Vyriausybė iš mūsų vėl nušvilpė milijardą eurų

0

Aurimas Drižius


Energetikos ministerija paskelbė, kad pirmąjį vėjo jėgainių Baltijos jūroje parko konkursą neva laimėjo UAB „Ignitis renewals”, kuri pasiūlė už 140 kv. km. Baltijos jūros ploto 20 mln. eurų valstybei sumokėti mokesčių forma. Parkas turės kasmet pateikti 700 mw elektros energijos, taigi padalinus tuos 20 mln. eurų minėtam elektros energijos kiekiui, išeina, kad vystytojas už 1 mw sumoka valstybei apie 28 tūkst. eurų.

Šiuo metu vyksta antras konkursas tokiomis pat sąlygomis, tačiau iš jo geresnio rezultato taip pat nesitikima.


„Sausumoje elektros energijos vystytojai moka kur kas didesnes sumas, nei dabar moka jėgainių jūroje plėtotojai už išskirtines teises gaminti elektrą jūroje 40 metų”, – mano Seimo narys Artūras Skardžius. Pasak jo, neseniai Vokietijoje vyko analogiškas konkursas, ir ten vystytojas už vieną mw energijos pasiūlė valstybei 1,8 mln. eurų. Tokiu atveju už 700 mw Baltijos jūros projekto valstybė turėjo gauti 1,26 mlrd. eurų. „Todėl Kreivio ir klausiame – kas „nuplovė” milijardą eurų iš biudžeto”, – klausė A.Skardžius Tv laidoje „komentaras Tv”.


„Jokio elektros parko statybos aukciono nebuvo, o buvo tik apgailėtina imitacija, – mano A.Skardžius, – buvo tik konkurso klastojimas. Nes vienas dalyvis negali dalyvauti aukcione, tai gal tas konkurso dalyvis prisikalbino kitą dalyvi – Orlean”, gal būti, už kažkokias būsimas malones. O tą negautą milijardą eurų mes galėjome nukreipti į elektros tinklų plėtrą tam, kad nereikėtų kraustyti elektros vartotojų kišenių”.
Kodėl tas aukcionas fiktyvus? „Buvo planuojama, kad tas aukcionas įvyks 2024 m., todėl jis turėjo būti paskelbtas kuo anksčiau ir paskui nekeičiamos jo sąlygos, – mano Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas Martynas Nagevičius , – tačiau aukcionas iš 2024 m. buvo staiga perkeltas į 2023 m. pavasarį, ir tie, kad norėjo dalyvauti, turėjo apsispręsti labai greitai, per kelis mėnesius. Kitas dalykas, kad pirmame konkurso etape nebuvo numatyta poveikio aplinkai analizė, ir vystytojas nežinojo, ar neatsiras kokių nors aplinkybių, dėl ko jis to projekto vystyti negalės. Todėl konkurso dalyvis turėjo pats prisiimti riziką, kad gali atsirasti kokių nors nežinomų aplinkybių. Tai didelė rizika. dar vienas dalykas, kad poveikio aplinkai analizė jie turėjo padaryti per labai trumpą laiką. O jeigu negauni statybos leidimo, tai gali gauti arba administracinę baudą, kas yra visiški niekai, arba netenki visų pinigų, kuriuose prieš tai buvai investavęs. Todėl žiūrint užsienio investuotojo akimis, tu turėjai dvi rizikas – arba kad tau nepavyks su Lietuvos valdininkais susitarti dėl poveikio aplinkai vertinimo. Jeigu laimėsi konkursą prieš valstybinę įmonę, tikrai nieko gero iš valdininkų negali tikėtis. Jie tiesiog išsigando, kad iš jų atims verslą Lietuvoje po visų patirtų vargų dėl to, kad negaus statybos leidimo. Rimtoms užsienio kompanijoms tokios rizikos yra nepriimtinos, ir natūralu, kad jie to ir nedarė. Mes nieko nepadarėme – negalėjome sumažinti geopolitinių rizikų, ir dar pridėjome ir savas vietines rizikas, kad investuotojas gali negauti statytos leidimo. Todėl konkurso ir nebuvo”.
„jau nuo praėjusios kadencijos pabaigos „Ignitis” nebėra valstybinė įmonė, kadangi praėjusi vyriausybė pardavė 25 proc. šios įmonės akcijų. Po privatizavimo paaiškėjo, kad privatininkas, nors jis ir valdo tik 25 proc. akcijų, reikalauja iš įmonės didesnės grąžos. Tai reiškia vieną dalyką – drožkime vartotojus ir susirinksime didesnį pelną. Tačiau buitiniams vartotojams reikia nedidelių kainų, ir tai ypač pasimatė per krizę. O verslui reikia konkurencingų elektros kainų
Dabar pakalbėkime apie vėjo jėgainių konkursą. Jame dalyvavo „Ignitis” kartu su užsienio bendrove „Ouean Winds” (51 ir 49 proc. akcijų bendroje įmonėje). Kaip žinia, Energetikos ministras yra „Igničio” akcininkas, todėl ministras, sugalvojęs tokias sąlygas kaip energetikos strategijos formuotojas, kad niekas jame negalėtų dalyvauti, išskyrus „Ignitį”, gaus gražaus pelno. Nes „Ignitis” už tas vėjo jėgaines valstybei nieko nemokės, nes tie 20 mln. eurų yra „katino ašaros”. Tai reiškia, kad ministras padovanoja 600 mln. eurų savo atsitemptam užsienio partneriui. Tas užsienio partneris, dalyvaudamas konkursuose kitose šalyse, mokėjo dideles sumas. Tik Lietuvoje nieko mokėti nereikia, jeigu tave už ausų traukia energetikos ministras. O premjerė ėmė ginti ministrą, neva jis su partneriai kalbėjosi komandiruočių metu. Todėl ir klausiu – kur vyriausybė padėjo mūsų milijardą? Nes sąlygos konkurse buvo sudarytos tik vienam monopolininkui, kuris galėjo garantuoti, kad jis pasidarys dugno tyrimus, ir kad jis netrukdys paukščiams ir žuvims. O monopolininkas apmoka visą tylą – kad niekas jo nekritikuotų. Dideli pinigai eina „Igničio” liaupsėms tik Lietuvoje, tiek užsienyje. Ir taip buvo visada, ar ta įmonė vadinosi ‘Lietuvos Energija”, ar „Ignitis”. Pinigai visada iš ten keliaudavo viešųjų ryšių kompanijomis, kurios savo ruožtu finansuodavo „Lietuvos Energijos” kritikų šmeižtą ir juodinimą. O ministras tuo didžiuojasi. Nemanau, kad premjerė teisingai elgiasi, tačiau ko iš jos norėti, nes ta pati premjerė pirmoje Kubiliaus vyriausybėje buvo finansų ministrė, ir ji vadovavo tam 7 mlrd. eurų skolinimuisi už 10 proc. metinių palūkanų. Dėl ko vien palūkanų buvo permokėta apie 2 mlrd. eurų. Tuo labiau, kad skolintis tiek net nereikėjo, ir tai konstatavo ne aš, tačiau Valstybės kontrolė. Tai kodėl nepasipelnyti ir iš šito objekto? Už dyką atiduoti 140 kv. kilometrų Baltijos jūros tam pačiam „Igničiui”, nors iš tikrųjų visą naudą iš šio projekto gaus ne jis, o jo atsivesti partneriai. Mes tokie aborigenai, kurie už stiklinius karoliukus galime atiduoti savo turtą.

Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas Martynas Nagevičius laidoje sakė, kad kitose valstybėse yra rengiami aukcionai vėjo energetikos jūroje vystytojams. „Valstybė išnuomoja jūros dugną, ir kas pasiūlo geriausias sąlygas, tas ten gali statyti jūrinį vėjo parką, – sakė Nagevičius, – pagal tas sąlygas konkurso laimėtojas įsipareigoja pastatyti vėjo parką iki 2030 m. Buvo tikimasi, kad vyks tikras konkursas. Kaip Prancūzijoje, Olandijoje ar Vokietijoje, kur dalyvauja po 6-8 bendroves. Laimėtojas gali būti išrenkamas įvairiais būdais – arba pagal pasiūlytą mažiausią elektros kainą, arba pagal pasiūlytą mokestį valstybei. Deja, Lietuvoje viskas vyko kitaip, konkurse dalyvavo tik viena įmonė – „Igntis”, o kita dalyvė tik imitavo savo dalyvavimą. Ji pasiūlė 20 mln. eurų. Tačiau kadangi konkurso realiai nebuvo, tai mes nežinome, kokia galėjo būti pasiūlyta suma, jeigu konkursas būtų įvykęs. Nes nebuvo kitų konkurso dalyvių, kurie būtų tą kainą padidinę. Todėl galime tik spėlioti, kiek būtume gavę, jeigu tas konkursas būtų iš tikrųjų įvykęs. Nes prieš du metus norinčių dalyvauti tokiame konkurse buvo labai daug.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

0
    0
    Jūsų krepšelis
    Jūsų krepšelis tuščias