Visą gyvenimą Lietuvoje dirbęs žurnalistas staiga tapo “grėsme nacionaliniam saugumui”
Lietuvos migracijos departamentas (MD) nepagristai panaikino mano leidimą nuolat gyventi kaip „asmens, keliančio grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui“. Toks sprendimas priimtas nepaisant to, kad mano 86-metų motina gyvena su manimi Lietuvoje ir jai reikia pagalbos bei paramos. Tačiau būsiu išmestas iš šalies, nepaisant to, kad užsienyje neturiu nei gyvenamosios vietos, nei pajamų šaltinių.
Nuo 1989 metų rudens nuolat gyvendamas Lietuvoje, ketvirtį amžiaus (nuo 1990 m. pradžios iki maždaug 2015 m.) nušviečiau visus Lietuvai reikšmingus įvykius (taip pat ir pirmuosius laisvus rinkimus į tuometinės Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą, Nepriklausomybės atkūrimo paskelbimą, „sausio įvykius“, įstojimą į ES ir NATO) – būdamas tiesioginių jų dalyvių. Vien „Kommersantui“ parašiau daugiau nei vieną tūkstantį naujienų ir analitinių straipsnių bei pranešimų, neskaitant gausybės tekstų, kuriuos rašiau kitoms Rusijos, Lenkijos, Baltijos bei Skandinavijos salių „popierinėms“ bei elektroninėms masinėms informacinėms priemonėms. Apie tai VSD pažymoje nepasakyta nė žodžio, nei apie tai, kad mes, žurnalistai, dalyvavome Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pastato gynyboje, ištraukėme kolegas iš po tankų vikšrų, ruošėme reportažus su dujokauke ant pečių. Jei kur nors mano tekstuose nuskambėjo sarkazmas, tai buvo tik mano asmeninė nuomonė. Ir tai nėra priežastis kaltinti manęs „nelojaliomis pažiūromis“ Lietuvai. Jokiu būdų! Bet kurio tautinės mažumos atstovo lojalumas toje šalyje, kuri nėra jo tėvynė, yra „dvigubas“ arba dvejopas: mes gerbiame gyvenamosios šalies įstatymus ir papročius – išsaugodami lojalumą valstybei, kurią laikome savo tevynę nacionalinių ir kultūrinių pagrindais. Tai puikiai žino bet kuris sociologas ir politologas.
Esu kaltinamas, kad dar prieš 22 metus (!) domėjausi „antiglobalistais“ ir „aktyviai bendravau“ su jais. Siaubas! Tačiau šiandien deglobalizacija yra tendencija, kurios negalima nepastebėti. Lygiai taip pat absurdiškas yra kaltinimas, kad aš „dalyvauju protestuose, kuriuos organizuoja ES ir NATO priešiškai nusiteikę asmenys“. Pastebėsiu, kad net stalininėje ir brežnevinėje SSRS užsienio žurnalistams apskritai nebuvo draudžiama nušviesti disidentų mitingus ir protestus – savo reportažuose stengiausi parodyti demokratijos raidą Lietuvoje, leidžiančią nuomonių pliuralizmą. Bet, jei tokie veiksmai reiškia apsilankymą kapinėse gegužės 9 d., tada …
VSD pažymoje nepagrįstai tvirtinama, kad aš „esu palaikęs ryšius su Rusijos ir Baltarusijos žvalgybos tarnybų atstovais“. Nors per visus darbo metus ne kartą sutikau ir kalbinau daugėlį Lietuvos prezidentų, premjerų, vyriausybės ir Seimo narių, verslininkų, kultūros, meno ir sporto meistrų, tačiau tarp jų berods nebuvo nei rusų, nei baltarusių „šnipų“. Jeigu VSD turėjo kažkokios informacijos, tai kaip paaiškinti jų „klystes“, dėl kurių per trisdešimt metų, mažiausiai septynis kartus, man buvo pratęsiamas leidimas gyventi? Gal aš per tuos trisdešimt metus buvau „ištikimas“ ir „savas“ – ir staiga tapau kitoks? Jokiu būdų. Aš likau toks pats. Bet Lietuva dabar yra kitokia.
Nė vienoje pasaulio šalyje įstatymai neleidžia žmogui liudyti prieš save patį. Lietuvos Konstitucija deklaruoja asmens teisę į savo įsitikinimus ir laisvą jų raišką. Jei kažkada pateikiau savo komentarus ne uždraustos, o atvirkščiai, labai solidžios ir tuo metu gerbtinos Rusijos informacijos ir analitinės agentūros „Rosbalt“ (deja, po įtraukimo į „užsienio agentus“ ji buvo likviduota) svetainėje, tai vėlgi buvo mano asmeninė nuomonė. Taip pat niekada neteko girdėti, kad kitos geros reputacijos turinčios agentūros „Interfax“ medžiaga būtų „propagandinė“. Ir – taip rašoma naujienų agentūros „Baltic News Service“ (BNS) puslapyje:
„Mūsų tarptautinės žiniasklaidos partneriai yra naujienų agentūros Reuters, AFP, AP, Interfax, STT, PAP ir APA, kurios savo ruožtu savo kasdieniame darbe naudoja mūsų naujienų kanalą iš Baltijos šalių“.
Ypatingą vietą Lietuvos MD „sprendime“ dėl mano išsiuntimo iš šalies užima vieta, kurioje aš apibūdinamas kaip „asmenį, stokojantį pagarbos valstybinei kalbai, valstybės institucijai ir Lietuvos Respublikos apskritai”. Neva aš „arba nemoku valstybinės kalbos – arba moku ją nepakankamai gerai, kad gebėtų užpildyti dokumentą“. Turiu pasakyti, kad formuluotė pažodžiui atkartoja visiškai kitam asmeniui pateiktus kaltinimus – ir yra klastotė. Mat MD klausimyne, kurį turi užpildyti visi nuolat gyvenantys Lietuvoje Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos piliečiai, aiškiai nurodyta:
„LT: Svarbu! Prašome išsamiai ir sąžiningai lietuvių, anglų arba rusų kalbą (spausdintinėmis raidėmis ir nenaudojant trumpinių) atsakyti į pateiktus klausimus“.
Mano šeimoje niekada nemelavo ir mane išmokė nemeluoti – net jei tas melas galėjo būti naudingas. Ir aš tik atkreipiau klausančiųjų dėmesį į tai, kad Krymo priklausymo klausimas yra ne tik atvirai provokuojantis (nes užtraukia ir administracinę, ir baudžiamąją atsakomybę respondento pilietybės šalyje), bet ir atvirai neraštingas (pvz. „legitimumo“ sąvoka – tai yra apie valdžios, bet ne bet kurios teritorijos, pripažintinumą). Ir tik nereikia ant manęs kabinti „palaikymo Rusijos režimui“ – nes laikau save bet kokio režimo priešininku, kad ir koks saldus ir mielas jis būtų.
Nepaisant to, MD nusprendė panaikinti mano leidimą nuolat gyventi, uždrausdamas 5 metams patekti į jo namus pas jo seną mamą. Perfrazuodamas lygiai prieš 80 metų pakartą čekų žurnalistą J. Fučiką, galiu tik pasakyti: „Nebijokite priešų – jie gali tik žudyti; nebijokite draugų – jie gali tik išduoti; bijokite tik abejingų žmonių – būtent su jų tyliu sutikimu įvyksta visi pasaulyje baisiausi nusikaltimai. Lietuviai, būkite malonūs ir pasitikintys! Aš jūs mylėjau”.
Pagarbiai,
Vladimir Vodo
