Vilniaus apygardos teisme neliko nė vieno sunkaus nusikaltimo nepadariusio teisėjo

0


Aurimas Drižius

Kreipiausi į tą nusikalstamą susivienijimą, kuris kažkodėl vadinasi gen. prokuratūra, skundu dėl organizuotos gaujos, kuri kažkodėl pavadinta Vilniaus apygardos teismas.
Visa ši gauja jau daugiau nei dešimt metų vykdo sunkius nusikaltimus mano atžvilgiu.
Visa nusikaltimų chronologija:

  1. Vilniaus apygardos teismo teisėjas Marius Kursevičius (nuotr. viršuje kairėje) baudžiamojoje byloje Nr. 1S-452-957/2023 priėmė nutartį, kuria nurodė, kad prokuratūra nebeturi pareigos tirti sunkius nusikaltimus – piktnaudžiavimo, dokumentų klastojimo, neteisėtą persekiojimą.
    Tai yra teisėjas Kursevičius panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo nutartį, kuria prokuratūra buvo įpareigota dėl mano skunde išdėstytų nusikaltimų priimti ne “raštelį”, tačiau teismui skundžiamą nutartį.
    Taip vadinamos gen. prokurorės pavaduotojas G. Ivanauskas parašė skundą, reikalaudamas prokuratūrą atleisti nuo jos pareigos tirti sunkius nusikaltimus.
    Teisėjas Kursevičius taip ir padarė – nurodė palikti mano skundą dėl sunkių teisėjų ir prokurorų nusikaltimų ištyrimo “palikti nenagrinėtu”.
    Tokia nutartimi teisėjas Kursevičius padarė nusikaltimą – piktnaudžiavimą tarnyba. Mat įstatymas aiškiai nurodo, kad prokuratūra turi pareigą ištirti sunkius nusikaltimus.
    O prokuroras Kursevičius nurodė atleisti prokuratūrą nuo šios pareigos – tai yra jis nurodė, kad nebegalioja BPK 2 straipsnis. Pareiga atskleisti nusikalstamas veikas
    (Prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika).
    Deja, bet įstatymas nesuteikė teisės teisėjui Kursevičiui atšaukinėti įstatymus, tai yra tą patį BPK.
    Todėl, nurodydamas prokurorams netirti sunkių nusikaltimų, teisėjas Kursevičius padarė nusikaltimą – piktnaudžiavo.
    BK 228 straipsnis. Piktnaudžiavimas. Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų.
    Šį nusikaltimą teisėjas Kursevičius padarė sąmoninga tyčia, siekdamas, kad nebūtų tiriami kiti sunkūs nusikaltimai, kurie padarė jo kolegos Vilniaus apygardos teismo teisėjai.

Teisėjas Kursevičius teisingai pastebėjo, kad jis užkirto kelią “sudarytoms prielaidos nagrinėti tuos pačius klausimus iš naujo neribotą kiekį”.
Iš esmės tai yra Kursevičiaus prisipažinimas, kad jis tyčia suklastojo savo nutartį, siekdamas padėti išvengti atsakomybės savo kolegoms.
Visi mano skunde ištirti nusikaltimai iki šiol nėra ištirti, teisėjams senaties terminas negalioja, kol jie eina pareigas, todėl eilinė teisėjo Kursevičiaus klastotė manęs nebestebina.
Mane stebina kitas dalykas – kad teisėjai yra įsitikinę savo nebaudžiamumu ir privilegija daryti nusikaltimus.
Nesijaudinkite, man užteks kantrybės skųsti jūsų nusikaltimus, kol jūs juos darysite.
Gerai pagalvokite, ar verta gelbėti savo kolegas nusikaltėlius, nes vieną kartą tam ateis galas. Gal geriau vykdyti teisingumą, kaip numato įstatymas, o ne daryti nusikaltimus, siekiant išgelbėti savo “teisėjų gaują”?

  1. Čia pateikiu tuos nusikaltimus, kuriuos pridengė teisėjas Kursevičius, ir kurių jis nurodė netirti, ir kurie buvo pateikti mano 2023-06-05 skunde
  2. 2023-06-01 gavau nepasirašytą ir neturintį numerio taip vadinamos generalinės prokuratūros prokuroro M.Jovaišos raštelį, kuriame esu informuotas, kad mano pareiškimas apie sunkius prokurorų ir teisėjų nusikaltimus yra paliktas nenagrinėtu.
    Nurodžiau, kad tai eilinis prokuroro Jovaišos piktnaudžiavimas ir atsisakymas vykdyti savo pareigas, todėl prašiau taip vadinamos gen. prokurorės pradėti ikiteisminį tyrimą dėl prokuroro Jovaišos atsisakymo vykdyti savo pareigas ir tarnybos pareigų neatlikimo.
    Mat nors įstatymas – BPK – nurodo prokuratūrai, gavus skundą dėl nusikaltimų, motyvuotu nutarimu pradėti arba atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau kai reikia nuslėpti sunkius nusikaltimus, prokurorai “įjungia durnių”, ir parašo ne nutarimą, tačiau nepasirašytą ir be numerio “špargalkę”. Tokio raštelio skųsti ikiteisminio tyrimo teisėjui nebegali. Tiesa, prokuratūra nurodo, kad “raštelio” formą” gali skųsti administraciniam teismui puikiai žinodama, kad tai ne administracinio teismo kompetencija.
  3. Skunde nurodžiau, kad parašydami “raštelį”, kuriuo atsisakoma tirti sunkius nusikaltimus, prokuratūra padaro pirmąjį nusikaltimą – suklastoja dokumentą. Mat įstatymas jiems aiškiai nurodo, kad prokuratūra turi surašyti “motyvuotą nutarimą” atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą”. O prokuratūra “įjungia durnių” ir remiasi savo sugalvotu “prokuratūros darbo aprašu”, kurį pasirašė generalinis prokuroras. Tačiau prokuratūros “darbo aprašas” niekaip negali prieštarauti įstatymui – Baudžiamojo proceso kodeksui. O “aprašas” tiesiogiai prieštarauja įstatymui, nes leidžia prokuratūrai sunkius nusikaltimus palikti neištirtus, parašant “špargalkę”. Tai, kad prokuratūros “darbo aprašas” tiesiogiai prieštarauja įstatymui, ir prokurorai juo naudojasi, kad galėtų išvengti savo pareigos ištirti sunkius nusikaltimus, padaro juos organizuotais nusikaltėliais. O prokuroras Jovaiša man rašo, kad mano skundas nenagrinėjamas dėl nesuprantamo tūrinio ir užgaulių apibūdinimų. Esu mandagus žmogus, tačiau net ir mane išveda iš kantrybės tas prokurorų apgailėtinas išsisukinėjimas, todėl labai sveika juos pavadinti tuo, kas jie ir yra – tai yra organizuota gauja.
    Nors įstatymai – BPK 168 str. – aiškiai numato, kad prokuratūra gali atsisakyti pradėti IT tik tada, kai skunde nurodyti melagingi duomenys. Visais kitais atvejais prokuratūra privalo priimti motyvuotą nutarimą atsisakyti pradėti arba pradėti IT.
    Prokuratūra ir teismai jau seniai bendradarbiauja organizuotoje nusikalstamoje gaujoje. Tai yra teisėjai masiškai klastoja savo nutartis, įrašydami į jas žinomai melagingas aplinkybes, tačiau kai prokuratūros pareikalauji vykdyti savo pareigas ir kelti bylas teisėjams už klastotę, tai prokuratūra parašo ne nutartį, o “špargalkę”, kuri neskundžiama. Prokurorai mielai nurodo, kad “špargalkę” gali skųsti administraciniam teismui, o pastarasis irgi mielai tau paaiškino, kad skundas nėra “susijęs su viešojo administravimo sritimi”.
    Ratas užsidaro, sunkūs nusikaltimai lieka neištirti, juos pridengus naujais nusikaltimais. Tiesa, įstatymai minėtus dalykus reglamentuoja visiškai kitaip, nei išaiškina teismų ir prokuratūros sistema.
  4. Kaip jau minėta, įstatymas nenumato galimybės prokuratūrai atsisakyti pradėti arba ne ikiteisminį tyrimą parašant “raštą” be parašo. BPK aiškiai nurodo, kad tokiu atveju prokuratūra priima nutartį. Teisėjai visą tai puikiai supranta, tačiau taip pat “įjungia durnių”, apsimeta, kad “darbo aprašas” yra aukščiau įstatymo, arba kad tai nepatenka į teismų kompetenciją.
  5. Išdėsčiau vadinamiesiems “teisėjams” visą teisėjų ir prokurorų nusikaltimų chronologiją : 2023-03-01 kreipiausi į GP pareiškimu apie sunkų nusikaltimą – oficialaus dokumento – Panevėžio apygardos teismo teisėjos D. Vaidachavičienės nutarties suklastojimą. Šiame pareiškime nurodžiau visą sunkių nusikaltimų chronologiją: 2020 m. birželio 2 d. kreipiausi į GP, nurodžiau visą eilę sunkių nusikaltimų, kuriuos padarė Vilniaus miesto apylinkės ir apygardos teismo teisėjai, piktnaudžiaudami tarnyba ir persekiodami mane už teisėtą veiklą.
    T.y. : Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Petras Karvelis savo 20202-06-06 nutartyje atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl organizuotos teisėjų gaujos nusikaltimų man nurodė, kad „nėra jokių objektyvių duomenų apie Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo M.Striauko, Vilniaus apygardos teismo teisėjų Audriaus Cinino, Virginijos Pakalnytės- Tamošiūnaitės, Gintaro Dzedulionio, prokurorės Kisinienės veikoje nėra nustatyta jokių nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 ir 229 str. (piktnaudžiavimas tarnyba, tarnybinių pareigų neatlikimas) požymių“.
  6. Savo skunde nurodžiau, kad minėta Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija (iš Audriaus Cinino, Virginijos Pakalnytės- Tamošiūnaitės, Gintaro Dzedulionio, prokurorės Kisinienės) mane nuteisė už visiškai teisėtą veiklą baudžiamojoje byloje Nr. 1A-815-497/2014 nuosprendžiu, paskelbtu 2015 m. vasario 2 d. Teisėjai mane nuteisė už teisėtą veiklą – žurnalistiką, paskelbę ją nusikalstama veikla. T.y. teisėjai mane nuteisė, puikiai žinodami, kad aš esu nekaltas ir kad man inkriminuojamas nusikaltimas nėra nusikaltimas, nes žurnalistika Lietuvoje nėra paskelbta nusikalstama veikla.
  7. Vilniaus miesto apylinkės teismas dar 2009 m. įvedė cenzūrą man ir savaitraščiui „Laisvas laikraštis“, uždrausdamas rašyti straipsnius apie buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Alvydo Sadecko veiklą privatizuojant AB „Mažeikių nafta“. Cenzūra buvo pavadinta “teismo sprendimo nevykdymu”.
    Baudžiamojoje byloje Nr. 1A-815-497/2014 buvau nuteistas už tariamą teismo sprendimo nevykdymą (tai yra cenzūrą). Mat Vilniaus pateikiau įrodymus apie šio asmenis dalyvavimą minėtame privatizavime, ir toliau rašiau straipsnius, to pačios Vilniaus apylinkės ir apygardos teismų buvau penkis kartus nuteistas vien už tai, kad sąžiningai vykdžiau savo žurnalisto pareigą, ir pateikiau įrodymus, kad minėtas draudimas yra nusikalstamas.
  8. Jau minėti Vilniaus apylinkės ir apygardos teismai net septynis kartus atmetė mano prašymus panaikinti cenzūrą, nors cenzūra prieštarauja tiek Konstitucijai, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymui. Tačiau Vilniaus apygardos prokuratūros, Generalinės prokuratūros ir Vilniaus m. apylinkės, apygardos ir aukščiausiojo teismo teisėjai, piktnaudžiaudami tarnyba ir klastodami dokumentus, veikdami tiesiogine tyčia, daugiau nei dešimt metų mane persekiojo vien todėl, kad nesilaikiau šios neteisėtos ir nusikalstamos cenzūros.
  9. T.y. Alvydas Sadeckas dar 2008-01-21 m. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su melagingu „prevenciniu ieškiniu“ , kuriame reikalavo uždrausti man rašyti straipsnius, kuriuose jis būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu. Vilniaus miesto apylinkės teismas (teisėja R. Vancevičienė) patenkino šį A.Sadecko „prevencinį“ ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-117-734-2009 ir uždraudė atsakovams Aurimui Drižiui ir UAB „Laisvas laikraštis“ savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ publikuoti rašinius, kuriuose Alvydas Sadeckas būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu ir Gedemino Kiesaus nužudymu. Tokiu būdu Vilniaus miesto apylinkės teismas įvedė neteisėtą cenzūrą, kurią draudžia Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kas yra cenzūra: “Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.”.
    Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus” sako: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.”.
    Minėti Vilniaus miesto apylinkės, apygardos ir aukščiausias teismas jau net dešimt kartų atmetė mano prašymus panaikinti cenzūrą, per tą laiką buvau nuteistas net septynis kartus už teisėtą veiklą, dėl tariamo “teismo sprendimo nevykdymo” (t.y. cenzūros), mano ir mano šeimos turtas parduotas varžytinėse, o aš pats paverstas ubagu ir invalidu, tai pačiai „teismų“ sistemai ignoruojant bet kokius Konstitucijos ir įstatymo reikalavimus.
  10. Be to, teismui pateikiau įrodymus, kad A.Sadeckas buvo kertinė figūra privatizuojant „Mažeikių naftą“, pats asmeniškai sprendęs, kam turi būti parduotos šios įmonės akcijos, ir pakeitęs įstatymus taip, kad šią įmonę galėtų pakeisti Rusijos bendrovė „Jukos“. Nurodžiau, kad mane jau daug metų už žurnalistiką persekioja vadinamoji prokuratūra ir teismų sistema, kuri visiškai ignoruoja įstatymo ir Konstitucijos reikalavimus, mano pateikiamus rašytinius įrodymus ir dokumentus ignoruoja ir pateikia juos kaip mano išgalvotus arba neegzistuojančius.
    Negana to, vadinamieji teisėjai apsimeta, kad nežino pagrindinio šalies įstatymo – Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Konstitucijos 6 straipsnis sako : Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. 7 straipsnis Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.
    Šiuo atveju visi teismų sprendimai – cenzūros įvedimas, ir spaudos persekiojimas pagal melagingus Sadecko skundus ir parodymus – tiesiogiai prieštarauja minėtiems Konstitucijos punktams.
  11. Nurodžiau, kad dėl teisėtos veiklos – žurnalistikos, įvedę neteisėtą cenzūrą, mane nuteisė tokie teisėjas Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Striaukas, apygardos teismo teisėjai Cininas, Pakalnytė ir Dzedulionis, puikiai žinoję, kad cenzūra yra uždrausta, ir tai įrašę net savo nuosprendyje, tačiau vis tiek mane nuteisęs realia laisvės atėmimo bausme.
    Cenzūrą jie legalizavo netgi nuosprendyje : “.. Aurimas Drižius nuteistas už tai, kad jis nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, t. y. jis, žinodamas, kad 2009-04-J0 priimtu ir 2009-05-10 įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 1 -jo apylinkės teismo sprendimu, nesusijusio su bausme, civilinėje byloje Nr. 2-117-734-2009, jam ir UAB ,Laisvas laikraštis“ uždrausta savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ publikuoti rašinius, kuriuose Alvydas Sadeckas būtų siejamas su akcine bendrove „Mažeikių nafta“, šios bendrovės privatizavimu ir Gedimino Kiesaus nužudymu, būdamas UAB „Laisvas laikraštis“ direktoriumi ir savaitraščio „Laisvas laikraštis“, kurio redakcija yra Vilniuje, Konstitucijos pr. 23, redaktoriumi, nevykdydamas minėto 2009-04-10 teismo sprendimo, 2013-06-08 savaitraštyje „Laisvas laikraštis (2013m. birželio 08-14 Nr. 23(430)) straipsnyje „Autoįvykis?“, Alvydą Sadecką siejo su akcine bendrove „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu, ir viešai paskleidė šiuos teiginius: <…> „Ekskomisarų biuro“ steigėjas ne tik turi sąsajų su paminėta įmone, bet ir dalyvavo, sprendžiant “Mažeikos naftos” privatizavimo klausimus…”
  12. Tokiu būdu, paskelbdami man nuosprendį už teisėtą veiklą, Vilniaus apygardos teismo teisėjai A.Cininas, Pakalnytė-Tamošiūnaitė ir G.Dzedulionis ir apylinkės teismo teisėjas M.Striaukas, šioje byloje mane nuteisdami už teisėtą veiklą, žurnalistiką, sąmoningai ir tyčia pažeidė Konstituciją, kurią prisiekė saugoti, o taip pat padarė nusikaltimus : piktnaudžiavimą tarnyba ir tarnybos pareigų neatlikimą. Dėl to man buvo padaryta didelė žala – buvau nuteistas, atlikau bausmę, mano ir mano šeimos nekilnojamasis turtas buvo iš manęs atimtas ir parduotas varžytinėse, o nusikaltėliai – teisėjai toliau neva vykdo teisingumą.
  13. Prašiau pradėti ikiteisminį tyrimą dėl piktnaudžiavimo ( Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. 229 straipsnis. Tarnybos pareigų neatlikimas (Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs, jeigu dėl to valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų).
  14. Prokuratūra atsisakė vykdyti savo pareigas ir nurodė, kad minėtų teisėjų grupės veikoje nėra nusikaltimų sudėties visumos, todėl jie negali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn. Tyčinis žmogaus nuteisimas už teisėtą veiklą, taikant Konstitucijoje ir įsttaymais uždraustą veiksmą – cenzūrą – yra akivaizdus piktnaudžiavimas tarnyba.
    Kad teisėjai suprato, kad nuteisia nekaltą žmogų už teisėtą veiklą, jie patys pripažino savo paskelbtame nuosprendyje, nurodę visus mano išvardintus argumentus, tačiau dėl jų nieko nepasisakydami. Be to, minėtų teisėjų veikla yra ne tik pavojinga ir nusikalstama, tačiau tai yra ir labai pavojingi nusikaltimai, nes tai yra nusikaltimai teisingumui, kurie turi didelę visuomeninę reikšmę.
    Kadangi Lietuvoje teisingumą vykdo tik teismai, tai jiems tenka didžiausia atsakomybė už teisingumo vykdymą, ir teisėjų piktnaudžiavimas tarnyba turėtų būti negailestingai baudžiamas. Tuo labiau, kad savo straipsniuose, už kurių išspausdinimą buvau nuteistas, buvo aprašyti teisėjų nusikaltimai ir piktnaudžiavimas tarnyba.
    Prokuratūra nuolat kartoja, kad viso šito persekiojimo nėra buvę, o tai tėra mano haliucinacijos ir prielaidos. Atimtas mano šeimos nekilnojamasis turtas – žemės sklypas, kuriame norėjome su šeima gyventi – nėra mano haliucinacija, tai realybė, su kuria aš ir mano žmona iki šiol negalime susitaikyti. Todėl visiškai nepagrįstas prokuratūros motyvas, kad ikiteisminis tyrimas nepradėtinas pagal prokuratūros rekomendacijas.
  15. Nurodžiau, kad visi šie įvykiai – man iškeltos baudžiamosios bylos ir nesibaigiantys persekiojimai – yra įvykę ir tebesitęsiantys, prokurorams ir teisėjams masiškai darant sunkius nusikaltimus mano atžvilgiu, ir nesulaukiant jokios atsakomybės už mano išvardintus nusikaltimus. Prokuroras man nurodo, kad mano išvardintos aplinkybės apie prokurorės Kisinienės, teisėjų Striauko, V.Pakalnytės, Dzedulionio ir Cinino nusikaltimus yra „formalios“ apie tai, kad teisėjai netinkamai vykdė Konstituciją ir įstatymus. Taip pat prokuroras teisingai pastebi, kad tiek Teisėjų veiklą, tiek prokurorų veiklą reglamentuojantys teisės aktai įpareigoja, nagrinėjant bylas (atliekant ikiteisminį tyrimą), remtis tik galiojančiais Lietuvos Respublikos įstatymais. Teismų įstatymas įpareigoja teismą bylą nagrinėti, klausant tik įstatymo. Įstatymas ir Konstitucija imperatyviai teismams ir prokuratūrai nurodo, kad „cenzūra uždrausta“, tačiau nei teismas, nei prokuratūra šio imperatyvo negirdi ir apsimeta, kad to tiesiog nėra.
    Akivaizdu, kad tai yra tyčinė ir sąmoninga nusikalstama veikla, nes teismas net savo nuosprendyje išdėsto mano argumentus, kad cenzūrą draudžia Konstitucija, tačiau teismas ją sąmoningai ignoruoja.
  16. Bet kokia teisei prieštaraujanti vadinamųjų teisėjų veikla, ypač kai yra nuteisiami nekalti žmonės, ir jiems padaroma didelė žala, gali būti baudžiama tik pagal BK ir įvardijama kaip „piktnaudžiavimas tarnyba“ ir „tarnybos pareigų neatlikimas“. Jeigu sąmoningas nekaltų žmonių siuntimas į kalėjimą nėra nusikaltimas, tai kas tada yra piktnaudžiavimas tarnyba?
    Teismų įstatymo 46 straipsnis. Teisėjų ir teismų nepriklausomumas nurodo : „Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Priimdamas sprendimą teismas vadovaujasi tais įstatymais, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, įstatymams neprieštaraujančiais Vyriausybės nutarimais, įstatymams ir Vyriausybės nutarimams neprieštaraujančiais kitais norminiais aktais“.
    Šiuo atveju akivaizdu, kad teisėjai ne tik kad neklausė įstatymo, tačiau nepaisė ir Konstitucijos, o rėmėsi nusikalstamu ir neteisėtu „teismo sprendimu“ įvesti cenzūrą. Ir teismai, piktnaudžiaudami tarnyba ir klastodami savo nutartis, atsisako šią cenzūrą panaikinti jau daugiau nei dešimt metų – mano prašymas panaikinti cenzūrą buvo atmestas net aštuonis kartus, teisėjams klastojant savo nutartis. Todėl tai yra organizuota nusikalstama veikla.
  17. Mano skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo Karvelio nutarties nagrinėjo Panevėžio apygardos teismo teisėja Vaidachavičienė, priimdama nutartį dėl skundo Nr. 1 S-108-879/2020 (kopija pridedama). Savo nutartį teisėja Vaidchavičienė suklastojo, į ją įrašydama žinomai melagingas ir tikrovės neatitinkančias žinias, tai yra : “Savo teiginius pareiškėjas grindžia subjektyvia nuomone, kuri neparemta jokiais objektyviais faktais. Vien tai, kad, pasak pareiškėjo nuomonės, teisėjai M. Striaukas, A. Cininas, V. Pakalnytė-Tamošiūnienė, G. Dzedulionis bei prokurorė D. Kisinienė daro nusikalstamas veikas, nesudaro pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą. Tam, kad ikiteisminis tyrimas būtų pradėtas, ikiteisminio tyrimo organams ir teismui turi būti pateikti bent minimalūs galimai padarytos nusikalstamos veikos faktiniai duomenys. Šiuo atveju apygardos teismas sprendžia, jog jokių tokių duomenų pareiškėjas nepateikė, o remiantis vien tik A. Drižiaus subjektyvia nuomone pradėti ikiteisminį tyrimą nėra pagrindo” bei “..pareiškėjo nurodyti konkretūs paminėtų teisėjų procesiniai sprendimai ir prokurorės veiksmai palaikant valstybinį kaltinimą savaime nereiškia, kad buvo padaryta kokia nors nusikalstama veika. Objektyvių duomenų, iš kurių matytųsi, kad nurodyti teisėjai ir prokurorė, vykdydami savo profesines funkcijas, piktnaudžiavo tarnyba, neatliko ar netinkamai atliko jiems pavestas pareigas, nėra”.
  18. Kaip žinia, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Nuosprendyje negali būti nutylėjimų, įrodymų vertinimo spragų ir pan. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015). Tai sudaro prielaidas konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.
    Šiuo atveju teisėja Vaidachavičienė, turėdama visus įsiteisėjusius nuosprendžius ir teismo nutartis dėl mano persekiojimo už teisėtą veiklą ir cenzūros taikymą, priima išvadą, kad nieko panašaus nėra buvę. Tokia išvada prieštarauja visiems bylos įrodymams, todėl tai yra dokumento suklastojimas. Tai yra žinomai melagingi ir tikrovės neatitinkantys duomenys, kuriuos teisėja Vaidachavičienė įrašė į savo nutartį ir tokių būdu ją suklastojo. Visi mano pateikti duomenys apie įvestą cenzūrą, persekiojimą už teisėtą veiklą yra tikri ir patvirtinti dokumentais, tomis pačiomis teismų nutartimis, kurias teisėja Vaidachavičinė puikiai žinojo.
    Tačiau ji padarė išvadą, kad nieko panašaus nebuvo, nebuvo nei cenzūros, nei persekiojimo už teisėtą veiklą, nei dešimt metų trukusio “teisėsaugos” teroro ir nuolatinio įstatymų laužymo. Todėl teisėja Vaidachavičienė padarė nusikaltimą – suklastojo oficialų dokumentą (savo 2020 m. liepos 28 d. nutartį dėl skundo Nr. . 1 S-108-879/2020, įrašydama į jį žinomai melagingus duomenis, ir taip jį suklastodama.
  19. Tada kreipiausi vėl gi į tą pačią prokuratūrą, nurodžiau, kad dėl nusikalstamos veiklos, numatytos LR BK 300 straipsnio I dalyje Pagal BK 300 straipsnio I dalį atsako tas, kuris pagamino netikrą dokumentą arba žinomai netikrą arba žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Tikro dokumento suklastojimas suprantamas kaip dokumento tikrumo ir jo turinio teisingumo pakeitimas. Tikro dokumento suklastojimas yra ne tik tada, kai kaltininkas neteisėtai pakeičia autentiško dokumento formą ir (ar) turinį, tokiais neteisėtais veiksmais įtvirtindamas tikrovės neatitinkančią informaciją ir siekdamas paleisti tokį dokumentą į teisinę apyvartą kaip tikrą, bet ir tada, kai kaltininkas, objektyviai turėdamas teisę savo vardu surašyti, atspausdinti ar kitaip pagaminti tam tikrus dokumentus, neteisėtai savo vardu surašo, atspausdina ar kitaip pagamina tokį dokumentą, jame įtvirtindamas tikrovės neatitinkančią informaciją, arba kito asmens į dokumentą įtrauktus objektyvios tikrovės neatitinkančius duomenis patvirtina parašu, antspaudu arba kitokiu būdu, siekdamas paleisti tokį dokumentą j teisinę apyvartą kaip tikrą (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-35/2011, 2K-223-976/2020).
    Tikras dokumentas gan būti suklastotas materialiai, t. y. kai kaltininkas savo veiksmais pakeičia dokumente užfiksuotą informaciją (pvz., teksto dalies pakeitimas, nuotraukos, parašo ir kitų rekvizitų pakeitimas ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-500/2005, 2K 805/2005), ir intelektualiai (pavyzdžiui, melagingos informacijos įrašymas į dokumentą) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.2K-132/2008, 2K-607/2007).
    Netikro dokumento pagaminimas yra viena iš dokumento suklastojimo formų – tai tokie veiksmai, kai bet kokiu būdu sukuriamas dokumentas, kuris yra netikras ir pagal formą, ir pagal turinį. į tokį dokumentą įrašoma tikrovės neatitinkanti melaginga informacija.
    Melaginti duomenys – tai duomenys, neatitinkantys tikrovės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2008, 2K-7-19-942/2017).
    Baudžiamąją atsakomybę užtraukianti veika turi būti pavojinga, t. y. veika turi daryti esmine žalą baudžiamojo Įstatymo saugomoms vertybėms. Baudžiamosios atsakomybės klausimas turi būti sprendžiamas nustatant, ar veika realiai yra kėsinamasi į valstybės saugomus teisinius gėrius, ar dėl tokios veikos saugomiems gėriams atsiranda žala arba kyla tokios žalos atsiradimo grėsmė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-19-942/2017).
  20. Lietuvos Konstitucija numato, kad teisingumą vykdo tik teismai, taip pat nurodo, kad prieš įstatymus visi Lietuvos piliečiai yra lygūs. Teismų įstatymo 43 straipsnis. Teisėjo pareigos numato, kad 1. Teisėjas privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų, vykdyti Teisėjų etikos taisyklių reikalavimus. Teismų įstatymas nurodo, kad teisėjai, vykdydami teisingumą, veikia nešališkai ir klauso tik įstatymų. Pagrindinis šalis įstatymas – Konstitucija – kategoriškai ir imperatyviai draudžia cenzūrą. Ją draudžia ir Visuomenės informavimo įstatymas. Todėl teisėjai, pritaikę cenzūrą, ir už ją nuteisę nekaltą žmogų, padarė nusikaltimą – piktnaudžiavimą tarnyba. Tam, kad išgelbėti nusikaltimą padariusius teisėjus, teisėja Vaidachavičienė suklastoja savo nutartį, nurodžiusi, kad skunde aprašytų aplinkybių nėra buvę. Įtarus teisėją padarius nusikalstamą veiką, būtina sustabdyti jo įgaliojimus, kol teismas byloje paskelbs galutinį sprendimą ir jis įsiteisės.
    Nurodžiau, kad kadangi visa teismų sistema daug metų klastoja savo nutartis ir dengia šią organizuotą gaują, atsisako panaikinti cenzūrą, tai man nelieka kitos išeities, kaip tik persekioti juos baudžiamąją tvarką už piktnaudžiavimą. BPK 444 straipsnis. Naujai paaiškėjusios aplinkybės, dėl kurių galima atnaujinti baudžiamąją bylą :
  21. Naujai paaiškėjusios aplinkybės, dėl kurių galima panaikinti nuosprendį ar nutartį ir atnaujinti baudžiamąją bylą, yra šios: 2) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad nagrinėdami bylą teisėjai nusikalstamai piktnaudžiavo; Man belieka tik įrodyti, kad tiek teisėjai, tiek ir prokuroras šioje byloje taikė neteisėtą cenzūrą, dėl ko aš buvau nuteistas, tai yra nusikalstama piktnaudžiavo.
  22. Prokuratūra puikiai žino, kad gali atsisakyti pradėti IT tik tada, jeigu pareiškimas būtų melagingas. Šiuo atveju viskas yra labai lengvai patikrinama tiesa. Prokuratūra kažkada turi imtis vykdyti savo pareigą tirti ir teisėjų nusikaltimus. Remdamasis išdėstytu, prašiau pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Panevėžio apygardos teismo teisėjos Vaidachavičienės įtariamo nusikaltimo – dokumento suklastojimo.
  23. Prokuroras G.Ivanauskas, turėdamas pareigą ištirti sunkius nusikaltimus, juos nuslėpė, parašydamas neskundžiamą “raštelį” Nr. 17.2-852, neva nieko panašaus nėra buvę : nesant objektyvių duomenų. Tokiu būdu prokuroras taip pat suklastojo savo nutartį, puikiai žinodamas, kad visi šie įvykiai tikrai buvę, tačiau juos nuslėpdamas. Tokiu būdu prokuroras Ivanauskas, informuotas apie šiuos nusikaltimus ir turintis pareigą juos ištirti, piktnaudžiavo tarnyba, parašęs “raštelį”, kuriuo atsisakė tirti šiuos nusikaltimus. Taip padarė nusikaltimą – neatliko tarnybos pareigų ir piktnaudžiavo.
    Gen. prokuratūros neveikimas – atsisakymas vykdyti savo pareigas rašant “raštelius”, o ne nutarimus pradėti arba ne IT – yra akivaizdus. Mano nuomone, prokuratūra jau seniai neteisėtai rašinėja “raštelius”, siekdama išvengti savo pareigos, o teismai tai toleruoja, žinodami, kad tai neteisėta ir užmerkdami akis.
    Remdamasis išdėstytu, prašiau pradėti ikiteisminį tyrimą dėl visų mano skunde išvardintų valstybės tarnautojų nusikaltimų – piktnaudžiavimo, pareigų neatlikimo, dokumentų klastojimo. Prašau pradėti tyrimą ir pagal BK 26 str – veikimo organizuotoje grupėje, nes nusikaltimus susitarę vykdė daug valstybės tarnautojų.
  24. Vilniaus apygardos teismo teisėjas Kursevičius savo suklastotoje nutartyje nurodo šias aplinkybes :
    Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras Artūras Urbelis 2023 m. birželio 13 d. raštu Nr. 17.2-1836 pateikė atsakymą į Pareiškėjo 2023 m. birželio 5 d. skundą, kuriuo konstatavo, kad pagal šį skundą nėra pagrindo panaikinti Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo M. Jovaišos 2023 m. birželio 2 d. atsakymą Nr. 17.2.-1733, kuriuo paliktas nenagrinėtas 2023 m. gegužės 26 d. Pareiškėjo kreipimasis dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Generalinės prokuratūros 2023 m. birželio 5 d. rašte Nr. 17.2-1836 pažymėta, kad Pareiškėjo 2023 m. gegužės 26 d. pareiškimas Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo M. Jovaišos 2023 m. birželio 2 d. atsakyme Nr. 17.2.-1733 pagrįstai identifikuotas kaip kartotinis, abstraktaus pobūdžio ir užgaulus, jame iš esmės reiškiamas deklaratyvus nepasitenkinimas dėl pateikto atsakymo, todėl nėra pagrindo spręsti dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nustatyta tvarka.
    Vilniaus miesto apylinkės teisme gautas Pareiškėjo 2023 m. rugsėjo 18 d. skundas, kuriame jis nurodo, kad Pareiškėjas 2023 m. birželio 5 d. kreipėsi į Generalinę prokuratūrą su skundu, kuriame išvardino sunkius teisėjų ir prokurorų nusikaltimus – dokumentų klastojimą, piktnaudžiavimą, persekiojimą už teisėtą veiklą, tačiau per tris mėnesius taip ir negavo jokio atsakymo, prokuratūra nesilaikė BPK 168 straipsnyje nustatytos atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą tvarkos, todėl prašė įpareigoti Generalinę prokuratūrą tinkamai reaguoti į jo skundą ir priimti nutarimą pradėti ar atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl jo skundo ir jį persiųsti Pareiškėjui.
    Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas 2023 m. gruodžio 6 d. nutartimi Pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies ir Generalinė prokuratūra įpareigota išnagrinėti Aurimo Drižiaus 2023 m. birželio 5 d. elektroniniu paštu pateiktą pareiškimą ir priimti motyvuotą procesinį sprendimą bei išsiųsti jį pareiškėjui.
    Skundu Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas Gintas Ivanauskas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį ir priimti dėl skundo naują sprendimą – A. Drižiaus 2023 m. rugsėjo 18 d. skundą palikti nenagrinėtu. Skundas grindžiamais šiais argumentais:
    5.1. Ikiteisminio tyrimo teisėjas rėmėsi išimtinai Pareiškėjo pateikta informacija apie tai, kad atsakymo iš Generalinės prokuratūros negavo ir neturėjo galimybės pateikti teismui reikiamą informaciją. Prokuratūra nebuvo informuota apie Pareiškėjo skundą. Priešingai nei teigiama Pareiškėjo skunde ir skundžiamoje nutartyje, Generalinėje prokuratūroje 2023 m. birželio 5 d. gautas skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Asmenų aptarnavimo Lietuvos Respublikos prokuratūroje aprašo, patvirtino Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2020 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. I103 „Dėl Asmenų aptarnavimo Lietuvos Respublikos prokuratūroje tvarkos aprašo patvirtinimo (toliau – ir Aprašas) nuostatomis ir Pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka pateiktas išsamus 2023 m. birželio 13 d. atsakymas Nr. 17.2.-1836, kuriame paaiškintos priežastys, dėl kurių nėra teisinio pagrindo spręsti dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo BPK nustatyta tvarka ir išaiškinta pateikto atsakymo apskundimo tvarka.
    5.2. Pareiškėjo teiginiai, kad jis negavo atsakymo, yra klaidinantys, kadangi Pareiškėjas, ginčydamas 2023 m. birželio 13 d. atsakymą Nr. 17.2.-1836, teikė skundus tiek administraciniam teismui, tiek Generalinei prokuratūrai (administracinė byla Nr. eI2-10368-595/2023, Nr. eAS-444-502/2023, teisminio proceso Nr. 3-61-3-06950-2023). Nesutikdamas su Generalinės prokuratūros 2023 m. rugsėjo 25 d. informacinio-aiškinamojo pobūdžio atsakymu Nr. 17.2.-2694, pateiktu išnagrinėjus Pareiškėjo 2023 m. rugpjūčio 28 d. skundą, jį skundė bendrosios kompetencijos teismui. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 17 d. nutartimi Pareiškėjo skundas paliktas nenagrinėtu, o ši teismo nutartis palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 9 d. nutartimi byloje Nr. 1S-352-1035/2023. Papildomai skunde pažymima, kad Pareiškėjas sistemingai kreipiasi į Generalinę prokuratūrą ir kitas institucijas keldamas analogiškus klausimus, t. y. prašydamas persekioti asmenis už jų profesinę veiklą, o tai neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo paskirties ir tikslų, o įstatymo suteiktomis teisėmis asmuo turi naudotis sąžiningai ir jomis nepiktnaudžiauti. Tais pačiais klausimais prokuratūros atsakymuose ne kartą buvo išaiškinta, kad neva padarytų nusikalstamų veikų kildinimas iš jų sprendimų, priimtų vykdant darbines funkcijas, yra nepagrįstas ir nemotyvuotas veikimas, kuriuo kuriama klaidinga teisės taikymo praktika ir pan.
    Atsiliepimu Pareiškėjas prašo atmesti Prokuroro skundą kaip nepagrįstą ir nusišalinti nuo šio skundo nagrinėjimo visą Vilniaus apygardos teismą, nes daugiau nei dešimt šio teismo teisėjų yra padarę jo atžvilgiu sunkius nusikaltimus. Atsiliepimo dalyje, susijusioje su prašymu atmesti Prokuroro skundą, Pareiškėjas nurodo, kad Aprašas negali prieštarauti BPK. Jo manymu, Prokuratūra sąmoningai klaidina žmones siųsdama juos skųsti savo raštus į administracinį teismą, puikiai žinodama, kad tai ne administracinių teismų kompetencija. Prokuroras klastoja savo skundą nurodydamas, kad Pareiškėjo išvardintos aplinkybės ir nusikaltimai tėra jo deklaratyvūs teiginiai. Kitoje atsiliepimo dalyje dėstomi argumentai, kuriais tiesiogiai neatsiliepiama į Prokuroro skundo argumentus.
  25. Vilniaus apygardos teismo teisėjas Kursevičius nenusišalino nuo mano skundo nagrinėjimo, nors jis – vienas iš tų, kurie prisidėjo prie mano nusikalstamo persekiojimo už teisėtą veiklą..
    Mat dar 2018 spalio mėn. Vilniaus miesto apylinkės teismui (kuriam pirmininkavo jau minėtas Kursevčius) pateikiau skundą, kuriuo jau aštuntą kartą paprašiau panaikinti šio teismo įvestą cenzūrą – panaikinti teismo draudimą man rašyti straipsnius, kuriuose Alvydas Sadeckas būtų siejamas su ‚Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu.
    2018 m. spalio 1 d. kreipiausi su skundu dėl cenzūros panaikinimo šioje byloje, tačiau šis mano skundas tiesiog dingo teisme – joks sprendimas dėl jo nebuvo priimtas iki tol, kol pakartotinai kreipiausi 2019-02-18 ir pareikalavau kuo greičiau išnagrinėti mano skundą.
    Tada taip vadinamas Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininkas Marijus Kursevičius man parašė raštą „dėl pateikto prašymo“.
    Savo rašte M.Kursevičius man nurodė, kad neva mano skundą persiuntė Vilniaus apygardos teismui, kuris neva savo 2018-11-12 nutartyje išaiškino, kad mano nušalinimas atmetamas. Tačiau savo skunde Vilniaus apylinkės teismui prašiau visai kitų dalykų – prašiau atnaujinti terminą skundui paduoti, nes šio teismo teisėjai jau aštuonis kartus klastodami savo nutartis atmesdavo mano prašymus panaikinti cenzūrą šioje civilinėje byloje.
    Nors Vilniaus apylinkės teismas privalėjo išnagrinėti mano prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, tačiau sąmoningai tai nuslėpė ir nieko nepasisakė.
    Nieko panašaus teismo pirmininkas M. Kursevičius nepadarė, nei perdavė mano skundo teismui, kaip reikalauja CPK, o tik pacitavo seną Vilniaus apygardos teismo nutartį, kuria nurodoma, kad teismas Konstitucijai ir įstatymams pritaikė 5 metų senaties terminą.
    Tokiais savo veiksmais teismo pirmininkas M. Kursevičius padarė visą eilę CPK pažeidimų
    T.y. teismas beveik dešimt metų atmetinėjo prašymus panaikinti cenzūrą klastodamas nutartis, o paskui sako, kad „jau suėjo senatis skundui paduoti“.
    Teisėjas Kuresevičius sąmoningai pusę metų vilkino mano skundo išnagrinėjimą,o paskui pranešė, kad suėjo senatis.
    Tačiau teisėjas pamiršo, kad Konstitucijai senatis netaikoma. Tada paprašiau atnaujinti terminą skundui paduoti, nes teismas sąmoningai vilkino šią bylą beveik dešimt metų, ir niekaip nepanaikino cenzūros. Tada apylinkės teismo pirmininkas M.Kursevičius apsimetė kvaileliu, šio prašymo nenagrinėjo, o persiuntė į apygardą, man jokios nutarties nepateikė.
    Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartimi taip pat paliko galioti cenzūrą ir nurodė, kad mano nurodytos aplinkybės, kad aš jau šešis kartus kreipiausi dėl cenzūros panaikinimo, ir visus šešis kartus Vilniaus apylinkės ir apygardos teismai atmetė mano prašymus, klastodami savo nutartis, „nėra teisiškai reikšminga“.
    Teisėjas Kursevičius nurodė, kad “Pareiškėjas skunde prašo nusišalinti visą Vilniaus apygardos teismą nuo skundo nagrinėjimo. Tačiau aukštesnysis teismas pažymi, kad, vadovaujantis BPK 58 straipsniu, visais atvejais asmuo, teikiantis prašymą dėl nu(si)šalinimo, turi argumentuotai ir motyvuotai nurodyti nu(si)šalinimo pagrindą, t. y. aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Be to, vadovaujantis BPK 59 straipsnio nuostatomis, nušalinimas teisme gali būti pareikštas tik tą bylą nagrinėjančiam teisėjui (teisėjams). Pažymėtina, kad teisėjas, nagrinėjantis skundą, nesprendžia klausimo dėl visų teismo teisėjų, kurie bylos nenagrinėja, nušalinimo. Nagrinėjamu atveju Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, dėl kurių jo skundą nagrinėjantis teisėjas turėtų būti nušalintas ar dėl kurių jis turėtų nusišalinti. Tokių aplinkybių nenustatė ir pats skundą nagrinėjantis teisėjas, todėl konstatuoja, kad nėra BPK 58 straipsnyje numatytų nušalinimo pagrindų”.
    Tai žinomai melagingos aplinkybės, kurias nurodė teisėjas Kursevičius (pridedama minėta jo nutartis).
    Teisėjas Kursevičius savo nutartyje nurodė, kad “..Pareiškėjas teisus teigdamas, kad, vadovaujantis BPK 168 straipsnio 2 dalimi, atsisakydamas pradėti ikiteisminį tyrimą, prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas surašo motyvuotą nutarimą. Baudžiamojo proceso įstatyme numatyta, kad BPK 168 straipsnio 2 dalies prasme priimtas nutarimas gali būti skundžiamas (BPK 168 straipsnio 5 dalis). Šiuo atveju dėl Pareiškėjo skundo, kuriame jis prašė skunde nurodytiems pareigūnams pradėti ikiteisminį tyrimą dėl piktnaudžiavimo tarnyba, tarnybos pareigų neatlikimo, dokumentų klastojimo ir pan., prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno motyvuotas nutarimas, kuris gali būti skundžiamas BPK nustatyta tvarka, nebuvo priimtas. Tačiau priežastys, dėl kurių toks nutarimas nebuvo priimtas ir Pareiškėjo skundas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nebuvo BPK nustatyta tvarka išnagrinėtas, yra nurodytos vadovaujantis Asmenų aptarnavimo Lietuvos Respublikos prokuratūroje tvarkos aprašo 55 punktu surašytame Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro Artūro Urbelio 2023 m. birželio 13 d. rašte Nr. 17.2-1836. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą skundai dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro proceso veiksmų ir nutarimų gali būti paduodami, kol vyksta ikiteisminis tyrimas (BPK 63, 64 straipsniai) arba kai motyvuotu nutarimu atsisakoma pradėti ikiteisminį tyrimą (BPK 168 straipsnis). Baudžiamojo proceso įstatyme nenumatyta galimybė teikti skundus ikiteisminio tyrimo teisėjui dėl prokuroro aiškinamųjų raštų, kuriais yra atsakoma į asmens pateiktą prašymą, pareiškimą ar skundą. Nagrinėjamu atveju Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro Artūro Urbelio 2023 m. birželio 13 d. raštas Nr. 17.2-1836, nepaisant to, kad juo iš esmės išaiškinta, jog žemesniojo prokuroro 2023 m. birželio 2 d. raštas Nr. 17.2.-1733 (kurį savo 2023 m. birželio 5 d. skundu skundė Pareiškėjas) pagrįstas ir teisėtas, laikytinas informacinio pobūdžio dokumentu, priimtu vadovaujantis ne BPK nustatytu teisiniu reglamentavimu, o Asmenų aptarnavimo Lietuvos Respublikos prokuratūroje tvarkos aprašo nuostatomis. Pastebėtina, kad Aprašo 56 punkte numatyta, kad negali būti skundžiami šie atsakymai: 1) informacinio-aiškinamojo pobūdžio; 2) kuriuose nurodyta, kad pareiškėjas yra pasinaudojęs visomis ginčo išsprendimo įstatymų nustatyta tvarka galimybėmis.
  26. Iš pirmiau paminėto Generalinės prokuratūros rašto turinio matyti, kad šis raštas yra būtent tokio pobūdžio, t. y. jis nelaikytinas prokuroro procesiniu sprendimu ar procesiniu veiksmu BPK prasme. Jame aiškiai nurodyta, kad Pareiškėjas ne kartą buvo informuotas, jog vien tai, kad Pareiškėjo netenkina teisėjų ar kitų pareigūnų priimti sprendimai ar pateikti atsakymai, taip pat juose nurodyti motyvai, tam tikrų aplinkybių konstatavimas, kurių pagrindu priimamas sprendimas, savaime nėra ir negali būti pagrindu teigti, kad teisėjai ar kiti pareigūnai neatlieka ar netinkamai atlieka savo pareigas ir kad reikia spręsti klausimą dėl tokius sprendimus priėmusių asmenų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Taip pat Pareiškėjui pakartotinai paaiškinta, kad tokie pareiškimai, nesant konkrečių objektyvių duomenų apie galimai padarytas nusikalstamas veikas, nenagrinėtini dėl jų deklaratyvumo, kartotinumo, neaiškumo ir nepagarbaus turinio ir pan., todėl Pareiškėjo pareiškimas negali būti nagrinėjamas BPK nustatyta tvarka ir dėl jo negali būti priimtas vienas iš BPK 168 straipsnio 2 dalyje numatytų procesinių sprendimų. Šiame kontekste pažymėtina, kad paminėtame Apraše aptartu teisiniu reguliavimu yra užkertama galimybė asmenims piktnaudžiauti teise ir skųsti bet kokius atitinkamų institucijų ar pareigūnų priimamus sprendimus, nes priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos nagrinėti tuos pačius klausimus iš naujo neribotą kiekį kartų ir tokiu būdu trikdyti jų darbą”.

Šią savo nutartį teisėjas Kursevičius tyčia suklastojo, įrašęs, kad prokuratūra nebeturi pareigos tirti nusikaltimų, prisidengdama savo “darbo aprašu”.
Kaip jau minėta, BPK 2 str. aiškiai įpareigoja prokuratūrą tirti nusiskaltimus, o BPK 168 str. – dėl skundo priimti motyvuotą nutartį, o ne “špargalkę”.
Teisėjas Kursevičius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu nutarė palikti mano skundą nenagrinėtu.
Tiesa, teisėjo Kursevičiaus minėtas BPK 442 straipsnis nesuteikia jam teisės atšaukti įstatymus.
Šiame straipsnyje nurodyta, kad : Išnagrinėjęs skundą, aukštesniojo teismo teisėjas ar teisėjų kolegija priima vieną iš šių nutarčių:
1) atmesti skundą ir palikti galioti teismo nutartį;
2) panaikinti teismo nutartį ir priimti dėl skundo naują sprendimą.
Šie punktai nepaneigia BPK 2 str, ir 168 str. – pareigos tirti nusikaltimus ir pareigos surašyti motyvuotą nutartį.
Kaip jau minėjau, prokuratūros “darbo aprašas” nesuteikia prokurorams teisės netirti sunkių nusikaltimų ir neatšaukia BPK 2 str., ir bet kokios manipuliacijos šiuo “darbo aprašu” turi būti vertinamos kaip piktnaudžiavimas.
Suklastodamas savo nutartį ir įrašęs, kad prokuratūra jau nebeturi tirti sunkių nusikaltimų, teisėjas Kursevičiaus padarė nusikaltimą – piktnaudžiavo, neatliko pareigos ir klastojo dokumentą, todėl prašau prašėti IT.
Teisėjas Kursevičius teisingai pastebėjo, kad jis užkirto kelią “sudarytoms prielaidos nagrinėti tuos pačius klausimus iš naujo neribotą kiekį”.
Iš esmės tai yra Kursevičiaus prisipažinimas, kad jis tyčia suklastojo savo nutartį, siekdamas padėti išvengti atsakomybės savo kolegoms.
Visi mano skunde ištirti nusikaltimai iki šiol nėra ištirti, teisėjams senaties terminas negalioja, kol jie eina pareigas, todėl eilinė teisėjo Kursevičiaus klastotė manęs nebestebina.
Mane stebina kitas dalykas – kad teisėjai yra įsitikinę savo nebaudžiamumu ir privilegija daryti nusikaltimus.
Nesijaudinkite, man užteks kantrybės skųsti jūsų nusikaltimus, kol jūs juos darysite.
Gerai pagalvokite, ar verta gelbėti savo kolegas nusikaltėlius, nes vieną kartą tam ateis galas. Gal geriau vykdyti teisingumą, kaip numato įstatymas, o ne daryti nusikaltimus, siekiant išgelbėti savo “teisėjų gaują”?
Remdamasis išdėstytu, ir BK straipsniais piktnaudžiavimas, tarnybos pareigų neatlikimas, dokumento suklastojimas prašau pradėti IT Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo M.Striauko, Vilniaus apygardos teismo teisėjų Audriaus Cinino, Virginijos Pakalnytės- Tamošiūnaitės, Gintaro Dzedulionio, M. Kursevičiaus atžvilgiu, gen. prokuroro pav. Ivanausko atžvilgiu.
Priedas – skunde minima teisėjo Kursevičiaus nutartis

Aurimas Drižius

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

0
    0
    Jūsų krepšelis
    Jūsų krepšelis tuščias