Velykų misterijos uždangą praskleidus. Pokalbis su dr. Asta Giniūniene

0

Pokalbis su humanitarinių mokslų daktare Asta Giniūniene, neseniai Bažnytinio paveldo muziejuje atidarytos parodos „THEATRUM BIBLICUM. Velykų preliudijos scenovaizdžiai“ kuratore.

Dr. A. Giniūnenė kovo 29 d. 18 val. muziejuje skaitys paskaitą apie naujos parodos dalį, pristatančią unikalų XVIII a. I p. Senojo ir Naujojo Testamento vienuolikos paveikslų ciklą iš Švėkšnos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios: „Švėkšnos bažnyčios paveikslų ciklo kilmės paieškos – ar prototipas galėjo būti gavėnios uždanga?“

Kokia pagrindinė parodos ir artėjančios jūsų paskaitos tema?

Dr. Asta Giniūnienė. Viduramžiais Europoje susiformavo liturginė tradicija – gavėnios laikotarpiu, nuo Pelenų dienos iki Didžiosios savaitės trečiadienio, bažnyčios presbiterijoje būdavo pakabinama didelė uždanga, atribojanti tikinčiuosius nuo Aukos liturgijos. Tokiu būdu kūno apmarinimas būdavo sustiprinamas ir vizualiniu alkiu. Mažesniais „gavėnios audeklais“ buvo dengiami altorių retabulai. Laikui bėgant naudotus vienspalvius audinius pakeitė Senojo ir Naujojo Testamentų scenomis ištapytos drobės, primenančios ir skatinančios apmąstyti dieviškojo apreiškimo istorijas. Ar ši tradicija pasiekė Lietuvą? Užuominų ieškosime šaltiniuose, o vėlesnių apraiškų ir sąsajų – išlikusiame Švėkšnos bažnyčios biblinių paveikslų cikle 

Kaip išverstume ir paaiškintume parodos pavadinimą?

Dr. Asta Ginūnienė. Pavadinimas Theatrum biblicum, lietuviškai Biblijos teatras, pasiskolintas iš XVII a. Amsterdame tokiu pavadinimu išleisto albumo – pagal šio albumo Senojo ir Naujojo testamentų raižinius ir buvo nutapyti parodoje eksponuojami Švėkšnos Šv. Jokūbo bažnyčios paveikslai. Pavadinimas atskleidžia pagrindinę parodos temą – ji skirta scenografijos sričiai: eksponuojamos mūsų dienas pasiekusios Baroko laikotarpio Didžiosios savaitės dekoracijos, kurios ne tik atliko puošybinę funkciją, bet ir įvaizdino bei įprasmino šio laikotarpio liturgiją.

Kaip atradote Švėkšnos Šv. Jokūbo bažnyčios paveikslus? Jie tikriausiai nebuvo rodomi bažnyčioje?

Dr. Asta Ginūnienė. Švėkšnos Šv. Jokūbo bažnyčios paveikslus dar sovietmečiu pastebėjo paveldo specialistai, apsilankę Švėkšnos Vilkėnų koplyčioje, 1973 m. jie buvo įrašyti į Kultūros paminklų sąrašą. Prastos būklės drobės 1981–1983 m. restauruotos Kultūros paminklų restauravimo treste ir perduotos Lietuvos dailės muziejui. 1993 m. sugrąžintos Švėkšnos Romos katalikų bendruomenei.

Kaip tie paveikslai pakliuvo į mano tyrimų lauką? Su Kultūros paveldo centro bendradarbėmis lankantis Švėkšnoje dėmesį patraukė klebonijoje saugomi paveikslai – dėl bažnytinėje dailėje retų siužetų, neįprasto meninio apipavidalinimo ir inskripcijų. Tiriant ciklą buvo surasti pirmavaizdžiai, nustatyti siužetai, iššifruoti įrašai, užčiuoptos sąsajos su liuteroniška Šventojo Rašto įvaizdinimo tradicija. Su Bažnytinio paveldo muziejaus bendradarbėmis tartasi eksponuoti Švėkšnos bažnyčios ciklą, bet, pasikeitus aplinkybėms, šį sumanymą teko atidėti. Tęsiant tyrimą, per tuos kelerius metus paaiškėjo, kad atskiri ornamentuotais fonais ir tekstais apipavidalinti paveikslai iš pradžių sudarė vientisą daugiasiužetį tapinį. Šiandien šią didelę drobę galime pamatyti parodoje ir įsitikinti, koks tai buvo didingas kūrinys.

Kuo ši paroda unikali?

Paroda dviejų dalių. Pirmoje salėje eksponuojamas Švėkšnos bažnyčios paveikslų ciklas. Šios drobės sovietmečiu kabėjo Vilkėnų kapinių koplyčioje, o dabar saugomos klebonijoje. Kuo išsiskiria šie paveikslai? Visų pirma, vaizdavimo būdu – tai biblinės scenos, įkomponuotos tapytuose rėmuose, ir kiekvieną sceną lydi tekstas. Bet tai nėra neraštingiesiems skirta viduramžių Biblia pauperum (vargšų biblija). Siužetai ciklui parinkti specialiai ir suverti ant vienos prasminės gijos, skatinančios apmąstyti žmogaus santykio su Dievu peripetijas – žmogaus netikėjimą, abejones, atitolimą, susitaikinimą ir beribį iš Dievo kylantį atleidimą. Dar vienas įdomus dalykas: ištyrus paaiškėjo, kad šie, dabar paskiri, paveikslai iš pradžių sudarė didžiulį (apie 320 × 850 cm) vientisą daugiasiužetį tapinį ar kelis didelius tapinius – jie buvo sukomponuoti po du, vienas virš kito, o XIX a. vid. sukarpyti. Parodoje eksponuojama šios didžiulės drobės rekonstrukcija. Lankytojas galės prisėsti ir su parengtu lankstinuku gilintis į šį unikalų kūrinį. Šalia rodomas Amsterdamo leidėjo Claeso Janszo Visscherio albumas Theatrum biblicum (1643). Kaip minėjau, pagal šiame albume esančius Nyderlandų žymiųjų grafikų biblinius raižinius buvo nutapyti penki Švėkšnos bažnyčios paveikslai. Parodai albumą paskolino Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka.

Antroje parodos salėje eksponuojamos XVIII a. vid. – XIX a. I p. Didžiosios savaitės vadinamosios Kristaus kapo dekoracijos, tiksliau, jų dalys – tai efektingi kulisai, kontūrinės biblinės scenos, pranašų figūros. Pasaulietinio teatro scenovaizdžių neišliko, jau vien todėl šie eksponatai unikalūs. Baroko laikotarpiu dekoracijas tapė profesionalūs monumentaliosios dailės principus išmanantys meistrai, jų darbai stebina didingumu, išraiška ir įtaiga. Tačiau šiuose kūriniuose užkoduotos dar ir teologinės, alegorinės prasmės, jos atveria Šventojo Rašto klodus ir per Didžiosios savaitės dekoracijų vaizdinius veda į Velykų vigiliją – Jėzaus Prisikėlimo triumfą, todėl paroda atidaryta gavėnios laikotarpiu.

Ką žiūrovas gali pamatyti, ko paprastai nemato bažnyčiose ir muziejuose?

Beveik visi parodoje eksponuojami kūriniai yra specifinės paskirties, jų žiūrovas neišvys nei bažnyčiose, nei muziejuose. Daugelis dekoracijų atrastos pastarąjį dešimtmetį per Kultūros paveldo centro ekspedicijas – jos ištrauktos iš bažnyčių palėpių, sandėlių, lig tol nebuvo žinomos nei specialistams, nei parapijiečiams. Mat XIX a. pasikeitus Didžiosios savaitės įvaizdinimo tradicijoms, šie nenaudojami ir dažnai pažeisti didžiuliai skydai ir drobių ritiniai tapo nereikalingi. Gaila, kad Lietuvos bažnyčiose nerasta viso dekoracijų komplekto, aptiktos tik jo dalys, bet parodoje galima išvysti pagal išlikusius fragmentus ir europinius analogus atkurtus dekoracijų kontūrus, padedančius suvokti jų dydį, formą ir kompoziciją.

Ar šie kūriniai gali žiūrovui padėti suprasti Kristaus kančios slėpinį, Velykų ištakas ir vaizdavimo istoriją ir jos vaizdavimą?

Kristaus kančios slėpinio ikonografija ilgainiui keitėsi. Parodoje it įžanga į barokinę vaizduoseną rodomas ant storos lentos tapytas atvaizdas iš Buivydiškių bažnyčios – jame per Nukryžiavimo, Jėzaus kape ir šonuose pateikiamus Kristaus kančios atributus, Arma Christi, papasakojama visa Jėzaus kančios istorija. Baroko laikotarpio Kristaus kapas buvo kaip scena, kurioje pagal tridienio liturgiją buvo keičiami pagrindiniai atvaizdai: Didįjį ketvirtadienį statomi Paskutinės vakarienės, Jėzaus kančios (susimąsčiusio, prie stulpo, kalėjime) atvaizdai, o Didžiojo penktadienio Kančios kelio apmąstymas baigiamas prie kape gulinčio Jėzaus atvaizdo; prie mirusio Jėzaus kūno – budintys kariai, gedintys Dievo Motina, šv. evangelistas Jonas, šv. Marija Magdalietė, angelai. Velykų rytą virš tuščio kapo iškyla Prisikėlusiojo figūra. Tačiau svarbiausia pabrėžti, kad Baroko epochoje Kristaus kapas buvo ne vien evangelinių įvykių iliustracija, bet ir simbolinis dieviškosios Išganymo misterijos paminklas – jame buvo įkūnyta pagrindinė idėja, kurią galima išreikšti XVIII a. jėzuito pamokslininko Juozapo Pažovskio žodžiais: „Kristaus šlovė prasidėjo nuo kapo.“ Tai matoma ir išlikusiuose dekoracijų fragmentuose – antai iliuziškai tapytoje Veiviržėnų bažnyčios altoriaus pavidalo dekoracijoje, nutapyti angelai, adoruojantys Didįjį penktadienį į Kristaus kapą įstatomą monstranciją su Ostija; po ja – iš dangaus nusileidęs pergalingas apokaliptinis Dievo Avinėlis. Aukštuose mediniuose Švėkšnos bažnyčios kulisuose pavaizduoti Išganytojo atėjimo laukiantys Adomas ir Ieva, Nojus su laivu, Išgelbėjimo simboliu, mažesniuose vartuose – dramatiškai raudantys angelai.

Paroda padeda vizualiai skaityti Kristaus istoriją?

Taip, bet, kaip jau minėjau, šios parodos biblinius paveikslus ir dekoracijų vaizdinius maža tik matyti ir atpažinti, –  juos, kaip moko Baroko pamokslininkas Fabijonas Birkovskis, reikia skaityti, o paskui suvokti. Barokui būdingą metaforinį, alegorinį vizualumą bene geriausiai atskleidžia parodoje eksponuojami Jėzaus ir pranašų kontūriniai paveikslai su ertmėmis krūtinėse. Tose ertmėse arba už jų būdavo įtaisomas ar išstatomas Švenčiausiasis Sakramentas. Šitaip per aukojamo Izaoko, brolių kankinto ir išduoto Juozapo, pranašo Danieliaus liūtų duobėje pavidalus ir jų istorijas buvo vedamos paralelės su Kristaus kančia, mirtimi ir Prisikėlimu.

Kokie svarbiausi dalykai  ciklą skiria nuo įprastų religinio siužeto paveikslų?

Švėkšnos bažnyčios ciklo atvaizdai ir dekoracijų fragmentai sąveikauja tarpusavyje, yra pajungti vienai pagrindinei idėjai ir kompozicijai. Tai monumentaliosios dailės kūriniai. Didžiąją Savaitę sumontuotos didelės dekoracijos pakeisdavo įprastą bažnyčios vaizdą, paversdavo interjerą įspūdinga, sukrečiančia erdve. Šie netipiniai objektai padiktavo ir vizualią projekciją, netradicinį eksponavimo būdą. Dizaineriui Povilui Vincentui Jankūnui reikėjo rasti sprendimą, kaip eksponuoti netelpančias į ekspozicinę salę dekoracijas, kaip neimituojant, neužgožiant autentiškų dalių parodyti jų rekonstrukcijas.

Ar tokio tipo paveikslai, scenografinis Kristaus kančios vaizdavimas, – dažnas reiškinys Europoje?

Kristaus kančios, mirties ir Prisikėlimo inscenizacijos paplito Baroko laikotarpiu, tai buvo viena iš potridentinių, jėzuitų platinamų Theatrum sacrum (šventojo teatro) formų, stebinanti ir padedanti emociškai išgyventi svarbiausius Išganymo istorijos momentus, įvaizdinti Velykų tridienio liturgiją. Kristaus kapo – didingos scenos su dekoracijomis – apogėjumi laikomi XVII–XVIII amžiai. Tokio tipo Didžiosios savaitės apipavidalinimas paplito visoje katalikiškoje Europoje, bet labiausiai suklestėjo Alpių regione – Vokietijoje, Austrijoje.

Ar nukeliavę į kaimynines šalis žmonės gali pamatyti ką nors panašaus?

Švėkšnos ciklui analogiško kūrinio nepavyko rasti, jis lygintinas su Europoje išlikusiomis gavėnios uždangomis, bet galutinės išvados negalima daryti, kol nėra iki galo išaiškinta jo kilmė ir paskirtis. Tipologiniu požiūriu turėtų sudominti išlikę Senojo Testamento kontūriniai paveikslai su ertmėmis; tokių atvaizdų yra Lenkijoje, tačiau ten vyrauja evangelinių siužetų paveikslai. Parodoje eksponuojamos Kristaus kapo dekoracijos vertingos ikonografiniu ir meniniu požiūriu, bet jų išliko tik fragmentai – jie negali prilygti ryškiausiems Alpių regiono šedevrams, tačiau yra svarbūs ne tik Lietuvos, bet ir šios srities Europos paveldui.

XXI a. Europoje išaugo susidomėjimas Theatrum sacrum – Kristaus kapo dekoracijos traukiamos iš bažnyčių, vienuolynų sandėlių, restauruojamos ir eksponuojamos bažnyčiose. Galima išskirti bene pačias didžiausias ir gausiausias XVIII a. vid. Noicelės (Neuzelle, Vokietija) cistersų vienuolyno dekoracijas. Jos restauruojamos ir eksponuojamos dalimis, vienuolyne jas galima pamatyti. Baroko šedevru laikomas 1783 m. Altshauzeno (Altshausen, Vokietija) bažnyčios šventasis kapas 2001 m. atstatytas ir eksponuojamas prie šv. Mykolo bažnyčios specialiai pastatytoje koplyčioje. Architektūriniais perspektyviniais reginiais stebina XVIII a. austrų tapytojų monumentalistų Johanno Nepomuko Pfaundlerio, Johanno Sebastiano Schillingo, Antono Zollerio Kristaus kapo kūriniai. Tridienio dekoracijos į dienos šviesą pamažu iškeliamos ir Viduržemio jūros regione – Italijos šventovėse.

Kaip ilgainiui kito šio tipo dekoracijos?

XVII a. LDK archyviniuose šaltiniuose randama žinių apie gavėnios uždangas, vadinamąsias Vela Quadragesima. Jų apibūdinimai skurdūs, yra keli paminėjimai, kad šioms altorių uždangoms naudoti vienspalviai audiniai, kartais su tapytais Nukryžiuotojo, Nuėmimo nuo kryžiaus, Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios atvaizdais. XVIII a. apie gavėnios audinius nebeužsimenama, o nuo XVIII a. vid. dažnoje bažnyčioje prie išvardyto inventoriaus randame įrašų apie iliuziškai tapytą Kristaus kapą arba Kristaus kapą su vienais, trejais ar septyneriais vartais (arkomis), pakopomis ir ant drobės tapytu paveikslu. Konkrečiai Švėkšnos bažnyčios senuose dokumentuose nei apie uždangas, nei biblinį ciklą žinių nėra. Švėkšnos bažnyčios didžioji tapyta drobė su bibliniais paveikslais veikiausiai tapatintina su XIX a. pr. dokumentuose minimu šios temos atvaizdu – iliuziškai tapytą Kristaus kapą su išpjaustytomis figūromis sudarė ir „senas, didelis paveikslas, vaizduojantis visų pranašų atėjimą“. Šio kūrinio sąsajos su XVII a. Europoje naudotomis gavėnios uždangomis grįstos vaizdavimo panašumu – Švėkšnos Kristaus kapo drobei tokio tipo kūriniai galėjo būti pavyzdžiu, prototipu.

Minite liuteronišką įvaizdinimo tradiciją – gal galite ją pristatyti?

Neradus Švėkšnos bažnyčios ciklo analogų katalikiškoje dailėje, į akiratį pateko evangelikų liuteronų bibliniai ciklai, kuriais buvo apipavidalinti jų šventovių balkonų parapetai. Tokių Biblijos įvaizdinimo pavyzdžių išliko Augstkalnės Latvijoje, Šventosios Dvasios Taline, Svidnicos ir Javoro Lenkijoje (Silezijoje) evangelikų liuteronų bažnyčiose. Švėkšna įsikūrusi liuteroniškos Mažosios Lietuvos paribyje, todėl tikėtina, kad aptariamo ciklo ikonografinei programai ir meniniam pobūdžiui įtakos galėjo turėti liuteroniški šio tipo kūriniai: panaši ciklų siužetų parinktis ir apipavidalinimas. Tęsiant tyrimą ir išsiaiškinus, kad Švėkšnos paveikslai sudarė vientisą ar kelis didelius paveikslus, iškilo antroji prielaida, kad paveikslų prototipu galėjo būti Europos bažnyčiose naudotos bibliniais paveikslais ištapytos gavėnios uždangos.

Kuo įdomi ši paroda scenografijos požiūriu?

Eksponuojami kūriniai svarbūs kaip scenografijos istorijos reliktai. Barokinių dekoracijų kūrimo principai teoriškai žinomi, išlikę piešinių, eskizų, bet paroda suteikia retą progą pamatyti, kaip natūroje atrodė įgyvendinti sumanymai.

Dar paminėsiu, kad paroda užbaigiama nedideliu kontūriniu Prisikėlusiojo Kristaus paveikslu – virš jo prierašas su pranašo Izaijo žodžiais „…jo kapas bus garbingas“. Parodos lankytojui gali kilti klausimas: kodėl Baroko laikotarpiu toks didelis dėmesys buvo skiriamas Kristaus kapui? Atsakymą rasime Evangelijoje – Velykų rytą tuščias kapas liudijo žinią apie Prisikėlusįjį: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė!“ (Lk 24,5–6).

Ačiū už pokalbį.

Dr. Astos Giniūnienės paskaita „Švėkšnos bažnyčios paveikslų ciklo kilmės paieškos – ar prototipas galėjo būti gavėnios uždanga?“ vyks kovo 29 d. 18 val. Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius).

Renginys nemokamas. Maloniai kviečiame! 

Daugiau informacijos tel. +370 5 269 7800, el. p. muziejus@bpmuziejus.lt.

Kalbino Akvilė Melkūnaitė

Bažnytinio paveldo muziejaus informacija

PRANEŠIMĄ PASKELBĖ: KAMILĖ JAGĖLIENĖ, VIEŠOJI ĮSTAIGA „SAKRALUS MENAS“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

0
    0
    Jūsų krepšelis
    Jūsų krepšelis tuščias