V.Radžvilas : “Tremtiniai ovacijomis sveikina žiauriai jų nekenčiančią Grybauskaitę, kuri, žvelgdamas į juos, turbūt galvojo: ,,reikėjo visus nugalabyti”
Iš V.Radžvilo laiško draugams:
Sveiki,
Permatyti žmogaus sielą yra tik Dievo prerogatyva. Šito negali net angelai, tiesiogine intelektine intucija matantys Visatos sąrangą ir istoriją 🙂 Bet įmanoma gana tiksliai numatyti jau dabar ryškėjančias tendencijas, kurios yra suprantamos ir paaiškinamos žvelgiant per klasikinės etikos ir psichologijos prizmę. Visų laikų tautos ir visuomenės buvo sudarytos iš trijų grupių žmonių: dorybingujų, ydingųjų ir tarpinių. Platonas dorybę apibrėžė kaip stabilią dispoziciją gėriui. Tai reiškia, kad dorybingasis nėra tik neapibrėžtai ,,geras” ar ,,neblogas” žmogus, bet tas, kuris elgiasi taip, kaip reikia, bet kuriomis aplinkybėmis. Savo ruožtu yda — stabili dispozicija blogiui. Ydingas ya ne šiaip turintis silpnybių ir trūkumų žmogus, bet tas, kurio sieloje blogis įsišaknijęs taip, kad įprastiniais būdais neišraunamas. Visose visuomenėse dorybingų yra mažuma, ydingi irgi nesudaro daugumos. Dauguma yra svyruonėliai — tie, kurie linkę daryti gera, bet su sąlyga, kad tai nėra per sunku ir ne per brangiai kainuoja. Tai ir leidžia žvelgti į ateitį su atsargaus optimizmo doze.
Pernelyg griežtai kalbėti apie tokius piliečius kaip konservatorių fanatai ar tie patys politkaliniai ir tremtiniai reikėtų vengti, nors tiesa, kad susilaikyti kartais nelengva. Tačiau bet kuriuo atveju būtina keisti kalbėjimo akcentą. Pernelyg ilgai už viską, ką turime, buvo kaltinama tik valdžia, o piliečiai noriai laikomi vien jos aukomis. Bet ar iš tikrųjų dėl Lietuva krečiančių bėdų niekuo dėti tie 50 %, kurie nesiteikė ateiti į rinkimus? Ar toks elgesys nėra niekšiškumas būtent todėl, kad kenčia ne tik jie — tai būtų jų reikalas –, bet visa visuomenė? Jau tris dešimtmečius politiniai kaliniai ir tremtiniai yra viena svarbiausių TS-LKD atramų, o tai reiškia — jiems tenka milžiniška atsakomybė už vykstantį Lietuvos naikinimą.
Kiek kalti — nepaprastai sudėtingas klausimas, į kurį įmanoma atsakyti tik vertinant kiekvieno iš jų veiksmus ir atsižvelgti į konkrečias aplinkybes. Svarbių veiksnių — daugybė. Politkaliniai ir tremtiniai nėra tas pats kontingentas. Daug žmonių atsidūrė tremtyje net nesuprasdami už ką, nes niekada nesidomėjo politika. Šio sluoksnio žmonėms ir jų vaikams buvo sunkiau prieinamos humanitarinių ir socialinių mokslų studijos, o politiškai naivius žmones lengva apgaudinėti. Turi reikšmės bendras menkas išsilavinimas ir ribotas akiratis. Galiausiai socialinės psichologijos eksperimentai parodė, kaip smarkiai žmonės linkę paklusti ir elgtis konformistiškai…
Bendras vaizdas — slegiantis. Tiesa, kad šiais žmonėmis negailestingai manipuliuojama. Panašiai kaip sovietmečiu eiliniais ,,revoliucijos” ar karo veteranais, kuriems buvo leidžiama pasidžiaugti paradais ir šventiniais minėjimais ar dėti gėles ant kapų, o vadai tvarkė savo reikalus. Šių dienų Lietuvoje panašiai palikta ir tokią pat funkciją atlieka Gedulo ir vilties diena, Ariogalos sueiga, leidžiama su ašaromis akyse dainuoti ,,žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos…”. Neįmanoma pamiršti kažkur matyto vaizdo, kai stovėdami politkaliniai ir tremtiniai ovacijomis sveikina žiauriai jų nekenčiančią Grybauskaitę, kuri, žvelgdamas į juos, turbūt galvojo: ,,per mažai jūsų, buožių ir nacionalistų išvežėme, reikėjo visus nugalabyti”.
Prarają tarp apsimestinės pagarbos ir ciniškai instrumentinio požiūrio į juos turbūt nujaučia daugelis šių žmonių. Netrūksta viską žinančių ir puikiai suprantančių — Kęstutis visiškai teisus. Ir čia jau ryškėja pradžioje minėtos skirtys. Dalis suprantančių, kaip, pvz., krikdemų frakcija Seime, yra tie ydingieji, arba tiesiog užkietėję niekšai, kuriems asmeninė gerovė yra svarbesnė už viską. Bet yra ir nujaučiančių bei iš dalies suvokiančių, bet intelektualiai ribotų ir bevalių žmonių, kurie plaukia pasroviui. Ypatinga kategorija — aršieji fanatikai, kuriems tapatinimas su TS-LKD yra asmeninės tapatybės dalis, kurią praradus sugriūtų visas jų pasaulėvaizdis ir gyvenimo prasmė. Dalis tiesiog nemąsto ir nenori mąstyti net susidūrę su jų įsitikinimus griaunančių faktų lavina. Todėl sutikčiau su Ramūnu, kad oficialiai jų vadovybė turbūt nesiryš nutraukti ryšių su konservatoriais.
Bet yra viena lemiamai svarbi aplinkybė: per dvejus metus iš esmės pasikeitė Lietuvos padėtis. Nesiryžtantys nutraukti ryšių žmonės vis dėlto anksčiau turėjo galimybę racionalizuoti ir pateisinti savo konformizmą — jie galėjo įtikinėti save ir kitus, kad nors stiprėja tradicinių vertybių puolimas, tiesioginės grėsmės vis dėlto nėra, ,,krikdemiškas” sparnas ne toks jau silpnas ir visa tai apgins. Tai, kas įvyko ir vyksta pastaraisiais metais, be abejo, nedžiugina. Bet žvelgiant politiškai, yra gerai — pagaliau dūžta visos iliuzijos, nes tai, kas seniai suplanuota padaryti su Lietuva ir buvo pamažu ir atsargiai daroma, dabar įgyvendinama atvirai, brutaliai, vaizdžiai kalbant — apnuoginus plėšrūnų iltis. Prof. Laimos nurodytas V. Rachlevičiaus str. tarsi nepasako nieko naujo, bet kartu pateikiamas puikus panoraminis Lietuvos padėties vaizdas. Taip — tai jau totalinis naikinimas. Taigi prieitas slenkstis, kai konformizmą ir pasyvumą pateisinančioms konservatorių šalininkų (ir ne tik jų) racionalizacijoms tiesiog beveik nebėra vietos. Apsimesti, kad nesupranti, kas vyksta, darosi visi sunkiau. Praktiškai neįmanoma. Ir štai čia — vėl grįžtant prie Platono schemos — turi prasidėti judėjimas trečiojoje — svyruojančių — grupėje. Tą pajudėjimą jau matome: atsigręžiančių į NS buvusių konservatorių, tarp jų politkalinių ir tremtinių, skaičius akivaizdžiai auga. Lėčiau negu norėtųsi — bet auga. Todėl bendrauti su šiais kadaise atrodžiusiais negrįžtamai įsipainiojusiais konservatorių tinkluose žmonėmis yra labai prasminga ir būtina. Bet kad jie ateitų, pirmiausia privalo sužinoti, kad ateiti yra kur — į sambūrį, kuris užsiima tokia keistenybe, kaip laikraščių dalijimas.
O kai jų vadovai susivoks, kur išeinama, ir supras, kad išeinančių nemažai ir vis daugėja — kas žino? Būna pavėluotų praregėjimų ir atsivertimų 🙂
Vytautas
