Vilniaus miesto apylinkės teismas jau 13-ą kartą sulaužė Konstituciją tik vienoje byloje
Aurimas Drižius
Yra toks nesusipratimas – taip vadinamas Vilniaus miesto apylinkės teismas.
Kurio teisėjai, duodami teisėjo priesaiką, pasižada saugoti ir puoselėti LR Konstituciją.
Tačiau šiuos savo pažadus tie patys teisėjai iš karto pamiršta, vos ėmę nagrinėti bylas – žmones jie teisia už visiškai teisėtą veiklą, persekioja kaip pasiutę šunys visus šių šimonyčių kritikus.
Todėl visai nenustebau, kai toks garsus šios teismo teisėjas, nuolatinis bylų klastotojas ir nusikaltėlis teisėjas Maciejevski man parašė, kad Konstitucija LR nebegalioja, tiksliau galioja tam tikrą laiką – penkerius metus. Paskui nustoja galioti, nes taip nusprendė Maciejevski (kaip ir įprasta šioje sistemoje, joje dirba visa Maciejevskių dinastija – vyresnysis Maciejevski brolis dirba aukščiausiojo teismo teisėju).
Tai jau darosi juokinga – šis organizuotas mafijos susivienijimas, pasivadinęs teismu, dar 2009 m. įvedė cenzūrą, ir uždraudė rašyti straipsnius, tai yra verstis žurnalistika, kas yra mano profesija.
Mat mano straipsniai labai nepatiko tokiam Seimo nacionalinio saugumo komiteto pirmininkui Alvydui Sadeckui.
Teismai mielai patenkino Sadecko įgeidžius ir uždraudė man rašyti straipsnius. Minėta gauja jau 13 kartų atmetė mano prašymus panaikinti cenzūrą, ir kiekvieną kartą susigalvodavo neįtikėtinų motyvų, kodėl cenzūra yra visiškai legali. Iš tiesų teisėjai kas kartą suklastodavo savo nutartis, įrašydami į jas melaginus ir savo išgalvotus duomenis.
Tai yra šie teisėjai sulaužė Konstituciją, kurios 44 straipsnio 1 dalis bei Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis tiesiogiai uždraudžia žiniasklaidos cenzūrą Lietuvos Respublikoje.
Šios nesusipratimo, kuris visas turi būti išvaikytas kaip nusikaltėlių gauja, pirmininkė Viktorija Šelmienė (nuotr. viršuje kairėje) man nurodė, kad mano prašymas nušalinti visą šią organizuotą gaują yra visiškai nepagrįstas – teisėjai dirbo savo darbą, aptarnaudami šitą sadeckų mafiją:
Cenzūrą legalizavęs Vilniaus miesto apylinkės teismas šioje byloje ir visa vadinamoji “teisinė sistema” jau
13 metų mane persekioja už teisėtą veiklą – žurnalistiką, niekaip nesugebėdama panaikinti cenzūros.
Jau 13 kartą kreipiuosi su prašymu į taip vadinamą teismą, kuriuo prašau atnaujinti procesą civilinėje
byloje Nr. 2-117-734/2009, kurioje Vilniaus miesto pirmosios apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d.
sprendimu tenkintas A.Sadecko prevencinis ieškinys ir atsakovams Aurimui Drižiui ir UAB ,,Laisvas
laikraštis“ uždrausta savaitraštyje ,,Laisvas laikraštis“ publikuoti rašinius, kuriuose Alvydas Sadeckas būtų
siejamas su akcine bendrove ,,Mažeikių nafta“, šios bendrovės privatizavimu ir Gedimino Kiesaus
nužudymu.
Nurodžiau, kad būtina atnaujinti procesą byloje, nes nė vienas teismas nepasisakė dėl šioje civilinėje
byloje įvestos cenzūros, uždraustos Konstitucijoje, todėl yra padaryta aiški teisė normos klaida. Kol ši
klaida nėra ištaisyta, teismai didina pareiškėjui padarytą žalą.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. gegužės 17 d. nutartimi šioje byloje atsisakė priimti pareiškėjo
prašymą dėl proceso atnaujinimo. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau –
CPK) 368 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prašymas atnaujinti procesą negali būti teikiamas, jeigu nuo
sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai, išskyrus CPK 366 straipsnio 1
dalies 1 punkte nurodytus atvejus.
Nustatė, kad Vilniaus miesto pirmosios apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimas civilinėje
byloje Nr. 2-117-734-2009 įsiteisėjo 2009 m. gegužės 11 d., t. y. nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo
praėjo daugiau kaip penkeri metai, o prašyme atnaujinti procesą neįrodinėjimas CPK 366 straipsnio 1
dalies 1 punkte nurodyto pagrindo egzistavimas.
Padarė išvadą, kad atsižvelgus į pareiškėjo praleistą penkerių metų terminą prašymui pateikti,
pateiktas prašymas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka, todėl jį atsisakoma priimti (CPK 370
straipsnio 1 dalis).
Kitaip sakant, teismas įvedė galiojimo laiką LR Konstitucijai – penkeri metai.
Žinoma, kad tai neteisėta ir teisinis banditizmas, kuris vykdomas nuo 2009 m., teismams ignoruojant
pagrindinį šalies įstatymą. Įvesta cenzūra, kurią imperatyviai draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucija
(toliau – Konstitucija). Nurodžiau, kad visa teismų sistema jau 13 metų klastoja savo nutartis ir daro
siaubingus nusikaltimus mano atžvilgiu ignorudodama Konstitucijos ir Visuomenės informavimo įstatymo
reikalavimus, tačiau gindama organizuotos nusikalstamos gaujos interesus ir dengdama jos nusikaltimus.
Nurodžiau, kad ne mano kaltė, kad teismai per 13 metų taip ir nesugebėjo panaikinti cenzūros, visaip
klastodami savo nutartis. Nurodžiau, kad teismai daug kartų nagrinėdami šią bylą, nepasisakė dėl Vilniaus
miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-177-734/2009 įvestos cenzūros, kuri pasireiškė
uždraudimu rašyti straipsnius, kuriuose A. Sadeckas būtų siejamas su AB “Mažeikių nafta”, jos
privatizavimu ir Gedemino Kiesaus nužudymu. Taigi, buvo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida
(CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punktas)
Konstitucijos 44 straipsnio 1 dalis bei Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis uždraudžia
žiniasklaidos cenzūrą Lietuvos Respublikoje.
Tai, kad visa teisminė sistema jau 13 metų klastota nutartis, rašo nesąmones ir žinomai melagingus
duomenis į savo nutartis, visokiais būdais išsukinėja Sadecką nuo atsakomybės, kitaip sakant, visa teismų
sistema yra pavirtusi į organizuotą nusikalstamą korupcinę sistemą.
Teismams šioje byloje man įrodinėja, kad ” Teisėja Lipeikienė manu nurodo, kad “pareiškėjas praleido
CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytą penkerių metų terminą, darytina išvada, kad prašymas
nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 370 straipsnio 1 dalis)”.
Tačiau teismas puikiai žino, kad jokio termino aš nepraleidau, kreipiausi į taip vadinamą “teismą” 12
kartų nuo 2009 m. ir kas kartą “teismas” atmesdavo mano prašymus išgalvotais motyvais.
Teismas nusprendė įvesti Konstitucijos galiojimo terminą, tai yra nurodė, kad LR Konstitucija galioja tik
penkerius metus. Žinoma, kad tai savivalė ir piktnaudžiavimas, nes joks teismas negali apriboti LR
Konstitucijos reikalavimų, arba nustatyti, kada baigiasi jos galiojimo terminas.
Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-117 734/2009 įvedė cenzūrą – uždraudė man
rašyti straipsnius, kurie nepatinka aukštas pareigas užėmusiam valstybės tarnautojui – tuomečiam Seimo
Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkui Alvydui Sadeckui. Teismas man uždraudė
savaitraštyje “Laisvas laikraštis” rašyti straipsnius, kuriuos A. Sadeckas būtų siejamas su AB “Mažeikių
nafta”, jos privatizavimu ir Gedemino Kiesaus nužudymu.
Kadangi toliau rašiau straipsnius ir pateikiau įrodymus, kad A. Sadeckas buvo pagrindinis asmuo,
sprendžiant kam turėtų būti parduotos AB “Mažeikių nafta” akcijos, buvau šešis kartus nuteistas kaip
kriminalinis nusikaltėlis, mano gyvenimas sunaikintas, turtas atimtas, aš pats po bandymo nužudyti
inscenizuojant autoįvykį likau palaužtas šios “teisinės sistemos”.
Teismai daug kartų nagrinėjo šią bylą, tačiau nė karto nedrįso pasisakyti dėl šios bylos esmės – ji labai
paprasta. Žurnalistika Lietuvoje dar nėra pripažinta nusikalstama veikla, o cenzūra, tai yra draudimas
vertis šia veikla, yra kategoriškai uždrausta Konstitucijos.
Konstitucijos 44 str. 1 d. aiškiai sako, kad “masinės informacijos cenzūra draudžiama”. Konstitucinis
Teismas yra išaiškinęs, kas yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų,
teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos.
Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės
informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų
turinio.“.
Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės
apribojimus“ sako: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet
kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos
informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.“.
Cenzūra yra A. Sadecko prašymas uždrausti apie jį rašyti straipsnius, nes tokį prašymą teismas patenkino
ir ją įvedė, o paskui net aštuonis kartus atmetė mano prašymus panaikinti cenzūrą.
Teismas nieko nepasisakė ir dėl to, kad LAT išplėstinė kolegija analogiškoje byloje – A. Sadecko teismų
rankomis įvestos cenzūros – 2015 m. spalio 1 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-205-222/2015
mane visiškai išteisino, nurodžius, kad nepadaryta jokia veikla, turinti nusikaltimo požyių. Tačiau iki šiol
lieku nuteistas dar šešiuose analogiškuose bylose, nes tas pats Vilniaus apylinkės ir apygardos teismai
atsisako panaikinti cenzūrą.
LR Visuomenės informavimo įstatymo 3 str. 1 d. nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje laiduojama
Konstitucijoje, šiame ir kituose įstatymuose, Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse įtvirtinta
informacijos laisvė. LR VIĮ 5 str. 1 d. l p. buvo nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę rinkti informaciją
ir ją skelbti visuomenės informavimo priemonėse. Konstitucinė laisvė nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti
informaciją bei idėjas yra vienas iš atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, demokratinės
valstybės pagrindų. Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai. Taigi,
Sadeckas pareikalavo uždrausti man naudotis teisėmis, kurias man suteikia LR Konstitucija ir kiti teisės
aktai.
Teismai visiškai ignoruoja LR Konstituciją, ant kurios pridėję ranką prisiekia ją saugoti ir puoselėti. Nors
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6 straipsnis sako :
- Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas.
Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija.
7 straipsnis
Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.
Teismų įstatymo 5 straipsnis. Teisė į nepriklausomą, nešališką ir operatyvų teismą nurodo, kad 1. Asmuo
turi teisę, kad jo byla būtų teisingai išnagrinėta pagal įstatymus sudaryto nepriklausomo ir nešališko
teismo.
33 straipsnis. Bylų nagrinėjimo teisės šaltiniai : 1. Nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi Lietuvos
Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis,
Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja
įstatymams. - Nagrinėdami bylas, teismai taip pat vadovaujasi oficialiai paskelbtais Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo nutarimais.
Šiuo atveju visi teismų sprendimai – cenzūros įvedimas, ir spaudos persekiojimas pagal melagingus
Sadecko skundus ir parodymus – tiesiogiai prieštarauja minėtiems Konstitucijos ir Teismų įstatymo
punktams.
Teismai tarsi apriboja Konstitucijos galiojimą ir veikimą, nurodo, kad po penkerių metų Konstitucijos
reikalavimai nebegalioja.
Remdamasis išdėstytu, ir Konstitucijos 44 straipsnio 1 dalimi bei Visuomenės informavimo įstatymo 10
straipsnis, CPK 366 str., prašau teismą pradėti vykdyti Konstitucijos ir įstatymo reikalavimus, atnaujinti
civilinę bylą ir panaikinti cenzūrą.
Taip pat reiškiu nušalinimą visam Vilniaus miesto apylinkės teismui, nes daugiau nei 20 šio teismo teisėjų
yra padarę sunkius nusikaltimus mano atžvilgiu – teisė už teisėtą veiklą, klastojo nutartis, ir darė kitus
sunkius nusikaltimus.
Civilinė byla Nr. A2-21569-1090/2023
Procesinio sprendimo kategorija 3.1.14.8.1
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS
N U T A R T I S
2023m. lapkričio 16 d.
Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Jan Maciejevski rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Aurimo Drižiaus prašymo dėl proceso atnaujinimo priėmimo klausimą.
Teismas
n u s t a t ė :
⦁ Pareiškėjas pateikė prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-117-734/2009, kurioje Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu tenkintas prevencinis ieškinys ir atsakovams A. Drižiui, UAB „Laisvas laikraštis“ uždrausta savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ publikuoti rašinius, kuriuose Alvydas Sadeckas būtų siejamas su akcine bendrove „Mažeikių nafta“, šios bendrovės privatizavimu ir Gedimino Kiesaus nužudymu.
⦁ Pareiškėjas nurodo, kad būtina atnaujinti procesą byloje, kadangi nė vienas teismas nepasisakė dėl įvestos cenzūros, uždraustos Konstitucijoje, todėl yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida. Kol ši klaida nėra ištaisyta, teismai didina pareiškėjui padarytą žalą.
⦁ Pareiškėjas pareiškė nušalinimą visam Vilniaus miesto apylinkės teismui. Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininkė 2023 m. lapkričio 14 d. nutartimi pareiškėjo pareiškimą paliko nenagrinėtą.
⦁ Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – CPK) 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Nors ši kiekvieno suinteresuoto asmens teisė yra Konstitucinė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d.), tačiau, kaip ir bet kuri kita subjektinė teisė, teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti ir turi būti realizuojama įstatymų nustatyta tvarka.
⦁ Proceso atnaujinimas yra ypatinga įsiteisėjusio teismo sprendimo peržiūrėjimo procesinė priemonė, kuri taikoma tik įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. Kasacinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant šio instituto paskirtį ir tikslus, nurodyta, kad teismo sprendimo teisinė galia lemia jo nekintamumą, teismo sprendimo pagrindu atsiradusių teisinių santykių stabilumą, tačiau galimi atvejai, kai po bylos išsprendimo paaiškėja naujų teisinių ar faktinių aplinkybių, turinčių įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Būtent tokiai situacijai įstatymų leidėjas įtvirtino proceso atnaujinimo institutą. Tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje proceso atnaujinimo institutas vertinamas kaip ekstraordinarus būdas įsiteisėjusiems teismų sprendimams peržiūrėti. Jį galima taikyti tik konstatavus bent vieną iš CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, kurių sąrašas yra baigtinis.
⦁ CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prašymas atnaujinti procesą negali būti teikiamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai, išskyrus CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytus atvejus (kurie nagrinėjamu atveju nėra aktualūs).
⦁ Atsakydamas į pareiškime išdėstytus argumentus teismas pažymi, kad CPK 370 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog spręsdamas prašymo atnaujinti procesą priėmimo klausimą, teismas patikrina, ar prašymas atitinka CPK 369 straipsnyje nustatytus šiam procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus. Jeigu prašymas atnaujinti procesą neatitinka jo formai ir turiniui keliamų reikalavimų arba jeigu už jį nesumokėtas žyminis mokestis, teismas Civilinio proceso kodekse nustatyta tvarka išsprendžia šio prašymo trūkumų pašalinimo klausimą, o kai yra CPK 137 straipsnio 2 dalies 1, 2, 7 ir 8 punktuose numatyti pagrindai, atsisako prašymą priimti.
⦁ Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) matyti, kad Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-117-734-2009 įsiteisėjo 2009 m. gegužės 11 d., t. y. nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai, o prašyme atnaujinti procesą neįrodinėjamas CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyto pagrindo egzistavimas.
⦁ Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas praleido CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytą penkerių metų terminą, darytina išvada, kad prašymas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 370 straipsnio 1 dalis).
⦁ Pažymėtina ir tai, kad analogišką pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo jau buvo atsisakyta priimti ne vieną kartą, apeliacinės instancijos teismui paliekant procesinius sprendimus nepakeistus (LITEKO duomenys).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 368 straipsnio 2 dalimi, 370 straipsniu, 290-292 straipsniais,
n u t a r i a :
atsisakyti priimti pareiškėjo Aurimo Drižiaus prašymą dėl proceso atnaujinimo.
Nutartis gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui per 7 (septynias) dienas nuo nutarties įteikimo dienos, paduodant atskirąjį skundą per Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Teisėjas Jan Maciejevski
