Spaudos sunaikinimas nepažeidžia Lietuvos teisės normų, nurodė aukščiausias teismas
Spaudos sunaikinimas nepažeidžia Lietuvos teisės normų, nurodė aukščiausias teismas
Aurimas Drižius
Lietuvos aukščiausiojo teismo kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Andžej Maciejevski ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė – nuotr. viršuje) nutartimi nurodė, kad spaudos sunaikinimas visiškai atitinka Lietuvos teisės normas.
Kreipiausi į teismą po to, kai savaitraštis “Laisvas laikraštis” prieš daugiau nei metus buvo išmestas iš paskutinio prekybos tinklo “Norfa”, kuriame skaitytojai jį galėjo nusipirkti.
“Tai padaryti reikėjo jau seniai”, – vienintelę priežastį, kodėl reikia uždaryti “Laisvą laikraštį” nurodė “Norfos” savininkas Dundulis (nuotr.)
Kreipėmės į taip vadinamą lietuvišką teismą dėl sutarčių sulaužymo, taip pat dėl konkurencijos ir laisvos spaudos žlugdymo, žalos padarymo ir atlyginimo.
Vilniaus apylinkės ir apygardos teismai ieškinį atmetė, nurodė, kad prekybos tinklai su savo tiekėjais gali daryti ką nori, kada nori išmesti, kada nori įsileisti, “laisva rinka” taip sakant.
Tada kreipiausi į taip vadinamą aukščiausiąjį teismą, nurodžiau, kad civilinėje teisėje nėra daug bylų dėl spaudos laisvės, todėl kreipėmės į Lietuvos Aukščiausiąjį teismą tik dėl labai brutalios ir tiesioginės spaudos laisvės apribojimo ir suvaržymo.
Nurodžiau, kad Konstitucijos 44 straipsnis nurodo:
Masinės informacijos cenzūra draudžiama.
Valstybė, politinės partijos, politinės ir visuomeninės organizacijos, kitos institucijos ar asmenys negali monopolizuoti masinės informacijos priemonių.
Šiuo atveju privatūs prekybos tinklai nusprendė, kuriais spaudos leidiniais jie gali prekiauti, o kuriais – ne, ir taip monopolizavo masines informacijos priemones.
Pabrėžiu, kad teismai niekaip nevertino pagrindinio skundo argumento – spaudos laisvės apribojimą, tiesiog nieko dėl jo nepasisakė. O tiesioginį įrodymą – atsakovo nurodymą išmesti savaitarštį “Laisvas laikraštis” iš prekybos tinklų, nes “seniai reikėjo tai padaryti” vertino ne kaip spaudos laisvės apribojimą, o kaip normalią verslo praktiką.
Teismui buvo pateikti įrodymai, kad visi prekybos tinklai 2022 m. kovo mėnesį vienu metu ėmėsi sankcijų prieš tris spaudos leidinius. Tai yra vienu ir tuo pačiu metu iš prekybos tinklų “Maxima”, Iki” ir “Norfa” buvo išmesti spaudos leidiniai ‘Respublika”, “Vakaro žinios” ir “Laisvas laikraštis”.
Akivaizdu, kad tai buvo koordinuota akcija, nes visi prekybos tinklai ėmėsi sankcijų vienu ir tuo pačiu metu, nenurodant jokių motyvų, kodėl vienais spaudos leidiniais galima prekiauti, o kitais ne. Nurodoma priežastis – “dezinformacija” – buvo išgalvota, nes jokių melagingų teiginių minėti leidiniai nepaskleidė. Kita vertus, ne prekybos tinklų direktorių kompetencija vertinti spaudos laisvės ribas.
Tai yra akivaizdus puolimas prieš laisvą spaudą, nes minėtas atsisakymas prekiauti spaudos leidiniais automatiškai reiškia jų uždarymą, nes skaitytojams atimama teisė juos pirkti ir skaityti. Spaudos leidiniai automatiškai pasmerkiami bankrotui, nes negaudami pajamų už pardavimą ir reklamą jie netenka ir savo pajamų šaltinio. “Norfos mažmena” nurodė tik tokį motyvą, kodėl jie atsisakė prekiauti “Laisvu laikraščiu” : “tai reikėjo padaryti jau seniai”. Šį motyvą “Norfos mažmena” nurodė “Litpresai”, su kuria ieškovas yra sudaręs platinimo sutartį. Šis atsakymas kaip tik ir įrodo, tai kad “Norfos mažmena” jau seniai norėjo uždaryti “Laisvą laikraštį” dėl jo skelbiamo turinio – tai yra vyriausybės kritikos vadinamos covid-19 pandemijos metu.
Tai, kad prekybos tinklas sprendžia, kad vienais spaudos leidiniais galima prekiauti, o kiti staiga tampa “uždarytini”, atsisakant juos platinti, yra akivaizdus kišimasis į spaudos laisvę ir leidinio turinį. Ar begalima dar atviriau pasakyti, kad “Norfos mažmena” nori būti spaudos leidinių savininku, nei pasakant, kad kai kuriuos leidinius “jau seniai reikėjo uždaryti”, todėl jais neprekiausime.
Tačiau teismas dėl minėtos esminės šios bylos aplinkybės padaro visiškai priešingą išvadą. Pirmos instancijos teismas nurodo, kad “Taip pat nepagrįstai ieškovė šioje byloje rėmėsi Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų pažeidimu. Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų spręsti, kad atsakovės kišosi į ieškovės leidinio turinį ar kitais veiksmais ribojo jos saviraiškos, informacijos laisvę, o atsakovių sutartinių pareigų pažeidimo nenustatyta. VIĮ reglamentuoja viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų, jų dalyvių, žurnalistų ir jų veiklą reglamentuojančių institucijų teises, pareigas ir atsakomybę (VIĮ 1 straipsnio 1 dalis), t. y. šis įstatymas yra viešosios teisės aktas, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje sprendžiamas privatus šalių ginčas, nesusijęs nei su informacijos rinkimu, rengimu, nei jos sklaida, taip pat šioje byloje nesprendžiama ir negali būti sprendžiama dėl valstybės institucijų įgaliojimų viešosios informacijos valdymo srityje”.
Teismas visiškai netinkamai ir priešingai įrodymų turiniui ir esmei aiškino ir laisvos spaudos uždarymo aplinkybes.
Lietuvos aukščiausiojo teismo kolegija, pirmininkaujama tokio Vasarienės, kuri dar anksčiau man išaiškino, kad LR Konstitucija nėra joks teisės aktas, kuriuo remiasi teismas, man nurodė, kad laisvos spaudos sunaikinimas visiškai atitinka Lietuvos teisės normas :
Teisme iš esmės buvo sprendžiama, kodėl “Norfos mažmena”, kuri daugiau nei 15 metų platino savaitratį “Laisvą laikraštį” per platinimo įmonę “Litpresa”, staiga nurodė sustabdyti jo platinimą ir tokiu būdu jį uždaryti. Esminė aplinkybė yra tai, kad “Norfos mažmena” nurodo, kad jau “seniai reikėjo uždaryti ‘Laisvą laikraštį” ir kad kaip paaiškėjo teisme, sprendimą dėl to priėmė vienasmeniškai įmonės direktorius.
Teisme taip pat paaiškėjo, kad atsakovas ‘Norfos mažmena” atstovas nuolat melavo ir išsisukinėjo, aiškindamas aplinkybes, kodėl buvo sustabdytas ‘Laisvo laikraščio” platinimas. Iš pradžių jis nurodė, kad neva leidinio buvo atsisakyta dėl to, kad neva “daug pirkėjų skundėsi dėl to, kad jis platinamas”. Paprašius pateikti bent vieną įrodymą, paaiškėjo, kad tai melas, niekas nesiskundė dėl to, kad “Laisvas laikraštis” buvo platinamas “Norfos” prekybos tinkle. Priešingai – visi “Laisvo laikraščio” skaitytojai žinojo, kad tik “Norfa” juo prekiavo, todėl ši aplinkybė kaip tik pritraukė daugiau pirkėjų į “Norfą”, o ne atvirkščiai.
Atsakovai bandė įrodyti, kad uždaryti laisvą spaudą reikėjo “pirkėjų prašymų”. Jokių įrodymų tokiam teiginiu pagrįsti atsakovai nepateikė, ir tada pateikė kitą argumentą : neva “Laisvą laikraštį” kaip grėsmę Lietuvos Respublikai įvardino VSD. Teismas nieko nepasisakė dėl to, kad pats VSD 2015 m. paskelbtas “Grėsmių vertinimas” yra grubus išpuolis prieš spaudos laisvą ir demokratinę valstybės santvarką, nes vėlgi, ne spec. tarnybos spręsti, ką laikraščiai gali rašyti, o ko ne. Yra kaip tik priešingai – spaudos pareiga yra viešinti spec. tarnybų nusikaltimus.
Apie tokią VSD praktiką smaugti Lietuvoje laisvą spaudą yra pasisakęs ir Jungtinių tautų Žmogus teisių komitetas. Minėtas komitetas savo pranešime Nr. CCPR/C/LTU/CO/4 nurodė : “Žodžio ir asociacijų laisvė 27. Komitetas susirūpinęs dėl iniciatyvų, kurios galėtų apriboti ir suvaržyti žodžio laisvę, taip pat ir tų asmenų, kurie nagrinėja lietuvių kolaboravimą su naciais darant Jungtinės Tautos CCPR/C/LTU/CO/4 9 nusikaltimus prieš žydus ir kitus asmenis. Kalbant konkrečiai, Komitetui kelia susirūpinimą pranešimai apie tai, kad Valstybės saugumo departamentas kasmet teikiamame Grėsmių nacionaliniam saugumo vertinime skelbia asociacijas, naujienų agentūras, žurnalistus, žmogaus teisių gynėjus ir kitus asmenis, nepateikdamas jokios informacijos apie tokio viešinimo kriterijus ir procedūras ar jo pagrindimą… Valstybė, Pakto Šalis, turėtų liautis fizinius ir juridinius asmenis, kurie naudojasi savo žodžio laisve, viešai vadinti „grėsme nacionaliniam saugumui“. Ji turėtų užtikrinti, kad visos jos teisėkūros ir kitų sričių iniciatyvos garantuotų, kad autoriai, žurnalistai, žmogaus teisių gynėjai ir kiti asmenys bei asociacijos turėtų galimybę laisvai naudotis teise į žodžio laisvę pagal Pakto 19 straipsnį ir Komiteto bendrąjį komentarą Nr. 34 (2011) dėl nuomonės ir žodžio laisvės”.
Teismas visiškai nevertino ir kitų Visuomenės informavimo įstatymo (VIĮ punktų, kuriuos pažeidė atsakovai, atsisakę platinti “Laisvą laikraštį”.
Tai yra VII 29 str. Sąžininga konkurencija visuomenės informavimo srityje
Valstybės ir savivaldybių įstaigos, taip pat kitos visų rūšių įmonės, įstaigos ir organizacijos ar fiziniai asmenys negali monopolizuoti visuomenės informavimo priemonių.
Valstybė sudaro vienodas teisines ir ekonomines sąlygas viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų, išskyrus smurtinio bei erotinio pobūdžio produkcijos rengėjus ir (ar) skleidėjus, sąžiningai konkurencijai. Šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka valstybės ir savivaldybių institucijos kontroliuoja, kad būtų išsaugotas visuomenės informavimo pliuralizmas ir sąžininga konkurencija, nė vienas asmuo nepiktnaudžiautų dominuojama padėtimi tarp viešosios informacijos rengėjų ir (ar) skleidėjų arba kurios nors atskiros visuomenės informavimo priemonių rūšies rinkoje. Dominuojama padėtis visuomenės informavimo srityje nustatoma vadovaujantis šiuo įstatymu ir Konkurencijos įstatymu.
Šiuo atveju prekybos tinklai pagal kažkieno komandą uždarė tris spaudos leidinius ir taip apribojo sąžiningą konkurenciją ir pasirinkimą.
Taip pat pažeistas ir VII 16 straipsnis. Nuomonių įvairovės visuomenės informavimo priemonėse užtikrinimas
- Gerbdami nuomonių įvairovę, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi visuomenės informavimo priemonėse pateikti kuo daugiau viena nuo kitos nepriklausomų nuomonių.
Pagal LR VĮĮ nuostatas, valstybė atsako už tai, kad būtų išsaugotas „visuomenės informavimo pliuralizmas ir sąžininga konkurencija“, o UAB „Norfos mažmena“ sprendimas pašalinti minėtus leidinius iš rinkos yra tiesioginis žingsnis sukuriant dominavimo padėtį minėtoje rinkoje.
- Atsakovai, apribodami konkurenciją ir nuomonių laisvę, pažeidė minėtus įstatymus, tačiau vėlgi – teismas atsisakė jus vertinti, nurodęs, kad jie nėra reikšmingi šiai bylai : “teismas nevertina kitų šioje byloje šalių išsakytų argumentų, nes jie nagrinėjamam ginčui nebeturi teisinės reikšmės”.
- Tokia verslo praktika pagal kažkieno komandą uždarynėti laisvą spaudą taip pat pažeidžia CPK 5 str. minėtus sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus.
- CK 6,6 str. 3 punktas numatė, kad solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su paslaugų teikimu, jungtine veikla arba kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu.
- Jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį.
- Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad solidarioji atsakomybė taikoma, kai pagal neteisėtus veiksmus ir kilusią žalą saistančio priežastinio ryšio pobūdį nustatomas bendrininkavimas siaurąja prasme (bendrininkavimas plačiąja prasme apima visus
skolininkų daugeto atvejus, įskaitant ir dalinės atsakomybės).
Bendrininkavimo atvejai siaurąja prasme skirstomi į subjektyvųjį ir objektyvųjį bendrininkavimą.
Subjektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai keli pažeidėjai veikia bendrai, t. y. turėdami bendrą ketinimą sukelti žalą. Objektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai žala atsiranda tik dėl kelių atskirų, pavienių priežasčių sąveikos, t. y. keli pažeidėjai veikia atskirai neturėdami ketinimo sukelti žalą, vienas apie kito neteisėtus veiksmus dažniausiai nežinodami, tačiau žala atsiranda tik dėl to, kad kiekvieno jų veiksmai buvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-665-969/2015).
Teismas iš esmės nusprendė, kad abu atsakovai tiek “Norfos mažmena”, tiek ir ‘Litpresa” – veikė sąžiningai ir nepadarė jokių neteisėtų veiksmų.
Su tokia teismo nuomone niekaip negalima sutikti, nes visos išvardintos aplinkybės kaip tik ir įrodo, kad “Norfos mažmena”, be jokių motyvų nurodžiusi “Litpresai” sustabdyti “Laisvo laikraščio” platinimą, kaip tik ir elgėsi neteisėtai ir nesąžiningai, o teismo metu pateikė net kelis melagingus savo sprendimų motyvus. Teismas vėlgi atsisakė juos vertint
“Kai ieškovo ir atsakovo nesieja tiesioginiai sutartiniai santykiai, tačiau egzistuoja sutartys, siejančios byloje dalyvaujančius asmenis, šių sutarčių sąlygų pažeidimai gali turėti esminę reikšmę bendrosios rūpestingumo pareigos pažeidimui konstatuoti ir deliktinei atsakomybei taikyti”, – taip yra nurodęs teismas.
- Pagal LR CK 6.249 straipsnio 1 dalį asmens negautomis pajamomis laikomos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Įstatymų leidėjui įtvirtinus galimybę žalos patyrusiam asmeniui reikalauti ne tik tiesioginių nuostolių, bet ir negautų pajamų atlyginimo, sudaromos prielaidos visiškam nuostolių atlyginimui.
Pagal LR CK 6.249 str. 1 d. asmens negautomis pajamomis laikomos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų.
Tai reiškia, kad įstatyme nustatyta visiško nuostolių atlyginimo paskirtis – atsakingam už padarytą žalą asmeniui (skolininkui prievolėje) atlyginus tiesioginius ir (ar) netiesioginius nuostolius, grąžinti šalis į iki teisės pažeidimo (prievolės neįvykdymo) buvusią padėtį, adekvačiai kompensuojant nukentėjusiam asmeniui (kreditoriui) jo patirtą nuostolių dydį. Bylos šalis, reikšdama reikalavimą atlyginti netiesioginius nuostolius, turi įrodyti, kad ji patyrė realių nuostolių, t. y. negavo pajamų dėl sutarties kontrahento neteisėtų veiksmų padarinių. Patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis pajamomis. Remiantis CK 6.249 str. 1 d., turi būti nustatytos realios asmens galimybės gauti konkrečias pajamas, atsižvelgiant į ankstesnes jo gautas pajamas, pasiruošimą ir priemones, kurių ėmėsi, siekdamas gauti šių pajamų, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003-12-08 nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Bandužiai“, bylos Nr. 3K-3-1177/2003; 2007-05-08 nutartis, priimta civilinėje byloje A. A. v. UAB „Kamintras“, bylos Nr. 3K-3-199/2007; kt.).
- Savaitraštis „Laisvas laikraštis“ yra leidžiamas kartą per savaitę. Nurodymas išimti iš prekybos savaitraštį „Laisvas laikraštis“ buvo duotas 2022 m. vasario 28 d. Dėl šios priežasties neišplatinti 4 leidinių tiražai po 2000 vnt, viso 8000 vnt. Dėl nepagrįsto UAB „Litpresa“ ir UAB „Norfos mažmena“ įvykdyto leidinio „Laisvas laikraštis“ tiekimo į UAB „Norfos mažmena“ tinklus sustabdymo, Ieškovas patyrė nuostolių, kurių paskaičiavimas ir pagrindimas pateiktas ieškinyje.
- Dėl deliktinės atsakomybės Teismas visiškai nepagrįstai atmetė ieškovo argumentus, kad UAB “Nofros mažmena” civilinė atsakomybė kyla delikto pagrindu.
Deliktinė atsakomybė kyla tik tuomet, kai nustatomos visos deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta atsakomybė be kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-148-248/2019, 77 punktas). - Tai, kad atsakovas vienu metu nurodė išmesti iš prekybos tinklo tris leidinius, tame tarpe ir ‘Laisvą laikraštį”, yra aiškus pasikėsinimas į spaudos laisvę. Spaudos laisvė yra vienas kertinių demokratinės valdžios pagrindų, nes panaikinus arba apribojus spaudos laisvę, demokratinė valstybė greita virsta diktatūra. Šioje byloje akivaizdu, kad jeigu nebūtų neteisėtų atsakovų veiksmų – nurodymo išmesti “Laisvą laikraštį” iš prekybos tinklo, visos šalys dirbtų ir toliau gautų naudą – “Norfą” papildomai per mėnesį ateitų virš 6 tūkst. ‘Laisvo laikraščio” skaitytojų, kurie jį pirktų, ir leidinys galėtų būti leidžiamas toliau. Naudą gautų visos pusės – skaitytojai, pirkėjai, leidėjai. Pasikėsinus į spaudos laisvę, tos naudos negauna niekas, visi nuo šio sprendimo tik kenčia.
Nurodžius uždaryti “Laisvą laikraštį”, jis nuo 2022 m. vasario mėn. negauna pajamų, kuriuos būtų gavęs, jeigu jis būtų ir toliau platinamas.
