Teisėjų nusikaltimai negali būti pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą, nurodė teisėja Nida Vigelienė

Vilniaus apygardos teismas paskelbė, kad jį kritikuoti yra nusikaltimas

Aurimas Drižius

Vilniaus apygardos teimo teisėja Nida Vigelienė 2024 m. balandžio 12 d. priėmė nutartį dėl mano skundo Nr. 1S-106-576/2024, kurią suklastojo ir įrašė savo išgalvotus ir žinomai melagingus duomenis. Todėl padarė nusikaltimą – suklastojo dokumentą ir piktnaudžiavo.
Tai, kad visas Vilniaus apygardos teismas jau seniai virtęs monolotiniu organizuotu susivienijimu, niekam ne paslaptis.
Tačiau dar niekad šio teismo teisėjai taip atvirai neklastojo savo nutarčių, žinodami, kad bus nebaudžiami.
Trumpai istorija tokia – dar 2016 m. mane už visiškai teisėtą veiklą – žurnalistiką, paskelbę ja nusikalstama veikla, nuteisė tokie Vilniaus apylinkės teismo teisėjas girtuoklis M. Striaukas, ir apygardos teismo gauja iš Audriaus Cinino, Virginijos Pakalnytės- Tamošiūnaitės, Gintaro Dzedulionio, prokurorės Kisinienės.
Teismas paskelbė, kad straipsnių rašymas apskritai yra nusikaltimas, net jeigu ten aprašyta gryna tiesa. Kodėl? Nes teismas buvo uždraudęs jį kritikuoti, ir įvedęs cenzūrą – parašęs, kad negalima rašyti straipsnių tomis temomis, kurios mums nepatinka, pvz., apie „Mažeikių naftos” prichvatizaciją ir teisėjų nusikaltimus.
Kadangi toliau dirbau savo darbą ir rašiau straipsnius minėta tema, tai minėta teisėjų gauja mane nuteisė už teisėtą veiklą, pritaikę cenzūrą, kurią kategoriškai draudžia LR Konstitucijos
Nuo to laiko bombarduoju minėtą „teisinę sistemą” savo skundais ir tai jau tapo mano savotišku hobiu – matau, kad visa teisinė sistema yra viena organizuota mafija.
Tai yra paprašiau minėtiems teisėjams kelti „baudžiakus” už piktnaudžiavimą – mat BPK str. numato, kad baudžiamoji byla bus atnaujinta, jeigu įrodysiu, kad teisėjai, mane nuteisdami, piktnaudžiavo.
Mat minėta teisinė sistema pasirūpino, kad iš BPK dingtų straipsnius apie tai, kad teisėjai, tyčia suklastoję ir nuteisę nekaltus žmones, atsako baudžiamąją tvarką, tačiau dar liko kuklus straipsnelis, kad už piktnaudžiavimą galima nuteisti ir teisėją.
Todėl rašau straipsnius, ir per tuos 15 metų, kol galinėjuosi su šia hidra, perpratau visas jos silpnąsias puses.
Piktnaudžiavimas – tai nusikaltimas, kai valstybės tarnautojas piktnaudžiauja jam suteiktais įgaliojimais, ir dėl to asmuo patyrė didelę žalą.
Mano nuteisimas už teisėtą veiklą – žurnalistiką, panaudojus cenzūrą, kurią kategoriškai draudžia Konstitucija ir įstatymai, yra akivaizdus piktnaudžiavimas.
Tačiau kadangi šį nusikaltimą prieš mane padarė ne mažiau kaip 40 teisėjų, tame tarpe ir beveik visi aukščiausiojo teismo teisėjai, tai man laimėti prieš šią hidrą jokių šansų.
Tik vienintelė problema, kad šiai mafijai reikia daryti naujus nusikaltimus, kad išvengti atsakomybės už senus. Ir taip pasaka be galo.
Kai paprašiau kelti baudžiakus minėtai gaujai, tai tokia Panevėžio apygardos teismo teisėja Vaidachavičienė tiesiog parašė, kad visos man iškeltos bylos ir nuteisimai – mano haliucinacijos, viso to nebuvo, „nėra objektyvių duomenų” – tokį leksikoną vartoja šie banditai.
Žodžiu, į visą šią grandinėlę segu vis naujus mafijos narius – Striaukas, Cininas, Dzedulionis, Pakalnytė-Tamošiūnaitė, Vaidachavičienė.
Už kiekvieną klastotę prašau kelti bylas jos autoriui ir taip įtariamųjų ratas sparčiai plečiasi.
Prokuratūra irgi žino, kaip paslepti sunkius nusikaltimus, todėl rašė ne nutarimus atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, o neskundžiamus „raštelius”.
Nors įstatymas vėlgi įpareigoja prokurorus dėl skundo apie nusikaltimą priimti nutarimą, tačiau kam rūpi kažkokie įstatymai prokuratūroje?
Galiausiai byla dėl savo kolegų ir Vaidachavičienės įtariamų nusikaltimų atsiduria pas tokią Nidą Vigelienę (nuotr. apačioje). Kuri man jau buvo nuteisusi už tą pačią teisėtą veiklą – žurnalistiką dar 2015 m., ir parašiusi, kad visiškai nesvarbu, ar kaltinamasis kalba tiesą, ar meluoja.

Ir šį kartą Vigelienė sublizga : „Vien ta aplinkybė, jog pareiškėjo netenkina teisėjų ir (ar) kitų pareigūnų priimti sprendimai ar pateikti atsakymai, taip pat juose nurodyti motyvai, tam tikrų aplinkybių konstatavimas, kurių pagrindu priimamas sprendimas, savaime nėra ir negali būti pagrindu pradėti ikiteisminį tyrimą”.
Kitaip sakant, jeigu teisėjas padaro nusikaltimą ir suklastoja nutartį, tai nėra pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą.
Nors vėlgi – įstatymai apie tai kalba visiškai kitaip, ir Konstitucija nurodo, kad prieš įstatymą visi lygūs”.

Visi šie sunkūs teisėjų ir prokurorų nusikaltimai buvo išsamiai aprašyti mano skunde:

1. 2024 m. sausio 30 d. kreipiausi į taip vadinamą gen. prokuratūrą skundu (reg. Nr. AP-2637) dėl Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2024 m. sausio 29 d. informacinio-aiškinamojo pobūdžio rašto Nr. 17.2.-440, kuriuo prašiau prokurorus laikytis įstatymo ir priimti tinkamą procesinį dokumentą dėl skunde aprašytų nusikaltimų.
2. Generalinės prokuratūros generalinio prokuroro pavaduotojas, einantis generalinio prokuroro pareigas Saulius Verseckas 2024 m. vasario 28 d. raštu Nr. 17.2.-726 pateikė man informacinio-aiškinamojo pobūdžio atsakymą, kuriame nurodė, kad pareiškėjo skundas (reg. Nr. AP-2637) prokuratūroje nenagrinėtinas kaip ir ankstesni jo pareiškimai, kuriais jis deklaratyviais pagrindais prašo pradėti ikiteisminį tyrimą.

1. Tada kreipiausi į Vilniaus miesto apylinkės teismą – 2024 m. kovo 5 d. gautas skundas (reg. Nr. IBPS-V-640368-24), kuriuo buvo prašoma įpareigoti Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą tinkamai reaguoti į skundą – priimti nutarimą pradėti arba atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl pareiškėjo skundo. Skunde nurodoma, kad Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra nepriėmė jokio oficialaus procesinio sprendimo, tiesiog paprastu, neskundžiamu 2024 m. vasario 28 d. informacinio-aiškinamojo pobūdžio raštu Nr. 17.2.-726 atsakė, kad skundas nenagrinėtinas.
2. Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2024 m. kovo 15 d. nutartimi pareiškėjo Aurimo Drižiaus skundas paliktas nenagrinėtu. Nutartyje nurodyta, jog nagrinėjamu atveju, pareiškėjas 2024 m. kovo 5 d. skundu skundė Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo, einančio generalinio prokuroro pareigas Sauliaus Versecko 2024 m. vasario 28 d. informacinį-aiškinamąjį raštą Nr. 17.2-726 „Dėl skundo“, kuriame pareiškėjui išaiškinta, kodėl jo skundas yra nenagrinėtinas, ir kad vadovaujantis Asmenų aptarnavimo Lietuvos Respublikos prokuratūroje tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 56.1 punkto nuostatomis, šis informacinio- aiškinamojo atsakymas nėra skundžiamas. Taip pat nutartyje nurodyta, kad nei Aprašas, nei Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nenumato galimybės teikti skundus ikiteisminio tyrimo teisėjui dėl prokuroro aiškinamojo-informacinio pobūdžio rašto, kuriuo atsakoma į asmens pateiktą prašymą, pareiškimą ar skundą, todėl pareiškėj o 2024 m. kovo 5 d. skundas paliktas nenagrinėtu.
3. Tada minėtą klastotę apskundžiau taip vadinamam Vilniaus apygardos teismui, nurodžiau, kad įstatymai – BPK 168 straipsnis nurodo, kad gavusi skundą, prokuratūra privalo priimti nutartį pradėti arba atsisakyti pradėti IT. Nurodžiau, kad prokuratūra privalėjo ne dengti nusikaltimus, tačiau įvertinti skunde išdėstytas aplinkybes ir dėl jų priimti motyvuotus sprendimus, kurie gali būti skundžiami BPK nustatyta tvarka. Nurodžiau, kad įstatyme nenumatyta galimybė atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą informacinio pobūdžio raštu, o tokio pobūdžio prokuratūros raštas prieštarauja įstatymui.
4. Vilniaus apygardos teismo teisėja Nida Vigeliene tęsia prokuratūros ir teismų tradiciją slėpti sunkius nusikaltimus ir savo nutartyje nurodo, kad ji sprendžia ne skunde išdėstytas aplinkybes, tačiau tik tą faktą, ar prokuroro Versecko „raštelis” yra teisėtas.
   Kaip žinia, BPK numato, kad teismas privalo pasisakyti dėl visų skunde išdėstytų aplinkybių, o ne išsirinkti tik tai, kas naudinga taip vadinamam teismui.

Čia pat teisėja Nida Vigelienė suklastojo nutartį ir piktnaudžiavo tarnyba, neatliko savo pareigos laikytis įstatymų, nurodžiusi, kad „žemesnysis teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, ją naikinti ją skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo”.

Nida Vigelienė pripažįsta, kad teismo ir prokuratūros nutartys yra klastotės : |dėl kitų skunde išdėstytų argumentų nepasisako, kadangi skundas iš esmės nebuvo nagrinėtas ir ikiteisminio tyrimo teisėjo”.

Čia pat teisėja Nida Vigelienė nurodo, kad mano skunde išdėstytos aplinkybės jau buvo įvertintos ir todėl skundas yra „kartotinis” : „Skundą nagrinėjančiam teismui pateikti duomenys, kad pareiškėjo prašymas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėjų ir pareigūnų atžvilgiu jau yra išspręstas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo prokuroro 2020 m. gegužės 25 d. nutarimu, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą. Skundai dėl minėto nutarimo atmesti Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2020 m. birželio 9 d. nutartimi bei Panevėžio apygardos teismo 2020 m. liepos 28 d. nutartimi (Panevėžio apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-108-879/2020). Pakartotiniai skundai savaip interpretuojant konkrečių BK normų turinį, kurie yra grindžiami analogiškomis aplinkybėmis, kurios jau yra patikrintos, papildomai nurodant dar ir kitų teisėjų, prokurorų vardus ir pavardes, nesudaro pagrindo juos nagrinėti BPK nustatyta tvarka. Vien ta aplinkybė, jog pareiškėjo netenkina teisėjų ir (ar) kitų pareigūnų priimti sprendimai ar pateikti atsakymai, taip pat juose nurodyti motyvai, tam tikrų aplinkybių konstatavimas, kurių pagrindu priimamas sprendimas, savaime nėra ir negali būti pagrindu pradėti ikiteisminį tyrimą”.

7. Kitaip sakant, teisėja Vigelienė pasiremia klastotėmis, kurias aš prašiau įvertinti kaip melagingas ir nurodo, kad „skunde minėtos aplinkybės jau yra patikrintos”.

Tai melas, nes savo skunde aš nurodžiau visą eilę teismų klastočių (tame tarpe ir Panevėžio apygardos teismo 2020 m. liepos 28 d. nutartį (Panevėžio apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-108-879/2020), ir prašiau pradėti ikiteisminį tyrimą dėl šių klastočių.

O teisėja Vigelienė nurodo, kad šios klastotės yra „patikrintos ir jomis remiasi”.
Žodžiu, teisėjų fantazija yra beribė, kaip reikia pridengti kitų šios organizuotos gaujos narių nusikaltimus.. Kaip „patikrintas” teisėja Vigelienė nurodė šias aplinkybės, kurias aš nurodžiau kaip nusikaltimus:

8. Kreipiausi į taip vadinamą prokuratūrą dėl to, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas M.Striaukas (tas pats, kuriam pavesta nuteisti „riaušininkus”, ir jis tai neabejotinai padarys) ir Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija (iš Audriaus Cinino, Virginijos Pakalnytės- Tamošiūnaitės, Gintaro Dzedulionio, prokurorės Kisinienės) mane nuteisė už visiškai teisėtą veiklą baudžiamojoje byloje Nr. 1A-815-497/2014 nuosprendžiu, paskelbtu 2015 m. vasario 2 d. Minėti teisėjai mane nuteisė už teisėtą veiklą – žurnalistiką, paskelbę ją nusikalstama veikla. T.y. teisėjai mane nuteisė, puikiai žinodami, kad aš esu nekaltas ir kad man inkriminuojamas nusikaltimas nėra nusikaltimas, nes žurnalistika Lietuvoje nėra paskelbta nusikalstama veikla.
9. Vilniaus miesto apylinkės teismas dar 2009 m. įvedė cenzūrą man ir savaitraščiui „Laisvas laikraštis“, uždrausdamas rašyti straipsnius apie buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Alvydo Sadecko veiklą privatizuojant AB „Mažeikių nafta“. Cenzūra buvo pavadinta „teismo sprendimo nevykdymu”.
   Baudžiamojoje byloje Nr. 1A-815-497/2014 buvau nuteistas už tariamą teismo sprendimo nevykdymą (tai yra cenzūrą). Mat Vilniaus pateikiau įrodymus apie šio asmenis dalyvavimą minėtame privatizavime, ir toliau rašiau straipsnius, to pačios Vilniaus apylinkės ir apygardos teismų buvau penkis kartus nuteistas vien už tai, kad sąžiningai vykdžiau savo žurnalisto pareigą, ir pateikiau įrodymus, kad minėtas draudimas yra nusikalstamas.
10. T.y. Alvydas Sadeckas dar 2008-01-21 m. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su melagingu „prevenciniu ieškiniu“ , kuriame reikalavo uždrausti man rašyti straipsnius, kuriuose jis būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu. Vilniaus miesto apylinkės teismas (teisėja R. Vancevičienė) patenkino šį A.Sadecko „prevencinį“ ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-117-734-2009 ir uždraudė atsakovams Aurimui Drižiui ir UAB „Laisvas laikraštis“ savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ publikuoti rašinius, kuriuose Alvydas Sadeckas būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu ir Gedemino Kiesaus nužudymu.
11. Tokiu būdu Vilniaus miesto apylinkės teismas įvedė neteisėtą cenzūrą, kurią tiesiogiai ir kategoriškai draudžia Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kas yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.”.
    Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus” sako: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.”.
12. Minėti Vilniaus miesto apylinkės, apygardos ir aukščiausias teismas jau net 12 kartų atmetė mano prašymus panaikinti cenzūrą, per tą laiką buvau nuteistas net septynis kartus už teisėtą veiklą, dėl tariamo “teismo sprendimo nevykdymo” (t.y. cenzūros), mano ir mano šeimos turtas parduotas varžytinėse, o aš pats paverstas ubagu ir invalidu, tai pačiai „teismų“ sistemai ignoruojant bet kokius Konstitucijos ir įstatymo reikalavimus.
    Be to, teismui pateikiau įrodymus, kad A.Sadeckas buvo kertinė figūra privatizuojant „Mažeikių naftą“, pats asmeniškai sprendęs, kam turi būti parduotos šios įmonės akcijos, ir pakeitęs įstatymus taip, kad šią įmonę galėtų pakeisti Rusijos bendrovė „Jukos“. Nurodžiau, kad mane jau daug metų už žurnalistiką persekioja vadinamoji prokuratūra ir teismų sistema, kuri visiškai ignoruoja įstatymo ir Konstitucijos reikalavimus, mano pateikiamus rašytinius įrodymus ir dokumentus ignoruoja ir pateikia juos kaip mano išgalvotus arba neegzistuojančius.
    Negana to, vadinamieji teisėjai apsimeta, kad nežino pagrindinio šalies įstatymo – Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Konstitucijos 6 straipsnis sako : Kon stitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas.
    Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. 7 straipsnis Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.
    Šiuo atveju visi teismų sprendimai – cenzūros įvedimas, ir spaudos persekiojimas pagal melagingus Sadecko skundus ir parodymus – tiesiogiai prieštarauja minėtiems Konstitucijos punktams.
13. Nurodžiau, kad dėl teisėtos veiklos – žurnalistikos, įvedę neteisėtą cenzūrą, tyčia, žinodami, kad cenzūrą kategoriškai draudžia Konstitucija, mane nuteisė tokie teisėjas Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Striaukas, apygardos teismo teisėjai Cininas, Pakalnytė ir Dzedulionis, puikiai žinoję, kad cenzūra yra uždrausta, ir tai įrašę net savo nuosprendyje, tačiau vis tiek mane nuteisęs realia laisvės atėmimo bausme.
    Cenzūrą jie legalizavo netgi nuosprendyje : „.. Aurimas Drižius nuteistas už tai, kad jis nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, t. y. jis, žinodamas, kad 2009-04-J0 priimtu ir 2009-05-10 įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 1 -jo apylinkės teismo sprendimu, nesusijusio su bausme, civilinėje byloje Nr. 2-117-734-2009, jam ir UAB ,Laisvas laikraštis“ uždrausta savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ publikuoti rašinius, kuriuose Alvydas Sadeckas būtų siejamas su akcine bendrove „Mažeikių nafta“, šios bendrovės privatizavimu ir Gedimino Kiesaus nužudymu, būdamas UAB „Laisvas laikraštis“ direktoriumi ir savaitraščio „Laisvas laikraštis“, kurio redakcija yra Vilniuje, Konstitucijos pr. 23, redaktoriumi, nevykdydamas minėto 2009-04-10 teismo sprendimo, 2013-06-08 savaitraštyje „Laisvas laikraštis (2013m. birželio 08-14 Nr. 23(430)) straipsnyje „Autoįvykis?“, Alvydą Sadecką siejo su akcine bendrove „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu, ir viešai paskleidė šiuos teiginius: <…> „Ekskomisarų biuro“ steigėjas ne tik turi sąsajų su paminėta įmone, bet ir dalyvavo, sprendžiant „Mažeikos naftos” privatizavimo klausimus…”
14. Tokiu būdu, paskelbdami man nuosprendį už teisėtą veiklą, Vilniaus apygardos teismo teisėjai A.Cininas, Pakalnytė-Tamošiūnaitė ir G.Dzedulionis ir apylinkės teismo teisėjas M.Striaukas, šioje byloje mane nuteisdami už teisėtą veiklą, žurnalistiką, sąmoningai ir tyčia pažeidė Konstituciją, kurią prisiekė saugoti, o taip pat padarė nusikaltimus : piktnaudžiavimą tarnyba ir tarnybos pareigų neatlikimą. Dėl to man buvo padaryta didelė žala – buvau nuteistas, atlikau bausmę, mano ir mano šeimos nekilnojamasis turtas buvo iš manęs atimtas ir parduotas varžytinėse, o nusikaltėliai – teisėjai toliau neva vykdo teisingumą.
    Prašiau pradėti ikiteisminį tyrimą dėl piktnaudžiavimo ( Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. 229 straipsnis. Tarnybos pareigų neatlikimas (Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs, jeigu dėl to valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų).
15. Prokuratūra atsisakė vykdyti savo pareigas ir nurodė, kad minėtų teisėjų grupės veikoje nėra nusikaltimų sudėties visumos, todėl jie negali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn. Tyčinis žmogaus nuteisimas už teisėtą veiklą, taikant Konstitucijoje ir įsttaymais uždraustą veiksmą – cenzūrą – yra akivaizdus piktnaudžiavimas tarnyba.
    Kad teisėjai suprato, kad nuteisia nekaltą žmogų už teisėtą veiklą, jie patys pripažino savo paskelbtame nuosprendyje, nurodę visus mano išvardintus argumentus, tačiau dėl jų nieko nepasisakydami. Be to, minėtų teisėjų veikla yra ne tik pavojinga ir nusikalstama, tačiau tai yra ir labai pavojingi nusikaltimai, nes tai yra nusikaltimai teisingumui, kurie turi didelę visuomeninę reikšmę. Kadangi Lietuvoje teisingumą vykdo tik teismai, tai jiems tenka didžiausia atsakomybė už teisingumo vykdymą, ir teisėjų piktnaudžiavimas tarnyba turėtų būti negailestingai baudžiamas. Tuo labiau, kad savo straipsniuose, už kurių išspausdinimą buvau nuteistas, buvo aprašyti teisėjų nusikaltimai ir piktnaudžiavimas tarnyba.
    Prokuratūra nuolat kartoja, kad viso šito persekiojimo nėra buvę, o tai tėra mano haliucinacijos ir prielaidos. Atimtas mano šeimos nekilnojamasis turtas – žemės sklypas, kuriame norėjome su šeima gyventi – nėra mano haliucinacija, tai realybė, su kuria aš ir mano žmona iki šiol negalime susitaikyti. Todėl visiškai nepagrįstas prokuratūros motyvas, kad ikiteisminis tyrimas nepradėtinas pagal prokuratūros rekomendacijas.
16. Nurodžiau, kad visi šie įvykiai – man iškeltos baudžiamosios bylos ir nesibaigiantys persekiojimai – yra įvykę ir tebesitęsiantys, prokurorams ir teisėjams masiškai darant sunkius nusikaltimus mano atžvilgiu, ir nesulaukiant jokios atsakomybės už mano išvardintus nusikaltimus. Prokuroras man nurodo, kad mano išvardintos aplinkybės apie prokurorės Kisinienės, teisėjų Striauko, V.Pakalnytės, Dzedulionio ir Cinino nusikaltimus yra „formalios“ apie tai, kad teisėjai netinkamai vykdė Konstituciją ir įstatymus. Taip pat prokuroras teisingai pastebi, kad tiek Teisėjų veiklą, tiek prokurorų veiklą reglamentuojantys teisės aktai įpareigoja, nagrinėjant bylas (atliekant ikiteisminį tyrimą), remtis tik galiojančiais Lietuvos Respublikos įstatymais. Teismų įstatymas įpareigoja teismą bylą nagrinėti, klausant tik įstatymo. Įstatymas ir Konstitucija imperatyviai teismams ir prokuratūrai nurodo, kad „cenzūra uždrausta“, tačiau nei teismas, nei prokuratūra šio imperatyvo negirdi ir apsimeta, kad to tiesiog nėra.
    Akivaizdu, kad tai yra tyčinė ir sąmoninga nusikalstama veikla, nes teismas net savo nuosprendyje išdėsto mano argumentus, kad cenzūrą draudžia Konstitucija, tačiau teismas ją sąmoningai ignoruoja. Bet kokia teisei prieštaraujanti vadinamųjų teisėjų veikla, ypač kai yra nuteisiami nekalti žmonės, ir jiems padaroma didelė žala, gali būti baudžiama tik pagal BK ir įvardijama kaip „piktnaudžiavimas tarnyba“ ir „tarnybos pareigų neatlikimas“. Jeigu sąmoningas nekaltų žmonių siuntimas į kalėjimą nėra nusikaltimas, tai kas tada yra piktnaudžiavimas tarnyba?
17. Skundą dėl prokuratūros atsisakymo pradėti IT ir dėl baudžiamosios bylos minėtiems teisėjams nagrinėjo tokia Panevėžio apygardos teismo teisėja Vaidachavičienė, kuri suklastojo savo nutartį parašiusi, kad nieko panašaus – man persekiojimo už teisėtą veiklą – nėra buvę. Išdėsčiau vadinamiesiems „teisėjams” visą teisėjų ir prokurorų nusikaltimų chronologiją : 2023-03-01 kreipiausi į GP pareiškimu apie sunkų nusikaltimą – oficialaus dokumento – Panevėžio apygardos teismo teisėjos D. Vaidachavičienės nutarties suklastojimą. Šiame pareiškime nurodžiau visą sunkių nusikaltimų chronologiją: 2020 m. birželio 2 d. kreipiausi į GP, nurodžiau visą eilę sunkių nusikaltimų, kuriuos padarė Vilniaus miesto apylinkės ir apygardos teismo teisėjai, piktnaudžiaudami tarnyba ir persekiodami mane už teisėtą veiklą.
    Skunde nurodžiau, kad mano skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo Karvelio nutarties nagrinėjo Panevėžio apygardos teismo teisėja Vaidachavičienė, priimdama nutartį dėl skundo Nr. 1 S-108-879/2020 (kopija pridedama).
    Savo nutartį teisėja Vaidchavičienė suklastojo, į ją įrašydama žinomai melagingas ir tikrovės neatitinkančias žinias, tai yra : „Savo teiginius pareiškėjas grindžia subjektyvia nuomone, kuri neparemta jokiais objektyviais faktais. Vien tai, kad, pasak pareiškėjo nuomonės, teisėjai M. Striaukas, A. Cininas, V. Pakalnytė-Tamošiūnienė, G. Dzedulionis bei prokurorė D. Kisinienė daro nusikalstamas veikas, nesudaro pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą. Tam, kad ikiteisminis tyrimas būtų pradėtas, ikiteisminio tyrimo organams ir teismui turi būti pateikti bent minimalūs galimai padarytos nusikalstamos veikos faktiniai duomenys. Šiuo atveju apygardos teismas sprendžia, jog jokių tokių duomenų pareiškėjas nepateikė, o remiantis vien tik A. Drižiaus subjektyvia nuomone pradėti ikiteisminį tyrimą nėra pagrindo” bei „..pareiškėjo nurodyti konkretūs paminėtų teisėjų procesiniai sprendimai ir prokurorės veiksmai palaikant valstybinį kaltinimą savaime nereiškia, kad buvo padaryta kokia nors nusikalstama veika.
    Objektyvių duomenų, iš kurių matytųsi, kad nurodyti teisėjai ir prokurorė, vykdydami savo profesines funkcijas, piktnaudžiavo tarnyba, neatliko ar netinkamai atliko jiems pavestas pareigas, nėra”.
    Kaip žinia, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
    Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Nuosprendyje negali būti nutylėjimų, įrodymų vertinimo spragų ir pan. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015). Tai sudaro prielaidas konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.
    Šiuo atveju teisėja Vaidachavičienė, turėdama visus įsiteisėjusius nuosprendžius ir teismo nutartis dėl mano persekiojimo už teisėtą veiklą ir cenzūros taikymą, priima išvadą, kad nieko panašaus nėra buvę. Tokia išvada prieštarauja visiems bylos įrodymams, todėl tai yra dokumento suklastojimas. Tai yra žinomai melagingi ir tikrovės neatitinkantys duomenys, kuriuos teisėja Vaidachavičienė įrašė į savo nutartį ir tokių būdu ją suklastojo. Visi mano pateikti duomenys apie įvestą cenzūrą, persekiojimą už teisėtą veiklą yra tikri ir patvirtinti dokumentais, tomis pačiomis teismų nutartimis, kurias teisėja Vaidachavičinė puikiai žinojo.
    Tačiau ji padarė išvadą, kad nieko panašaus nebuvo, nebuvo nei cenzūros, nei persekiojimo už teisėtą veiklą, nei dešimt metų trukusio „teisėsaugos” teroro ir nuolatinio įstatymų laužymo. Todėl teisėja Vaidachavičienė padarė nusikaltimą – suklastojo oficialų dokumentą (savo 2020 m. liepos 28 d. nutartį dėl skundo Nr. . 1 S-108-879/2020, įrašydama į jį žinomai melagingus duomenis, ir taip jį suklastodama.
18. Tada kreipiausi vėl gi į tą pačią prokuratūrą, nurodžiau, kad dėl nusikalstamos veiklos, numatytos LR BK 300 straipsnio I dalyje Pagal BK 300 straipsnio I dalį atsako tas, kuris pagamino netikrą dokumentą arba žinomai netikrą arba žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Tikro dokumento suklastojimas suprantamas kaip dokumento tikrumo ir jo turinio teisingumo pakeitimas. Tikro dokumento suklastojimas yra ne tik tada, kai kaltininkas neteisėtai pakeičia autentiško dokumento formą ir (ar) turinį, tokiais neteisėtais veiksmais įtvirtindamas tikrovės neatitinkančią informaciją ir siekdamas paleisti tokį dokumentą į teisinę apyvartą kaip tikrą, bet ir tada, kai kaltininkas, objektyviai turėdamas teisę savo vardu surašyti, atspausdinti ar kitaip pagaminti tam tikrus dokumentus, neteisėtai savo vardu surašo, atspausdina ar kitaip pagamina tokį dokumentą, jame įtvirtindamas tikrovės neatitinkančią informaciją, arba kito asmens į dokumentą įtrauktus objektyvios tikrovės neatitinkančius duomenis patvirtina parašu, antspaudu arba kitokiu būdu, siekdamas paleisti tokį dokumentą j teisinę apyvartą kaip tikrą (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-35/2011, 2K-223-976/2020).
    Tikras dokumentas gan būti suklastotas materialiai, t. y. kai kaltininkas savo veiksmais pakeičia dokumente užfiksuotą informaciją (pvz., teksto dalies pakeitimas, nuotraukos, parašo ir kitų rekvizitų pakeitimas ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-500/2005, 2K 805/2005), ir intelektualiai (pavyzdžiui, melagingos informacijos įrašymas į dokumentą) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.2K-132/2008, 2K-607/2007).
    Netikro dokumento pagaminimas yra viena iš dokumento suklastojimo formų – tai tokie veiksmai, kai bet kokiu būdu sukuriamas dokumentas, kuris yra netikras ir pagal formą, ir pagal turinį. į tokį dokumentą įrašoma tikrovės neatitinkanti melaginga informacija.
    Melaginti duomenys – tai duomenys, neatitinkantys tikrovės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2008, 2K-7-19-942/2017).
    Baudžiamąją atsakomybę užtraukianti veika turi būti pavojinga, t. y. veika turi daryti esmine žalą baudžiamojo Įstatymo saugomoms vertybėms. Baudžiamosios atsakomybės klausimas turi būti sprendžiamas nustatant, ar veika realiai yra kėsinamasi į valstybės saugomus teisinius gėrius, ar dėl tokios veikos saugomiems gėriams atsiranda žala arba kyla tokios žalos atsiradimo grėsmė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-19-942/2017).
19. Lietuvos Konstitucija numato, kad teisingumą vykdo tik teismai, taip pat nurodo, kad prieš įstatymus visi Lietuvos piliečiai yra lygūs. Teismų įstatymo 43 straipsnis. Teisėjo pareigos numato, kad 1. Teisėjas privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų, vykdyti Teisėjų etikos taisyklių reikalavimus. Teismų įstatymas nurodo, kad teisėjai, vykdydami teisingumą, veikia nešališkai ir klauso tik įstatymų. Pagrindinis šalis įstatymas – Konstitucija – kategoriškai ir imperatyviai draudžia cenzūrą. Ją draudžia ir Visuomenės informavimo įstatymas. Todėl teisėjai, pritaikę cenzūrą, ir už ją nuteisę nekaltą žmogų, padarė nusikaltimą – piktnaudžiavimą tarnyba. Tam, kad išgelbėti nusikaltimą padariusius teisėjus, teisėja Vaidachavičienė suklastoja savo nutartį, nurodžiusi, kad skunde aprašytų aplinkybių nėra buvę. Įtarus teisėją padarius nusikalstamą veiką, būtina sustabdyti jo įgaliojimus, kol teismas byloje paskelbs galutinį sprendimą ir jis įsiteisės.
    Nurodžiau, kad kadangi visa teismų sistema daug metų klastoja savo nutartis ir dengia šią organizuotą gaują, atsisako panaikinti cenzūrą, tai man nelieka kitos išeities, kaip tik persekioti juos baudžiamąją tvarką už piktnaudžiavimą. BPK 444 straipsnis. Naujai paaiškėjusios aplinkybės, dėl kurių galima atnaujinti baudžiamąją bylą :
20. Naujai paaiškėjusios aplinkybės, dėl kurių galima panaikinti nuosprendį ar nutartį ir atnaujinti baudžiamąją bylą, yra šios: 2) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad nagrinėdami bylą teisėjai nusikalstamai piktnaudžiavo; Man belieka tik įrodyti, kad tiek teisėjai, tiek ir prokuroras šioje byloje taikė neteisėtą cenzūrą, dėl ko aš buvau nuteistas, tai yra nusikalstama piktnaudžiavo.
21. Generalinės prokuratūros prokuroras S.Verseckas raštu į mano 2024-01-30 skundą Nr. 17.2.-AP-2637 mane informavo, kad mano skundus dėl sunkių prokurorų ir teisėjų nusikaltimų prokuratūra daugiau nenagrinės, nes tada tektų atskleisti organizuotą nusikalstamą susivienijimą, kurio sudėtinė dalis ir yra generalinė prokuratūra. O pats Saulius Verseckas asmeniškai pridenginėjo sunkius prokuratūros nusikaltimus, todėl niekaip negalėjo spręsti klausimo dėl savo paties padarytų nusikaltimo atskleidimo.
    Saulius Verseckas turėjo išspęsti klausimą dėl savo viršininkės – gen. prokurorės Nidos Grunskienės nusikaltimų. Tačiau prokuroras Verseckas niekaip negalėjo spręsti šio klausimo, nes įstatymai jam tokios teisės nenumato.
    Tai yra Verseckas nurodė, kad mano skunde išdėstyti faktai apie sunkius teisėjų ir prokurorų nusikaltimus mano atžvilgiu tėra jų „tiesioginių darbinių fukcijų” vykdymas. Verseckas nurodė, kad aš skunde nepateikiau jokių „obejktyvių duomenų” apie teisėjų nusikaltimus.
    Tai yra eilinė prokuroro Versecko klastotė, nes mano skunde aiškiai ir išsamiai aprašyti visi faktiniai duomenys apie teisėjų nusikaltimus. Žinodamas, kad reikia šiuos nusikaltimus pridengti ir palspėti, prokurorai Grunskienė ir Verseckas sąmoningai rašo „neskunžiamus raštelius”, kad šie nusikaltimai nebūtų ištirti.
    Itin ironiška, kad prokurorai Verseckas ir Grunskienė žurnalistų persekiojimą ir įkalinimą už visiškai teisėtą veiklą vadina „tiesioginėmis prokurorų ir teisėjų funkcijų vykdymu” .
22. Prokuratūra ir teismai puikiai žino, kad gali atsisakyti pradėti IT tik tada, jeigu pareiškimas būtų melagingas. Šiuo atveju viskas yra labai lengvai patikrinama tiesa. Prokuratūra kažkada turi imtis vykdyti savo pareigą tirti ir teisėjų nusikaltimus. Remdamasis išdėstytu, prašiau pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Panevėžio apygardos teismo teisėjos Vaidachavičienės įtariamo nusikaltimo – dokumento suklastojimo. Prokuroras G.Ivanauskas, turėdamas pareigą ištirti sunkius nusikaltimus, juos nuslėpė, parašydamas neskundžiamą „raštelį” Nr. 17.2-852, neva nieko panašaus nėra buvę : nesant objektyvių duomenų. Tokiu būdu prokuroras taip pat suklastojo savo nutartį, puikiai žinodamas, kad visi šie įvykiai tikrai buvę, tačiau juos nuslėpdamas. Tokiu būdu prokuroras Ivanauskas, informuotas apie šiuos nusikaltimus ir turintis pareigą juos ištirti, piktnaudžiavo tarnyba, parašęs „raštelį”, kuriuo atsisakė tirti šiuos nusikaltimus. Taip padarė nusikaltimą – neatliko tarnybos pareigų ir piktnaudžiavo.
    Gen. prokuratūros neveikimas – atsisakymas vykdyti savo pareigas rašant „raštelius”, o ne nutarimus pradėti arba ne IT – yra akivaizdus. Mano nuomone, prokuratūra jau seniai neteisėtai rašinėja „raštelius”, siekdama išvengti savo pareigos, o teismai tai toleruoja, žinodami, kad tai neteisėta ir užmerkdami akis.
    Remdamasis išdėstytu, prašiau pradėti ikiteisminį tyrimą dėl visų mano skunde išvardintų valstybės tarnautojų nusikaltimų – piktnaudžiavimo, pareigų neatlikimo, dokumentų klastojimo. Prašau pradėti tyrimą ir pagal BK 26 str – veikimo organizuotoje grupėje, nes nusikaltimus susitarę vykdė daug valstybės tarnautojų.
23. Vilniaus apygardos teismo teisėja Nida Vigelienė, išnagrinėjusi mano skundą, savo nutartį suklastojo, nurodžiusi, kad ji remiasi jau minėta Panevėžio apygardos teismo nutartimi, kurioje visos mano skunde išdėstytos aplinkybės buvo įvardintos kaip mano išgalvotos ir neatitinkančios faktinių duomenų.
    Tokiu būdu, tyčia pasiremadama klastote, teisėja Vigelienė ir pati suklastojo savo nutartį ir piktnaudžiavo, todėl prašau pradėti IT ir dėl jos piktnaudžiavimo.
    Be to, teisėja Vigelienė nevykdė savo tarnybinių pareigų – nurodė, kad prokuratūra gali netirti sunkių nusikaltimų.
    Vigelienė nurodė : „Šiuo atveju Generalinės prokuratūros prokuroro S. Versecko 2024 m. vasario 28 d. rašte Nr. 17.2- 726 nurodoma, kad pareiškėjo pateikta informacija yra kartotinė, dėl tų pačių argumentų pasisakyta ankstesniuose Generalinės prokuratūros pateiktuose atsakymuose, todėl skundas nenagrinėtas. Kaip teisingai nurodė ikiteisminio tyrimo teisėjas, vadovaujantis Asmenų aptarnavimo Lietuvos Respublikos prokuratūroje tvarkos aprašo 56 punktu, negali būti skundžiami atsakymai informacinio aiškinamojo pobūdžio. Aprašo 56 punkte numatyta, kad negali būti skundžiami šie atsakymai: 1) informacinio-aiškinamojo pobūdžio; 2) kuriuose nurodyta, kad pareiškėjas yra pasinaudojęs visomis ginčo išsprendimo įstatymų nustatyta tvarka galimybėmis. Aukštesnysis teismas pažymi, kad aptariamu raštu joks procesinis sprendimas BPK nustatyta tvarka nėra priimtas, iš jo turinio seka, kad nurodyta informacija yra aiškinamojo pobūdžio ir nesukėlė jokių pasekmių pareiškėjui, todėl ikiteisminio tyrimo teisėjas pagrįstai sprendė, kad toks atsakymas, vadovaujantis Aprašo 56.1 papunkčiu, kad negali būti skundžiamas”.
    Kartoju – prokuratūros darbo „aprašas” negali prieštarauti ir išplečiamai aiškinti įstatymo – BPK 168 str. Atleidusi prokuratūrą nuo pareigos tirti nusikaltimus ir pasirėmusi suklastota Panevėžio apygardos teismo nutartimi, Vigelienė ne pirmą kartą suklastojo savo nutartį.
    Remdamasis išdėstytu, prašau pradėti ikiteisminį tyrimą dėl piktnaudžiavimo, tarnybos pareigų neatlikimo ir dokumento klastojimo prokurorų N.Grunskienės, Ginto Ivanausko, S.Versecko, Vilniaus apygardos teismo teisėjų Audriaus Cinino, Virginijos Pakalnytės- Tamošiūnaitės, Gintaro Dzedulionio, Nidos Vigelienės, prokurorės Kisinienės, Panevėžio apygardos teismo teisėjos Vaidachavičienės atžvilgiu.
    Teisėjai ir prokurorai kaip užkeisti veikia organizuotoje grupėje, klastoja dokumentus ir mano, kad aš pamiršiu jų nusikaltimus ir mano ir mano šeimos sugriautą gyvenimą. Niekados tos nepamiršiu, niekšai, ir teks už visus savo nusikaltimus atsakyti, nors tai man kainuos ir visą gyvenimą.
    Atkreipiamas dėmesys, kad tas pats Vilniaus apygardos teismas kitoje byloje Nr. 1S-107-1121/2024 visiškai priešingai aiškino įstatymų laikymąsi :
    Aukštesnysis teismas papildomai atkreipia dėmesį į įstatyminį reguliavimą, kuriuo remiantis tik ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą gali būti skundžiamas prokurorui, o prokuroro nutarimas – ikiteisminio tyrimo teisėjui (BPK 168 straipsnio 5 dalis). Apygardos teismo vertinimu, tokiu įstatyminiu reglamentavimu užtikrinamas teisinių santykių stabilumas ir apibrėžtumas, kadangi ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras yra įpareigotas priimti nutarimą, kuriam keliami pagrįstumo, motyvuotumo, teisėtumo reikalavimai. Taip pat įstatymų leidėjas BPK nustatyta tvarka užtikrina asmenims galimybę tokį procesinį sprendimą apskųsti. Nagrinėjamu atveju palikus nenagrinėtą pareiškėjo Aurimo Drižiaus prašymą ir pateikiant informacinio pobūdžio atsakymą, kuriame išsamiau nebuvo analizuojamos faktinės aplinkybės ir nepateikiamas jų teisinis vertinimas, tikfragmentiškai nurodant, jog prašymas yra kartotinis, pareiškėjui atimama galimybė apskųsti tokį atsakymą ir tikėtis efektyvaus ikiteisminio tyrimo institucijų ir prokuratūros darbo, kuriuo būtų ginami asmens, visuomenės interesai. Be to, atkreipiamas dėmesys ir į baudžiamojo proceso paskirtį, iš kurios išplaukia pareiga prokurorui ir ikiteisminio tyrimo įstaigoms imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Todėl motyvuotai atsakyti į pareiškėjo prašymą, įvertinti faktines aplinkybes, galimų nusikalstamų veikų kontekste, galima tik išnagrinėjus prašymą ir priėmus BPK numatytą procesinį sprendimą.

Remdamasis išdėstytu, prašau pradėti ikiteisminį tyrimą dėl piktnaudžiavimo, tarnybos pareigų neatlikimo ir dokumento klastojimo prokurorų N.Grunskienės, Ginto Ivanausko, S.Versecko, Vilniaus apygardos teismo teisėjų Audriaus Cinino, Virginijos Pakalnytės- Tamošiūnaitės, Gintaro Dzedulionio, Nidos Vigelienės, prokurorės Kisinienės, Panevėžio apygardos teismo teisėjos Vaidachavičienės atžvilgiu.
Prašau taip pat galų gale nušalinti visą tą nusikalstąmą susivienijimą – Vilniaus apygardos teismą – nuo mano skundų ir savo pačių padarytų nusikaltimų nagrinėjimo.
Priedas – N.Vigelienės klastotė

Aurimas Drižius