Zigmas Vaišvila. „Nesiimkite tos bylos, kurioje jūs negalite būti teisėjais (Justinas Marcinkevičius)“ 2023-07-26

Arvydo Juozaičio pastangos atkreipti mūsų dėmesį į Baltijos šalių tapatybę ir dvasios stiprybę (ne per bravūrišką pseudopatriotizmą) Latvijos dainų ir šokių šventės 150 metinių proga iššaukė visuomenei naudingų diskusijų (www.respublika.lt/lt/naujienos/nuomones_ir_komentarai/bus_isklausyta/arvydas-juozaitis-nelaime—kulturos-ministras/). „Šiaurės Atėnų“ redaktorė atsisakė skelbti šio kultūros leidinio steigėjo A. Juozaičio straipsnį apie tai, nes pareikšta neigiama nuomonė apie Lietuvą – sukritikuotas kultūros ministras (kurio pavardę po kelių metų kažin kas beprisimins). Reprezentuojantis valdžią, siekiančią panaikinti Lietuvos „sovietinį reliktą“ – dainų šventes, kurių pirmoji įvyko „gūdžiais sovietmečio laikais“ – 1924 metais, kada Lietuvą dar nevaldė ir Antano Smetonos režimas. Kultūro ministro pareigose netikėtai atsidūręs Simonas Kairys per jubiliejinę Latvijos dainų ir šokių šventę Rygoje paminėjo, kad Latvijos, Estijos ir Lietuvos dainų ir šokių šventės yra įtrauktos į JUNESKO (UNESCO – lietuvių kalbą į anglų išmainiusiems) Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrąšą, ir mestelėjo, kad šiandien Ukrainos kultūrai ir paveldui kyla nuolatinė grėsmė, kad jos išsaugojimas – tai mūsų visų reikalas, kad „Kiekvienas prarastas ukrainiečių kultūros kūrinys – tai mūsų visų praradimas.“ „Šiaurės Atėnų“ redaktorė A. Juozaičiui parašė, kad neigiama nuomonė apie Lietuvą – tai prokremliškas naratyvas. A. Juozaitis tapo prokremlišku! Kitą dieną ji paskelbė rašytoju pristatyto Vytauto Toleikio straipsnį apie poetą Justiną Marcinkevičių (www.satenai.lt/2023/07/07/justinas-marcinkevicius-iskiliausias-tarybinis-lietuviu-poetas/) – dar vieną patyčią iš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS), atvedusio Lietuvą į Nepriklausomybę, Žmogaus. Netruko paantrinti ir LRT, kurios eteryje erudite save laikanti Kristina Sabaliauskaitė rėžė iš peties: J. Marcinkevičiaus trilogija „Mindaugas, Mažvydas, Katedra“ – tai melas. Na taip, K. Sabaliauskaitė geriau žino istorinę tiesą – ji, matyt, tuo metu gyveno ir viską matė. Tačiau manau, kad didesnį poveikį šiam pareiškimui padarė politinė konjunktūra ir konkurencijos baimė. Skirtingai nuo K. Sabaliauskaitės istorinių romanų, J. Marcinkevičius nesivaikė pigaus „populiarumo“ – istorinius įvykius aprašė ne per dr. K. Sabaliauskaitės aprašytus gausius įvykius lovose. 

Kas yra šie ir kiti veikėjai – suprantantys, ką jie konjunktūriškai rašo, demagogai ar nemąstančios ir iškaltas frazes prieš publiką kartojančios papūgos? Asmeniškai jų nepažįstu. Tačiau pakanka LRT svetainėje(!) perskaityti kelis dešimtmečius ne Lietuvoje gyvenančios K. Sabaliauskaitės 2022 m. gegužės 15 d. pareiškimą, kad Lietuvos rašytojai ir literatai, nepasisakę dėl karo Ukrainoje, yra apsišikę tylintys avinėliai (www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1684199/sabaliauskaite-baime-pasisakyti-apie-kara-ukrainoje-elementaraus-padorumo-stoka-arba-apsisikusiu-avineliu-tylejimas), ir supranti šios „aukštos“ kultūros eruditės lygį. Jai ir jos bendražygiui V. Toleikiui, kurie J. Marcinkevičiaus „Mažvydą“ „galų gale“ suprato, „kaip labiausiai istorinę tiesą iškraipantį mūsų tekstą“, kultūros ministro pareigas užimančiam S. Kariui ir „Šiaurės Atėnų“ redaktorei Giedrei Kazlauskaitei, anot kurios, „šiandien dar gajūs mitai Lietuvoje, kad politikai tik vagys, o pasaulyje politika suprantama kaip intelektualių žmonių veikla“ir kuri „stengiasi, kad politika ir kultūra vėl suartėtų“ (www.ziniuradijas.lt/laidos/sitai-nera/kodel-siaures-atenu-redaktore-stengiasi-kad-politika-ir-kultura-vel-suartetu?video=1), „drąsiai“ kalbantiems apie Ukrainą, politiką ir kultūrą, priminsiu JAV ilgamečio didžiosios politikos vilko, buvusio valstybės sekretoriaus Henrio Kisindžerio nuomonę, skelbtą 2014 m. rugsėjį businessweek.com po jo knygos „Pasaulio tvarka“ išleidimo ir pavadintą „Rusija žaidžia šachmatais, o mes pokerį“ (www.delfi.lt/archive/article.php?id=65869196): „Rusija niekada nesusitaikys su situacija, kad rytinė NATO siena būtų už 200 mylių nuo Volgogrado, ir į tai esą reikia atsižvelgti… Negalima perdėti V. Putino intencijų. Ko V. Putinas norėjo labiausiai, tai kad atsirastų bendras suvokimas dėl Rusijos pozicijos pažeidžiamumo… Jis reagavo po, jo požiūriu, sąmoningo pažeminimo laikotarpio per Olimpiadą... Per visą krizę aš mąsčiau, kad mes galėjome iškelti daug svarbesnį klausimą: kaip mes apibrėžiame Ukrainą? Jeigu Ukraina yra suprantama kaip forpostas, tada situacija tokia, kad strateginė rytinė NATO siena atsiduria per 200 mylių nuo (Volgogrado). Rusija to niekada nepriims. Kita vertus, jeigu Rusijos vakarinė siena driekiasi ties Lenkija, Europa bus nuolat susirūpinusi. Turėjo būti keliamas strateginis tikslas, ar galima Ukrainą paversti tiltu tarp Rytų ir Vakarų ir ar galima to pasiekti jungtinėmis pastangomis... Rusija žaidžia šachmatais, o mes pokerį. Jie gyveno labai skirtingomis aplinkybėmis ir turėjo laiko pamąstyti apie bendruomenių tarpusavio santykius. Mes gyvenome ganėtinai saugioje aplinkoje, todėl, mūsų nuomone, bet koks šios tvarkos sutrikdymas turi praktinį sprendimo būdą, kuris gali būti pasiekiamas trumpuoju laikotarpiu. Tai, ką mąsto V. Putinas, manau, sutampa su tuo, ką jis pasakė savo uždegančioje kalboje po Krymo okupacijos. Idėja, kad Vakarai po Sovietų Sąjungos žlugimo sistemiškai žemino Rusiją, yra labai paplitusi šioje šalyje. Jis pasiekė daugiau, negu pats tikėjosi prieš prasidedant šiai krizei.“

Sutinku su A. Juozaičio mintimis, kad su šiandieninės Lietuvos politinės propagandos „asais“ reikia kalbėti tiesmukai ir nesismulkinant. Mandagiame dalykiškame pokalbyje jie/jos neatsitokės ir liks įsikibę į šias propagandines klišes. Todėl nebetęsiu politinės pamokėlės Ukrainos tema, tik paklausiu jų keletą klausimų, kur jūs, Ukraina susirūpinę „nesušikti Lietuvos intelektualai“, buvote ir tylėjote, kai:

• 2014-02-28 d. Ukrainos Prezidento Petro Porošenkos iniciatyva anksčiau laiko išslaptintame Ukrainos saugumo tarybos posėdžio (dvi savaitės iki Krymo referendumo) garso įraše išsamiai buvo paaiškinta, kaip Ukrainos valdžia atidavė Krymą Rusijai ir įsakė Ukrainos kariuomenei be šūvio ir viską palikus iš ten išeiti. Garsiai tik neminėta suma (www.youtube.com/watch?v=TQiyRZMX0Zo). 
• 2014 m. rugsėjyje Ukrainos parlamentas uždarame posėdyje priėmė įstatymą, suteikusį specialų statusą Lugansko ir Donecko sritims bei amnestiją karo nusikaltimus vykdžiusiems asmenims, o Ukrainos prezidentas P. Porošneko kategoriškai reikalavo, kad parlamentas nekeistų nė vieno iš dviejų įstatymų straipsnių? (www.alfa.lt/straipsnis/778003/ukrainos-ziniasklaida-porosenka-deputatus-gasdino-karu-su-rusija#.VBm8d1eo8dV#ixzz3DapdFX00).
• 2022-02-24 d. prasidėjus Rusijos intervecijai į kitą Ukrainos dalį, paaiškėjo, kad Krymo prieigos iš Ukrainos pusės išminuotos, dėl ko Rusijos kariuomenė vėl be šūvių užėmė Chersono sritį ir didžiąją Zaporožės srities dalį, o Ukrainos Prezidentas Vladimiras Zelenskis apie tai neištarė nė žodžio.

Ar išdrįsite atsakyti, ar tik išlemensite, kad tai – didžioji politika? Tačiau aš nenoriu, kad su manimi, mano šeima, tauta ir valstybe kažkas žaistų pokerį, o jūs būtumėte šių lošėjų kortų šešiukėmis. Jūsų niekinama „sovietinė“ literatūra mane išmokė, kad yra saviapgaulė manyti, jog tokie įvykiai tavęs nepalies. Tikiuosi, skaitėte Jono Avyžiaus, Vytauto Petkevičiaus ir kitų mūsų klasikų romanus. Todėl paklausinėsiu jus apie naikinamą Ukrainos kultūrą. Ne tik apie tą, kuri naikinama karo lauke, bet ir tą, kurią naikina ne okupantas, o konfliktą ukrainiečių visuomenėje gilinanti Ukrainos valdžia. Ir dabartinė, ir buvusios.

Kodėl V. Zelenskio vadovaujama Ukrainos valdžia ne tik naikina ir plėšia pravoslavišką bažnyčią, bet ir  uždarė kijeviečio rašytojo Michailo Bulgakovo muziejų Kijeve? Ar tik dėl to, kad jis, kaip ir pusė Ukrainos žmonių, kalbėjo ir rašė rusiškai? Ar skaitėte jo romanus, kuriuose jis aštriai pašiepdavo tarybinę „inteligentiją“ ir kurių dauguma buvo išleisti tik po jo mirties? „Meistrą ir Margaritą“, „Šuns širdį“?.. Matyt, Ukrainos valdžia nežinojo, kad M. Bulgakovas konfliktavo su pačiu Josifu Stalinu… Rašytojo nesušaudė, tad gal ir jis „kolaboravo“ su  tarybų valdžia? Kartą jis net buvo susitikęs su J. Stalinu. Gal M. Bulgakovas Ukrainai, kurios tuo metu dar nebuvo, nusikalto, kad pirmojo pasaulinio karo metais fronte buvo imperinės  Rusijos karo gydytoju ir sunkią asmeninę patirtį aprašė romane „Morfijus“?

Kodėl Ukrainoje draudžiama žiniasklaida rusų kalba, kodėl naikinamos knygos rusų kalba, kodėl naikinami istoriniai ne tik „sovietiniai“ paminklai? Ir Lietuvoje jau taip daroma – mat knygų niekas neskaito, o Petras Cvirka, Antano Venclovos svotas, buvo „kolaborantas“… Tačiau Ukrainos pabėgėliai Lietuvoje kažkodėl kalba rusiškai, ir Lietuvos įstatymai jiems negalioja. Tačiau Lenkija šiemet kažkodėl ėmė ir pareikalavo, kad Ukraina atsiprašytų už masines lenkų žudynes 1943 metais. Ukrainos valdžia atsakė, kad neturi už ką atsiprašyti… 

Kodėl tylite, kai nuo 2014 m. žudomi Ukrainos opozicijos politikai? Atsakykite bent į klausimą, kodėl jūs nepareiškėte užuojautų dėl Ukrainoje atvirai ir nebaudžiamai per dvi dienas nužudytų valdžios korupciją demaskavusių trijų žurnalistų ir rašytojų Olesio Buzinos, Sergejaus Suchoboko ir Olgos Moroz artimiesiems, draugams ir kolegoms? Ar todėl, kad Vytautas Landsbergis Kijeve rusiškai paskelbė „Sozdadim Maidan vo vsei Ukraine!“? Korupcijos „demaskuotojas“ Andrius Tapinas tuo metu neįsidėjo Ukrainos vėliavos į savo socialinius tinklus, tik pakomentavo, kad Lietuvoje niekam neįdomios žudynės Afrikoje… Švedijos „demokratas ir visuomenininkas“, tuomet dar ne Lietuvos pilietis ir dar Lietuvos valstybės apdovanojimu neapdovanotas Jonas Ohmanas atsakė, kad į žurnalistų žudymus nereikia kreipti dėmesio. Ypač, jei jie rašo ne taip ar užduoda “neteisingus” klausimus. Šiandien šis provokatorius mus, keliančius Lietuvos valstybės vėliavas, jau skelbia naudingais Rusijai, o jūs, „neapsišikę inteligentai“, tylite.

„Pamiršote“, kad 1993 metais dėl mafijos ir valdžios ryšių atskleidimo Vilniuje prie namų buvo nušautas „Respublikos“ žurnalistas Vitas Lingys. Bent perskaitykite užrašą ant antkapio jam Antakalnio kapinėse, šalia memorialo Sausio 13-osios aukoms (nuotrauka 1): „Imk ranką, brolau, ir nieko daugiau nebijok. Nebijok, tai juk nieko baisaus…“. Į klausimus, kodėl neištirti 2014 metais įvykę žmonių šaudymai Maidano aikštėje Kijeve (https://southfront.org/false-flag-admission-euromaidan-snipers-were-hired-by-ukrainian-opposition/) ar 46 futbolo sirgalių sudeginimas Odesos Profesinių sąjungų rūmuose, atsakyti jūs bijote (www.delfi.lt/news/daily/world/susiremimai-odesoje-ir-gaisras-profesiniu-sajungu-rumuose-nusinese-46-zmoniu-gyvybes-daugiau-kaip-200-suzeista.d?id=64686859). O ir kitos nuomonės negalite skelbti. Ir dėl jums mokamo atlygio ar užimamų pareigų, ir dėl to, kad bijote atvirai apie tai su oponentais diskutuoti, dangstotės galimybe skelbti tik „savo“ nuomonę, bet neleidžiate skelbti kitokios nuomonės, kurios bijanti Lietuvos valdžia Prezidento Gitano Nausėdos siūlymu jau siekia ją paskelbti antikonstitucine, o bandančius tai įgyvendinti paskelbti antikonstitucinėmis grupuotėmis ir nuteisti ne iki 10, bet iki 20 metų laisvės atėmimo, o jei pavyks – tai ir iki gyvos galvos (www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/lietuvos_politika/prezidentas-siulo-grieztinti-atsakomybe-uz-nusikaltimus-valstybei/). Anot G. Nausėdos, sociologiniai tyrimai parodė, kad net 10% Lietuvos žmonių nemano, kad dėl karo Ukrainoje kalta tik Rusija. Prezidentui pasidarė baisu – kiek potencialių Lietuvos priešų! Ačiū Dievui, už kitokią nuomonę Lietuvoje kol kas dar nešaudo. Kaip Ukrainoje ar A. Smetonos režimo metais Lietuvoje, kurioje ne tik keturis komunistus sušaudė, bet ir dėl valdžios ekonominės politikos protestavusius valstiečius. Tačiau Karo policijos ir Šaulių įstatymai šiandien jau pakeisti, kad jie bet kada galėtų ateiti pas jus į namus. Kaip atėjo į O. Buzinos butą ir nušovė jį vidurdienį.

Paskelbtas Vytenio Povilo Andriukaičio atsakas V. Toleikiui dėl J. Marcinkevičiaus poezijos   (www.respublika.lt/lt/naujienos/nuomones_ir_komentarai/bus_isklausyta/vp-andriukaitis-taip-tikra-tiesa—justinas-marcinkevicius—iskiliausias/). Aš – ne poetas, todėl mano atsakas griežtesnis ir tiesmukas. Su V. P. Andriukaičiu nesutiksiu tik dėl vieno – sąvokų „tarybinis“ ir „sovietinis“ skirtumų, nes tai klaidina dabartinę visuomenę. Lietuvoje nenaudojome rusicizmo „sovietinis“, bet sakėme ir rašėme „tarybinis“, „tarybų“ ir pan. Kodėl mūsų išeivija naudojo sąvoką „sovietinis“ – atskiros diskusijos tema.

Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje pirmą kartą terminas „sovietinis“ oficialiai panaudotas Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos Nutarime Nr. I-1689 „Dėl Sovietų Sąjungos karinių-represinių struktūrų Lietuvoje“, priimtame 1991 m. rugpjūčio 22 d., kai Maskvoje paaiškėjo, jog TSRS valdžia jau griūva ir valdžią faktiškai perima Rusijos Tarybų Socialistinės Federacinės Respublikos Prezidentas Borisas Jelcinas. Iki tol visuose teisės aktuose rašėme ir kasdien kalbėjome ne rusiškai, o lietuviškai: Tarybų Sąjunga, tarybinis… Ši drąsa nutarimo projektą pasiūliusį V. Landsbergį „ištiko“ po to, kai faktiškai nebeliko TSRS, kurios išardymas pabaigtas 1991 m. gruodyje. Todėl nedarykime dirbtinio skirtumo tarp sąvokų „tarybinis“ ir „sovietinis“, o aiškinkime konjunktūrinio rusicizmo „sovietinis“ naudojimo esmę ir tikslus, kas įsisiūbavo po 2014 metų įvykių Ukrainoje, kai „patriotine“ tapo net sisteminė žiniasklaida.

Bernardinai.lt žemaičiu–sionistu pristatomam V. Toleikiui, vertinančiam J. Marcinkevičiaus „eilėraštėną“ ir kitą veiklą, visų pirma, reikėtų atsakyti sau į klausimą, kodėl Atgimimo metais dauguma Lietuvos žmonių pasitikėjo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiu, kurio pirmuoju išrinktu iniciatyvinės grupės nariu buvo J. Marcinkevičius? Kuris, kaip ir Sąjūdis, buvo ne už ginkluotą kovą dėl nepriklausomybės. Poetas mat „kaltas“, nes pasirinko tautos gyvybės saugojimą, bet, anot V. Toleikio, ne jos garbę. Mes, sąjūdiečiai, taip pat pasirinkome „negarbingą“ Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo kelią – taikų dalyvavimą „sovietiniuose“ rinkimuose į „sovietinę“ Aukščiausiąją Tarybą, kurios paskutiniuoju „sovietiniu“ pirmininku buvo išrinktas V. Landsbergis. Ar V. Toleikis žino, kad po paskutiniosios tarybų valdžios pasiūlytos amnestijos pokario partizanų vadai liko miškuose, bet jaunus partizanus paragino grįžti namo. Kad išliktų Lietuva ir jos žmonės. Kam reikalinga abejotina garbė, jei nelieka tautos?

Ir J. Marcinkevičius esė „Taburetė virš galvos“ reikia tiksliai cituoti, kad suvokti jo pasirinkimo giluminę esmę. Tai poeto ir Sąjūdžio žmogaus atsakas Tomui Venclovai, kuris į Vakarus laisvai išvyko tik tėvo rašytojo Antano Venclovos („vežusio“ saulę iš rytų, buvusio ne tik Rašytojų sąjungos pirmininku, bet ir 1940 m. okupacinės valdžios Lietuvos TSR švietimo ministru, J. Stalino premijos laureatu…) dėka, ir kitiems, kurie konjunktūriškai, primityviai ir beatodairiškai šiandien taršo „sovietmetį“: „Niekada nesutiksiu, kad mus tardytų ir kaltintų tie, kas pasitraukė, kas negyveno kartu su mumis… Juk tokį Lietuvos likimą priėmėte jūs, jūsų karta, gerbiamieji išeiviai, tėvai ir vyresnieji broliai! Dabar jūs vadinate mūsų kartą „bestubure“. Taigi jinai būtent ir laikė pagrindinį stagnacijos svorį – be stuburo, kaip žinia, nieko neišlaikysi ir nedaug bepakelsi. Kas, jei ne ši karta, atvedė Lietuvą į Sąjūdį? Priešui nelinkėčiau, ką teko patirti, išjausti, išgyventi, apmąstyti mums. Kur mes galėjome išeiti iš to, ką mums palikote? Suprantama, daugelis pasitraukdami gelbėjotės nuo Sibiro. Bet kodėl norite atimti tokią teisę iš mūsų, negi jūs galvojate, kad Lietuva 50 metų privalėjo eiti atviro priešinimosi keliu? Ir žūti? Betgi kodėl nesipriešinote jūs, kai buvo galima, kai reikėjo priešintis? Atsimenate – 1940-aisiais, kai toks pasipriešinimas būtų turėjęs prasmę. Vadinate mus prisitaikėliais, konformistais, bet juk palikote mus, pametėte, kai mums buvo po 10–15 metų. Šėtono nasruose palikote. Valstybę praradote jūs, o tautą mes vis dėlto išsaugojome. Nė vieno pikto ir kartaus žodžio nesu apie jus pasakęs. Prašau tik vieno: nesiimkite tos bylos, kurioje jūs negalite būti teisėjais.“

V. Toleikis taip pat pabandė būti Justino Marcinkevičiaus teisėju, priimti „teismo“ sprendimą mirusiam poetui už akių. Kaip V. Landsbergio iniciatyva už mirusio V. Petkevičiaus mintis grožinės literatūros kūrinyje „Durnių laivas“ Lietuvos teismas nuteisė jo dukrą Liudmilą. V. Landsbergio šešėlis prastai slepiamas po tokių „teismų“ širma. Ką gi, jei teismas, tai teismas. Teisme vyksta rungimasis, todėl, V. Toleiki, priimkite atsaką. Ar norite palyginti du LPS iniciatyvinės grupės narius J. Marcinkevičių ir V. Landsbergį, kurio iki jo išrinkimo į iniciatyvinę grupę nelabai kas ir žinojo? Palyginkime.

V. Toleikis tik dabar „suprato“ J. Marcinkevičiaus poemą „Kraujas ir pelenai“ apie Pirčiupių kaimo tragediją – įtaigą, kad jeigu ne rusai, lietuvių tauta būtų sunaikinta, ryškų antivokiškumą. Tiesa, tamsta, lietuvių kalbos, bet ne istorijos mokytojas, dėl ko, matyt, „nežinote“, kad nacistinės Vokietijos planuose lietuvių tauta nebuvo įrašyta į arijus, kurie vieninteliai turėjo teisę išlikti. Nužudytiems lietuviams ar žydams vargu, ar buvo skirtumas, kas juos nužudė. Taip samprotauja vaikų mokytojas! Kodėl Tarybų Sąjungai 1989 m. gruodžio 24 d. pripažinus slaptuosius Ribentropo – Moltovo protokolus negaliojančiais nuo jų priėmimo (J. Marcinkevičius, V. Landsbergis, Kazimieras Motieka ir Zita Šličytė buvo išrinkti į I TSRS liaudies deputatų suvažiavimo komisiją šiam klausimui tirti), to iki šiol nepadarė Vokietija? Kodėl nesipiktinate 1939 m. kovo 23 d. Joachimo fon Ribentropo ir Lietuvos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio pasirašyta sutartimi dėl Klaipėdos krašto atidavimo Vokietijai? Kodėl šios sutarties nedenonsuoja nei Lietuva, nei Vokietija? Taigi, tarybinis J. Marcinkevičius buvo antivokiškas… O gal gerai, kad toks buvo, parodė nacių žiaurumus?

V. Toleikis mano, kad J. Marcinkevičius pasmerkė katalikų bažnyčią, nes kaltino „visus, išmokiusius lietuvį nuolankumo!“, bet ne kovos. Šiame tekste poetas bažnyčios nemini, mini visus, kurie mus išmokė nuolankumo. Manau, kad dar daugiau lietuvį nuolankumo išmokė Lenkija. Ar to nepatvirtina š.m. liepos 4 d. Lietuvos Prezidento dekretas dėl Lenkijos Prezidento, jo žmonos ir net 22 jo pavaldinių apdovanojimas aukštais Lietuvos valstybės ordinais? Kodėl 1791 m. gegužės 3 d. Konstituciją, kuria Lietuva savo valstybingumą atidavė Lenkijos Karalystei, norima paskelbti ir mūsų valstybine švente?

V. Toleikis neanalizuoja konkrečių J. Marcinkevičiaus, kuris esą „nebuvo intelektualas“, veiksmų, kurie šio „teisėjo“ paskelbti kolaboravimu, bet pamini, kad poetas „matė… vienintelį įmanomą kelią gelbėti Lietuvos žemę, lietuvių kalbą, jos kultūrą“, kad „Lietuva privalo pasinaudoti šia kaita, aktyvizuotis, užimti kiek galima daugiau pozicijų, sustabdyti kolonizaciją, atremti rusifikaciją“. Ar tai kolaboranto veikla? Kažkodėl paties V. Toleikio nesimatė Lietuvos Laisvės Lygoje, Sąjūdyje ar kitoje kovoje už Lietuvą. Tikriausiai V. Toleikis nežino, kad Lietuvoje vienintelėje tarybinėje respublikoje aukštosiose mokyklose buvo dėstyta vietine kalba, kaip dėl to aukojosi Vilniaus valstybinio V. Kapsuko vardo universiteto dėstytojai. Beje, Atgimimo metais rusų kalbos intensyvinimas vidurinėse mokyklose Lietuvoje buvo didžiulis. Ką gi, šiandien „nebekolaboruojame“ – patys atsisakome lietuvių kalbos, keičiame ją į anglų, lenkų ir net rusų kalbas.

V. Toleikis priminė, kad Marijampolės kalėjime įkalintą gimnazistą J. Marcinkevičių du mėnesius tardė ir mušė NKVD. Apie V. Landsbergį tokių dalykų nežinome, tik žinome išskirtinę jo tėvo biografiją, Kremliaus nurodymus jį tinkamai priimti Lietuvoje grįžus iš Australijos, nors, anot „sovietų“, jis bendradarbiavo su naciais. J. Marcinkevičius įstojo į Komunistų partiją, V. Landsbergio prašymo netenkino, nes Konservatorijos pirminė kompartijos organizacija nesutiko. Matyt, neblogai jį pažinojo. Į Vakarus važiavo ir vienas, ir kitas.

V. Toleikis nusileido ir iki primityviausio argumento – J. Marcinkevičiaus „prašmatnus butas Antakalnyje, dosnūs honorarai“. Buvau ir J. Marcinkevičiaus, ir daug prašmatnesniame V. Landsbergio bute Žvėryne, kurį Tarybų Lietuva jam, kaip ir paskyrą „Žiguli“ automobiliui, kažkodėl suteikė po to, kai V. Landsbergis tapo LPS iniciatyvinės grupės nariu. O tamsta, V. Toleiki, ar ten buvote, kad tai teigiate?

Ar tamstai negėda remtis tokiais argumentais? Bet jūsų ir logika šlubuoja –  priekaištaujate, kad J. Marcinkevičiaus kūrybą iliustravo „iškiliausi grafikai: Stasys Krasauskas, Rimtautas Gibavičius, Gražina Didelytė, Saulius Chlebinskas ir kt.“, tačiau „pamirštate“, kad ir šie iškilūs lietuviai – „sovietiniai“. Rašote, kad J. Marcinkevičius buvo LTSR rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotojas, bet jūsų garbinamo T. Venclovos tėvas buvo šios sąjungos pirmininkas ir LTSR kultūros ministras, saulės iš Rytų vežėjas. Pastebėjote, kad J. Marcinkevičius nuo 1985 m. buvo LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu, bet „nematote“, kiek daug jis drauge su Sąjūdžiu nuveikė toje 11-ojo šaukimo LTSR Aukščiausioje Taryboje (nuotraukos 2,3). V. Landsbergis nelaimėjo rinkimų į 11-ojo šaukimo LTSR Aukščiausiąją Tarybą, bet buvo 12-ojo šaukimo LTSR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininku.

Lietuvių kalbos mokytojau V. Toleiki, man koktu tęsti šią diskusiją su jumis. Ypač po jūsų „atradimo“, kad Martynas Mažvydas buvo evangelikų liuteronų kunigas. Ar kunigas neturėjo teisės rūpintis lietuvių kalba? Ir ką gi jis blogo padarė lietuviams, XVI amžiuje parašęs pirmąją lietuvišką knygą? Verčiau atsakykite į klausimą, kodėl iki tol didiems Lietuvos valdytojams nerūpėjo, kad neturime rašytinės kalbos?

Nesuprantami V. Toleikio nusišnekėjimai ir dėl J. Marcinkevičiaus eilėraščio „Kaip laisvė“. Bent man poetas prisipažino, kad jis šio savo eilėraščio neįvertino, kol po Sausio 13-osios įvykių jo eilės nesuskambo Eurikos Masytės dainoje „Aš tavo laisvė“. Jei V. Toleikiui J. Marcinkevičius – „tipiškas, praktiškas valstietis, kuris niekada nepaliks šalikelėje kone į rankas krentančio rublelio ar lito“, tai kas yra V. Landsbergis, pamanęs, kad Norvegų Tautos alternatyvi Taikos premija mūsų Tautai skirta jam? Gal „tipiškas, praktiškas“ tarybinis (atsiprašau, „sovietinis“) inteligentas? Juk ši premija skirta Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai, kaip tautos atstovybei. T.y. Tautai, kuri 1991 metų sausyje taikiai apgynė savo valstybę. Tai Norvegų Tautos pagarba mūsų Tautai ir protestas prieš Nobelio Taikos premijos skyrimą Michailui Gorbačiovui, kurį Borisas Jelcinas nedelsdamas viešai apkaltino dėl Sausio 13 naktį pralieto mūsų tautiečių kraujo.

Nenorite paminklo Justinui Marcinkevičiui? Nenorėkite. Tai ne jūsų, nevykėliai „neapsišikę inteligentai“, klausimas. Architekto Gintaro Čaikausko, skulptoriaus Gedimino Piekuro ir architektės Agnės Mockevičiūtės pasiūlyto paminklo prie Rašytojų sąjungos varianto J. Marcinkevičiui, kuris, anot šių autorių, buvo geras Sąjūdžio metais, bet blogas iki tol, tikrai nereikia. Tai dar vienas įžeidimas poetui, kuris, anot autorių, visgi „nusipelnė“ krėslo iš suglamžyto popieriaus lapo akmens pavidale, drįsto pavadinti „Trilogija“.