų stalo.

„Dabar tas momentas dar neatėjo, todėl kreipėmės į Kongresą ir paprašėme skirti nemažai papildomų išteklių, kad galėtume toliau užtikrinti, jog Ukraina turėtų priemonių kovoti šiame kare. Esame įsitikinę, kad sulauksime abiejų partijų paramos…

„Nesiruošiu iš anksto nurodinėti ateities, tik patikinsiu, kad šiuo metu darome viską, ką galime, kad maksimaliai padidintume Ukrainos galimybes apginti savo suverenitetą ir teritorinį vientisumą… taip, tikėtina, kad tai tęsis gana ilgai…”

Iš esmės JAV teigia, kad Ukrainoje turi laiminčią ranką.

Interviu „Economist” buvo paskelbti gruodžio 15 d. Sullivano pokalbis Karnegio universitete įvyko diena vėliau. Jei Baltuosiuose rūmuose būtų pasikeitusi nuomonė, tai būtų buvę įtraukta į tą interviu.

Taip pat manau, kad Zalužnyj nėra iš tų lyderių, kurie galėtų organizuoti ar leistųsi įtraukiami į perversmą. Tiesą sakant, gali būti, kad gandai iš Kijevo yra teisingi ir kad Zelenskis ir jo štabas siekia jį išstumti. Jį pakeistų kitas ukrainiečių generolas, su kuriuo kalbėjosi „The Economist”:

Keletą kartų [generolas Syrskis] vadovavimo grandinėje iš tikrųjų buvo vyresnis už Valerijų Zalužnyj, kuris 2021 m. liepą buvo paskirtas visų ginkluotųjų pajėgų vyriausiuoju vadu. Kai kurie politiniai veikėjai užkulisiuose gali pasinaudoti šiuo faktu akivaizdžiai bandydami pakurstyti įtampą tarp jųdviejų. Netgi sklando gandai, kad prezidento administracija gali būti linkusi pakeisti populiarų, bet nepriklausomai mąstantį generolą Zalužnyj jo buvusiu viršininku. Dėl susiskaldymo įtrūkimų nerimauja aukšto rango Vakarų kariuomenės pareigūnai. Abu generolai teigia, kad visiškai pasitiki vienas kitu ir nori nesikišti į politiką. Generolui Syrskiui šis pokalbis nepatogus. „Kariuomenė yra už politikos ribų”, – sako jis. „Ji yra tokia, kokia turi būti, ir tokia, kokios reikalauja įstatymai”.
Nei Zalužnyj, nei Syrskis nėra perversmo šalininkai. Jei Zelenskis pasitrauks, vadovauti greičiausiai imsis koks nors kitas politikas, tikriausiai radikalesnis.

Kaip daro išvadą Bhadrakumaras:

Taigi, susiklosčius tokioms aplinkybėms, Rusijos galimybės susiaurėja iki to, kad artimiausiais mėnesiais Ukrainai būtų padarytas triuškinantis pralaimėjimas ir Kijeve būtų įkurta Vašingtono nekontroliuojama vyriausybė. Tačiau tam reikia iš esmės pakeisti Rusijos karinę strategiją, kuri apimtų realią konfrontacijos su JAV ir NATO galimybę tam tikru metu.
Net ir vis dar klysdami dėl Ukrainos sėkmės galimybių, nei NATO, nei Baltieji rūmai nerodė jokio apetito karui su Rusija. Tikėtina, kad jie suprato tikrąją generolo Zalužno prašymo prasmę:

Aš žinau, kad galiu nugalėti šį priešą. Bet man reikia išteklių. Man reikia 300 tankų, 600-700 šarvuočių, 500 haubicų. Tuomet, manau, visiškai realu pasiekti vasario 23 d. linijas.
Karo pradžioje Ukraina bent jau popieriuje turėjo gerai aprūpintą kariuomenę:

Ukraina turėjo daug tankų ir su 2430 tankų užima 13 vietą pasaulyje. Pagal šarvuočių skaičių Kijevas taip pat užima aukštą vietą – septintąją vietą pasaulyje su 11 435 mašinomis. Kijevo artilerijos galia taip pat didžiulė – 2 040 baterijų.
Tai, kad generolas Zalužnyj paprašė visos šios naujos įrangos, yra prisipažinimas, kad didžioji dalis, jei ne visa senoji įranga, yra išnykusi. Tai apima ir ginkluotę, kurią jis gavo prasidėjus karui. Jei 20 proc. rusų kariuomenės, kuri buvo panaudota Ukrainoje, per tokį trumpą laiką galėjo padaryti tiek daug materialinės žalos, kiek ilgai išgyventų NATO kariuomenė kare su Rusija?

https://www.moonofalabama.org/2022/12/ukraine-is-there-really-a-change-of-the-narrative.html