Vilnietė Elžbieta apie gyvenimą su anyta ir sunkius likimo smūgius

0

nor

Tai, ką teko patirti, nepalinkėčiau netgi priešui…“ – vilnietė Elžbieta apie gyvenimą su anyta ir sunkius likimo smūgius (nuotr. – Zinaida su vyru ,sunumi ir marčia)

„Mano anyta buvo labai elegantiška ir mėgo pasipuošti, – prisimena vilnietė Elžbieta. – Kai mes susipažinome, Zinaida jau buvo pensijoje, todėl su ja daug bendravome. Anyta man daug padėdavo, mėgdavo pasakoti apie savo gyvenimą, jaunystę..“

Iš pradžių anyta su vyru gyveno atskirai, tačiau vėliau kartu su Elžbietos šeima persikėlė į užmiestyje pasistatytą namą.

Tėvams užleido pirmą namo aukštą, o patys gyveno antrame.

„Gyventi kartu buvo ne tik linksma, bet ir patogu, nes seneliai galėjo ir pažiūrėti anūkus, vieni kitiems padėdavome..“ – prisimena Elžbieta.

Zinaidos negalavimai

„Iš pradžių viskas buvo neblogai, tačiau po to Zinaida pradėjo negaluoti, – prisimena moteris. – Jai pradėjo skaudėti dešinį šoną, tačiau ji to nesureikšmino.“

„Ai, čia man akmenėliai tulžies pūslėje,“ – sakydavo anyta.

Sūnus su marčia ragino ją atlikti tyrimus, bet anyta neskubėjo.

Tačiau vieną dieną stiprūs skausmai ją surėmė ne juokais.

Zinaida buvo skubiai išvežta į Lazdynų greitosios pagalbos ligoninę, kur jai atliko tyrimus.

Dešiniame moters inkste gydytojai rado nemažą auglį.

„Liga jau buvo gana toli pažengusi, todėl anyta buvo nukreipta į Santaros klinikas, kur buvo nutarta ją skubiai operuoti – prisimena Elžbieta.

Operacija buvo sunki ir sudėtinga, tačiau po jos moteris atsigavo ir jautiesi pakankamai gerai.

Šeima turėjo daug vilčių, kad liga atsitrauks..

Tačiau po pusmečio paaiškėjo, kad moteriai reikia pakartotinės operacijos.

Pakartotinė operacija nepasisekė – jos metu Zinaidai prakiurdino dvylikapirštę žarną.

„Po antros operacijos Zinaidos sveikata pradėjo blogėti, – prisimena Elžbieta.- Liga sparčiai progresavo, tyrimai parodė naujus vėžio židinius plaučiuose.“

Šeima iš visų jėgų palaikė mylimą močiutę, toliau kovojo ir neprarado vilties.

Tačiau netrukus užgriuvo nauja nelaimė – anytai buvo aptiktas auglys krūtyje.

Zinaidai buvo atlikta krūties operacija.

Po jos dėl sveikatos būklės jai vietoj chemoterapijos buvo skirta imunoterapija .

„Tuo metu anyta pradėjo skųstis, kad jai skauda stuburą ties juosmeniu, – prisimena Elžbieta. – Pradėjome daryti tyrimus ir ieškoti skausmų priežasties..“

Vėliau paaiškėjo, kad Zinaidai skaudėjo todėl, kad auglys iš inksto išplito į stuburo slankstelius, pradėjo juos spausti ir naikinti, sukeldamas skausmą ir trukdydamas anytai judėti.

Anytai buvo atlikta stuburo biopsija, po kurios buvo paskirtas nuskausminimui spindulinis stuburo gydymas .

„Po šių procedūrų močiutei liko gilus, neužgyjantis randas , kurį gydėme beveik metus,“ – prisimena Elžbieta.

Liga, stiprus vaistai ir operacijos nualino Zinaidą ir ji galiausiai susirgo dvipusiu plaučių uždegimu.

Močiutė buvo taip išsekusi, kad netgi neturėjo jėgų atsisėsti į vėžimėlį.

Pažintis su hospisu

Galiausiai gydytojai nutarė Elžbietos anytai skirti paliatyvų gydymą.

„Gydytojas davė mums sąrašą medicinos institucijų, kurios teikė tokį gydymą, – prisimena Elžbieta. – Tarp jų buvo ir Pal.kun Mykolo Sopočkos hospisas.“

Pokalbio metu gydytojas paminėjo, kad hospise dirba kompetetingi specialistai, kurie turi didelę patirtį ir daug praktikos padedant sunkiems onkologiniams ligoniams.

„Paskambinau į hospisą, papasakojau apie sunkią ligonę ir paprašiau pagalbos, – prisimena Elžbieta. – Pas mus į namus nedelsiant atvyko hospiso komanda, kuri visapusiškai apžiūrėjo Zinaidą..“

Buvo nutarta, kad Elžbietos anyta kol kas liks namie, prižiūrima artimųjų, o hospiso medikai atvyks tik esant poreikiui.

Elžbieta prisipažįsta, kad jai ir šeimos nariams buvo nepaprastai sunku matyti mylimos močiutės kančias.

„Nepaisant daugybės pastangų, Zinaidos sveikata blogėjo, – prisimena moteris. – Ji jau ne tik negalėjo pasikelti, tačiau netgi ir pasisukti lovoje. Jai tai sukeldavo didžiulius skausmus stubure dėl ten esančio auglio..“

Padėčiai blogėjant, hospiso medikai atvažiuodavo vis dažniau.

„Savo anytą slaugėme su jos vyru, mano vyras dirbo, – pasakoja Elžbieta. – Tai ką teko patirti anytai ir mums – nelinkėčiau net didžiausiam priešui.“

Anytai skausmo priepuoliai užeidavo labai dažnai, todėl ją reikėdavo prižiūrėti ir leisti vaistus ne tik dieną, bet ir naktį.

Hospiso darbuotojus tekdavo kviestis vis dažniau, to labai prašydavo pati ligonė.

„Atsimenu, Zinaida vis manęs klausdavo: „Paklausk, kada atvažiuos hospisas, man labai skauda…“ – verkdama prisimena Elžbieta. – Ir aš skambindavau hospisui kaip vieninteliam gelbėtojui…“

Pal.kun Mykolo Sopočkos hospiso medikai atvykdavo taip greitai, kaip galėdavo, suteikdavo Zinaidai pagalbą, suleisdavo vaistų, pastatydavo lašelinę.

Skausmas palaipsniui nurimdavo, ligonė atsipalaiduodavo, kartais užmigdavo, galėjo bent kiek pailsėti, tačiau po kiek laiko viskas pasikartodavo.

Galiausiai hospiso medikai atvažiuodavo pas Zinaidą kiekvieną darbo dieną.

„ Kiekvieną kartą laukėm jų nekantriai, prisimena Elžbieta. – Jie ne tik padėdavo mediciniškai, bet ir palaikydavo anytą ir mus geru žodžiu.“

Tačiau palaipsniui Zinaidos būklė vis sunkėjo.

Galiausiai atėjo ta diena, kai artimieji tapo bejėgiais prieš močiutės ligą ir jos sukeliamą skausmą.

Artimieji suprato, kad tokios sunkios ligonės jie patys jau tiesiog nebegali prižiūrėti, neturi tam namuose tinkamų sąlygų, priemonių ir žinių.

Persikėlimas į hospisą

„Tuo metu atsirado laisva vieta Pal. kun Mykolo Sopočkos hospiso stacionare, – prisimena Elžbieta. – Pasitarę su hospiso medikais nutarėme pasinaudoti šia galimybe ir Zinaidą perkelti ten..“

Pasak moters, Lietuvoje yra įprasta prižiūrėti ligonius namie, o jų atidavimas priežiūrai į slaugos namus, ar į kitą gydymo įstaigą ne visada priimamas teigiamai.

„Mano vyras labai nenorėjo išvežti savo mamos iš namų, nors ir suprato, kad ją toliau prižiūrėti namuose yra tiesiog neįmanoma, nes neturime priemonių suvaldyti jos didžiulių ir pastovių skausmų priepuolių.“– prisimena Elžbieta.

Hospiso stacionaras

„Anytą pervežus į hospisą, lankėme ją ten kiekvieną dieną, – prisimena Elžbieta. – Stengėmes atvažiuoti per pietus, kad ją aplankyti, pamaitinti ir bent tiek padėti seselėms..“

Pasak moters, jai paliko didelį įspūdį hospiso supratingi ir draugiški darbuotojai, maistas ir priežiūra.

„Maistas hospise buvo nuostabus – kvepiantis, sutrintas, lengvai virškinamas, – prisimena Elžbieta. – Zinaidos skausmai taip pat buvo suvaldyti, ją ištisą parą prižiūrėdavo medikai. Kai klausdavome, ar jai ką nors skauda – Zinaida atsakydavo neigiamai.“

Elžbieta prisipažįsta, ji iki tol nelabai ką žinojo apie Pal.kun Mykolo Sopočkos hospisą.

Tiesiog žinojo, kad Vilniuje yra tokia įstaiga, kurioje slaugomi sunkūs ligoniai.

Hospiso paslaugų įvairovė ir jų kokybė buvo Elžbietos šeimai, didžiulis atradimas.

„Buvau girdėjusi, kad hospise yra stacionaras, tačiau visiškai nežinojau apie namų hospiso tarnybą, kuri lankydavo sunkius ligonius namuose ir mums nepaprastai padėjo pradiniame etape, – pasakoja moteris.

Pasak Elžbietos, ji puikiai prisimena, kokie jie būdavo nustebę ir dėkingi, kai po telefono skambučio hospiso darbuotojai atvykdavo pas juos į namus, apžiūrėdavo ligonę, patardavo ką daryti, kaip ligonę slaugyti, suleisdavo vaistų, statydavo Zinaidai lašelines.

Tai buvo tiesiog kaip mobilios ligoninės atvykimas į namus.

Ne mažiau Elžbietą nustebino ir hospiso stacionaras.

„Kai atvykau į Pal.kun Mykolo Sopočkos hospisą, mane nustebino jauki ir gera atmosfera, – prisimena moteris. –Švaru, gražu, nėra nemalonaus ligoninės kvapo… Tiesiog kaip namuose.. Supratau, kad mano anyta yra gerose rankose“.

Elžbietos šeima tikrai labai džiaugėsi, kad paskutines gyvenimo dienas jų mylima močiutė praleido gražioje aplinkoje, apsupta ja visą parą besirūpinančių medikų.

Netgi aplankius Zinaidą hospise paskutinę jos gyvenimo dieną anyta buvo švari, pavalgiusi, prižiūrėta, rami, nesikankino nuo skausmų.

„,Mūsų šeima yra nepaprastai dėkinga visiems hospiso darbuotojams, kurie buvo kartu su mumis tuo nepaprastai sunkiu metu. – susijaudinusi kalba Elžbieta. –  Namų hospiso dėka turėjome galimybę mūsų mylimą močiutę slaugyti savo namuose, o hospiso stacionare galėjome ją lankyti iki pat paskutinės jos gyvenimo dienos..”

Hospiso pagalba sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis

Sunki liga bet kuriuo metu gali paliesti ne tik Zinaidą ir jos šeimą, tačiau ir kiekvieną iš mūsų ar mūsų artimuosius, į šipulius sudaužyti gyvenimą, sutrypti svajones.

Daugiau kaip 260 Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso specialistų ir savanorių kiekvieną akimirką yra su tais, kurie kovoja su mirtina liga, patiria didžiulį skausmą, baimę ir nežinią.

Hospiso pagalba suaugusiesiems ir vaikams namuose ir stacionare yra nemokama ir prieinama visą parą.

Padėk sunkiai sergantiems, skirk savo 1,2 procentus GPM Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisui!

Kas žino, gal ir tau kada nors prireiks pagalbos?

Daugiau informacijos: https://bit.ly/VilniausHospisas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

0
    0
    Jūsų krepšelis
    Jūsų krepšelis tuščias