Už tai, kad nutrauktų bylą ir nesodintų į kalėjimą, prokuroras reikalavo iš Antano Kandroto (‘Celofano”) kyšio

0

Jonas Baltušis

Atrodo neįtikėtina, kad Antanas Kandrotas („Celofanas”) į kalėjimą buvo pasiųstas pagal tokio Kauno apygardos prokuratūros prokuroro Donato Puzino sukostruotą baudžiamąją bylą.
Patį D.Puziną dar prieš tai A.Kandrotas apkaltino korupcija – per savo facebook paskyrą išplatino vaizdo įrašą, kad bylą jam konstruoja tas pats minėtas prokuroras Donatas Puzinas.
Apeliacinis teismas, pasiuntęs A.Kandrotą į kalėjimą, apie tai, kad bylą „Celofanui” suorganizavo jo korupcija apkaltintas prokuroras Puzinas, nepasisakė nė žodžio, nes apeliacinio teismo nuomone, matyt, kad tai normalu.
Tai paaiškėjo tik Aukščiausiame teisme nagrinėjant A.Kandroto ir jo tariamo bendrininko P. Boreišos skundus.
A.Kandroto advokatas S. Milovas nurodė, kad šioje byloje ikiteisminį tyrimą organizavo ir kontroliavo, surašė kaltinamąjį aktą ir palaikė valstybinį kaltinimą pirmosios instancijos teisme Kauno apygardos prokuratūros prokuroras D. Puzinas.
Pats prokuroras D.Puzinas 2020 m. gegužės 13 d. buvo sulaikytas STT pareigūnų, nušalintas nuo pareigų, o vėliau iš jų atleistas.
„Bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui nuteistieji A. Kandrotas ir P. Boreika ne kartą nurodė, kad dėl D. Puzino padarytų nusikaltimų STT Vilniaus valdyboje atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 04-7-00004-20, kuriame jie abu buvo apklausiami ir sužinojo, jog prokuroras, organizuodamas ir kontroliuodamas ikiteisminį tyrimą jų byloje, siekė daryti spaudimą kaltinamiesiems, priversdamas juos sumokėti (duoti kyšį) už tyrimo nutraukimą, – teigia advokatas, – šie duomenys suponuoja išvadą, kad ikiteisminis tyrimas buvo organizuojamas turint priešingų, nei nustato BPK, tikslų, todėl nebuvo tikrinamos kaltinamojo apklausose nurodytos versijos, nerenkami įrodymai, kurie galėtų jas patvirtinti arba paneigti”.

Lygiai tą patį nurodė ir kito nuteistojo P.Boreikos advokatas Edvinas Sergaitis : „Apeliaciniame skunde nuteistasis P. Boreika nurodė dar vieną aplinkybę, kurią apeliacinės instancijos teismas ignoravo, – dėl neteisėtų veiksmų organizuojant ikiteisminį tyrimą šioje byloje Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir STT) Vilniaus valdyba pradėjo ikiteisminį tyrimą Nr. 04-7-00004-20, kuriame pareikšti įtarimai ikiteisminį tyrimą šioje byloje organizavusiam Kauno apygardos prokuratūros prokurorui Donatui Puzinui. P. Boreika buvo apklaustas STT atliekamame ikiteisminiame tyrime ir jam yra žinoma, kad STT pareigūnai netgi disponuoja garso įrašu, kuriame kalbama apie tai, jog P. Boreikai reikia daryti spaudimą šiame ikiteisminiame tyrime. Šios aplinkybės rodo, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios šioje byloje tyrimas prieš P. B. buvo atliekamas netinkamai ir šališkai. Pažymėtina, kad skundžiami nuosprendžiai iš esmės grindžiami būtent ikiteisminio tyrimo metu gautos 2018 m. spalio 5 d. specialisto išvados Nr. 04/11-2-39-10565 teiginiais. Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių teismų išvados byloje padarytos nepašalinus visų akivaizdžių prieštaravimų, nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai, vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, nuosprendžiuose išdėstyti tik apkaltinantys įrodymai, neanalizuojant visų įrodymų turinio ir neatskleidžiant jų tarpusavio ryšio. Taigi teismai padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (BPK 369 straipsnio 3 dalis), pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis), nesilaikė nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimų ir padarė bylos įrodymais nepagrįstas išvadas dėl P. B. kaltės pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį buvimo.

⦁ A. K. nuo pat pirmos apklausos nurodė, kad P. B. asmeniškai nepažįsta, jokių santykių nepalaikė, jokių kontaktų ar reikalų su juo neturėjo, kaltinime nurodytų buhalterinės apskaitos dokumentų jam neperdavė ir pinigų iš jo negavo. Tačiau ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai ir jiems vadovavęs prokuroras nesiėmė jokių veiksmų tokiems parodymams patikrinti, nors jų tikrumas yra tiesiogiai susijęs su aplinkybėmis, kurias privalu įrodyti A. K. inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėčių kontekste. Akivaizdu, kad nesusitinkant, nekontaktuojant kitu būdu (telefonu, internetu ir t. t.) susitarti dėl ko nors, juolab dėl nusikaltimų, už kuriuos A. K. nuteistas, nėra įmanoma. Vien tam, kad perduotų kaltinime nurodytus buhalterinės apskaitos dokumentus, nuteistieji turėjo arba susitikti, arba turėti kitokį kontaktą (pvz., paštu), tačiau tokios aplinkybės nustatomos nebuvo. Maža to, P. B. niekas taip niekada ir nepaklausė, kada ir kokiomis aplinkybėmis A. K. jam perdavė fiktyvius buhalterinius dokumentus.
⦁ Iš aptartų aplinkybių akivaizdu, kad ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje buvo organizuojamas šališkai, vengiant jo išsamumo, t. y. vengiant tikrinti aplinkybes ir rinkti įrodymus, galinčius paneigti pareikštus įtarimus ir kaltinimus bei leisti kaltinamiesiems apsiginti. Teismai, tirdami tik tuos įrodymus, kurie buvo surinkti šališkai atlikto ikiteisminio tyrimo metu, negalėjo bylos išnagrinėti išsamiai ir nešališkai. Pirmiausia dėl to, kad neturėjo galimybės tirti duomenis, kurie galėtų paneigti kaltinime tiesiogiai nenurodytas, bet numanomas aplinkybes dėl tarp kaltinamųjų buvusių kontaktų, kurių metu jie turėjo tartis ir susitarti dėl A. K., kaip padėjėjo, pagalbos P. B. (buhalterinių dokumentų poreikio, parengimo, perdavimo), ir ši pagalba turėjo būti suteikta (perduoti suklastoti dokumentai). Tokiais duomenimis galėtų tapti duomenys iš mobiliojo ryšio ar interneto tiekėjų apie A. K. ir P. B. bendravimą telefonu, internetu ir t. t.; duomenys, patvirtinantys kaltinamųjų susitikimus (juos kartu mačiusių asmenų parodymai, susitikimo vietų vaizdo stebėjimo kamerų įrašai ir pan.). Tačiau tokių duomenų ikiteisminio tyrimo metu dėl pirmiau aprašytų priežasčių niekas nerinko, o jei ir rinko – dėl tų pačių priežasčių teismui nepateikė. Kita vertus, teismai skundžiamus nuosprendžius grindė įrodymais, kurie BK 20 straipsnio 4 dalies prasme negali būti laikomi leistinais, nes buvo surinkti ikiteisminio tyrimo, organizuoto ir atlikto nesilaikant teisėto baudžiamojo proceso tikslų ir principų, metu. Teismai nebuvo aktyvūs ir netikrino duomenų apie proceso šališkumą, nors tokie duomenys turėjo tiesioginę įtaką jų priimtų sprendimų teisėtumui.
⦁ Nusikalstamai šališko ikiteisminio tyrimo metu buvo šiurkščiai pažeista A. K. teisė į gynybą. 2018 m. balandžio 27 d. ir 2019 m. birželio 11 d. A. K. buvo apklaustas kaip liudytojas, 2019 m. birželio 14 d. atlikta jo akistata su įtariamuoju P. B. Iš apklausos ir akistatos protokolų matyti, kad liudytojas buvo apklausiamas apie aplinkybes, kurios vėliau sudarė jam pareikšto įtarimo ir kaltinimo faktinį pagrindą, t. y. apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką. Tokio pobūdžio apklausa galima tik laikantis BPK 82 straipsnio 3 dalyje nustatytų garantijų – liudytojas turi teisę turėti atstovą, reikalauti būti pripažintas įtariamuoju, jam netaikoma atsakomybė, nustatyta BPK 83 straipsnio 2 ir 4 dalyse. Šios A. K. teisės nebuvo užtikrintos.
⦁ 2019 m. spalio 30 d. A. K. įteiktas įtarimas, jis apklaustas kaip įtariamasis. Apklausoje gynėjas nedalyvavo, kadangi įtariamasis jo atsisakė. Gynėjas nedalyvavo ir jokiuose kituose veiksmuose, kurie buvo atliekami su įtariamuoju. BPK 52 straipsnio 2 dalis nustato, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ir teismui neprivalomas asmens, įtariamo ar kaltinamo sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymu, pareikštas atsisakymas gynėjo, kai dėl bylos sudėtingumo ar didelės apimties arba kitais atvejais kyla abejonių dėl šio asmens galimybės pasinaudoti teise į gynybą. Šią teisės normą ignoravo tiek ikiteisminį tyrimą atlikęs Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos tyrėjas, tiek ir tyrimui vadovavęs ir jį organizavęs prokuroras, nors abu žinojo, kad A. K. inkriminuojamas sunkus nusikaltimas, o byla yra sudėtinga ir didelės apimties. Negana to, pagal bylos duomenis, kitas įtariamasis P. B. gynėjo pagalba naudojosi nuo 2019 m. gegužės 13 d. Sugretinus įtariamųjų P. B. ir A. K. parodymų turinį, nelieka jokių abejonių, kad tarp jų gynybos interesų yra akivaizdžių prieštaravimų. Tačiau ir šios aplinkybės nesutrukdė tyrėjui ir jam vadovavusiam prokurorui ignoruoti imperatyvią BPK 51 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatą dėl būtino gynėjo dalyvavimo, kai yra įtariamųjų ar kaltinamųjų gynybos interesų prieštaravimų, jeigu bent vienas iš jų turi gynėją.
⦁ Teisė į tinkamą gynybą A. K. nebuvo užtikrinta ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. 2020 m. spalio 20 d. teismo posėdžio metu Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskirta kaltinamojo gynėja pareiškė negalinti toliau ginti A. K. ir nusišalinanti, nes nesutinka su jo gynybos pozicija, kuri aiškiai prieštarauja jos pačios požiūriui į kaltinamojo gynybą. Gynėjos prašymą kaltinamasis palaikė, išreiškė norą, kad būtų paskirtas kitas gynėjas. Bylą nagrinėjęs teisėjas gynėjos prašymo netenkino, dėl to pastaroji buvo priversta ginti kaltinamąjį kitame 2020 m. gruodžio 8 d. posėdyje, šio posėdžio pabaigoje dar kartą pareiškė „neturinti supratimo, kaip jį ginti“ ir pareikalavo ją nušalinti. Šį kartą teismas tokį prašymą tenkino ir atleido gynėją nuo tolesnio dalyvavimo byloje, konstatavęs skirtingas kaltinamojo ir jo advokatės pozicijas efektyvios gynybos užtikrinimo klausimu. Šios aplinkybės suponuoja, kad bent dviejuose pirmosios instancijos teismo posėdžiuose, kuriuose vyko bylos nagrinėjimas iš esmės ir buvo tiriami įrodymai, kaltinamajam nebuvo užtikrinta galimybė įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo pareikšto kaltinimo. Tais atvejais, kai asmens gynybai įgyvendinti kyla realių sunkumų, teismas turi pasiūlyti šiam asmeniui pasirinkti kitą advokatą arba parinkti jį pats.
⦁ Prokuroro apeliaciniu skundu buvo prašoma A. K. padėtį bloginti tiek paskiriant griežtesnę laisvės atėmimo bausmę, tiek skiriant ją atlikti realiai. Tačiau šis skundas teismo buvo atmestas visa apimtimi ir tai suponuoja vienintelę išvadą, kad nebeliko įstatyme nustatyto formalaus pagrindo pabloginti nuteistojo padėtį tiek griežtinant paskirtą bausmę, tiek ir keičiant jos atlikimo tvarką. Panaikinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria A. K., vadovaujantis BK 75 straipsnio 3, 4, 5 dalimis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas iš dalies atidėtas, paskiriant baudžiamojo poveikio priemones, apeliacinės instancijos teismas akivaizdžiai pažeidė BPK 320 straipsnio 4 dalies normas.
⦁ Nuteistasis A. K. nuosekliai neigė klaidingai interpretuojant įrodymus teismų nustatytą aplinkybę, kad jis P. B. pateikė fiktyvius kaltinime išvardytus bendrovių „B“, „BL“ ir „Š“ buhalterinės apskaitos dokumentus, ir laikėsi nuomonės, kad, be P. B. parodymų, jog dokumentus jis gavo iš A. K., kitų tai patvirtinančių įrodymų surinkta nebuvo. Liudytojų parodymai, kiti bylos duomenys P. B. parodymų nepatvirtina ir tik leidžia daryti išvadą, kad A. K. vienaip ar kitaip buvo susijęs su kiekviena iš pirmiau nurodytų bendrovių.
⦁ Teismai A. K. netinkamai pritaikė BK 24 straipsnio 6 dalies, 222 straipsnio 1 dalies ir 24 straipsnio 6 dalies, 183 straipsnio 2 dalies nuostatas. Išvadas dėl A. K. kaltės teismai grindė vienintele pažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimus nustatyta faktine aplinkybe, kad būtent jis P. B. perdavė kaltinime nurodytus fiktyvius bendrovių „B“, „BL“ ir „Š“ buhalterinės apskaitos dokumentus. Tačiau net ir darant prielaidą, kad fiktyvius buhalterinės apskaitos dokumentus P. B. teikė būtent A. K., jos akivaizdžiai nepakanka, kad būtų konstatuota nuteistojo kaltė padarius jam inkriminuotas veikas. Aplinkybė, kad A. K. perdavė P. B. fiktyvius buhalterinės apskaitos dokumentus, savaime nesuponuoja nuteistojo žinojimo, jog P. B. juos panaudos BK 222 ir 183 straipsniuose nustatytiems nusikaltimams daryti. Ši aplinkybė neleidžia spręsti, kokio turinio išankstinį susitarimą sudarė kaltinamieji.
⦁ Byloje nenustatyta, kad A. K. dėl savo atliktų neteisėtų veiksmų būtų turėjęs kokią nors materialinę naudą. Nenustatyta ir kitų aplinkybių, galinčių paaiškinti motyvus, kurių vedamas nuteistasis padėjo P. B. pasisavinti didelę pinigų sumą. Nesant byloje jokių tiesioginių įrodymų ir duomenų apie kaltinamųjų išankstinį susitarimą daryti nusikaltimus, tokio susitarimo buvimo faktą ir turinį, o kartu ir A. K. inkriminuotos veikos subjektyvųjį požymį (tiesioginę tyčią), galėtų įrodyti būtent motyvas. Teismams nenustačius, kad dėl padarytos veikos A. K. turėjo materialinės ar kitokios naudos arba veikė norėdamas padėti bendrininkui dėl asmeninių priežasčių, konstatuotina, jog nuteistojo veiksmai, perduodant P. B. kaltinime nurodytus fiktyvius bendrovių „B“, „BL“ ir „Š“ buhalterinės apskaitos dokumentus, negalėjo būti kvalifikuojami pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 2 dalį. Šiame kontekste aktualu priminti, kad P. B. buvo kaltinamas ir dar vieno nusikaltimo, nustatyto BK 220 straipsnio 1 dalyje, padarymu. Ši aplinkybė, nenustačius A. K. motyvo padėti P. B. padaryti savanaudišką nusikaltimą, nustatytą BK 183 straipsnyje, leidžia daryti prielaidą, kad P. B., siekdamas iš A. K. gauti fiktyvius buhalterinės apskaitos dokumentus, pastarajam galėjo nurodyti tik norįs sumažinti jo vadovaujamos UAB „M“ mokėtiną PVM. Tikimybė, jog kaltinamieji galėjo susitarti daryti tik BK 220 straipsnyje nustatytą veiką, paneigia kategorišką bylą nagrinėjusių teismų išvadą dėl nustatytos tiesioginės A. K. tyčios padaryti būtent BK 222 ir 183 straipsniuose nustatytus nusikaltimus.
⦁ Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu A. K. nurodė, kad turi du mažamečius neįgalius vaikus, reikalaujančius nuolatinės priežiūros, ir dėl šios priežasties jis negali dirbti bei užsiima tik vaikų priežiūra. Šios nuteistojo nurodytos aplinkybės labai reikšmingos, sprendžiant tiek dėl skirtinos bausmės rūšies ir jos dydžio, tiek dėl bausmės atlikimo tvarkos ir jos vykdymo atidėjimo. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas tik į tai, kad nuteistasis su žmona augina du mažamečius vaikus (nuosprendžio 76 punktas), ir visiškai ignoruodamas aplinkybę, jog pastarieji yra neįgalūs ir jiems reikalinga nuolatinė priežiūra, netinkamai pritaikė BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatas.

⦁ Apeliaciniame skunde nuteistasis P. B. nurodė dar vieną aplinkybę, kurią apeliacinės instancijos teismas ignoravo, – dėl neteisėtų veiksmų organizuojant ikiteisminį tyrimą šioje byloje Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir STT) Vilniaus valdyba pradėjo ikiteisminį tyrimą Nr. 04-7-00004-20, kuriame pareikšti įtarimai ikiteisminį tyrimą šioje byloje organizavusiam Kauno apygardos prokuratūros prokurorui Donatui Puzinui. P. B. buvo apklaustas STT atliekamame ikiteisminiame tyrime ir jam yra žinoma, kad STT pareigūnai netgi disponuoja garso įrašu, kuriame kalbama apie tai, jog P. B. reikia daryti spaudimą šiame ikiteisminiame tyrime. Šios aplinkybės rodo, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios šioje byloje tyrimas prieš P. B. buvo atliekamas netinkamai ir šališkai. Pažymėtina, kad skundžiami nuosprendžiai iš esmės grindžiami būtent ikiteisminio tyrimo metu gautos 2018 m. spalio 5 d. specialisto išvados Nr. 04/11-2-39-10565 teiginiais. Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių teismų išvados byloje padarytos nepašalinus visų akivaizdžių prieštaravimų, nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai, vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, nuosprendžiuose išdėstyti tik apkaltinantys įrodymai, neanalizuojant visų įrodymų turinio ir neatskleidžiant jų tarpusavio ryšio. Taigi teismai padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (BPK 369 straipsnio 3 dalis), pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis), nesilaikė nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimų ir padarė bylos įrodymais nepagrįstas išvadas dėl P. B. kaltės pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį buvimo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

0
    0
    Jūsų krepšelis
    Jūsų krepšelis tuščias