Viskas griūva: transatlantinė odisėja
Viskas griūva: transatlantinė odisėja
Kvalifikuoti darbininkai yra tie, kurie palaiko mūsų pažangią civilizaciją. Tai prisimename, kai sugenda svarbi transporto įranga.
2025 m. rugpjūčio 2 d.
Pastaraisiais metais dažnai galvojau, kad mes, kaip visuomenė, nesugebame įvertinti, kiek mūsų aukštą gyvenimo lygį – saugumą, materialinę gerovę ir patogumus – užtikrina nematoma ir nepastebima kvalifikuotų darbininkų armija.
Paspauskite jungiklį ir turėsite šviesą; atsukite čiaupą ir turėsite švarų vandenį; sureguliuokite termostatą ir turėsite šildymą arba oro kondicionierių; nuspaudžiate svirtį ir nuleisite tualetą. Ne taip seniai – šiek tiek daugiau nei prieš šimtą metų – tokių patogumų neturėjo net karaliai ir imperatoriai. Dabar dauguma namų išsivysčiusiose šalyse yra jais aprūpinti.
Daugelis iš mūsų šiuos patogumus ir šimtus kitų dalykų laiko savaime suprantamais. Taip pat mažai galvojame apie kvalifikuotus darbininkus, kurie juos prižiūri. Jei norime, kad mūsų civilizacija išliktų, turime turėti didelę, kvalifikuotą ir patikimą darbo jėgą.
Neseniai grįždamas iš Europos susirūpinau, kad oro linijų techninės priežiūros skyriai sunkiai išlaiko senstančių lėktuvų parką. Man mechaninės problemos sukėlė komišką patirtį, susijusią su nepatogumais ir nepatogumais. Tačiau bijau, kad jei oro linijų techninės priežiūros skyriuose iš tiesų trūksta kvalifikuotų ir patikimų darbuotojų, pasekmės galiausiai gali būti daug rimtesnės.
Mano kelionė prasidėjo Vienos oro uoste, kur greitai praėjau saugumo patikrinimą ir įsėdau į „BA“ lėktuvą. Heathrow oro uoste turėjau labai trumpą persėdimo laiką, bet atrodė, kad išskrisime laiku.
Tada kapitonas kreipėsi per garsiakalbį. Su gana geru Hugh Granto britišku šarmu jis paaiškino, kad krovinių durų jutiklis rodo, kad durys yra pravertos, nors atrodo, kad jos uždarytos.
„Bet nesijaudinkite, ponios ir ponai, inžinierius netrukus atvyks, užpurkš šiek tiek stebuklingo purškalo, ir tada mes išskrisime.“
Kapitono pranašystė pasitvirtino, ir mes išskridome 25 minutėmis vėliau. Tai reiškė, kad Heathrow oro uoste turėsiu lygiai 30 minučių, kad pasiekčiau savo jungiamojo skrydžio vartus prieš prasidedant įlaipinimui.
Mes nusileidome Heathrow oro uoste ir privažiavome prie savo vartų. Žvilgtelėjęs pro langą, pamačiau tiltelį. Dėl kažkokių priežasčių lėktuvas buvo pastatytas už 70 metrų nuo jo, o atrodė, kad tiltelio operatorius dirba pirmą dieną.
Labai lėtai ir su sustojimais, kiekvieną žingsnį link lėktuvo koreguodamas į šoną, tiltelis atrodė esąs už amžinybės. Stebėti, kaip jis pamažu juda į priekį, buvo tikra kančia. Galų gale jis pasiekė lėktuvą, aš išlipau ir nubėgau į lėktuvo tiltą.
„Tiesiog sekite violetinės spalvos nuorodas“, – pasakė stiuardesė, kai aš išbėgau kaip Pheidippides, bėgantis iš Maratono į Atėnus.
Heathrow oro uostas, matyt, buvo suprojektuotas girtas beprotiškas žmogus. Mano atvykimo vartai galėjo būti ir kitame rajone, nes ten buvo begaliniai koridoriai, kurie stačiu kampu sukdavo į dar begalinius koridorius.
Galiausiai aš pasiekiau saugumo patikrinimo punktą prieš pat 3 terminalo tarptautinių skrydžių skyrių. Eilė buvo ilga, bet judėjo gana greitai – kol aš nepasiekiau skenerių. Moteris tiesiai priešais mane buvo septyniasdešimtmetė ir sėdėjo vežimėlyje. Keletas saugumo darbuotojų padėjo jai išlipti iš vežimėlio ir peršlubuoti per skenerį, ir ji suveikė signalą.
Tai sukėlė neįprastą senos, neįgalios moters kratą, ieškant ginklų ar sprogmenų. Vienintelis racionalus paaiškinimas, kuris man šovė į galvą, buvo tai, kad apsauga įtarė, kad moteris yra protiniu sutrikimu ir buvo apgauta, kad paslėpė C-4 sprogmenį. Jos galūnės buvo kelis kartus nuskaitytos, o rankos nuvalytos, ieškodami amonio nitrato ar kažko panašaus – visa tai vyko man stovint už jos nugaros ir laukiant savo eilės eiti per skenerį.
Galų gale aš praėjau, bet tada be jokios akivaizdžios priežasties sustojo rankinio bagažo konvejeris. Praėjo dvi minutės, tada dar dvi, ir pagaliau juosta pradėjo judėti, ir mano portfelis pasirodė, bet tada vėl sustojo matomoje vietoje, bet nepasiekiamoje – taip arti, bet taip toli.
Galiausiai jis pamažu pajudėjo į priekį; aš jį pačiupau ir nuskubėjau į savo vartus, kurie, pasirodė, buvo toliausiai nuo visos terminalo. Aš nubėgau daugiau nei pusę mylios, kol pagaliau juos pasiekiau, burnoje jaučiau rūdžių skonį, nes apie 5 minutes bėgau maksimaliu širdies ritmu.
Lėktuvas jau buvo pradėtas įlaipinti. Aš nuėjau į savo vietą ir bandžiau užmigti likusiam įlaipinimo laikui.
Lėktuvas pakilo lygiai 11 val. Po maždaug keturiasdešimties minučių skrydžio salone buvo paruošta maistui, ir mane apėmė malonus gerovės jausmas. Labai norėjau papietauti, nes nebuvau pusryčiavęs ir buvau alkanas. Po pietų planavau ilgai pamiegoti, o tada gal šiek tiek paskaityti. Maniau, kad po kiek daugiau nei aštuonių valandų atvyksiu į Dalasą ir vakare vakarieniausiu su mama. Tai buvo maloni mintis.
11:45 kapitonas pasirodė per garsiakalbį ir pasakė:
Ponios ir ponai, atsiprašome už trukdymą, bet dėl mechaninės problemos šiuo lėktuvu negalime skristi per Atlantą ir turime grįžti į Londoną. Galiu užtikrinti, kad pavojaus nėra, bet dėl griežtų reguliavimo reikalavimų turime imtis šių atsargumo priemonių. Esame maždaug už trisdešimties minučių nuo Londono, ir vos tik nusileisime, turėtume turėti daugiau informacijos jums.
Praėjo trisdešimt minučių, tada keturiasdešimt penkios, o lėktuvas vis dar skrido virš trisdešimt tūkstančių pėdų aukštyje. Akivaizdu, kad mes neskrendame atgal į Londoną – bent jau ne tiesiai. Pro mane praėjo stiuardesė.
„„Atleiskite, ponia, bet manau, kad mes neskrendame į Londoną. Kur mes skrendame?“ – paklausiau.
„Mes skrendame į Londoną, bet pirmiausia turime išpilti degalus, nes esame per sunkūs, kad galėtume nusileisti.“
Galiausiai nusileidome Londone. Kapitonas per garsiakalbį paaiškino neįprastai formaliu anglų kalba, rodančiu literatūrinį polinkį, kad abiejų variklių oro kondicionavimo sistemos, kurios yra labai svarbios patogiai salono temperatūrai ir slėgiui palaikyti, sugedo. Be to, stiuardesės išgirdo neįprastus mechaninius garsus ir pajuto aitrų kvapą. Nors varikliai toliau veikė, oro kondicionavimo įrangos gedimas privertė kapitoną grįžti atgal.
Taip mes ir likome stovėti Heathrow oro uosto kilimo ir tūpimo takelyje be vartų, laukdami techninės priežiūros komandos, kuri įvertintų problemą ir nustatytų, kiek laiko užtruks jos pašalinimas. Maniau, kad du sugedę oro kondicionavimo įrenginiai negali būti greitai pataisyti. Lėktuvas turės būti nuvežtas į techninės priežiūros angarą.
Atrodė, kad viskas, ką galėjome daryti, buvo tikėtis, kad „American“ sugebės surasti kitą „777“ – kaip tai padarė mano skrydžio iš Dalaso metu, kai mūsų pirmasis „777“ patyrė techninę problemą po to, kai lėktuvas buvo stumiamas atgal.
Man atrodė, kad tik vakar legendinis „Triple 7“ buvo pradėtas eksploatuoti 1995 m. Tuomet buvau dvidešimties metų aviacijos entuziastas ir žavėjausi naujuoju orlaiviu su jo nepaprastai tvirtu korpusu ir didžiuliais naujais GE 90 turboventiliatoriais – didžiausiais kada nors sukurtais, galinčiais sukurti iki 115 000 svarų traukos jėgos. Dabar jis atrodė kaip senas arklys – vis dar norintis dirbti, bet dažnai sužeistas ir nuolat reikalingas veterinarijos gydytojo priežiūros.
Pirmasis „Boing 777“ pradėjo skrydžius 1995 m.
Kapitonas per garsiakalbį paaiškino, kad lėktuvo negalima pataisyti, kol mes esame salone, todėl turime išlipti ir grįžti į terminalą. Be to, kadangi jis pasiekė įstatymuose nustatytą maksimalų darbo laiką, jis baigia pamainą ir linki mums sėkmės.
Jis paaiškino, kad neaišku, kaip mes pateksime į Dalasą. Viena „hipotetinė galimybė“, kaip jis paaiškino, buvo ta, kad „American Airlines“ galėtų mus tą vakarą perkelti į „American“ skrydį į JFK.
„Iš JFK, iš mandagumo, mes surasime skrydžius kitomis aviakompanijomis į jūsų galutinį tikslą“, – paaiškino jis.
Koks mandagus, pagalvojau. Juk galėjau pats ieškoti jungiamojo skrydžio iš JFK į Dalasą su kita aviakompanija. „American Airlines“ tikrai stengėsi, kad aš galėčiau iš Niujorko nuvykti į Dalasą.
Galiausiai atvyko autobusai ir nuvežė mus į terminalą, bet vienintelis nurodymas buvo „sekti violetinės spalvos ženklus, kad persėstumėte“. Persėsti kur?
Kas dvi minutes gaudavau „AA“ skrydžio pranešimus su skirtingais pranešimais apie naują skrydžio laiką. Pirmasis sakė, kad išskrisime per 30 minučių, antrasis – 16:00, trečiasis – 2:00, ketvirtasis – 10:00, o penktasis – kad skrisime į JFK 7:00.
Grupė mūsų atvyko į vietą, kuri atrodė kaip AA persėdimo stalas. Vienas agentas liepė mums stoti į eilę, tada kitas liepė mums eiti paskui ją atgal ta kryptimi, iš kurios atvykome, o tada dar kitas liepė mums eiti per Jungtinės Karalystės pasų kontrolę ir pasiimti savo bagažą. Mes taip ir padarėme, bet kai atvykome į bagažo atsiėmimo salę, skaitmeniniame ekrane nebuvo jokios informacijos, iš kurio konvejerio bus išduotas mūsų bagažas.
Tarp kitų įstrigusių keleivių pasklido gandas, kad AA turi specialų bagažo atsiėmimo punktą koridoriaus gale. Mes susirinkome prie to punkto ir pamatėme milžinišką eilę. Tada išgirdau, kad mūsų bagažas bus išduodamas 5-oje karuselėje. Tuo metu jau buvau susitaikęs su mintimi, kad naktį praleisiu Londone, ir prisijungiau prie savo nešiojamojo kompiuterio per savo mobiliojo telefono hotspotą, kad ieškoti kambario.
Tada išgirdau, kad AA dalina viešbučių kuponus. Priėjau prie vyro ir paklausiau: „Kokio viešbučio kuponai?“
„IBIS Heathrow“, – atsakė jis.
Pagalvojau apie galimybę apsistoti Heathrow IBIS viešbutyje, nors vis dar nežinojome, kada išskris mūsų lėktuvas, ir man širdis nusmuko. Įsivaizdavau save niūriame modernistiniame kambaryje su dėmėmis ant kilimo, gailėdamasis savęs. Ne, nors buvau labai pavargęs, buvau pasiryžęs kuo geriau praleisti naktį Britanijos sostinėje.
Užsisakiau kambarį „Pelham“ viešbutyje Pietų Kensingtone – žavingame mažame boutique viešbutyje, įsikūrusiame Viktorijos laikų name.
„Ar žinote, kada bus išduotas bagažas?“ – paklausė moteriškas balsas. Pakėliau akis nuo nešiojamojo kompiuterio ir pamačiau patrauklią jauną blondinę.
„Ne“, – atsakiau. „Niekas nežino, kada bagažas bus pristatytas, ar jis apskritai bus pristatytas. Galbūt jo jau nebėra.“
Ji nusijuokė ir, mano manymu, flirtuodama pažvelgė į mane.
„Ar jūs taip pat priversta praleisti naktį Londone?“, – paklausiau, mąstydamas, ar ji nėra panaši į burtininkę Kirkę, kuri įtikino Odisėją pasiliktiAeaea saloje.
„Ne, velnias“, – atsakė mergina. „Tik ką kalbėjau su „American f’-ing Airlines“ ir gavau kitą skrydį, kuris išvyksta po valandos.“
„Kur?“ – paklausiau.
„Tiesiogiai į Los Andželą. Iš ten bus lengva grįžti namo į San Diegą.“
„Puiku“, – pasakiau.
„Kai reikia ką nors padaryti, aš galiu tai padaryti. Dabar tik vienas klausimas – kur mano bagažas?“
Aš susimąsčiau, kada gražioms jaunoms amerikietėms tapo madinga kalbėti kaip Niu Džersio mafijos samdomi žudikai.
Aš paskambinau į „American Airlines“ rezervacijų skyrių ir užsisakiau vietą kitą dieną 16 val. skrydžiui.
Bagažas neatėjo. Prie manęs priėjo vyras, kuris, sprendžiant iš jo akcento, buvo kilęs iš Vakarų Indijos, ir paklausė: „Kodėl laukiate savo bagažo? Gali praeiti kelios valandos, kol jį iškraus iš to sugedusio lėktuvo.“
„Ką man daryti?“ – paklausiau.
„Parodykite „American Airlines“ savo bagažo numerį, jie suras jūsų bagažą ir įdės jį į jūsų skrydį. Ar turite naują skrydį?“
„Taip, jis išvyksta rytoj 16 val.“
„Puiku. Kadangi iki skrydžio liko mažiau nei 24 valandos, galite jau dabar užsiregistruoti „American Airlines“ stende išvykimo terminale ir parodyti savo bagažo numerį. Jie suras jūsų bagažą ir įdės jį į rytojaus skrydį.“
Aš taip ir padariau, bet kai atėjau prie registracijos stalo, darbuotojas savo sistemoje nerado mano 16 val. skrydžio.
„Atsiprašau, pone, neturiu jūsų rezervacijos ar net šio skrydžio įrašo. Tiesą sakant, niekada negirdėjau apie 16 val. skrydį į Dalasą.“
Vyras atrodė malonus žmogus iš Indijos subkontinento, bet mano kantrybė buvo išsekusi ir pagalvojau, kad gali tekti ką nors nužudyti. Įsivaizdavau, kaip sakau: „Drauguži, tai ne asmeniška; tiesiog atsidūrei netinkamoje vietoje netinkamu laiku“ – ir tada padaryti kažką baisaus. Laimei, susivaldžiau ir vietoj to paklausiau, kaip galėčiau rasti savo rezervaciją.
Sutaupysiu skaitytojams pasakojimą apie tai, ką man teko išgyventi, kol radau AA atstovą, kuris sugebėjo rasti mano rezervaciją, užregistruoti mane ir duoti įlaipinimo kortelę. Kai tai pagaliau pavyko, išėjau iš terminalo į tuščią taksi stotelę. Po kelių minučių privažiavo taksi ir iš jo išlipo aristokratiškai atrodanti pagyvenusi japonų pora.
„Sėsk į taksi, drauguži“, – pasakė vairuotojas. „Aš tik turiu susitarti dėl mokėjimo su šiais mielais žmonėmis.“
Kažkas nepavyko mokėjimo procedūroje. Pagyvenusi japonų pora nemokėjo anglų kalbos, o jų kredito kortelė, matyt, neveikė. Aš pažvelgiau pro langą, norėdamas juos geriau pamatyti. Tai buvo tikrai senyvi žmonės, greičiausiai jau devyniasdešimtmetis, ir aš žavėjausi jais, kad jie taip vėlai gyvenime vis dar keliauja. Dabar tik reikėjo jiems išsiaiškinti, kaip sumokėti už taksi iki oro uosto.
Galiausiai aš atvykau į „Pelham“ ir įsiregistravau į savo kambarį. Tuo metu mane taip skaudėjo galva, kad pagalvojau, ar man ne kraujavimas į smegenis. Prisiminiau savo seną draugą iš britų armijos, Duncaną, kuris mėgo sakyti: „Kai viskas eina blogai ir atrodo, kad viskas prarasta, pradėk gerti.“
Taigi nuėjau į Pelhamo žavų mažą barą su atviru baru, įsipyliau stipraus džino su toniku ir užmezgiau pokalbį su miela pora mano amžiaus – moteris iš Anglijos, vyras iš Australijos. Papasakojau jiems, kad ką tik parašiau knygą apie vakcinų apgaules. Jie pasakė, kad pažįsta nerimą keliančią daugybę palyginti jaunų žmonių, kurie pastaraisiais metais netikėtai mirė, patyrė širdies priepuolius arba susirgo agresyvia vėžio forma, todėl jie pradėjo abejoti COVID-19 vakcina.
Džinas su toniku gerokai sustiprino galvos skausmą, todėl nusprendžiau eiti į savo kambarį, išsimaudyti karštoje dušo kabinoje ir eiti miegoti. Deja, kaip ir daugelis boutique viešbučių Pietų Kensingtone ir Čelsyje, „Pelham“ turi painų laiptų ir mažų koridorių labirintą, kurie šakojasi ir baigiasi. Klupdamas į savo kambarį, staiga pajutau, kad esu įkalintas M. C. Ešerio žinomame paveiksle „Relativumas“.
Bandžiau grįžti į registratūrą, bet galiausiai nusileidau laiptais, kurie vedė į gaisrinę išėjimą gatvės lygyje. Grįžau atgal ir atsidūriau dar vienose laiptų, kurios baigėsi gaisrinės išėjimu į gatvę. Po to, kas atrodė kaip amžinybė, suradau kelią atgal į registratūrą ir paprašiau nurodyti, kaip rasti 105 kambarį. Mandagus vyras iš Indijos paaiškino, kad turiu važiuoti liftu į antrą aukštą, tada eiti į kairę ir nusileisti pusę laiptų į kažką panašaus į antresolę, kur rasčiau savo kambarį. Tai skambėjo pakankamai paprasta, bet, deja, aš vėl pasiklydau.
Galų gale radau savo kambarį, nusiprausiau, atsiguliau į lovą ir užmigau. Kitą rytą mane pažadino garsas, kuris skambėjo tarsi kas nors elektriniu šlifuokliu pjaustytų tubą. Laimei, nepakeliamas triukšmas netruko ilgai.
Atsikėlęs, skaniai papusryčiavau Pelham viešbučio rūsyje esančioje valgomajame, o grįždamas į savo kambarį vėl pasiklydau. Galų gale jį radau, atvykau ir išsiregistravau.
Neturėdamas jokio bagažo, išskyrus portfelį ir nešiojamąjį kompiuterį, galėjau laisvai eiti į vieną iš savo mėgstamiausių kavinių Pietų Kensingtone, mielą mažą vietelę, vadinamą „Guillam“. Londone buvo maloni vasaros diena – ne per karšta – ir vėl pajutau gerovės jausmą, eidamas pro Gamtos istorijos muziejų – tą nepaprastą paminklą Viktorijos laikotarpio didiesiems tyrinėtojams ir gamtininkams.
„Guillam“ užsisakiau dvigubą kapučino ir pajutau staigų optimizmo proveržį. „Tikrai, – pagalvojau, – antrasis skrydis bus toks pat sklandus kaip šilkas.“ Prisijungiau prie AA skrydžių būsenos puslapio, įvedžiau savo skrydžio numerį ir pamačiau, kad jis atidėtas dviem valandomis.
Truputį pasidomėjęs sužinojau, kad AA „Boing 777“ išskrido iš DFW, pakeisdamas pirminį orlaivį, kuriame kilo techninių problemų, ir todėl į Heathrow atvyko keletą valandų vėliau. Būtent tai nutiko man keletą savaičių anksčiau, kai skrido iš Dalaso į Heathrow.
Pagalvojau apie savo jaunesnį brolį Maui, kuris yra generalinis rangovas ir vis sunkiau randa kvalifikuotų darbininkų. Darbas komerciniame lėktuve nėra lengvas. Tu arba žinai, ką darai, arba nežinai.
Susierzinęs ir niūrus, iš „Cafe Guillam“ iškvietiau „Uber“ taksi, kad nuvažiuoti į Heathrow.
Oro uoste porą valandų dirbau su nešiojamuoju kompiuteriu „Admiral’s Club“ poilsio salėje, tada nuėjau prie vartų, kad spėčiau į 18 val. skrydį.
Įlaipinimas baigėsi netrukus po 18:00, bet tada… mes nepajudėjome iš vietos.
Aš paklausiau pro šalį einančio stiuardo: „Mes nepajudėsime?“
„Na, atrodo, kad Britanijos oro eismo kontrolė patyrė didelį sistemos gedimą. Jie sako, kad dabar sistemos jau veikia, bet vis tiek bus vėluojama. Gera žinia yra ta, kad aviakompanija nebūtų įlaipinusi keleivių, kad jie valandas sėdėtų ant žemės.“
Galiausiai kapitonas kreipėsi per garsiakalbius, bet jo balsas nebuvo stiprinamas, todėl atrodė, tarsi jis šnibždėtų savo antrajam pilotui. Niekas negirdėjo, ką jis sakė.
Taigi, kaip ir XVIII a. karo laivuose, jo žodžiai buvo perduoti keleiviams per stiuardus, kurie paaiškino, kad greičiausiai turėsime apie valandos vėlavimą, kol galėsime pakilti.
„Praneškite artileristams, kad šaudytų, kai laivas pasisuks.“
Aš pagalvojau apie „Skraidantį olandą“ – prakeiktą jūrų kapitoną, įstrigusį Norvegijos pakrantės sūkuriuose ir pasmerktą amžinai klajoti jūroje, niekada nepasiekdamas uosto. Pagal Wagnerio istoriją, tik geros moters vardu Senta meilė gali išgelbėti ir išlaisvinti Skraidantį olandą.
Skraidančio olandų laivas, įstrigęs jūroje
Mano atveju, atrodė, kad man lemta amžinai likti Londono oro uoste, negalint išskristi per Atlantą ir grįžti namo. Atrodė, kad aš buvau nejudantis teksasietis. Kas galėjo išlaisvinti mane iš prakeiksmo?
Praėjus valandai, kapitonas pasirodė per garsiakalbį ir kažką sumurmėjo, o stiuardai greitai perdavė žinią, kad turime leidimą kilti ir stumiamės atgal. Tai buvo tiesa; mes pradėjome važiuoti atgal ir aš išgirdau variklių garsą.
„Kapitonas uždegė variklius“, – parašiau mamai. „Bet dar nekvėpuoju.“
Varikliai įsijungė ir mes riedėjome į kilimo taką. Pagaliau atėjo mūsų eilė, ir aš išgirdau, kaip milžiniški GE 90 varikliai įsibėgėjo, o lėktuvas šoktelėjo į priekį. Aš nusišypsojau variklių galiai – tai tikrai vienas didžiausių žmonijos technikos pasiekimų. Daugelis keleivių buvo iš mano praėjusios dienos lemtingo skrydžio, ir mes visi vienu metu pradėjome ploti. Bravo!
Į Dalasą atvykome apie 11:45, o aš pagaliau į lovą įsirausiau apie 1:30. Nors buvau susierzinęs 36 valandas, stebėjausi, kad lėktuvas mane saugiai nuskraidino iš Londono į Dalasą per 9 valandas ir 40 minučių.
Norėdamas įvertinti šį pasiekimą, prisiminiau savo prosenelę, kurią gerai pažinojau vaikystėje. Ji gimė tuo metu, kai kelionė iš Londono į Dalasą trukdavo mažiausiai dvi savaites – traukiniu iš Londono į Sautamptoną, tada garlaiviu iš Sautamptono į Niujorką, o iš Niujorko į Dalasą – traukiniu.
Turėtume visada būti dėkingi už nepaprastą išradingumą, darbštumą ir įgūdžius, kurie padarė tokį stebuklą įmanomu. Be pakankamai kvalifikuotos darbo jėgos, kuri prižiūrėtų visus šiuos technikos stebuklus, kuriuos mes laikome savaime suprantamais, jie sugestų ir mūsų gyvenimo lygis staigiai smuktų.
