Vilniaus mažojo teatro spektaklis „12 gramų į šiaurę“ atvyksta į Juozo Miltinio dramos teatrą

0

Sausio 17 d. 18 val. Juozo Miltinio dramos teatre žiūrovai turės galimybę išvysti Valstybinio Vilniaus mažojo teatro spektaklį „12 gramų į šiaurę“, kurio režisierius ir pjesės autorius, Auksinio scenos kryžiaus laureatas Aleksandras Špilevojus.

„12 gramų į šiaurę“ – tai spektaklis apie meilės, saugumo ir ryšio tarp žmonių paieškas. Dvi jaunos poros savaitgalį leidžia nuošaliame miško namelyje – savo „šiaurėje“. Gimtadienio šventę sudrumsčia netikėta žinia apie staigią visiems bičiuliams savaip svarbaus žmogaus žūtį. Jie turi pasirinkti: susidurti su tikrove ir prisiimti atsakomybę už save ir savo artimą ar pasilikti begalinėje ir amžinoje „šiaurėje“ – svaigulio bedugnėje. Pamažu skleidžiantis sudėtingiems tarpusavio santykiams, ryškėja pagrindinės spektaklio temos – meilė, gyvenimas ir mirtis. Jos spektaklyje nagrinėjamos pasitelkiant mitologiją ir psichoanalizę, poeziją ir kūniškumą.

Spektaklis kartu su elektroninės muzikos duetu „Black Waters“daugiau kaip dviem valandoms nugramzdina į muzikos, šviesų, judesio, intensyvaus veiksmo ir žodžių tėkmę. Tačiau tuo pat metu jis kelia ir esminius egzistencinius klausimus, kviečia permąstyti savo vertybes ir pasirinkimus. Meilė, gyvybė ir mirtis – tai trys kertinės „12 gramų į šiaurę“ temos, į kurias spektaklio kūrėjai žvelgia nestereotipiškai. „Šiuo spektakliu norėjau praverti suvokimo duris. Už jų yra labai daug meilės. Kiekvienas pjesės veikėjas turi savo meilės suvokimą. Bet ir mirties tema labai svarbi. Kaip išsaugoti meilę sau, žmonėms ir pasauliui akistatoje su mirties neišvengiamybe?“ – spektaklio suvokimo duris praveria dramaturgas ir režisierius Aleksandras Špilevojus.

„Liūdesio čia tikrai yra. Stengiamės, kad tai būtų pozityvus liūdesys, bet patirtys yra tokios, kokios yra. Norėtųsi kalbėti apie žydinčias gėles, skraidančius paukščius, žmones, lekiančius pievomis susikibusius už rankų ir dainuojančius dainas, deja, kartais turime imtis truputį labiau mus emociškai pakratančių situacijų ir istorijų, kad galėtume pagauti tą žmonių dėmesį ir kažkaip visi kartu apie šį tą pagalvoti. Tad taip, deja, bus to liūdesio, bet bus tikrai ir labai pakilios nuotaikos. Svyruosime. Čia irgi labai svarbus spektaklio motyvas, kad tikrai svyruosime, kaip skirtingi kardiogramos taškai toje tiesėje,“ –sako Martyno vaidmenį spektaklyje „12 gramų į šiaurę“ kuriantis aktorius Paulius Markevičius už kurį buvo apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi. 

„Aleksandras tikrai nori atvesti į teatrą žmones, kurie galbūt į jį neužeina visai, arba užeina labai retai. Tad jis bando juos prisikalbinti jiems suprantama kalba: tai yra elektroninė muzika, tai yra klubinė kultūra, tai yra tai, kas šiuo metu jauniems žmonėms padeda atsipalaiduoti, kas yra labai populiaru ir labai dviprasmiškai vertinama. Aleksandras visa tai tiems žmonėms perkelia į teatrą. Manau, tai turėtų iš tikrųjų nukreipti čia tą auditoriją, kurią apibūdinčiau nuo vyresnių klasių moksleivių iki galbūt kokių 40-ies metų“, – sako spektaklio „12 gramų į šiaurę“ aktorius Paulius Markevičius.

Paklaustas, kas slypi po spektaklio pavadinimu, režisierius Aleksandras Špilevojus atsako: „Aš labai myliu šiaurės šalis. Labai myliu šiaurės gentis. Man labai įdomūs šiaurės šalių mitai, šamanų padavimai, iki pat šių dienų išlikęs tikras žmonių santykis su gamta…. Gamta juos ir išgelbsti, ir palaidoja savo siunčiamais išbandymais. Šiaurė man asocijuojasi su begalinėmis stepėmis. Mano giminės gyvena ten, kur prasideda stepės ir, norėdamas juos aplankyti, aš dvi paras pas juos važiuoju traukiniu. Man tai galimybė ištrūkti, man tai galimybė sustabdyti labai didelį tempą, liautis kažkam kažką įrodinėti. Kartais jaučiuosi gyvendamas tam tikroj dėžutėj, o joje – tvanku. O stepėse gali įkvėpti ir patirti šaltį, gaivą, ramybę, sniego baltumą. Gyvenimo grynumą. Kompase šiaurės rodyklė visada rodo į viršų. Ji kviečia judėti, rodo kryptį pasiklydusiems miške. Tai kodėl negali rodyti krypties pasiklydusiems gyvenime? Galima ilgai blaškytis, ieškoti išeičių, krypčių, bet galima pasirinkti vieną kryptį ir ja eiti. Nesvarbu, kad pasirinkus Šiaurę, miškas baigsis tik po 200 kilometrų. Galbūt pasirinkus pietvakarius, jis baigtųsi vos už dvidešimties. Svarbiausia – pasirinkti aiškią kryptį ir žinoti, kad miškas kažkada baigsis. Aš pasirinkau šiaurę“, – sako spektaklio režisierius Aleksandras Špilevojus.

Svarbų vaidmenį čia atlieka ir elektroninės muzikos grupės nariai iš „Black Water“, kurie tapo viso spektaklio ritmo, jo judėjimo esmine ašimi. „Scenoje žiūrovas išvys grupę, kuri itin patinka jauniems žmonėms, kurie rečiau vaikšto į teatrą. Tad muzikantai bus tiltu tarp jauno, teatro nelankančio žmogaus,  ir mūsų.  Spektaklyje elektroninės muzikos bus labai daug. Noriu, kad ji galėtų ne tik papildyti, bet tam tikrose scenose – pakeistų verbalinę kalbą“,  – sako režisierius. Spektaklio muzika kuriama čia ir dabar. Ji niekuomet nesikartoja. Tą patį spektaklį kelis kartus žiūrintis žmogus išsineša vis kažką naujo, dar negirdėto.

Spektaklio kūrybinė komanda: režisierius ir pjesės autorius – Aleksandr Špilevoj, scenografijos autorė – Barbora Šulniūtė, kostiumų dailininkė – Rūta Lendraitytė Utalla, judesio koordinatorė  – Greta Grinevičiūtė, muzika – elektroninės muzikos duetas „Black Water“, šviesų dailininkai – Vilius Vilutis. Spektaklyje „12 gramų į šiaurę“ vaidina: Ema – Indrė Patkauskaitė, Martynas – Paulius Markevičius, Laura – Gintarė Latvėnaitė, Lukas – Tomas Rinkūnas.

Spektaklį „12 gramų į šiaurę“ kviečiame išvysti sausio 17 d. 18 val. Juozo Miltinio dramos teatre. Bilietus platina bilietai.lt ir teatro kasa.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

0
    0
    Jūsų krepšelis
    Jūsų krepšelis tuščias